Stasys Šalkauskis. Rinktinė

STASYS
ŠALKAUSKIS

RAŠTAI

* =

=——
Vilnius
„Mintis“

1990

MBBK 1

Ša-55
Parengė
ARŪNAS SVERDIOLAS
Redagavo
JOANA PRIBUŠAUSKAITĖ
š 0301010000—-035 a © Sudarymas, įvadinis straipsnis
M 851(08)—90 “ ir paaiškinimai — Arūno Sver-
diolo, 1990

ISBN 5-417-00333-6

STASIO ŠALKAUSKIO FILOSOFIJA

Stasys Šalkauskis — filosofas sistematikas. Visos jo knygos,
straipsniai, paskaitų kursai ir net proginės kalbos remiasi griež-
tų loginiu karkasu, kurį paryškina smulki dalių, skyrių ir pos-
kyrių artikuliacija — pakanka pasižiūrėti į bet kurio jo veikas
lo turini ar paskaitų kurso programą. Šalkauskis pirmiausia su-
darydavo smulkų veikalo planą, tik paskui imdavo jį realizuo-
ti. Tačiau šie planai anaiptol ne visi buvo įgyvendinti. Griežti
karkasai’ dažnai likdavo neužpildyti. Šiam sistematikui nebuvo
lemta sukurti įr filosofijos sistemos,

Galima pabandyti rekonstruoti Šalkauskio filosofinių pažiū-
rų visumą. Vienoms šios visumos dalims atkurti yra daugiau
medžiagos, kitoms mažiau arba tik nuotrupos. Tačiau svarbes-
nis yra kitas rekonstrukcijos tikslas; mėginti atkurti ne rea-
lią, plačiau ar siauriau išdėstytą filosofijos sistemą, bet menamą
visumą, kurios Šalkauskis nėra išdėstęs jokiame tekste, bet
kurią suponuoja visi jo tekstai, Tokia rekonstrukcija turėtų
išryškinti pradus, kurie organizuoja visą Šalkauskio filosofinį
darbą, pamatinį filosofinį rūpestį, grūdą, iš kurio jo filosofija
auga, ir tuo būdu padėti suprasti jo filosofinių tyrinėjimų ti-
krąją vietą ir prasmę. Žinoma, ši rekonstrukcija neįmanoma be
pirmosios — be Šalkauskio filosofijos apybraižos, kad ir trum-
piausios. O pradėti tenka nuo jo filosofijos evoliucijos,

* > hd

Stasys Šalkauskis susidomėjo filosofija studijuodamas Mas-
kvos universitete. Didžiausi jo jaunystės autoritetai buvo Er-
nestas Hello ir Vladimiras Solovjovas, likę jam svarbūs ir vė-
liau. Prancūzų katalikiškojo polemisto eseistinio pobūdžio filo-
sofavimas darė Šalkauskiui didelį įspūdį autoriaus idėjiniu ap-
sisprendimu chaotiškame šiuolaikinės minties pasaulyje. Tačiau
pagrindą jo paties filosofiniam mąstymui davė sistemingos žys
miojo rusų idealisto idėjos.

1913—1914 m. „Draugijoje“ buvo paskelbta straipsnių serija,
bendrai pavadinta „Bažnyčia bei kultūra“. Šioje studijoje, taip
pat laiškuose Adomui Jakštui-Dambrauskui Šalkauskis, artimai

5

sekdamas Solovjovo filosofija, iš esmės pirmą kartą mėgino
sistemingai išdėstyti savo filosofines pažiūras, Tuo metų Šal-
kauskis pabrėžia žinijos — visų pirma teologijos ir filosofijos —
vienybę. Ši vienybė remiasi tuo, kad „viena įr ta pati tiesa
sudaro kaip teologijos, taip ir filosofijos turinį“ (12, 18), nors
šios disciplinos ir skirtingu būdų ją nagrinėja, Skiriasi ir jų
objektai: „Viršprigimtosios tvarkos, kaipo tokios, pažinimas su-
daro teologijos uždavinį, prigimtosios tvarkos pažinimas — moks-
lo, o gi tųdviejų tvarkų sintezėn sudėstymas yra specitiškas
filosofijos tikslas" (12, 19).

Taigi jaunasis Šalkauskis skiria filosofijai ypatingą vietą
žinijos sistemoje ir ypatingą uždavinį: „filosofija jungia sinte-
zėn viršprigimtąją tvarką su prigimtąja“ (12, 18). Šio filosofijos
uždavinio kontekste Šalkauskis išskleidžia savo pirmosios filo-
sofinės studijos problemą, Sekdamas Solovjovu, abu būties
sluoksnius — viršprigimtąją ir prigimtąją tvarkas Šalkauskis
traktuoja dinamiškai — kaip savarankiškus visavienybės tapsmo
pradus. Tuo būdu jis kuria savo istorijos filosofijos apybraižą.
" „Kadangi pažanga viršprigimtojoje tvarkoje apsireiškia religijos
formoje, o pažanga prigimtojoje tvarkoje — kultūroje, tai reli-
gijos (kurios visas turinys, pasak Šalkauskio, glūdi Bažnyčio-
je.— A. S.) ir kultūros sintezė sudaro artimesnį filosofijos užda-
vinį“ (12, 19), Universalus filosofinis studijos pobūdis ypač ryš-
kus ne iš „Draugijoje“ spausdinto, bet iš rankraštinio jos va-
rianto *. |
- Jau šiuo metu išryškėja svarbus Šalkauskio filosofijos bruo-
žas — lygiagrečiai su būties sąranga, svarstoma istorijos filoso-
fijos kontekste, eina, o neretai su ja sutampa savotiškas „sub-
jektyvus" jos atitikmuo — vadinamojo gyvenimo sąranga. Filo-
sofijos vieta apibrėžiama abiejose šiose plotmėse kartu. Gyve-
nimo požiūriu samprotaudamas, Šalkauskis teigia: „Visiškas
<...> intelektualio žmogaus instinkto patenkinimas tegali at-
šieiti filosofijos srityje, nes tiktai pirmųjų dviejų rūšių (teolo-
gijos ir mokslo.— A. S.) žinijos sintezė, pasiekiamą filosofijoje,
apima visą žmogaus gyvenimą <.:;:>" (12, 18): Jo gyvenimo
samprata šiuo metu dar gerokai nenusistovėjusi — ji svyruoja
tarp asmeninės egzistencijos prasmės, ryškios ir kasdieninėje
vartosenoje, kai kalbama, pavyzdžiui, apie filosofijos reikšmę
gyvenimui ir, sakytume, praktinės filosofijos termino prasmės,
kai gyvenimas suprantamas kaip būties sąrangos atitikmuo, sa-

* Beje, yra išlikęs ir penktosios, nebeišspausdintos studijos dalies
rankraštis bei planai, iš kurių matyti, kaip buvo numatoma darbą tęsti.
Net ir tos Vilniaus Universiteto Bibliotekos rankraštyne saugomos
rankraščio dalys, kurios buvo spausdintos, vertos filosofijos istorikų dė-
mesio, — jame yra išlikę „Draugijos“ redaktoriaus A. Jakšto-Dam-
brausko gana energingo įsikišimo į autoriaus tekstą pėdsakai. Kartu
su jų korespondencija šie tekstai gana gerai dokumentuoja jaunojo Šal-

kauskio filosofavimo motyvus ir jo filosofinių pažiūrų svarbiausius bruo-
žus.

6

votiškos antros ontologijos, skleidžiamos praktinės filosofijos
plotmėje ir jos priemonėmis, dalykas, Šios dvi gyvenimo pras-
mės glaudžiai siejasi, netgi susilieja, tačiau jas vis dėlto galima
analitiškai atskirti.

Asmenine egzistencine prasme vartodamas gyvenimo ter-
miną Šalkauskis ne kartą pabrėžė, kad filosofija jam yra bio-
grafinis aktas, biografijos dalis. Jis rašė A. Jakštui-Dambraus-
kui: „mano meilė prie filosofijos plėtodavosi gretimai su tuom,
kaip jinai atsakydavo į mano dvasios abejojimus“ (12, 19). Bū-
damas gimnazistas, jis suabejojęs Dievo buvimu ir teigiamai
apsisprendęs tik baigdamas universitetą — pagelbėjusios Solov-
jovo filosofijos studijos. Vėliau kilusios abejonės dėl blogio
vietos pasaulyje, t. y. iškilęs svarbiausias teodicėjos klausimas,
Jis įveikęs ir šią abejonę, o tai vėlgi siejęsi su filosofine veikla,
„Nujaučiau tuomet didelį dvasios pakėlimą, per kurį sumaniau
Bažnyčios įr kultūros sintezę. <...> Atsakymas buvo toks: jei-
gu Dievas iš tikro apgali mūsų pasaulį, tai Bažnyčia ir kultūra
susideda ne tik teoretiškon, bet ir praktiškon sintezėn (t. y. jų
santykio problema sprendžiama ne tik filosofiškai svarstant, bet
ir praktiškai renkantis.— A. S.): genijus ir šventumas yra norma
mūsų veiktinojo gyvenimo" (12, 21).

Praktinio apsisprendimo klausimas nuolat rūpėjo Šalkauskiui
ir vėliau. 1918.4.16 laiške J. Tumui-Vaižgantui jis pats vadina
savo požiūrį „pesimistišku optimizmu“. Šis požiūris remiasi tuo,
kad gyvenimo apraiškos vertinamos ,„Apokalipsės šviesoje“,
būtent prieinama prie išvados, kad „prigimtojoje tvarkoje per-
gali blogis, užtat viršprigimtinėje — gėris; tačiau amžinybės
tvarka nuveikia prigimtąjį mūsų pasaulį per katastrofingąjį jojo
sudužimą". Apokaliptinis požiūris sudaro Šalkauskio istorijos
filosofijos pagrindą. „Tai, kas atsitiko Kristaus kūne individua-
liniu būdu, tur įvykti žmonijos istorijoje visuotinuoju būdu per
Jojo Bažnyčią, nes tik tuomet viršprigimtinė tvarka pajėgs ga-
lutinai įveikti prigimtąją, tik tuomet atpirkimo auka ras savo
visuotinąjį įvykdymą", Istorijos filosofijos svarstymai savo ruož+
tu parengia asmeninį pasirinkimą. „Mūsų pasaulio" apokaliptinio
sudužimo būtinybę Šalkauskis vadina „baisia tiesa". Tam, kad
su ja sutiktume, reikia nemaža drąsos, bet tai yra „Krikščionies
prievolė" ir „jo gyvenimo kryžius“. Šis pasirinkimas turį net:
stoišką fatalumo atspalvį: „<...> kadangi kitos išeities nebė-
ra, tai dera šita pareiga sąmoningai pildyti, norint greičiau pa--
siekti galutinąjį tikslą“ (8, 529). i

Laiške J. Tumui-Vaižgantui Šalkauskis plėtoja antrąją, teo-:
rinę gyvenimo sąvokos prasmę, iš esmės jau Nnužymėdamas
savo gyvenimo filosofijos kontūrus. Jis rašo apie trilypę gy-,
venimo sąrangą, kuri atitinka būties sąrangą: „Zmogaus gyvė-;
nimas, vieningas savo esmėje, gali būti matomas trimis žvilg-
sniais, t. y, žiūrint dvasios, kūno ar jųdviejų santykių. Pirmas

7

žvilgis apima religijos sritį, antrasis — ekonomikos (t. y.
ūkio.— A. S.) plotą ir trečiasis, plačiai tariant,— kultūros sritį,
nes kultūra yra materialinio gyvenimo kultivavimas dvasios
reikalavimais" (8, 536).

> + 2

Savo rašinyje „Bažnyčia bei kultūra" Šalkauskis jautėsi iš-
dėstęs „prirengiamai — programinę" dalį darbo, kuriam sakėsi
norįs „tarnauti per visą savo gyvenimą" (12, 21). 1914 metais jis
galvojo pasirinkti šią temą doktoratui. Šio sumanymo, matyt,
kurį laiką dar neatsisakė, nes yra išlikęs išplėstinis veikalo,
pavadinto „Bažnyčia ir kultūra", planas lygiagrečiai rusų ir
prancūzų kalbomis, datuotas 1916—1917 metais ir plėtojantis
„Draugijoje“ spausdinto bet taip ir neužbaigto darbo idėjas.

Vėliau Šalkauskis labai kritiškai vertino savo ankstyvąsias
filosofines pastangas — studiją „Bažnyčia bei kultūra“ jis va-
dino „diletantiško filosofavimo padaru“ (10, 36) ir teigė, kad
šiame rašinyje reiškęsis „nesąmoningas filosofavimas“, kuris
„Tacionalizuoja teologijos dalykus ir mistifikuoja filosofijos da-
lykus“ (9, 176). Laiške A, Jakštui-Dambrauskui Šalkauskis rašė
atlikęs „griežtą savo pasaulėžiūros reviziją" (12, 40), o „Logoso“
žurnale išspausdintame „Autokritikos žodyje", atsiribodamas nuo
ankstyvosios studijos metafizinių pagrindų, skelbė: „charakte-
xizuojant mano metafizines pažiūras, <...> dabar jau nebega-
lima remtis mano rašiniu „Bažnyčia bei kultūra“ <...>“ (10,
36—37). Šios kritinės distancijos atsiradimą lėmė, galima sakyti,
svarbiausias posūkis Šalkauskio filosofinėje biografijoje, susi-
jęs su jo studijomis Fribourgo universitete 1916—1920 metais.

Šis posūkis įvyko ne iš karto. 1917 metais seminare skaity-
tame pranešime „Tikėjimas ir scholastinė filosofija“ Šalkauskis
Tašė: „einant scholastinės filosofijos kursą, man susidarė įspū-
dis <...>, kad scholastika neduoda tikėjimo ir proto sintezės,
Kartais man atrodo, kad baimindamasi mistinio subjektyvizmo,
scholastika lieka pernelyg pažeidžiama abstrakčiam intelektua-
Hzmui. O tuo pat metu sukibimas su tikėjimu be plataus gno-
seologinio pagrindo daro tikėjimą pernelyg dogmatišku" (6, 5—
6). Tokią sintezę, tuo metų manė Šalkauskis, duodantį solovjo-
viškoji racionalaus, empirinio ir mistinio pažinimo darnos idėja.
Savo dvasios būseną tarp „seno, jau nusistovėjusio įsitikinimo“,
susidariusio Solovjovo lektūros pagrindu, ir „naujų įspūdžių“,
patirtų Fribourgo universitete, kuriems „dar nebuvo laiko krista-
lizudtis ir susilieti su senuoju <...> įsitikinimu“ (6,6—7), Šal-
kauskis savo pranešime apibūdino žodžiu „dvejonė".

Šios dvejonės išsisklaidė, nors ir ne iš karto. Rašydamas
daktaro disertaciją apie pasaulio sielos sampratą Solovjovo fi-
losofijoje, Šalkauskis manė, kad jam „pasiseks šį-tą naujo pri-
rodyti Eribourgo scholastikams ginant Solovjovo koncepciją“ (12,
40). „Autorius beveik iki pat (darbo— A. S.) galo, būtent ne-

prieidamas tik kritiškosios jo dalies, turėjo vilties apginti Solov-
jovo koncepciją <...>" (9, 175). Tačiau artėjant prie pabaigos,
„teko skaudžiai patirti, kad mano rūmai iš vidaus patys nebe-
silaiko". Pagaliau ties kritiniu skyriumi, kaip rašo pats Šalkaus-
kis, „Nusitvėręs šv. Tomo pagalbos pabandžiau visą dalyką
išaiškinti ir čia tik supratau tiesiog begalinę Akviniečio logikos
jėgą: nuo šito laiko esu linkęs laikyti tomiškąją filosofiją di-
džiausių žmogaus proto stebuklu“ (12, 40).

Tad įvyko posūkis — daktaro disertacija pasidarė „tiek dė-
kingumo, tiek ir emancipacijos išraiška atžvilgiu į filosofą, ku-
ris pirmas yra sužadinęs autoriuje filosofijos meilę įr pakreipęs
ji į savo Minties vagą. Sužavėtas plačių sintetinių Solovjovo
užsimojimu, autorius bandė išaiškinti ir pateisinti centrinę in-
tuityvinio jo sintetizmo koncepciją <...>. Tačiau kai teko
viskas suimti krūvon, autoriui galutinai paaiškėjo, kad Solovjo-
vo koncepcija apie pasaulio sielą negali būti pateisinta kritiš-
kosios minlies šviesoje“ (9, 175). Šalkauskio disertacijoje išdės-
tyta kritika, kad ir labai lakoniškai, bet iš esmės liečia ne tik
tam tikrą — pasaulio sielos — koncepciją, bet ir patį Solovjovo
tilosoiavimo būdą bei jo metafizikos principus.

Kas gi ta kritiškoji mintis, į kurią apeliuoja Šalkauskis?
Fribourge jis studijavo katalikiškamę tarptautiniame universi-
tete, kuris vadovavosi scholastinės filosofijos atgaivinimo pro-
grama, Išlikusios Šalkauskio konspektų bei bibliografinių už-
rašų nuotrupos rodo, kad jo filosofinių studijų pagrindą sudaro
D. J. Mercier, A. G. Sertillanges, D. Nys, M. de Wulf ir kitų
sistemingi neoscholastiniai gnoseologijos, ontologijos etikos,
estetikos, logikos, kosmologijos, filosofijos istorijos vadovėliai
ir paskaitos, taip pat specialūs mokomieji filosofijos žody-
nai. Pasak jo bendramokslio K. Pakšto, labiausiai Šalkauskis
vertinęs profesorių M. de Munnyncką (5, 194). Kaip tik
neoscholastika buvo tikroji Šalkauskio filosofinė mokykla —
suformavo jo filosofavimo principus ir pagrindus, kurie, ga-
lima sakyti, nebesikeitė, o tik buvo taikomi nagrinėti toms
probleminėms sritims, su kuriomis Šalkauskis susidurdavo. Šių
principų Šalkauskis kritiškai nebesvarstė, bet prireikus postu-
luodavo savo darbuose kaip philosophia perennis — amžinosios
ar patvariosios, anot Stasio Ylos, filosofijos plėtros dabartinio
etapo tvirtas išvadas. Šiais principais jis rėmėsi sistemingai plė-
todamas tam tikras filosofinės sistemos disciplinas: daugiausia
kultūros filosofiją ir estetiką, taip pat pedagogikos teoriją. Jie
suteikė Šalkauskio darbams solidžią, nors tematiškai gana siau-
rą aristotelinę-tomistinę bazę,— jis nuolat naudodavosi hilemor-
fizmo principų, vadinamosiomis keturiomis aristotelinėmis prie-
žastimis ir kita kuo. Šiais principais remdamasis, Šalkauskis ėjo
prie tų filosofijos sistemos dalių, kurių neoscholastika kaip tik
sistemingiau nenagrinėjo. Antra vertus, jis netęsė nusistovė-
jusių neoscholastinių disciplinų darbų, kaip kad, sakykime, Pra-

9

nas Kuraitis,— Šalkauskis neparašė nei ontologijos, nei gnoseo-
logijos, nei etikos veikalų, sporadiškai išdėstė tik vieną kitą
šių filosofinės sistemos dalių fragmentą.

Šalkauskis anksti suformulavo savo filosofinio darbo progra-
mą. Išliko 1919.05.06 datuotas lapelis, pavadintas „Pageidauja-
mieji darbai" (7). Programa apima filosofijos sistemą, visuotinės
filosofijos antologiją, lietuvišką filosofijos terminiją, kai kurias
specialias filosofijos ir visuomeninio gyvenimo problemas bei
jų praktinio įgyvendinimo priemones ir kita. Šalkauskio mąs-
iysenai perprasti svarbi detalė yra šių pageidaujamų darbų sub-
jekto neapibrėžtumas —iš esmės tai visos lietuvių filosofinės
kultūros plėtojimo programa, o kartu Stasio Šalkauskio asme-
ninės veiklos ar net filosofinio gyvenimo programa. Abiem
požiūriais ji yra nepaprastai talpi — Lietuvos filosofinė kultūra
anaiptol dar nėra jos įgyvendinusi, o paties Šalkauskio teorinė
ir praktinė veikla beveik ištisai telpa šios programos nubrėžtuo-
se rėmuose. Taigi savo gyvenimo programą Šalkauskis, galima
sakyti, užbrėžė jau 1919 metais, beliko ją vykdyti, kiek leis
jėgos. 1926 metų laiško seseriai Antoninai Šalkauskaitei nuo-
trupoje atpažįstame įš esmės tą pačią filosofinę programą. -

* * s

1921 metais Šalkauskis pradėjo dėstyti Kauno Aukštuosiuose
kursuose, o 1922 m.— įsisteigusio Lietuvos Universiteto Teolo-
gijos-filosofijos fakultete filosofines disciplinas, jų tarpe „Fi-
losofijos įvadą“. Tuo pat metu jis parašė keletą tekstų, kuriuose
aiškino, kas yra filosofija. Jau subrandintą filosofijos sampratą
Šalkauskis skleidžia daugiausia kalbėdamas apie filosofijos ir
mokslo santykį bei filosofijos ir gyvenimo santykį. Iš esmės
pirmasis klausimas liečia filosofinio mąstymo specifiką, antra-
sis — pasaulėžiūrinę filosofijos reikšmę.

Aptardamas filosofijos objektą, Šalkauskis atkreipia dėmesį
į tai, kad materialinių ar turinio požiūriu šis yra neapi-
brėžtas: „Visa, kas yra, kas pažįstama, veikiama ar kuriama, —
visa tai gali būti filosofijos tiriama reflektyvinio proto šviesoje"
(p. 31) *. Filosofijos specifika priklauso ne nuo objektų, kuriuos
ji nagrinėja, bet nuo ypatingo jos požiūrio į objektus. Koks gi
tas požiūris? Svarbiausia filosofijos ypatybė — kad ji „siekia
pastarųjų (objektų.— A. S.) per pažinimą tolimiausių, pirmuti-
nių, arba visuotinų, priežasčių“ (p. 31). Šalkauskis artimai seka
aristoteline filosofijos aptartimį, suformuluota viduramžių scho-
lastikų: filosofija yra scientia rerum omnium per causas ultimas
arba „visų daiktų pažinimas iš tolimiausių priežasčių“ (p. 76).
Jos specifika brėžiama priešpriešinant filosofiją specialiesįems
mokslams. Toks klausimo kėlimas turį ilgą istoriją — jo pradžią
galima įžvelgti jau aristotelinėje fizikos — metafizikos priešsta-

* S. Šalkauskio veikalų, spausdinamų šioje knygoje, nurodomas tik
puslapis.

10

toje. Mokslai tiria artimąsias, filosofija — tolimiausias priežastis,
mokslai yra specialūs, filosofija — universali. „Specialūs mokslai
turi savo materialinių objektu vieną kurią tikrumos dalį <...>;
bendrasis bej visuotinasis mokslas turi savo materialinių objek-
tu tikrumos visumą, kurią tyrinėja bendrais atžvilgiais“ (p. 66),
Kad šis tradicinis skyrimas vis dėlto priklauso kaip tik
mūsų laikams, aiškiai rodo istorizmo patyrimą apibendrinantis
jo traktavimas. Mokslų ir filosofijos sričių Šalkauskis nelaiko
nekintamomis — jų kompetencijos vis perskirstomos, kas anks-
čiau priklausė filosofijai, atitenka mokslui. Filosofas pabrėžia,
kad filosofija turinti derinti, sintezuoti specialiųjų mokslų duo-
menis, jungti juos į sistemą.

Vis dėlto galima teigti, kad artimesniųjų ir tolimiausiųjų
priežasčių priešpriešinimas nepakankamai plastiškai išreiškia,
ką Šalkauskis laiko filosofijos specifika. Jo pamatinę mintį
greičiau temdo teiginiai, kad mokslas nuo artimesniųjų prie-
žasčių laipsniškai „kyląs“ prie tolimesniųjų, o filosofija duo-
danti mokslui savo išvadas, taigi prie jo „besileidžianti“, kad
iš principo mokslas ir filosofija esą neprieštaringi tarpusavyje
ir jie vienas kitą papildą. Tai temdo, nors ne visai užgožia
faktą, kad tolimiausios priežastys, šiaip ar taip, yra spekulia-
tyvinės priežastys, ir kaip tik šitai tradicinės metafizikos kalba
išreiškia filosofinio tyrimo specifiką.

Tai labai aišku, kai Šalkauskis pateikia filosofavimo apibrėž-
tį, atsekama europinio mąstymo istorijoje nuo pat pradžios,
nuo ikisokratikų: „Tasai atžvilgis, kuriuo filosofija tyrinėja
materialinį savo objektą, arba visus daiktus, pažintinus proto
šviesoje, yra daiktų pažinimas iš pradų, arba pagrindų <...>.
Kalbamieji pagrindai, arba pradai, faktinai yra ne kas kita, kaip
pirmutinės ir tolimiausios daiktų priežastys“ (p. 80). Kaip tik
šios pamatinės apibrėžties akiratyje Šalkauskis konkretina, kas
yra tos „pirmutinės“ (nes jos sutampa su būties pradais), o
kartu „tolimiausios“ (nes jos yra būties mąstymo rezultatai, ar
tikslai), pasinaudodamas savo filosofinės mokyklos teikiamomis
konceptualinėmis priemonėmis. Nagrinėti kokį nors objektą fi-
losofiškai — vadinasi, skleisti jo „pirmutines“, o kartu —,„ toli-
miausias" priežastis. Pastarųjų, pasak Aristotelio, yra keturios —
vykdomoji (causa efficiens), materialinė (causa materialis), for-
malioji (causa formalis) ir siekiamoji arba tikslo (causa finalis).
Todėl „kai yra statomas paklausas, kas yra pasaulis, ieškoma
materialinė bei formalinė priežastis, t. y. iš ko pasaulis suside-
da <...>, Kai yra statomas paklausas, iš kur pasaulis atsirado,
yra ieškoma jo vyriausioji vykdomoji priežastis; ogi kai yra
statomas paklausas, kur pasaulis vyksta, yra ieškoma jo galu-
tina siekiamoji priežastis“ (p. 61).

Ypač Šalkauskiui rūpėjo filosofijos ir gyvenimo santykis,
arba pasaulėžiūrinė filosofijos reikšmė. Priešais sveiko proto
principą: „pirma reikia gyventi, paskui filosofuoti“ jis kelia

it

atvirkštinį: „Jei kalbėsime ne apie gyvenimą apskritai ( t. y.
pliką gyvos būtybės egzistavimą, gyvastį — A. S.), bet apie
<...> gyvenimą, kuris privalu Žmogui gyventi, <...> reiks
jau primum philosophari, kad deinde vivere <...>“ (p. 29).
Taigi klausimo apie filosofijos reikšmę pagrindą sudaro speci-
fiškai žmogiškos egzistencijos perspektyva. Ši perspektyva nu-
statoma postuluojant privalomybės matmenį gyvenime, kuris yra
bendras žmogui ir kitoms gyvoms būtybėms.

Svarstydamas detaliau filosofijos reikšmę ypatingam — žmo-
giškam — gyvenimui, Šalkauskis visų pirma skiria pasaulėžiūrą,
paremtą tradicija, nuomone arba, kaip jis sako, įsitikinimu,
ir pasaulėžiūrą, grindžiamą racionaliu, reflektyviu svarstymų
arba, jo žodžiais tariant, įsitikrinimu. Protas, apskritai imant,
savaip grindžia ir viena, ir kita, tačiau kadangi „filosofija kelia
į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas“, ji
aktyviai veikia žmogaus apsisprendimas — nuo filosofijos pri-
klauso „žmogaus nusistatymas gyvenime". Tai galų gale ir łe-
mia filosofijos pasaulėžiūrinę reikšmę: „filosofija, kuri iš pa-
reigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas
didžiausiųjų jos nuopelnų žmogaus gyvenime" (p. 36).

Su filosofijos specifikos klausimu organiškai siejasi filosofi-
jos sistemos klausimas. Šalkauskio filosofijos sistemos sampra-
tos nėra reikalo čia plačiau dėstyti — patogiau pasižiūrėti į „Fi-
losofijos įvado“ gale pateiktą jos schemą ir tos schemos paaiš-
kinimus. Tai tradicinė, nuo Leibnizo ir Wolffo einanti schema.
Teorinės filosofijos skaidymas tiesiogiai kartoja Ch. Wolifą *.
Mums pakanka atkreipti dėmesį į pamatinį — teorinės ir prak-
tinės filosofijos skyrimą, labiausiai į tai, kad pirmosios svar-
biausioji dalis yra ontologija, o antroji aiškinama vokišku žo-
džiu Lebensanschauung.

* + *

Ontologijos Šalkauskis plačiau neišdėstė. Dėl to svarbu at-
kreipti dėmesį į jos nuotrupas, išbarstytas įvairiuose veikaluo-
se. Labai reikšminga yra „Bendrosios estetikos" atkarpa, kurios
pradžioje Šalkauskis sako, kad „tiesa, gėris ir grožis tėra vien
įvairūs atžvilgiai vienos ir tos pačios esybės" (p. 511), Esybę
Šalkauskis „Bendrojoje filosofijos terminijoje“ aiškina prancūzų
être, vokiečių Sein ir Seiende, rusų 6birue įr cyųee ati-
tikmenimis. Esybė yra tai, ką dabar vadintume būtybe. Tačiau

* Beje, šį skaidymą paveldi ir Kantas (žr. 3, 576—577). Be ontolo-
gijos, arba bendrosios metafizikos, Šalkauskis į filosofijos sistemą sudeda
dar tris teorinės filosofijos dalis — „specialiąsias“ metafizikas: psicholo-
giją, tiriančią psichinę žmogaus prigimtį, kosmologiją, nagrinėjančią
fizinį pasaulį, ir teodicėją (taip, sekdamas prancūziškąja tradicija, jis
šiuo atveju vadina prigimtinę teologiją), kuriai rūpinti „pirmoji pasau-
lio priežastis“ (p. 104). Bent kiek plačiau Šalkauskis šių disciplinų ne-
plėtojo.

12

Šalkauskis šiuos dalykus skiria ir jų santykį aptaria taip: „būtis
<...> reiškia giliausią buvimo pagrindą; būlis tam tikra pras-
me yra pastatoma prieš esmę, kurį reiškia giliausią esybės tu-
rinj, Esybėje skiriama esmė, t. y. tai, dėl ko jinai yra tas, kas
iš tikro yra, ir būtis, t. y. tai, dėl ko esmė esybėje pasireiškia
buvimu. Esybė yra visa tai, kas kuria nors prasme yra; nuo
jos reikia skirti būtybę, kuri reiškia tam tikrą esybę, būtent,
gyvą esybę“ (11, 61—62). Su šiais samprotavimais galima su-
tikti ar nesutikti *. Bet šiaip ar taip, jie pakankamai išryškina
Šalkauskio mintį — ontologija jam yra filosofinis esybės (ar
būtybės) mokslas. Ontologijos, arba bendrosios metafizikos, ob-
jektas yra „esybė kaipo tokia" (p. 104), tai yra ne kas kita kaip
Heideggerio vadinamasis būtybės visetas. Heideggerį čia prisime-
name ne atsitiktinai — jo sąvokomis Šalkauskio ontologijos sam-
pratą galima tvirtai įrašyti į europinės metafizikos istoriją **—
Šalkauskio filosofiją esmiškai lemia tai, kad joje nėra vadi-
namosios „ontologinės skirties“, tai yra kad būtis joje yra
tapatinama su būtybe arba su būtybių visetu.

Tęsdamas cituotą nuotrupą, Šalkauskis aptaria esybės (arba
būtybės) raišką: „Esybė, kaipo atitinkanti idealinį savo tipą,
yra vadinama tikra. Esybė, kaipo pageidaujama, yra vadina-
ma gėrybė. Esybė, kaipo patinkama, yra grožybė. Esybės tikru-
mas suvokiamas, esybės gerumas giriamas, esybės gražumas
admiruojamas. Tikrybė teigiama, gėrybė siekiama, grožybė pa-
tinka“ (p. 511—512). Čia remiamasi samprotavimu, atitinkančiu
prigimtinės teologijos metodą, kuris suponuoja, kad jos nagrinė-
jama esybė yra tobula visais atžvilgiais. Esybė apibūdinama nu-
sakant jos specifines savybes — vadinamąsias „tobulybės“: „vie-
na ir ta pati esybė vienų atžvilgiu pasižymi. tikrumu, kitu
atžvilgiu — gerumu, trečiu atžvilgiu — gražumu <...>. Tai yra
trys įvairios tobulybės, kurios gali rasti vietos vienoje esybėje
ir viename daikte, jei mes norime, kad šita esybė arba šitas
daiktas būtų tobulas visais atžvilgiais. Šis subjektyvistinis for-
mulavimas („jei mes norime“) netiksliai išreiškia Šalkauskio min-
ti. Jis suprastinas kaip teleologinio samprotavimo būdo, kurį
aptarsime kiek toliau, išraiška: „<...> Esybės tikrumas yra
ne kas kita, kaip jos atitikimas su jos idealiniu tipu. Esybės ge-
rumas yra jos sutarimas su prigimtuojų jos dėsniu. Esybės gra-
žumas yra jos tobulumo skaidrus ir harmoningas pasireiški-
mas" (p. 514).

* Man rodos, būlybė geriau tinka išreikšti vokiškajam Seiende ir
jo atitikmenims kitose kalbose (dabar jį dažniau verčiame esiniu), nes
išlaiko etimologinį ryšį su Sein, būtimi.

** Pakanka pasižiūrėti kad ir traktatėlį „Meno kūrinio prigimtis“,
kuriame Heideggeris, be kita ko, apibūdina, kaip europinė metafizika
apmąsto daiktą. Ne be reikalo Šalkauskis apie esybę ir apie daiktą
kalba sinonimiškai. S

13

Tirdama „bendriausias daiktų arba esybių savybes”, onto-
logija, be kita ko, turi ištirti ir tai, „kiek grožis yra objekty-
vus daiktuose" arba „kas yra grožis objektyvine, šito žodžio
prasme" (p. 450—451). Ji iškelia aikštėn „bendruosius grožio
pagrindus pačiuose daiktuose" <...>, (p. 451). Aptardamas
ontologinėje plotmėje grožio problemą, Šalkauskis pirmiausia
klausia, kas sudaro „objektyvų“ grožio pagrindą. Čia pakar-
tojama aristotelinė samprata: grožio objektyvus pagrindas yra
ypatinga tvarka — „daugingų bei įvairių elementų susiderinimas
pagal tam tikrą vienybės pradą“ (p. 454) ir aptariama estetinės
tvarkos specifika išdėstant, dabar sakytume, formalias ir speku-
liatyvias grožio charakteristikas. „Dailiajai lyčiai objektyviai
reikalingi: a) atbaigta organiškoji visuma (integritas, sive per-
fectio), b) vienybė įvairumoje (ordo aestheticus), c) deramoji pro-
porcija (harmonia), d) skaidrus įsigalėjimas apvaldytoj medžia-
goje (splendor formae)” (p. 591). Šias formalias grožio charakte-
ristikas Šalkauskis interpretuoja realistiškai, kaip ir visa ąristo-
telinė-tomistinė tradicija. Anot jo, ontologijos nagrinėjamas es-
tetinės tvarkos pradas yra ne kas kita kaip daikto forma, kuri
„apvaldo materiją ir sykiu su jąja sudaro vieną materialinį
daiktą“ (p. 455). Taigi grožis įrašomas į pamatinę pasaulio są-
rangą *.

* Ontologija —ne vienintelė plotmė, kurioje Šalkauskis nagrinėja
grožio problematiką. Filosofinės estetikos uždavinys, pasak jo, yra „iš-
tirti bendruosius grožio bei meno pagrindus“ (p. 450). Šis uždavinys
tenka trims filosofinėms disciplinoms: ontologijai, psichologijai ir me-
no filosofijai, arba estetikai siaurąja prasme,

Kalbant apie grožį „subjektyviąja“ ar psichologine prasme, tenka
turėti omenyje Šalkauskio psichologijos sampratos tam tikrą nenuosek-
lumą — jis palieka psichologijai vietą, kurią ji turėjo aristotelinėje-to-
mistinėje tradicijoje (vadinamoji racionalioji psichologija arba viena
specialiųjų metafizikų). Antra vertus, Šalkauskis turi omenyje ir taiko
psichologijos mokslo išvadas ir metodus. Sakykime, „Bendrojoje este-
tikoje" plačiai išdėstytas menininko kūrybinės psichologijos aprašymas
yra ne filosofinio, bet psichologinio pobūdžio. O kartų, remdamasis
realistinė tomizmo nuostata, Šalkauskis teigia, kad „grožis subjektyviniu
būdu yra ne kas kita kaip tasai estetinis įspūdis, kuris turi objektyvinę
savo priežastį daikte, sugebančiame jį sužadinti. <...> Estetinė emo-
cija atliepia objektyviniam grožio pagrindui pačiuose daiktuose“ (p.
459). Taigi grožis arba „daikto tobulumo žydėjimas pro išviršinę jo lytį"
suvokiamas ypatingos estetinės emocijos — „tiesioginio veizdėjimo" —
dėka (p. 459).

Pagaliau estetika siaurąja prasme yra meno filosofija,— ji turi iš-
tirti, „kaip objektyvinio bei subjektyvinio grožio sintezė turi būti reali-
zuojama meno priemonėmis" (p, 451).

Šias tris filosofinės sistemos dalis, kuriose skirtingu būdu yra svars-
toma grožio problema, Šalkauskis išplėtojo labai netolygiai: pirmąsias
dvi jis trumpai aptarė visuomenei skirtoje paskaitoje „Grožis filosofi-

14

è-

Iš neoscholastikos Šalkauskis perima realistinę gnoseologinę
nuostatą. Jis tiesiogiai susieja pažintinę problematiką su būtine,
be to, pirmąją pajungia antrajai: „Daikto lyties ir mūsų ata-
tinkamos idėjos santykiavimas turį labai gilų pagrindą tame
santykiavime, kurio apskritai yra tarp buvimo ir pažinimo
tvarkos“. Lytis, kuri „buvimo tvarkoje“ yra „visų realių to-
bulybių pradas“, kartu yra ir „pažinimo pradas“, — tai „pradas,
dėl kurio daiktas gali būti pažintas, ir kuris yra pagrindas
atatinkamai mūsų idėjai susidaryti" (p. 456). Šią realistinę
neoscholastikos orientaciją Šalkauskis net sustiprina, akcentuo-
damas jos augustinistinius elementus. Jis, pavyzdžiui, teigia,
kad daikto lytis yra ne kas kita, kaip įdaiktinta idėja, o idėja
savo ruožtu yra nudaiktinta lytis.

Taip pabrėžiant augustiniškąjį pradą pasirodo, kad ir grožis,
beje, yra ne kas kita, kaip nematerialios idėjos įkūnijimas arba
regimoji idealiojo prado raiška: „grožis yra daikto tobulumo
žydėjimas pro išviršinę jo lytį" (p. 458).

Tačiau ontologinė tiesa Šalkauskiui yra ne tiktai aukščiausias
pasaulio pažinumo garantas; tai ir pasaulio „teisingumo“ nor-
ma. „Giliausia prasme tiesa yra daikto atitikimas idealiniam jo
tipui, arba pirmavaizdžiui. Daiktas yra tikras, kai jis yra tuo,
kuo jis privalo būti.” Nepaprastai būdingas Šalkauskio mąsty-
senai dalykas, kad tokio „privalančio daikto“ ar privalančios
būtybės pavyzdys (žinoma, ir provaizdis) yra žmogus. Jis tęsia:
„Kiekvienas žmogus yra žmogumi, bet ne kiekvienas yra tikru
žmogumi, nes ne kiekvienas žmogus atatinka įdealiniam savo
pirmavaizdžiui, tikriau būtų pasakius, ne visi žmonės vienodai
nutolsta nuo savo idealinių tipų. Tuo tarpu daikto neatitikimas
idealiniam jo tipui sudaro jo netikrumą, arba jo buities melą"
(p. 282). Taigi tiesa pagaliau sutampa su teisingumu — abso-
liuto prote slypintys provaizdžiai yra ne tik ontologinės tiesos,
bet ir ontologinės normos, ne tik esamo pasaulio „tolimiausios
priežastys", bet ir jo siektini „galutiniai tikslai". `

Normatyvumo, privalomybės įrašymas į pačią pamatinę pa-
saulio sąrangą rodo, kad tiesiogiai Šalkauskiui rūpėjo ne onto-
logija ir ne gnoseologija. Iš tikro jo filosofijoje nerandame
pagrindinių scholastinės ontologijos problemų — esmės ir eg-
zistencijos, substancijos ir akcidencijos, potencijos ir akto san-
tykių — svarstymo. Šios kategorijos net nefigūruoja jo filoso-
fijoje, išskyrus potenciją ir aktą, bet ir pastarosios nesvarsto-
mos, tik taikomos kultūros filosofijoje ir estetikoje, Šalkauskiui
rūpėjo kas kita.

jos šviesoje", tuo tarpu trečiąją sistemingai dėstė „Bendrosios estetikos“
paskaitose. Pastarųjų mašinraštinio teksto išliko pirmoji pusė su keletu
praleidimų. Pagaliau sistemingai, tačiau tik teziškai visi trys grožio
problemos aspektai buvo išdėstyti Šalkauskio parengtame „Estetinės
ateitininkų ideologijos“ projekte,

15

ė k a

„Tai, kas sudaro tikrovės faktus, nepareinančius nuo žmogaus
veikimo, yra grynai teorinės disciplinos objektas, tuo tarpu
kai žmogiškojo veikimo sritis yra praktinių disciplinų objektas“
(p. 464). Vis dėlto matėme, kad net svarbiausios teorinės filo-
safijos disciplinos apmatuose, kuriuos pateikė Šalkauskis, atsi-
rado vietos „privalančiam daiktui“ ar privalančiai būtybei. Ki-
taip sakant, net jo ontologijoje atrandame etiką, o jo būties
sampratoje — privalėjimo struktūrą. Projektuodamas savo filo-
sofinę veiklą, Šalkauskis gana anksti pasirinko specialiai na-
grinėti žmogiškojo veikimo sritį. Jis plėtojo praktinę filosofiją,
kaip ji buvo tradiciškai vadinama, arba gyvenimo filosofiją,
kaip ją dažniausiai vadino jis pats, tiesiogiai ar netiesiogiai sek-
damas Wilhelmu Diltheyumi. A, Maceina netgi teigia: „Jis (Šal-
kauskis.— A. S.) būtį suvokė ir ją nagrinėjo ne pažinimo, ne
jos buvimo savyje, ne veikimo, bet gyvenimo atžvilgiu. Būtis
stovėjo priešais jį gyvenimo pavidalais įr jam buvo atsisklei-
dusi, kaip gyvenimas" (9, 8), Kad teisingai šią Maceinos mintį
suprastume, turime tačiau atsižvelgti į tai, kad būtį jís supran-
ta ne Šalkauskio, bet Heideggerio prasmė: „Kiekvieno filosofo
objektas yra tas pats, būtent: būtis“ (9, 7).

Šalkauskio filosofijoje esama neatitikimo ar įtampos tarp te-
orinės ir praktinės filosofijos. Filosofijos sistemoje praktinei
(gyvenimo) filosofijai skiriama apibrėžta vieta. Bet praktinė
filosofija iš esmės pati yra filosofijos sistema — ji apima visą
filosofinės problematikos plotą, pakeičia arba „įtraukia“ į save
teorinės filosofijos disciplinas ir paverčia jas savo dalimis.

Vidinė Šalkauskio teorinės ir praktinės filosofijos įtampa
gerai matyti jo estetikoje. Šalia aptarto grožio problemų skirs-
tymo ontologijai, psichologijai ir estetikai siaurąja prasme, ku-
ris atitiktų filosofijos sistemos sampratą, „Bendrosios estetikos“
paskaitose pateikiamas kitas dalijimas. Apibrėždamas bendrosios
estetikos (kuri, beje, atitinka tai, kas straipsnyje „Grožis filo-
sofijos šviesoje" vadinama estetika specialiąja prasme) objektą,
Šalkauskis atsiriboja nuo bendrosios metafizikos, arba ontolo-
gijos, kuri tyrinėja „grožio sąvoką ir grožio pagrindus daik-
tuose” (p. 463) ir kuriai, kaip jis dabar reikšmingai sukonkretina,
atitenka „grožis, besireiškiantis gamtoje“ (p. 464), gamtos grožis.
Bendroji estetika, palikusi ontologijai spręsti grožio savo-
kos ir jo „objektyvinių pagrindų pasaulyje“ klausimą, savo ob-
jektu laiko „grožį, kiek jis pasireiškia dailiojoje kūryboje"
(p. 464). Tad estetika yra „besireiškiančio mene grožio" mokslas
(p. 470), meno filosofija.

Lygiai taip pat Šalkauskis eina nuo teorinės filosofijos prie
praktinės, i r

Jis buvo sumanęs sistemingai išplėtoti gyvenimo filosofiją —
1926 metais sudarytame kuriamų ar sumManytų veikalų sąraše-

16

numatė tris jos tomus: pirmą — prigimties, antrą — kultūros, tre-
čią — religijos filosofijos. Tačiau pirmojo ir trečiojo tomų pro-
biematikos tekstų Šalkauskis kaip ir nepaliko. Ji kiek paliesta
kultūros filosofijoje. Kai kuriuos gamtos ir ypač religijos filo-
sofijos elementus galima rekonstruoti iš pedagogikos teorijos,
kuri iš esmės yra gyvenimo filosofijos taikomasis atitikmuo,
taip pat iš sporadiškų pasisakymų kituose veikaluose.

Gyvenimas kaip plačiausiai suprastas praktinės filosofijos
objektas yra tikrasis Šalkauskio filosofijos akiratis. Teorinės
filosofijos srityje Šalkauskis daugiausia postuluoja neoscholas-
tinės ontologijos ir gnoseologijos principus, gal tik pabrėžda-
mas augustiniškuosius momentus ir savaip juos interpretuo-
damas. Tuo tarpu praktinės filosofijos srityje jis dirbdavo sa-
varankiškiau. Naudodamasis aristotelizmo-tomizmo konceptuali-
nėmis priemonėmis, Šalkauskis vis dėlto kuria koncepciją, ku-
rios esmę galime suprasti gretindami ne tik su neoscholastika,
bet ir su vokiškąja gyvenimo filosofija, Sunku sutikti su Ma-
ceina, kad gyvenimo filosofija Šalkauskio prasme yra „visai kas
kita, negu tai, ką vokiečiai vadina „Lebensphilosophie“, kuri
<...> buvo ne kas kita, kaip gyvybės filosofija“. Tiesa, kad
gyvenimas, Šalkauskio supratimu, „apima ir gyvybę ir dvasią,
kurios abi susijungia žmoguje ir abi per jas veikia“. Tiesa ir
tai, kad Šalkauskiui „gyvenimas pasiekia ir transcendentalinę
tikrovę, įimdamas savin ir Dievą, kaip vieną iš gyvenimo vei-
kėjų“ (9, 8). Tačiau vokiškąją gyvenimo filosofiją vadinti gy-
vybės ar gyvasties filosofija galima su didelėm išlygom — jei
kalbėtume tik apie biologistinę jos pakraipą, atstovaujamą Lud-
wigo Klageso ir kitų. Šis apibūdinimas visai netiktų pačiam
W. Diltheyui ir jo mokyklai. Diltheyui gyvenimas yra kaip tik
žmogiškoji tikrovė plačiausia prasme, apimanti taip pat dvasios
pasaulį ir transcendenciją. Diltheyaus ir Šalkauskio gyvenimo
sampratos skiriasi, tačiau šis skirtumas glūdi ne šios sąvokos
pločio supratime.

Praktinės filosofijos gyvenimas yra savotiškas teorinės filo-
sofijos esybės arba būtybės atitikmuo. Cituotą mintį apie esy-
bės tobulybės Šalkauskis tęsia aptardamas atitinkamas gyveni-
mo tobulybės: „Kaip atskira esybė arba atskiras daiktas nega-
li būti tobulas, neturėdamas tikrumo, gerumo ar gražumo, taip
lygiai ir Žmogaus gyvenimas nėra tobulas, jei jame trūksta
tiesos, gėrio ar grožio. <...>. Būtų didžiausias gyvenimo netiks-
lingumas įdiegtas į patį jo pagrindą, jei žinija, dora ir menas
galėtų sau principialiai prieštarauti“ (p. 514). Atkreipkime dė-
mesį ne į tai, kas čia Šalkauskiui tiesiogiai rūpi: aukščiausiųjų
vertybių — tiesos, gėrio ir grožio — ir jas atitinkančių gyveni-
mo sričių neprieštaringumas, bet į tai, kaip jis tą neprieštarin-
gumą grindžia. Šalkauskis teigia, kad jei šis aukščiausios ver-
tybės būtų prieštaringos, gyvenimo pagrinde slypėtų „didžiau-
sias netikslingumas“. Kitaip sakant — gyvenimo tikslingumas

2. S. Šalkauskis 17

yra šio samprotavimo prielaida, Į tikslingumą čia apeliuojama
taip pat, kaip logikas apeliuoja į nuoseklumą, o gamtamoksli-
ninkas —į priežastingumą. Šalkauskio filosofiją kiaurai per-
smelkia teleologinis samprotavimas, tiesiogiai perimtas iš pri-
gimtinės teologijos. Juo remdamasis, Šalkauskis ne vienu at-
veju yra išdėstęs gyvenimo hierarchinės sąrangos idėją. „Žmo-
gaus gyvenimas nuosekliai kyla trimis laiptais iš materialį-
nės plotmės į aukščiausią dvasios sritį. Prigimtis eina kultūros
linkme, kad galėtų šioje pastarojoje rasti natūralinį savo at-
baigimą bei patobulinimą. Toliau kultūra eina religijos linkme,
kad šioje pastarojoje galėtų rasti antgamtinį savo atbaigimą
„..->. Kiekviena aukštesnė gyvenimo sritis remiasi žemesne,
kaipo natūralių materialių savo pagrindu, o iš kitos pusės, at-
baigia šitą žemesnę sritį, ją papildydama bei tobulindama“ (p.
434). „Kylant iš vienos gyvenimo srities į kitą, aukštesnę, pas-
tebima nuosekli tikslų bei priemonių gradacija" (p. 426).

* * *

Žemiausioji ir pamatinė gyvenimo pakopa yra gamta ir jai
priklausanti žmogaus. prigimtis arba vidinė gamta, A. Macei-
na prisimena: „Visą gyvenimą Šalkauskis svajojo parašyti gam-
tos filosofiją. Pastaraisiais metais prieš karą jis norėjo duoti
bent jos metmens, nes pilnai jos išvystyti jis jau nebesiti-
kėjo. Deja, mirtis ir šito darbo neleido jam atlikti“ (4, 8). Ta-
čiau jokių šios srities rankraščių ar planų nėra išlikę, išskyrus
rubrikas dviejuose minėtuose numatomų darbų planuose. Gam-
tos sampratą galime tik fragmentiškai rekonstruoti.

Kaip ir kitas gyvenimo sąrangos pakopas, Šalkauskis nagri-
nėja gamtą remdamasis aristotelinėmis priežastimis: „Vykdo-
moji prigimties priežastis yra gamtos dėsniai, kurie veikia su
neišvengiamu būtinumuų <...>. Materialinė ir formaline gam-
tos ir todėl taip pat prigimties priežastimis yra materija, arba
medžiaga <...> ir substancialinė forma, arba lytis <...>.
Materialinė ir iormalinė gamtos bei prigimties priežastys suda-
ro tą substancialinį materialinio pasaulio pagrindą, kuris yra
palenktas pastoviam priežastingam dėsningumui" (p. 426—427).
Kaip tik substancinė lytis yra daikto esmė — tai pradas, kuris
padaro, kad „daiktas yra tuo, kuo jis yra". Kartu šis pradas yra
ne kas kita kaip „prigimtojo dėsningumo veikiamasis pradas“
(p. 427), — aristoteliškoji veikiamojį priežastis čia reiškiasi kaip
gamtos dėsningumas, Be to, tiesiogiai perkeldamas į filosofinį
samprotavimą esminį teistinio pasaulėvaizdžio elementą — pas
saulio kūriniškumo sampratą, Šalkauskis teigia, kad materja-
laus pasaulio substancinės formos yra ne kas kita kaip „kuria-
mojo intelekto“ padarai. DEN

Pagaliau Šalkauskis kalba apie gamtos tikslingumą ir spe-
cialesne negu anksčiau aptarta prasme — Jis kalba apie ketvir-

18

tąją —siekiamąją gamtos priežastį, arba gamtos tikslą. Gamtos
tikslas, pasak jo, yra „sąmoningo bei laisvo individo sukūrimas"
(p. 428). Šito Šalkauskis sakosi negalįs čia įrodyti. Iš esmės
jis remiasi solovjoviškosiomis visavienybės tapsmo sąvokomis
istorijos filosofijos apybraižoje teigdamas, kad visas pasaulis
„Sukąs“ antropogoniška linkme. Šios įdėjos ištakos — antropo-
centrinė krikščionybės orientacija, rikiuojanti kūriniją hierar-
chiškai ir šios hierarchijos viršūnėje statanti žmogų. Kūrinijos
hierarchiją svarsto Augustinas ir Tomas Akvinietis, Ši orien-
tacija nuolat reiškiasi ir naujųjų amžių filosofijoje nuo rene-
sanso — Schakespeare Hamleto lūpomis sako, kad žmogus yra
„kūrinijos vainikas“, o Kantas „Sprendimo galios kritikoje“
formuluoja lygiai taip pat kaip Šalkauskis — gamtos tikslas yra
protinga ir laisva būtybė.

e

Antroji gyvenimo piramidės pakopa yra kuliūra, Kultūros
filosofija — labiausiai išplėtota Šalkauskio filosofijos disciplina,
1926 metais jis rankraščio teisėmis išleido Teologijos — Filoso-
fijos fakultete skaitytų paskaitų santrauką „Kultūros filosofijos
metmens“, kuriems buvo lemta tapti svarbiausiu jo filosofiniu
veikalu, išspausdintu esant gyvam Šalkauskiui. Išliko įr plates-
nis, nors autoriaus galutinai neparuoštas spaudai kultūros filo-
sofijos paskaitų mašinraštis, taip pat papildomo kurso, pava-
dinto „Specialiosios kultūros filosofijos problemos“ mašinraš-
tis".

Kultūros santykį su gamta ir prigimtimi nusako visų pirma
tai, kad gamta yra žmogaus kultūrinio veiksmo objektas. „Ša-
lia to dėsningumo, kuris valdo gamtą bei prigimtį <...> kul-
tūrinis veikimas realizuoja naują priežastingų veiksmų eilę,
kurioje reiškiasi tam tikras idėjinis priežastingumas. <...> Jei
gamtai bei prigimčiai materialine priežastimi tarnauja paprasta
pirminė medžiaga (aristotelinė materia prima.— A. S.), tai kul-
tūrai materialine priežastimi tarmauja jau visa gamta ir visa
materialinė žmogaus prigimtis <...>“. Visuminiu gyvenimo fi-
losofijos požiūriu žvelgdamas į kultūrą, Šalkauskis teigia, kad
„Kultūriniame žmogaus veikime tiesa, gėris ir grožis (kurie, pri-
minsime, yra tiek pačios esybės ar būtybės, tiek gyvenimo pra-
dai ir kartu — tolimiausias, toliau nebetiriamas jų pagrindas.—
A. S.) yra jau imami kaipo tai, kas privalo apipavidalinti žmo-
gaus gyvenimą ir net visą pasaulį naujomis lytimis, kurios yra

* K. Pakštas atsiminimuose rašo: „Jo (S. Šalkauskio.— A. S.) di-
džioji svajonė buvo parašyti stambų penkių tomų veikalą Kultūros
{ilosofija. Šiam veikalui jis rinko medžiagą, daug apie jį galvojo, su-
darinėjo jo planą ir man jį buvo kartą perskaitęs, kai ką jau buvo ir
parašęs“ (5, 196). Apie šį planuojamą penkiatomį kalba tik Pakštas. Var-
gu ar galima šia žinia pasitikėti — Pakštą atmintis apgaudavo.

19

realizuojamos žinijos, doros ir meno (t. y. kultūros. — A. S.)
priemonėmis" (p. 428). Gyvenimo tikslingumas kultūroje reiš-
kiasi ypatingu būdu — kaip protingos ir laisvos būtybės pasiren-
kami tikslai: „kultūros tikslai yra jau statomi sąryšyje su tais
idealais, kurių žmogus susidaro pagal dvasinę savo esmę“ (p.
428). Šie idealai — tai tiesa, gėris ir grožis.

Kultūros esmei nusakyti, pasak Šalkauskio, svarbiausia yra
žmogaus veiksmo samprata. „Kultūra yra sąmoninga žmogaus
veikmė kokiam nors prigimtajam objektui tikslu apipavidalin-
ti jį lylimi, atatinkančia aukštesnei idėjai“ (p. 177). Kultūrinio
veiksmo samprata konkretinama, taikant skirtingiems kultiva-
vimo objektams nagrinėti. Taip nagrinėjamas ūkis, pažinimas,
dorovė", menas **. Šios analizės įr sudaro Šalkauskio kultūros
filosofijos turinį.

Kas yra kultūrinė veikmė apskritai, Šalkauskis nagrinėja
taip pat remdamasis aristoteliškomis priežastimis. „Vykdomoji
kultūros priežastis yra laisvas bei sąmoningas žmogiškasis as-
muo, kuris sugeba kuriamai atbaigti glūdintį gamtoje tikslingu-
mą sąmoningai siekiamais tikslais“ (p. 426—427). „Kultūros tikra

* Kultūrinės veikmės objektu gali tapti vidinė gamta arba žmogaus
prigimtis. Žmogus gali ją veikti taip pat kaip išorinę gamtą. Tai ne
kas kita kaip etikos sritis Veikdamas etiškai, žmogus savotiškai susi-
dvejina: „Jis (žmogus. — A. S.) suseka išvidinį Žmogaus būtybės tiks-
lingumą, nusimano apie jo priežastį, tikslus ir uždavinius, žodžiu tariant,
susipIranta, sąmoningai nusistato įdėjiniais motyvais ir ryžtasi jais va-
dovautis gyvenime ir veikime“ (p. 249) Zmogus gimsta ir auga
kaip gamtos padaras, jis priklauso nuo vegetatyvinių sielos savybių
taip pat kaip kitos gyvos būtybės. Tačiau, sako Šalkauskis, „kaip tik ji
(siela— A. S.) susipranta ir nusistato veikti, vadovaujantis idėjomis,
jos veikimas tampa kultūriniu“ (p. 249). Sąmoningai „susiprasdamas“
žmogus ir tampa žmogumi. Dorovinę veikseną Šalkauskis apibūdina kaip
valios suderinimą su protu, kaip instinktų, vitalinių impulsų pajungimą
racionaliems motyvams. „Protas aptaria dalykus esant šitokius ar kito-
kius, o valia renkas iš jų tąjį, kuriam savo pasirinkimu ji gali suteikti
didesnės gėrybės reikšmę ir paskui ryžtasi jį vykdyti veikimu“ (p. 35).

** Galima teigti, kad Šalkauskio bendroji estetika yra kultūros fi-
losofijos dalies, nagrinėjančios meną kaip kultūros formą, išplėtojimas.
Kaip kultūros filosofijai svarbiausia yra kultūrinio veiksmo, taip este-
tikai — estetinio veiksmo samprata. Estetinio veiksmo šviesoje aiškinami
kiti du esminiai aspektai — kūrybinės nuostatos ir kūrybinio veiksmo
išdavos — meno kūrinio. „Meniškas veikimas niekuo nesiskiria su pla-
čiai suprantamu kultūriniu veiksmu, kuris savo prigimtyje turi tai, kad
jis apipavidalina kokį nors objektą aukštesne lytimi“ (p. 480). Ži-
noma, tai tik gimininė apibrėžtis. Estetika turi nusakyti ir meninės
lyties specifiką.

Tiesa, filosofinės sistemos schemoje estetika yra aptariama kaip
normatyvinė, bet ne deskriptyvinė, kaip kad kultūros filosofija, discipli-
na. Tačiau neokantininkų užaštrintas pažintinės ir vertybinės sričių
priešpriešinimas Šalkauskiui liko svetimas dalykas. Normatyvumo ir pa-

20

to žodžio prasme tegali būti pas protingąsias ir laisvąsias būtybes
<...>" (p. 194), Griežtai kalbant, tik asmuo yra kultūros kū-
rėjas.

Tačiau asmuo — kultūros kūrėjas — Šalkauskio filosofijoje
yra ne reali, konkrečiai nurodoma būtybė, bet tam tikras prin-
cipas. .Realų žmogų Šalkauskis stengiasi sučiuopti nagrinėda-
mas dviejų dialektinių porų — individo ir asmens, masės ir
visuomenės — žaismą. „Žmogus sykiu yra ir individas, ir asmuo.
Kaipo individas, jis sudaro masės dalelę, priklausančią visumai.
Kaipo asmuo, jis yra laisvas bei protingas visuomenės narys.
Vadinasi, kiekvienas žmogus ir priklauso masei, ir laisvai pasi-
reiškia visuomenėje, lygiai taip pat kaip tam tikra žmonių
visuma sykiu yra ir inertinga masė, ir susipratusi visuomenė“,
Tr laisvas bei protingas asmuo, ir jo specifinė veiksena — kul-
tūrinė kūryba — nėra jau esami, faktiškai duoti dalykai. Jie vi-
suomet lieka in slalu nascendi. „Gyvulys tėra vien individas;
žmogus iš individo tampa asmeniu, t. y. žmoguje individualybė
virsta asmenybe“, o „sulig tuo, kaip inertingi individai tampa
sąmoningai apsisprendusiais asmenimis, pati masė virsta susi-
pratusia visuomene“ (p. 213).

Dialektiškai svarstomas ir idėjų reikšmės gyvenime klausi-
mas. Žmogus kaip asmuo, t. y. kaip laisva ir protinga būtybė,
apsisprendžia idėjiniais motyvais. Tačiau tai taip pat yra prin-
cipas ir norma, bet ne faktas. Šalkauskis teigia, kad „vienas
yra dalykas išspręsti priežastingą idėjų reikšmę principe, <...>"
„<...> kitas yra dalykas nustatyti idėjų priežastingumą kon-
kretiniame kultūriniame istorijos vyksme tam tikru laiku ir tam
tikrose aplinkybėse“ (p. 224). Pastarasis dalykas priklauso kaip
tik nuo Minėtų dviejų pusių — individo ir asmens bei masės ir
visuomenės — konkretaus santykiavimo.

Apskritai jis yra linkęs kalbėti apie pažangą abiejose šiose
plotmėse — individualioje ir visuomeninėje. Šalkauskio nekves-
tionuojama kultūros pažanga yra „priežastingai surišta su jo
(žmogaus.— A. S.) idėjingumo didėjimu bei tobulėjimu, t. y.
su luo, kaip šilas idėjingumas užkariauja vis didesnį plotą

žinimo santykis estetikoje neproblematiškas taip pat, kaip jis apskritai
yra neproblematiškas Šalkauskio filosofijoje. Spręsdama pažintinius už-
davinius, estelika drauge atlieka ir normatyvinę funkciją. „Estelika
stengiasi susekti tą priežastingą dėsningumą, kuris valdo estetinių ver-
tybių atsiradimą, jų vertinimą, jomis pasismaginimą. Tuo pačiu este-
tika išaiškina, kuo yra pagrįstas estetinis pasismaginimas bei vertinimas;
į kokį normalinį objekto ir subjekto santykiavimą estetinis pergyveni-
mas yra atremtas, kokios sąlygos yra reikalingos estetinėms apraiškoms
atsirasti ir t. t. Žinant atsakymus į šituos klausimus, tuo pačiu yra
žinomos ir pagrindinės normos, prieš kurias negali nusidėli dailusis
menas, nenorėdamas nustoti estetinio vertingumo“ (p. 471—472). Estetika
„moko apie estetinio gyvenimo tiesas ir nustato, kas yra estetiniam
gyvenimui normalu. Ogi nustatyti, kas yra normalu, yra iš tikrųjų nu-
statyti, kas privalo būti" (p. 472).

21

žmogaus gyvenime bei veikime" <...>" (p, 225). Individualaus
„idėjingumo“ didėjimas savo ruožtu reiškiasi ir visuomenės gy-
venime, Tačiau, šiaip ar taip, šis dialektinis tapsmas lieka nepa-
baigiamas, nes „kiekvienas asmuo pasilieka visuomet mažes-
niame ar didesniame laipsnyje inertingu individu, ir kiekviena
visuomenė turi mažiau ar daugiau masės savybių“. Tai-
gi „kol žmonija nėra tobula, jos idėjingumas nėra dar visuoti-
nai įvykęs faktas, bet tik idealinis uždavinys, vykdytinas jos
istoriniame gyvenime ir veikime“ (p. 227).

Vis dėlto, nepaisant aiškaus polinkio į progresistinę termi-
niją, klausimą apie visuotinės kultūros pažangą Šalkauskis pa-
lieka atvirą. Kiek uždavinys pasiekti „idėjingumą" gali būti at-
liktas „istorinio žmonijos vyksmo ribose", pasak jo, yra escha-
tologinis klausimas, kurio nepridera spręsti kultūros filosofijos
rėmuose. Individualaus žmogaus ir jo apsisprendimo plotmėje
uždavinys pasiekti „tobulo idėjingumo" — o tai Šalkauskiui rei-
škia „laisvų apsisprendimu įvykdyti savo gyvenime bei veiki-
me tiesos, grožio ir gėrio idealus", — taip pat „nėra niekuomet
pilnai atliekamas mūsų gyvenime, nors jis visuomet pasilieka
privalomu individualinei žmogaus sąžinei" (p. 227—228). Šalkaus-
kio požiūris į istorijos vyksmo ir žmogaus apsisprendimo pag-
rindus liko nepasikeitęs nuo Vaižgantui rašyto laiško ir dar
ankstesnių pirmosios filosofinės studijos laikų.

“a k *

Išvada, kad žmogus nepajėgiąs pasiekti „tobulo idėjingumo“,
tai yra veikti visiškai laisvai ir sąmoningai apsispręsdamas, yra
lemtinga, — pasirodo, kad visa kultūra yra esmiškai nepakan-
kama, Kultūrinė veikmė pagaliau nepasiekia savo tikslo: „Kul-
tūra stengiasi apvaldyti gamtą ir pavartoti ją priemone savo
tikslams, tuo tarpu niekados negali įvykti kultūros atsipalaida-
vimas nuo materialinės priklausomybės -<...> gamtai <...>"
(p. 325). Žmogus tobulai neišsilaisvina iš prigimties, negali pa-
keisti gamtos dėsnių, peržengti priežastingumo ribos, Lyginda-
mas kultūrą — žmogiškosios kūrybos sritį su gamta, dieviško-
sios kūrybos sritimi, Šalkauskis sako, kad žmogus nepajėgiąs
sukurti substancinių formų, jis tik keičiąs atsitiktinės. Be to,
Šalkauskis teigia, kad net jei būtų įmanoma pasiekti kultūros
tikslus — apvaldyti gamtą, ištobulinti žmogų ir visuomenę, įgy-
vendinti žinijos, doros ir grožio idealus —tai nepadarytų žmo-
gaus visiškai laimingo. Tai, pavyzdžiui, nepadarytų žmogaus
nemirtingo, Pasirodo, imanentinis kultūros tikslas arba kultūros
pažangos idealas nepajėgiąs „patenkinti giliausių žmogaus sie-
los troškimų, kuriais yra pilno tobulumo ir pilno laimingumo
pasiilgimas"“ (p. 325). Aiškindamas šią Šalkauskio mintį, Macei-
na iškelia jos religinę prasmę ir rašo, kad kultūra“ <...> ne-

22

gali žmogaus atbaigti, nes nesugeba jo išvaduoti iš blogio, kuris
pasaulyje reiškiasi klaidos, nuodėmės, kančios įr galop mirties
pavidalais" (4, 9). Blogis, kurio egzistavimas Šalkauskiui nedavė
ramybės nuo pat jaunystės, taip pat nuodėmė, apie kurią jis
specialiai nekalbėjo, bet kuri yra vidinis žmogaus blogis, yra
ne kas kita kaip Žmogaus — protingos ir laisvos“ būtybės —
riba.

Antra vertus, nepamirština, kad Šalkauskio filosofijoje kul-
tūra yra kuo glaudžiausiai susijusį su žmogaus esme. Žmogiš-
kumas reiškiasi kaip tik kultūrine veiksena, J. Girnius net rašo,
kad „<...> Kultūros filosofijos melmens perteikia Šalkauskio
žmogaus filosofija <...>“ (1, XXVII). Aišku, kad esmiškas
kultūros nepakankamumas yra tragiškas dalykas. Vienoje vieto-
je pats Šalkauskis užsimena, kad kultūra yra tragedijos filoso-
fija. Kultūros tragiką jis gana plačiai nagrinėja kalbėdamas apie
vadinamąjį prometėjizmą — tokią praktinę kultūrinę orientaci-
ją ir atitinkamą kultūros filosofiją, kuri laiko kultūrą vieninte-
le žmogiškumo raiškos sritimi ir tiktai kultūroje ieško visų
žmogaus siekimų patenkinimo,

Vis dėlto paties Šalkauskio kultūros filosofija netampa tra-
giška. kaip kad mėginau įrodinėti savo knygoje „Kultūros fi-
losofija Lietuvoje". Prometėjizmo tragika nėra paties Šalkaus-
kio tragika. Mat kultūros filosofija neišsemia gyvenimo pro-
blematikos. Šalkauskiui kultūros esmiškas nepakankamumas reiš-
kia ne tai, kad gyvenimas yra iš pamatų tragiškas, bet kad
„kultūros tikslas nėra galutinis Žmogaus gyvenimo tikslas,
<...> žmogus privalo turėti kito aukštesnio tikslo, kuris, bū-
damas atsiektas, galėtų pilnai patenkinti giliausius žmogaus
dvasios troškimus" (p. 326). Kultūra nėra aukščiausia gyveni-
mo sritis.

Tad ir filosofija turi neapsiriboti kultūros analize, bet eiti
prie kitos gyvenimo piramidės pakopos — prie religijos. Štai
kaip Šalkauskis užbrėžia šį filosofijos uždavinį: „Norint iš ti-
kro išrodyti, kad išviršinis kultūros tikslingumas veda prie re-
ligijos, reikėtų iškelti aikštėn, kad einant nuo prigimties prie
kultūros ir paskui nuo kultūros prie religijos nuosekliai išsi-
vysto priemonių ir tikslų gradacija; kad aukščiausias religijos
tikslas yra nelygstamas žmogaus gyvenimo tikslas, kad šito
tikslo atsiekimas panaikina prigimties įr kultūros netobulumą,
ir kad religijos idealas patenkina visiškai giliausius žmogaus
dvasios troškimus tobulumo ir laimingumo“. Visa tai turėtų at-
likti religijos filosofija. Kaip tik ji turėtų „atbaigti gyvenimo
filosofiją ir tuo pačiu uždėti viršūnę kultūros filosofijai“ (p. 337).

Tačiau religijos filosofijos Šalkauskis bent kiek plačiau ne-
išplėtojo, davė tik bendriausią jos schemą. Rekonstruodami šias
jo idėjas, atsižvelgiame į mokinių interpretacijas. Jie, ypač An-
tanas Maceina, galėjo remtis ne tik rašytiniais tekstais, bet ir
pokalbiais su mokytoju.

23

Religijos esmė yra Žmogaus ir Dievo sąjunga, Religijos fi-
osofija turėtų būti plėtojama taip pat remiantis aristotelinėmis
priežastimis, Materialinė religijos priežastis yra „kultūra, at-
remia į prigimtį arba net, kitaip tariant, apdirbta kultūros prie-
monėmis prigimtis“ (p. 430). Tai lemia kultūros svarbą gyveni-
mo piramidėje. Maceina taip išdėsto Šalkauskio mintį apie kul-
tūros ir religijos santykį: „Religija pati viena pasaulyje būtų
bejėgė, jeigu ji neatsiremtų į kultūros sukurtas formas. Savo
formų religija neturi, nes Dievo veikimas reiškiasi per žmogų.
Todėl Šalkauskis nuolatos teigia, kad kur kultūra yra žema,
ten ir aukštesnis religijos supratimas bei vykdymas yra nega-
limas. Barbariškas žmogus turi barbarišką religiją. Aukšta kul-
tūra sudaro sąlygas ir religijos idėjoms apsireikšti visu savo
grožiu bei kilnumu, <...> Be kultūros <...> religija negalė-
tų nieko padaryti, nes ji neturėtų gyvenime realios atramos.
Todėl laikydamas religiją atbaigiamuoju gyvybės (t. y. gyve-
nimo.— A. S.) laipsniu, Šalkauskis į kultūrą žiūrėjo kaip į šito
atbaigimo paruošimą“ (4, 10).

Formalioji religijos priežastis arba, kitaip sakant, religinio
gyvenimo formos, pasak Šalkauskio, „atatinka kultūros lytis, —
t. y. žiniją, dorą ir dailę, — ir suteikia šioms pastarosioms aukš-
tesnės prasmės“ (p, 430). Stasys Yla taip aiškina Šalkauskio min-
ti: „<...> žinijai atitinka religinė tiesa bei dogminis išpažini-
mas, doroveį atitinka religijos dorovinė tvarka ir dailei — li-
turginis pasireiškimas bei sakramentinė veikmė“ (2, 327). Kul-
tūros formų atitikmenys religijoje, anot Šalkauskio, nagrinėtinį
dvejopai: subjektyviu, t. y. asmeniniu požiūriu — kaip vadina-
mosios teologinės dorybės (tikėjimas, meilė ir viltis) ir objekty-
viu, t. y. visuomeniniu požiūriu — kaip šių dorybių objektyvi-
zacija tikinčiųjų bendrijos — Bažnyčios — gyvenime (tikėjimo
išpažinimas, šventųjų bendravimas ir sakramentinė praktika).
Siekiamoji religijos priežastis arba jos tikslas taip pat yra dve-
jopas: imanentinis — Bažnyčia, ir transcendentinis — Dievas.
„Galutinis religijos tikslas yra pats Dievas kaipo siekiamoji
religijos priežastis. Kitaip tariant, religijos priemonėmis Die-
vas yra siekiamas, kaipo absoliutinė gėrybė" (p, 430—431).

Pagaliau veikiamosios religijos priežastys yra dvi — žmogus
ir Dievas. Kadangi Dievo veikimas yra neribotas ir visagalis,
religijai pasiekiama viskas, kas nepasiekiama kultūrai, Šalkaus-
kis tai parodo, kalbėdamas apie Dievo veikimą kultūros formų
atitikmenyse — religijos formose. Mokslas remiasi žmogaus pro-
tu, tuo tarpu tikėjimas — protu ir Apreiškimu; dora kultūroje
remiasi protu ir valia, religijoje — taip pat ir malone; menas
keičia gamtines formas atsitiktinai, sakramentas — substanciš-
kai. Todėl religija patenkina aukščiausius žmogaus dvasios sie-
kimus. Dievo veiksmas įveikia priežastingumą, erdvę, laiką, mir-
tį. „Religija panaikina klaidą, skelbdama absoliutinę tiesą, paties

24

Dievo liudijamą. Religija panaikina nuodėmę, žmogų atpirkda-
ma paties Dievo auka, Religija galop pergali kančią ir mirtį,
skelbdama absoliutinės laimės pažadą ir kūno prisikėlimą" (4,
9),— aiškina Maceina,

Knygojė „Kuitūros filosofija Lietuvoje“, nagrinėjant kultū-
ros ir religijos santykį piktnaudžiauta Feuerbachu ir teigta, kad
religija Šalkauskio filosofinėje teorijoje reikalinga tam, kad
„idealiai kompensuotų“ esmiškus kultūros trūkumus. Nebuvo
atsižvelgta į visuminę pasaulio ir gyvenimo patirtį, iš kurios
išauga Šalkauskio filosofija. Tiesa, šį patirtis pati savaime nėra
filosofinė, jo žodžiais tariant, ji priklausytų ne įsitikrinimo, bet
įsitikinimo sričiai. Šalkauskio filosofavimo stilius taip pat nepa-
deda jos užčiuopti. Vis dėlto kaip tik esmiškai pozityvi teistinė
pasaulėžiūra įgalina teleologinį samprotavimą, kuriuo remjasi
visa Šalkauskio filosofija. Pagrindiniai šios pasaulėžiūros bruo-
žai, nors Šalkauskis jų specialiai neaptarė ir nesvarstė, išryškėja
kaip jo filosofavimo prielaidos, Tai esybės (ar būtybės) ir gy-
venimo kūriniškumo, kūrinijos, nuopuolio bei dėl to atsirandan-
čio blogio ir jos antgamtinio a/pirkimo, kuris blogį įveikia, idėjos.

Šia esmiškai pozityvia patirtimi remdamasis, Šalkauskis tei-
gia, kad kultūra „reikalauja savo papildymo bei atbaigimo auk-
štesnėje gyvenimo srityje, kuria tegali būti religija“ (p. 428).
Kultūros tikstai religijos atžvilgiu gali būti tik priemonės. „Pa-
našiai kaip išvidinis prigimties tikslingumas yra papildomas ir
atbaigiamas kultūros tikslingumu, taip išvidinės kultūros tiks-
lingumas yra papildomas ir atbaigiamas religijos tikslingumu“
(p. 429), Teistiškai orientuotam filosofui kultūra tiktai pati sa-
vaime yra tragiška, Tuo tarpu gyvenimas nėra tragiškas — jis
dramatiškas.

LITERATŪRA
1. Girnius J. Stasys Šalkauskis // Šalkauskis S. Rinktiniai Raštai.— Ro-
ma, 1986.
Yla S. Priešybių derintojas Stasys Šalkauskis // Aidai — Nr. 8.
. Kantas I. Grynojo proto kritika — V., 1982,
„Maceina A. Stasys Šalkauskis // Tremtinių mokykla. — 1946. —
Nr. 5—6,
„ Pakšias K. Filosofo Stasio Šalkauskio brangiam atminimui // Aidai —
1957.— Nr. 5.
6, Šalkauskis S. Foi et philosophie scholastigue (VVU MB RS F. 140—

109).

7. ŠU kauskis S. Pageidaujamieji darbai (VVU MB RS F. 140—231).
8. Šalkauskis S. Stud. St. Šalkauskio laiškai kunigui J. Tumui // Mū-

sų senovė. — Kaunas, 1922. — T. 1, — Kn. 4—5.

9, Šalkauskis S. Vladimiras Soloviovas ir jo pasaulio sielos koncepci-

ja // Logos. — 1926. — Nr. 2.

10. Šalkauskis S. Autokritikos žodis dėl rašinio „Bažnyčia bei kultūra“

ji Židinys. — 1926. — Nr. 8—9.

11. Šalkauskis S. Bendroji filosofijos terminija. — Kaunas, 1938.
12. Šalkauskis S. Kunigas Dambrauskas, mano mokytojas ir kritikas

(abipusis susirašinėjimas) // Logos. — 1938. — Nr. 18.

Arūnas Sverdiolas

n AON

FILOSOFIJOS ĮVADAS

FILOSOFIJA IR MŪSŲ GYVENIMAS

Pratartis

ŠIS TAS APIE ĮSPĖJIMĄ:
PRIMUM VIVERE DEINDE PHILOSOPHARI

Teisingai paprastai sakoma, jog reik primum vivere
deinde philosophari (pirm gyventi, paskui filosofuoti). Ar
šiaip, ar taip pažvelgsime, filosofija visada bus tam tikra
žmogaus gyvenimo apraiška.

Kitaip betgi galima apie šitą dalyką spręsti, nebenorint
tenkintis vien fiziologijos ir psichologijos atžvilgiais. Jei
kalbėsime ne apie gyvenimą apskritai, bet apie aukštos
doros ir kultūros gyvenimą, t. y. apie gyvenimą, kuris
privalu žmogui gyventi, tai bene reiks imti minėtąjį spręs-
mą atbulą. Kad savo tikslą pasiektume, t. y. kad gyvenimą
išgyventume tikrai žmogiškai, reiks jau primum philosop-
hari, kad deinde vivere ką tik nurodyta prasme.

Pirmą kartą — žemesnio gyvenimo srityje — buvo
sveiko proto sprendžiama. Antrą kartą — aukštesnio gy-
venimo srityje — jau išminties nutariama. Čia, filosofijos
ir gyvenimo klausimu, sveiko proto ir išminties sprendimai
įeina į dvi skirtinas sritis, ir todėl jųdviejų spręsmai pa-
sirodo įvairūs.

Žmogaus tarpime esti momentas, kai išeina aikštėn fi-
„losofijos reikšmė, kadangi be jos žmogus nepajėgia. pasi-
"kelt į į "aukštesnį sąmoningumo laipsnį. Tai patiriąmą ne
vien atskirų žmonių, bet ir visų tautų gyvenime, nes ir
tautos gyvenimui filosofinė visuomenės kultūrą. reiškia
„aukštesnį sąmoningumą.

Ir štai, atsimenant mūsų tautos gyvenimą, galima klau-
stis, ar yra jau atėjęs laikas, kai mūsų tautai, iškilus iš
pirmykščio gyvenimo tarpsnio, dera filosofuoti, kad susi-
prastų, kodėl, kaip ir kam ji privalo gyventi, t. y. kad
gyventų sąmoningą gyvenimą. Mano bent išmanymų, me-

29

tas jau rimtai susimąstyti apie filosofijos reikšmę mūsų
tautos gyvenimui. Norėdamas tad, kad ir liestinai, iškelti
šitą problemą, esu pasiryžęs trumpai išspręsti paklausą:
1. kas tai yra filosofija, 2. kokia jos reikšmė žmogaus
gyvenimui apskritai ir 3, kokia yra spėjamoji filosofijos
ateitis mūsų tautos gyvenime?

I. FILOSOFIJOS APIBRĖŽIMAS:
„JOSIOS FORMALINIS, ARBA SUBJEKTINIS,
IR MATERIALINIS, ARBA OBJEKTINGAS,
ATŽVILGIAI

Etimologine savo reikšme filosofija tariasi esanti iš-
minties meilė. Sveiko proto nebeužtenka išminčiai įsigyti.
Jai reik dar kažko kita. Nepasakysiu, jog esą reikalin-
ga daugiau nekaip žmogaus protas: filosofijai jo pakan-
ka. Bet įsidėmėkime gerai: sveikas protas nėra dar visas
žmogaus protas; jis yra vien vidutinis žmogaus protas:
t. y. toks, koks apsireiškia aikštėn daugumoj žmonių pa-
prastomis gyvenimo aplinkybėmis. Ten, kur negalima dėl
kurios nors priežasties pasikelt iš sveiko proto lygumos,
jis tebelieka vienintelis teisėjas mūsų sprendimams.

Bet esti ir kitaip. Jei kas ima sistemingai domėtis žmo-
gaus proto, kad ir to pačio sveiko proto veikimu, paskui
suveda vienumon savo išvadas apie protavimo reikšmę ir
dėsnius ir pagaliau metodingai taiko šitą savo prityrimą
prie platesnių tyrinėjimų, tai toksai žmogus nebelaikys
sveiko, arba vidutinio, proto aukščiausiu sprendėju,— ir
turėsime pripažinti jį teisėtai elgiantis.

Duotajame pavyzdy protas patikrinamas refleksija, la-
vinamas disciplina ir veikdomas, nesakau — vedamas, va-
lia. Tai — aukštesnis proto išsiplėtojimo laipsnis, bū-
tent — reilektyvinis,

Daugelis vidutinių žmonių, kuriems sveikas protas yra
aukščiausiu sprendėju, taip juo pasitiki, kad su panieka
žvelgia į filosofinio proto darbą. Tasai darbas jiems at-
rodo bergždžiu svajojimu padangėmis, kažkokia ore ka-
bančia metafizika, kuria domėtis nedera rimtam žmogui,
Jie tačiau nenumano, jog sveikas protas lygiai klaidin-
gas, kaip ir šiaip jau žmogaus protas apskritai. Juk po-
sakis „sveikas protas“ nereiškia neklaidingo proto! Tiesa,
sveiko proto klaidos nėra taip ryškios, kaip atsitinka

39

kartais su filosofų paklaidomis; bet užtat jos atkakliau
laikosi žmonių tarpe ir labai sunkiai įveikiamos. Išlavin-
tas filosofijos atžvilgiu protas, kaip paminėta, gal suklysti
net stambiau nekaip sveikas protas, bet, iš antros pusės,
jis gal taip pat pasikelti aukščiau negu šis pastarasis ir
suvokti dalykų, neprieinamų vidutiniam žmogaus protui.

Taigi išminties meilė, deranti. filosofijai, reikalauja to-
kios žmogaus proto disciplinos, kuri per reflektyvinį mąs-
Tymą kelia ji į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Tai fi-
losofijos požymis subjekto, arba pažintojo, atžvilgiu. Ei-
na dabar klausimas, kuo pasižymi filosofija atsižvelgiant
į pažinimo ob jektą, arba pažinį.

malinis; Materialinį mokslo objektą. sudaro. „toli. Er
arba dalykų, sritis, kurią mokslas gvildė. Kormalinis mok-
slo objekias yra tasai atžvilgis, kuriuo tyrinėjama šita
daiktų, arba dalykų, sritis. Pavyzdžiui, fizika ir chemija,
abidvi tyrinėja daiktingą mūsų pasaulį. Materialinis jų-
dviejų objektas yra tas pats, jei ne visame jųdviejų ty-
rinėjimo plote, tai bent iš dalies; bet užtat skiriasi jųdvie-
jų formaliniai objektai, arba tieji atžvilgiai, kuriais žiū-
rima į materialinį objektą: fizika siekia atsitiktinų, arba
akcidentinių, mūsų pasaulio kitimų; chemija — savibūvių.
arba substancinių, jojo kitimų. -

Materialinis filosofijos objektas yra kaip ir neaprėž-
tas. Visa, kas yra, kas pažįstama, veikiama ar "kuriama, —
visa tai gali būti filosofijos tiriama reflektyvinio proto
šviesoje, Materialinis filosofijos objektas dar nesudaro
rūšinio jos požymio (diferentia specifica). Tasai požymis
„glūdi formaliniame jos objekte arba tame atžvilgyje,
"kuriuo ji gvildo savo tyrinius. Būtent filosofija siekia ši-
tų pastarųjų per „pažinimą tolimiausių, pirmutinių, arba
visuotinų, priežasčių. Jei, pavyzdžiui, fizika ir chemija,
kaipo specialiniai mokslai, domisi viena — atsitiktinomis,
antra —savibūvėmis materijos atmainomis, t. y. gvildo
artutines jos priežastis, tai filosofija siekia toliau; nepa-
miršdama šitų disciplinų ir jomis dažnai remdamasi, ji
steigiasi ištirti pagrindinius visokios materijos pradmenis,
kad tuo pačiu išaiškintų pirmutinę ir todėl visuotinąją
materialinę daiktingo mūsų pasaulio priežastį.

Šitokiu būdu filosofijos tyrinėjamas prigimtasis pasau-
lis, kiek jis apsireiškia gamtoje ir žmoguje. Iš čion dvi
„filosofijos. disciplinos — kosmologija... ir psichologija. —
"Gamtą ir žmogų, šiaip ar taip, tyrinėja ir specialiniai

31

mokslai, todėl atsitinka, kad jų ir filosofijos materialiniai -
objektai susiduria. Vis dėlto, jei filosofija ir liečia mate-
rialinius specialinius mokslų objektus, ji daro tai kitokiu“
būdu ir būtent todėl, kad jai svarbu tolimiausios ir vi-
suotinos, o ne artutinės ir labiau individingos priežastys;
“ Tirdami vieną kuri materialinį objektą, specialiniai
mokslai ir filosofija tartum eina iš dviejų priešingų galų,
kad ir tuo pačiu keliu, Kiekvienas daiktingo pasaulio įvy-

` kis yra ištisos priežasčių ir išdavų grandinės darinys. Ar-
timiausioji priežastis yra individinga, tolimiausioji — vi-
suotina. Tarputinės grandys, žiūrint į padėtį, labiau pri-
siartina prie pirmosios ar prie antrosios ir tokiu būdu
įeina į specialinių mokslų arba filosofijos sritį. Tiesa,
rasti šitoje grandinėje riba, skirianti vieną nuo antros
specialinių mokslų ir filosofijos sritis, nėra taip lengva,
ir iš tikro ne kartą atsitinka, kad vienas kitas dalykas,
liečiąs tą patį mokslo objektą, buvo gvildomas tai spe-
cialinių mokslų, tai filosofijos priemonėmis. Panašiai fi-
zika atsiskyrė nuo filosofijos paaiškėjus jos specialiniam
pobūdžiui. Tuomet kosmologijai tebeliko vien bendrosios
„Gaiktingo mūsų pasaulio-apraiškos. Mūsų laikais eina sky-
rimosi vyksmas psichologijos moksle. Dabartinėse jo ri-
bose galima rasti dalykų, kurių vieni atatinka filosofi-
jai, kiti — specialiniam mokslui. Kilęs čia ginčas dėl eks-
perimentinės psichologijos, matyt, baigiasi skilimu, kurio
išeitis gamina mums dar vieną specialinį mokslą. Tasai
mokslas rūpinsis artimesniais žmogaus sielos įvykių api-
bendrinimais, tuo tarpu kad spekuliatingoji psichologija,
kaipo filosofijos disciplina, eis kaip ir ėjusi prie tolimes-
nių apibendrinimų.

Šalia materialinių tyrinėjimo objektų, kuriuos filoso-
fija liečia drauge su specialiniais mokslais, ji turi dar
tyrinėjimo sritį, kuri jai priklauso nuosavu būdu: yra
tai pats reflektingo proto darbas, gvildomas subjekto—
pažintojo ir objekto—pažinio atžvilgiais. Iš čion, neskai-
tant logikos, kuriai tenka daugiau praktinis uždavinys, dvi
didžiosios filosofijos problemos įglaust į gnoseologiją ir
ontologiją. Tai mokslo teorija plačia prasme.

Negana to, filosofija šaukia reflektingo proto spręs-
man ir tai, kas nuo amžių sudaro tikybos ir doros daly-
kus: tai įvyksta teodicėjos ir etikos ribose. Aukščiausiose
savo išvadose etika, arba moralinė filosofija, sprendžia

32

apie kultūros ir civilizacijos problemas ir tiesia tokiu bū-
du pagrindą teisės filosofijai ir istoriografijai.

Jei pridėsime dar estetiką, kuri gvildo aukščiausius
grožio ir dailiosios kūrybos dėsnius, tai pamatysime, kad
filosofija aprėpia visą buvimo ir veikimo pasaulį, steig-
damosi sudaryti tai, kas vadinama sąmoningąja, arba mok-
slingąja, pasaulėžiūra.

Čia vėl apsireiškia išminties meilė. Išmintis nesiienki-
na atskirų dalykų žinojimu, Jai rūpi ne tiek vienų ar ki-
tų įvykių pažinimas, kiek suglaudimas pažinių viseto or-
ganingon vienybėn, arba sintezėn. Tuo tarpu kai daugu-
ma specialinių mokslų linksta labiau į analizę, filosofija
iš prigimties yra daugiau palinkusi į sintezę. Kad šis skir-
tumas ir tėra kiekybinis, vis dėlto jis apreiškia prigim-
tają filosofijos linkmę, kuri turi pagrindą jos esmėje. Fi-
losofija, kaip ir pats žmogaus protas, iš pagrindo yra sin-
tezinimo pajėga, nors ji nė kiek ir neniekina analizės. Ly-
ginant filosofijos tikslas su jos priemonių laipsniais, gali-
ma pasakyti, jog jos sistemoje analizė eina priemone
sintezei. Tikra filosofija yra visuomet sintezinga sistema,
nes, spręsdama pirmutines priežastis su paskutiniais tiks-
lais, ji aiškina pažinius plačiausiais apibendrinimais.

Šiias specialinių mokslų ir filosofijos skirtumas glūdi,
tikrai sakant, formalinių jų objektų įvairume. Speciali-
niai mokslai verčiasi srityje, daugiau prieinamoje empi-
rinei patirčiai. Tuo tarpu filosofija, naudodamasi patirties
išdavomis, siekia ir ten, kur patirtis nieko nenuveikia.
Čia žmogaus protas vadūojasi sintezingąja savo galia ir
tiek tetur objektingos reikšmės, kiek logingas jo vyks-
mas eina gretimai su realia pasaulio tvarka. Kritingai nu-
statyti ribos šitam proto eigos ir pasaulio tvarkos supuo-
limui sudaro, tarp ko kito, gnoseologijos uždavinį.

Spręsdama gnoseologinę problemą, filosofija patiekia
žmogui, kaip buvo jau paminėta, aukščiausią sąmoningu-
mo laipsnį. Svarbu čia pat pabrėžti, jog kartu ji suteikia
gnoseologinį pagrindą ir patiems specialiniams mokslams.
Joks specialinis mokslas nesiima ir negal imtis spręsti
apie žmogaus proto galias ir jo pažinimo ribas, todėl be
filosofinio pateisinimo specialiniai mokslai liktų kažkokios
sistemos atlaužomis, nesuvedamomis jokiu būdu vieny-
bėn ir nieko bendro tarp savęs neturinčiomis.

Pavyzdžiui, kad ir indukcijos klausimas, — tos induk-
cijos, kuria taip didžiuojasi ir kuriai iš tikro daug kuo

3. S. Šalkauskis 33

dėkingi specialiniai mokslai, — jis liktų neišsprendžiamas
be filosofijos pagalbos.

Kitaip tariant, filosofija teikia specialiniams moks-
lams subjektingą pažinančio proto vienybę. Objektinguo-
ju atžvilgiu filosofijos vaisiai yra lygiai svarbūs: tirdama
specialinių mokslų objektus tolimiausiųjų priežasčių švie-
soje, ji suveda tuos į objektingą pažinių vienybę ir ga-
mina tokiu būdu sintezingąją pasaulėžiūrą.

Antra vertus, filosofija, o ne specialiniai mokslai, kaip
kartais manoma, duoda galimybės sąmoningai nusistatyti
religiniame žmonijos gyvenime. Ji padeda čia atskirti
prietarus nuo to, kas randa logingą pateisinimą ir palieka
apsisprendimo laisvę žmogaus valiai tuose klausimuose,
kur Žmogaus protas nepajėgia pasisakyti nei už, nei prieš,
kadangi jie pralenkia jo kompetencijos ribas ir todėl ne-
randa sprendžiamųjų jo įrodymų. Taip verčia elgtis iš-
minties meilė, kuri nerimsta ten, kur protas gal ką nors
pažinti, ir su pagarba tyli ten, kur žmogaus protas nenu-
jėgia sprandyti, nors ji ir yra pasiryžusi griežtai atmesti
visa, kas šitam protui prieštarauja.

Aukščiau steigiaus apskritais bruožais paaiškinti filo-
sofijos esmę dviem atžvilgiais: subjektingu, arba formali-
niu, ir objektingu, arba materialiniu. Suvedant šituodu
atžvilgiu krūvon, filosofijai dera duoti šitokis apibrėžimas:
filosofija yra bendras ir visuotinas mokslas (artutinė gi-
minè), steigiąsis iškelti žmogaus protą į aukščiausią sq-
moningumo laipsnį (subjektingas atžvilgis), kad prigimto-
Je jo šviesoje ištirtume pažinių visetą (objektingas at-
žvilgis) iš pirmutinių ir visuotinųjų priežasčių (rūšinis pa-
žymys).

II. FILOSOFIJOS REIKŠMĖ
ŽMOGAUS GYVENIMUI APSKRITAI

Pigu numanyti, jog taip suprantamai filosofijai tenka
nemažas vaidmenis žmogaus gyvenime: būtent filosofija
eina pareigą, esmingu būdu surištą su aukštesne jo pri-
gimties puse. Sakoma žmogų esant animal rationale |. Šitą
jo savybė gal skaidriausiai apsireiškia tame tiesos pasi-
ilgime, kuris pripildo geriausią, galima sakyti, žmogaus
gyvenimo pusę. Žmogus savaime pasiilgsta tiesos, geidžia
ją pažinti ištisai ir pageidauja suderinti su jąja visą savo
gyvenimą. Nerimstanti jo dvasia, žvelgdama į save ir į
pasaulį, nesiliauja kėlusi paklausus: kodėl, iš ko, kaip

34

ir kam? Ką galima žinoti apie tai žmogaus proto šviesoje,
atsako mums filosofija, steigdamosi suimti tiesą į sąmo-
ningai suorganizuotą sistemą.

Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos,
kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susi-
randa geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius paklau-
sus ir tokių būdu gaminasi savąją filosofiją; Galima todėl
pasakyti, jog žmonių ne filosofų kaip ir nėra. Jų esama
geresnių ar blogesnių filosofų, filosofų specialistų ir filo-
sofų profanų, bet iš tikrųjų nėra žmonių, neturinčių jokios
gyvenimo filosofijos. Ir nieko nereiškia čia tai, kad esti
žmonių neigiančių ir niekinančių filosofijos mokslą, nes
jau vienas šitas jų nusistatymas, Tieskaitant kitų jų pa-
žvalgų, apreiškia jųjų kad ir, neigtinę filosofiją.

Trumpai betariant, žmogus. iš prigimties yra filosofas.
Iš čion jau numanu, kokią reikšmę gali turėti filosofinė
kuliūra žmogaus gyvenimui. Jei filosofija kelia į aukš-
čiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas, tai
aišku, jog nuo jos pareina, taip ar šiaip, žmogaus nusis-
tatymas gyvenime.

Tiesa, šitas nusistatymas įvyksta tarpininkaujant va-
liai. Valios veikimas, arba valiavimo sistema, priklauso
dorinei kultūrai, bet šita artimai surišta su protine kul-
tūra, kad ir dėl tos priežasties, jog protas ir valia, šitos
pagrindinės žmogaus galios, yra neperskiriamos savo vei-
kime. Nihil voliium nisi praecognitum, sako žinomas po-
sakis, ir iš tikro nepažinaus nieko nenorima.

Valiavimas,— neskiriant, ar pripažinsim jį esant lais-
vą, ar nuspręsime jį esant būtiną, — visados motyvavimo
lydimas. Protas aptaria dalykus esant šitokius ar kitokius,
o valia renkas iš jų tąjį, kuriam savo parinkimu ji gali
suteikti didesnės gėrybės reikšmę, ir paskui ryžtasi jį
vykdyti veikimu. Netarpininkaujant valiai, žmogus gali
veikti refleksiniu, taip sakant,— atogrąžos būdu; jis gali
būti veikdomas jautulių, bet jo valia negali veikti aplenk-
dama proto veikimą. Ir -juo valios veikimas yra tobules-
nis, juo didesnis esti jos sutarimas su proto pareigomis.
Todėl platus valiavimo užsimojimas reikalauja lygiai pla-
čios protavimo sistemos,

Žinomos yra liūdnos aklo aktyvizmo išdavos, kurios
pareina nuo to, kad jo veiklumo neatitinka reikiama proto
kultūra. Aklas aktyvistas veikia tarsi savaimingas auto-
matas, kuris negal neveikt ir negal veikt kitaip. kaip jis
veikia.— Neįsileidžiant net į žmogaus laisvės problemą,

35

pigu pastebėti, jog aukščiausias sąmoningumo laipsnis su-
teikia žmogui didžiausios laisvės požymį. „Pažinkit tie-
są,— dažnai girdime,— ir tiesa padarys jus laisvus“. Taip,
filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų
laisvesnį, ir tai vienas didžiausiųjų jos nuopelnų žmogaus
gyvenime.

Tačiau filosofija patiekia laisvės žmogaus dvasiai tik
tuomet, kai ji pati nepasiduoda neprotingai gyvenimo įta-
kai. Reik būtent žinoti, jog ne vien filosofija pajėgia veikt
gyvenimą, bet ir gyvenimas turi veikmės filosofijai. Atsi-
tinka tik todėl, kad žmogaus esybėje, be proto ir valios
galių, esama dar jautulingo gaivalo, kuris, šalia protin-
gumo, sudaro antrąją žmogaus prigimties pusę — gyvulin-
gumą. Taigi išeina, kad filosofija ir gyvenimas yra surišta
savitarpio įtaka.

Pavyzdžiui, kuriant filosofui savo sistemą, atsitinka,
kad jos krypsme randa atspindžių aplinkinės apystovos,
kuriose autoriui teko dirbti, tautinis jo pobūdis, socialinė
jo padėtis, klasinė psichologija, tradicijos, įpročiai ir daug
kitų realinio gyvenimo aplinkybių, kurios jei ir suteikia
filosofo sistemai gyvybės pažymių, vis dėlto dažnai drum-
sčia taisyklingą filosofinės minties tėkmę ir suima ją į
svetimas jos esmei sąvaržas.

Tai dar nereiškia, kad tokioje sistemoje apskritai ne-
cama tikrų idėjų, kilusių iš tyrų laisvo proto versmių.
Kad ir labiausiai klaidų sudarkytoje sistemoje visada ga-
lima atrasti tiesos dalį, kuri turi teigiamą reikšmę ir kuri
savo ruožtu atatinkamai veikia paties filosofo ir jo pase-
kėjų gyvenimą.

Žodžiu sakant, neprotinga gyvenimo itaka varžo filo-
sofinės minties laisvę ir kreipia ją negeistinu būdu. Pa-
geidaujama, atvirkščiai, kad filosofija, nepriklausoma
[nuo] gyvenimo įtakos, vaduotų patį gyvenimą griežtais
proto liepsniais.

Deja, tikrumoje tai tėra vien idealas, prie kurio gali-
ma nuolatai artintis, bet kurio, kol žmogus yra netobula
būtybe, negalima pilnai pasiekti. Žinoma, toji aplinkybė,
kad idealas nėra pilnai pasiekiamas mūsų tikrumos ribo-
se, neišvaduoja filosofo nuo prievolės kiek galint prie šito
idealo artintis. Ir iš tikro filosofijos istorijoje pastebima,
jog sulig intelektinės kultūros vystymusi, sulig, taip sa-
kant, tikru protinimusi filosofija kaskart labiau išvaduo-
jama nuo gyvenimo prievartos.

Draug su šituo vyksmu filosofija tampa vis smarkes-

36

niu pažangos veiksniu. Ir tai todėl, kad žmogaus protas,
kiek jis vyksta įgimtąja savo eiga, atvaizdina, kad ir ne-
tobulai, idealinę dalykų santvarką, nes racionalus dalykų
bėgis supuola su žmogaus minties vyksmu. Nesakau čia
apie kiekvieną dalykų bėgį, bet apriboju jį racionalumu,
nes mūsų pasaulyje esama dar iracionalaus pradmens,
kurį įneša į ji blogis. Tačiau nepavergta neprotingam gy-
venimui filosofijos mintis skelbia mums ne tik tai, kas
yra, bet ir tai, kas privalo būti. Ji nuosaikiai įvertina ti-
krumą, kelia aikštėn jos ydas ir trūkumus ir rodo kelią
naujai pažangai,

Kad taip iš tikro yra, lengva įsitikinti pažvelgus į žmo-
nijos istoriją. Čia matome, jog beveik nėra buvę žymes-
nių kultūringų judesių, kurie nebuvo surišti su smarkes-
niu filosofinės minties krutėjimu. Pažangos laimėjimai pa-
prastai buvo vykdomi vardan idėjų, kurios, taip ar šiaip,
sudarydavo organines naujos filosofinės pasaulėžiūros da-
lis. Ir juo laisvesnės buvo šitos idėjos nuo konservatin-
gos gyvenimo prievartos, juo gilesnę pervartą jos vyk-
dydavo pačiam gyvenime.

Šis dėsnis turi reikšmę tiek atskiro žmogaus, tiek ir
visuomenės gyvenime: naujai filosofų pagamintos idėjos
palengvėl praplinta miniose ir veikia jų dorinį nusistaty-
mą. Reik, deja, prie šios progos pridurti, jog pigios filo-
sofinės idėjos lengviau praplinta tarp žmonių, nekaip
mokslingai nudirbta filosofinė sistema, nes filosofinės ato-
traukos viršūnės beveik neprieinamos žmonėms, neturin-
tiems tam tikro prisiruošimo. Bet tai ne tiek filosofijos,
kiek žmonių netobulumas. Faktu vis lieka, jog filosofinė
mintis iš tikro yra pažangos akstinas.

III. SPĖJAMOJI FILOSOFIJOS ATEITIS
LIETUVIŲ TAUTOS GYVENIME

Ką tik buvo gvildenta filosofijos reikšmė žmogaus gy-
venimui apskritai. Dabar eilė atsižvelgti į tai, kokią atei-
tį gali turėti filosofija mūsų tautos gyvenime. Tam tikslui
visų pirma svarbu ištirti, kokių sąlygų patiekia mūsų tau-
tos gyvenimas filosofiniam darbui. Buvo juk nurodyta,
jog ne vien filosofija veikia gyvenimą, bet ir gyvenimas
tur įtakos filosofijos tarpimui,

Pilko gyvenimo veikmė, kaip jau sakyta, paprastai yra
filosofijai suvaržymo ir apribojimo veiksnys. Todėl filo-
sofijos atžvilgiu laimingiausia padėtis bus tos tautos, kur

37

geografinės aplinkybės, tautinis pobūdis, istorinė praeitis,
tradicijos, įpročiai, socialiniai santykiai ir kitkas teikia
kuo mažiausia sąvaržų filosofiniam protavimui,

Žvelgiant į sąlygas, kuriose teko plėtotis tautinei mū-
sų kultūrai, nesunku pastebėti, jog jos palyginti tveria
labai nedaug kliūčių filosofinės minties laisvei. Tiesa, ši-
tos sąlygos toli gražu ne visuomet buvo mums palankios
visais atžvilgiais, bet užtat jos buvo visada ypatingos ir,
tarp ko kito, ypatingos tuo, kad mes jei dėl jų praloš-
davom ką vienu atžvilgiu, laimėdavom kitu,

Taip, mums lemta buvo atsidurti tame Europos ruože,
kur susiėjo kovon Rytų ir Vakarų kultūros. Pati šita kova
suteikė ir dar tebeteikia daug vargo ir nerimo mūsų tau-
tai: bet užtat mūsų tauta turėjo progos sumegzti santykių
iš karto su dviem skirtingais pasauliais ir įsitikinti, jog
vien jųdviejų pusiausvyra jos buvimo plote teatitinka
gyvastingus jos reikalus, Tai vienu žygiu išplėtė jos aki-
ratį daug plačiau, nekaip galima buvo tikėtis iš gana
siaurų mūsų krašto ribų.

Iš kitos pusės, tautinis mūsų pobūdis, per ištisus am-
žius ramiai snūduriavęs miškų glūdumoje, apsaugojo,
draug su brangiomis arijų padermės ypatybėmis, nesuga-
dintą gamtos žmonių prigimtį. Šita prigimtis, kaipo mažai
kuliūros veikdyta, pasižymėjo dideliu pasingumu ir todėl
buvo palanki svetimoms įtakoms. Iš čion palyginti leng-
vas laimėjimas Lietuvoje iš pradžios graikų-rusų Ryių
dvasios, paskui — lotynų—lenkų kultūros. Kiekvienas tų
dviejų laimėjimų įnešė mūsų tautos gyvaton tam tikrų
atmainų, kurios paeiliui dėstėsi tautinėje mūsų psicho-
logijoje. Iš pat. pradžios svetimų įtakų nuosvara nuasme-
nindavo mūsų tautos išvaizdą, bet užtai mūsų atgimimo
valandai atėjus, mes radome savo tautoje tiek sukrautų
jau turtų, kad iš karto galėjome imtis kurti tautinės mūsų.
individybės lytyse tą didžiąją dviejų pasaulių, Rytų ir
Vakarų, sintezę, kuri yra tiek mūsų pašaukimu, kiek ir
uždaviniu.

Mūsų, kaip ir kiekvienos kitos tautos, istorinė praeitis
yra vienintelė savo giminėj. Bet ypatingą jos savybę su-
daro tai, kad joje atliko nepaprastai didelį vaidmenį kon-
trasto dėsnis. Imkime, pavyzdžiui, tautinį mūsų atgimimą.
Jame ryškiausiai pasižymėjo kontrastingas protestas prieš
tai, kas buvo anksčiau. Pačia savo esme ji protestavo ir
prieš vyraujamą vienos kokios svetimos įtakos nuosvarą
Lietuvoje, ir prieš vadovavimą lietuvių tautai to diduo-

33

menės luomo, kuris, atskilęs nuo tautos kamieno ir neat-
likęs kultūrinio savo uždavinio, pražudė Lietuvos vals-
tybę.— Lietuvių tautos žengimas ateitin kontrasto dėsniu,
aiškus dalykas, nenutraukė ryšių su praeitimi, bet tik iš-
gelbėjo tautos dvasią nuo tos tradicijų tironybės, dėl
kurios taip sielojasi iki šiolei lenkų tauta, o draug su
ja ir dauguma Lietuvos diduomenės, nesusipratusios išpa-
žinti savo praeities paklaidas ir prisitaikyti prie tautinio
mūsų atgimimo,

Šitas Lietuvos diduomenės nusistatymas neleido dau-
geliui krašto inteligentų dalyvauti tautinės mūsų kultūros
kūryboje, nes tas luomas, kurio lygstamasis pateisinimas
galima buvo matyti tautos kultūrinime, atsisakė vykdyti
tiesioginės savo pareigas. Šitie nenormalūs asmens ir vi-
suomenės santykiai pastūmė lietuvių tautą kontrasto dės-
niu ieškoti teisingesnės socialinių santykių santvarkos.
Tokiu būdu atgimstanti mūsų visuomenė pasirodė ne tiek
priklausoma [nuo] siaurai klasinės psichologijos, kaip tai
esti kitose, tvirtų tradicijų tautose. Nėra todėl atsitiktinu
dalyku tai, kad politinės mūsų partijos dėstosi ne tiek
pagal socialines savo programas, kiek pagal ideologines
savo pasaulėžiūras. Dėl nurodytos priežasties mums sek-
davosi iki šiol lygiai vengti ir kraštutinio rusų komuniz-
mo, ir kraštutinio lenkų individizmo, ir kartu geriau už
šituos mūsų kaimynus pataikyti į tikro demokratizmo
vagą.

Visais nurodytais atžvilgiais mūsų gyvenimas stato
kuo mažiausia varžomųjų ribų tautinės mūsų pasaulė-
žiūros tarpimui, nes šita pasaulėžiūra savo kilmėje nėra
įgavusi partikuliarizmo dvasios. Galimybės atžvilgiu tai
reiškia, jog filosofinės minties darbas randa Lietuvoje
laimingų sąlygų. 3

Kyla dabar klausimas, kokiu būdu tauta gaminasi au-
kštesnę pasaulėžiūrą?

Tautos pasaulėžiūrą sudaro teorinę pusę tautinės kul-
tūros. Ogi normingai tautos kultūra yra bendras liaudies
ir šviesuomenės padaras. Liaudis sutelktinu būdu kuria
tautinės individybės lytis. Šviesuomenė individine kūryba
pripildo šitas lytis aukštesniu turiniu. Pirmuoju atveju
suveiktinės pastangos gamina individines lytis, antruo-
ju — individinės pastangos — visuotinąjį turinį. Iš čion
numanu du dalyku: pirma, tik bendromis liaudies ir švie-
suomenės pastangomis galima įkurti tikslingoji tautos kul-

39

tūra; antra, intelektinis šviesuomenės darbas tur kultūri-
namosios reikšmės visos tautos gyvenime,

Šviesuomenės darbu tauta protinasi. Tai, kas glūdi ne-
sąmoningai tautos esmėje, išeina aikštėn per tautinį švie-
suomenės susipratimą. Tiesos turinys, instinktingai minių
nujaučiamas ir primygtinai mitologijos lytimi aptraukia-
mas, eina kaskart skaidryn intelektiniame šviesuomenės
darbe. Tokiu būdu palengvėja kuriama sąmoninga tautos
pasaulėžiūra.— Reik betgi čia pridurti, jog šita pasaulė-
žiūra niekuomet nepagaunama konkretingose lytyse, nors
ji visuomet nujaučiama bendruose tautinės kultūros bruo-
žuose. Tik šita prasme galima kalbėt apie indų, graikų,
prancūzų, anglų, vokiečių filosofijos sistemas.

Pasaulėžvalgai skaidrinantis, tautinis pašaukimas tam-
pa tautiniu uždaviniu. Tautos pašaukimą sudaro tos gali-
mybės, kurios randa realios linkmės jos dvasioje. Kaip
tik šitos galimybės iškyla aikštėn šviesuomenės sąmone,
jos tampa jai siekimo dalykais. Šitokiu būdu tarp tautos
pašaukimo ir šviesuomenės uždavinio nustatomas sąmo-
ningas sąryšis, nes dabar tai, kas objektingai sudaro tau-
tos pašaukimą, subjektingai yra jos uždavinys. Tokiu są-
moningų tautinės pasaulėžiūros nudirbimu šviesuomenė
kelia tautos gyvenimą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį.

Grįžtant prie lietuvių tautos, svarbu čia atsiminti, jog
savo padėtimi, tautiniu pobūdžiu, istorine praeitim ir kit-
kuo ji apreiškia realią linkmę dėti sintezėn tautinės savo
individybės lytyse dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, kul-
tūras. Šita linkmė galima įžvelgt ir mūsų įstatymų leidimo
periode, kai gimė Lietuvos Statutas, ir tame protinimosi
periode, kurį Mickevičius apvainikavo savo dailenybė-
mis ir pagaliau tautiniame mūsų atgimime, kuris ryžosi
intelektinę mūsų kultūrą padaryti tautinę ne tik kilmės,
bet ir lyties atžvilgiu.

Vis dėlto kalbamoji didelė sintezė ne tiek yra įvyku-
sių faktu, kiek palikta galimybių srityje ir siūlosi mums
tautiniu uždaviniu. Šito uždavinio atlikimas pareis žymia
dalimi nuo to, koks bus mūsų šviesuomenės nusistatymas
tautinėje kūryboje. Bet kadangi, mano išmanymu, nuro-
dytame uždavinyje susibėga tautinis mūsų reikalas su vi-
sos žmonijos nauda, esu įsitikinęs, jog mūsų šviesuome-
nės dauguma, taip ar šiaip, eis šita prigimiąja linkme.

Tam tikslui reik pasisavinti didelės sintezės idėja, pa-
milti ji, iškelt į aukščiausią sąmoningumo laipsnį ir sutap-
dyti su visa savo pasaulėžiūra. Aiškus šiam reikalui filo-

40

sofinės kultūros vaidmuo: vien nuosaiki filosofinė mintis
tegali sutvarkyti tautos pasaulėžiūrą ir patiekti jai tikslin-
gai vykdytinos lyties. Žodžiu tariant, filosofija gal ir pri-
valo pagaminti tautinei mūsų kultūrai plačios sintezės
ideologiją.

Tai nereiškia anaiptol, kad filosofinė mūsų kūryba ne-
turės ryšių su filosofiniais kitų amžių ir kitų tautų laimė-
jimais. Sintetizmo dvasia ir čia turi vaduoti mūsų darbą.
O tai reiškia, kad į jo pagrindą, kaip į pažangos gairę,
geriausiai dera padėti toji sintezingoji filosofija, kuri yra
jau laimėjusi vardą philosophia perennis 2. Gimusi Europos
Rytuose, senovės amžiais ji pasiekė viršūnės didžiojo Sta-
giriečio genijuje. Atgimusi viduramžy Europos Vakaruo-
se, ji sužibėjo nauja šviesa didingame Akviniečio darbe —
pridursių tarp skliaustelių — maždaug tuo laiku, kai kū-
rėsi pirmą kartą Lietuvos valstybė. Naujausiais laikais —
vėl pridursiu — vienu beveik metu su tautiniu mūsų at-
gimimu ji vėl atgimsta, kad įtrauktų į savo sintezę naujų
amžių patyrimus. Taigi ištisi amžiai ir visa filosofijų eilė
darbavosi Rytuose ir Vakaruose, bekurdami šitą sinte-
zingąją filosofiją. Žinoma, šita išorės jos ypatybė dar ne-
sudaro tikro įrodymo vidujinės jos vertės proto šviesoje,
nors sveikam, nesakau filosofiniam, protui ji turėtų ne-
maža nusverti. Čia betgi ne vieta dėstyti šita amžinoji
filosofija,— tai ateities darbas. Šiuo momentu tedrįstu
vien tvirtinti, jog panaudoti jinai tautinės mūsų kultūros
reikalams yra tinkamas uždavinys lietuvių filosofams.

Tarnauti šitam uždaviniui sulyg savo jėgomis ir aš esu
pasiryžęs eidamas į šitą vietą. Iš čion aš nesiliausiu kvie-
tęs gerbiamųjų savo Klausytojų į tą patį darbą, nes esu
įsitikinęs, jog nuo jo Vaisingumo pareina ne tik laimė ir
didybė mūsų tautai, bet taip pat ir nauda visai žmonijai.

FILOSOFIJOS MOKSLO YPATYBĖS

Pratartis
RYŠKUS FILOSOFIJOS LIKIMO YPATINGUMAS

Nevienodas likimas ištiko įvairius mokslus, bet rasi
nepaprasčiausias ištiko filosofiją. Norint tuo įsitikinti, pa-
kanka suimt jos istorija vienu bendru žvilgiu,

Prasidėjusi anksčiau už kitus mokslus, filosofija iki
šiai :lienai negali pasigirti tuo visuotinuoju reikšmingu-
mu, kuriuo džiaugiasi daugelis naujesnių mokslų. O vis
dėlto jokiam kitam mokslui nėra dėta tiek pastangų, kaip
kad jų išeikvota per ilgus amžius filosofijai plėtoti. [vai-
rių įvairiausi žmonės, kartais net paprasti profanai, tu-
rėjo ir tebeturi pretenzijų tarti savą žodį šitoje srity, nes
mokslinė kompetencija dažnai čia suprantama kitaip ne-
gu kitų mokslų srityse. Ir pats nusistatymas filosofijos
atžvilgiu esti labai įvairus: vieni ją neigia ir niekina, kiti
kelia į padanges. Nelygiai taip pat suprantami jos užda-
viniai ir ribos: priešingose pažiūrose į šituos dalykus esa-
ma tiek atstumo, kiek vargu gali būti nuomonėse apie
kitus mokslus. Pagaliau pažanga nesireiškia filosofijos sri-
ty tuo skaidriu objektyvumu, kuris lydi kitų mokslų tar-
pimą. Filosofija mažiau už kitus mokslus žengia lygiu
žingsniu ir vienų krypsniu: naują laimėjimą čia dažnai
pakeičia ne tik užtrukimas vietoje, bet ir griežtas trau-
kimasis atgal.

Ką visa tai reiškia? Štai klausimas, kuris eina veikia-
muoju akstinu šios valandos tyrinėjimui. Norėdami rasti
jam tinkamą atsakymą, t. y. nuosavą priežastį nurody-
toms apraiškoms, turime visų pirma prileisti, jog nepa-
prastas filosofijos mokslo likimas pareina nuo tam tikrų
jo ypatybių, kuriomis reiškiasi jo esmė. Šitų ypatybių
gvildymas ir sudaro tiesioginį mano paskaitos uždavinį.

42

I. FILOSOFIJOS MOKSLO PAGRINDINĖS SAVYBĖS:

1) bendrumas pažinimo subjekto atžvilgiu;
2) visuolinumas pažinimo objekto atžvilgių

Nustatytam tokiu būdu tikslui nesiimu čia tyrinėti fi-
losofijos mokslo esmės apskritai. Tai daryti mano bandy-
ta metai su viršum atgal įvedamojoj paskaitoj Aukštuo-
siuose kursuose '. Gauta anuomet išvadą dedu dabar šios
paskaitos pamatan. Sulig tuo daviniu bus mums aptartis,
kuria filosofija yra bendras ir visuotinas mokslas, t. y.
tokis, kuris stengiasi pakelti žmogaus protą į aukščiausią
sąmoningumo laipsnį, kad jo šviesoje ištirtų pažinių vi-
setą iš pirmutinių ir visuotinųjų priežasčių. (Pavartotas
čia „pažinių visetas“ reiškia apibendrintą pažinamųjų ob-
jektų visumą.) Pažymėjimas filosofijos mokslo bendrumo
ir visuotinumo būdvardžiais nurodo jau jo rūšinę žymę,
kuri skiria jį nuo mokslų, vadinamų specialiais. Bet kaip
specialiems, taip ir bendram bei visuotinam mokslui pri-
tinka visas mokslo sąvokos turinys, nes abiem atvejais
mokslas yra artutinė giminė. Iš čion turime atminti, jog
filosofija, kaipo mokslas apskritai, yra sistemingai suor-
ganizuota visuma objektyviai aiškių ir apibendrintų tei-
gimų, arba pažinčių, kylančių tiesioginiu arba netiesiogi-
niu būdu iš tyrinėjamojo objekto prigimties ir priežastin-
gai aiškinančių jo buvimo ir veikimo dėsnius.

Šita bendra mokslo aptartis įgauna skirtino turinio,
destis kas yra atskiru atveju mokslo objektas. Taigi pil-
na filosofijos mokslo aptartis glūdi tarsi užuomazgoje pa-
sakyme, jog filosofija yra bendras ir visuotinas mokslas.
Tačiau šitas trumpas ir per daug dar bendras posakis
reikalauja dėtinų gretimais paaiškinimų.

Filosofijos mokslas yra bendras ta prasme, jog jis sten-
giasi iškelti žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo
laipsnį. Šituo atžvilgiu filosofija yra mokslų mokslas, nes
-ji, tik viena tedirbdama mokslinio pažinimo teoriją, te-
gal ir privalo patiekti gnoseologinio pagrindo visiems
specialiems mokslams.

Visuotinas filosofijos mokslas yra todėl, kad jis sten-
giasi ištirti ne vieną kurį pažinimo objektą, arba pažintį,
bet pažinių visetą, gvildydamas juos iš pirmutinių ir vi-
suotinųjų priežasčių. Tiriant daiktus jų visumoje, tenka
imti jie bendru jiems atžvilgiu, kurį ir sudaro ką tik
primintos pirmutinės bei visuotinosios priežastys.

43

Jei filosofija, kaipo bendrasis mokslas, tiesia pagrindo
specialiems mokslams, tai kaipo visuotinasis mokslas, ji
uždeda jiems viršūnę traukdama atskirus pažinius į vi-
suotiną sistemą ir statydama iš jų vienus mokslingosios
pasaulėžiūros rūmus. Pirmuoju atžvilgiu filosofija gvildo
ir ruošia pažinimo subjektą, arba pažintoją apskritai, ir
todėl logikos atžvilgiu aplenkia specialius mokslus. An-
truoju atžvilgiu filosofija tyrinėja ir sistemina pažinimo
objektus, arba pažinius, specialių mokslų gvildomus iš
artimesnių priežasčių. Dabar ji yra pasiryžusi apvaini-
kuoti kitų mokslų darbą vieninga pasaulėžiūra ir todėl
eina paskui juos. Taigi bendrumas ir visuotinumas yra
dvi filosofijos mokslo pagrindinės savybės, kurių pirmoji
surišta su pažintojo nusistatymu, antroji — su pažinių nu-
dirbimu.

Toliau pasistenkime paeiliui ištirti, kuo pasižymi filo-
sofijos mokslo ypatybės, pareinančios 1) nuo pažinimo
subjekto, 2) nuo pažinimo objekto ir 3) nuo jųdviejų
santykiavimo.

Ii. FILOSOFIJA KAIPO BENDRASIS MOKSLAS:

1) bendras pažinimo mokslo reikšmingumas;
2) aukščiausios intelektualinės kultūros sąmoningumas

Žiūrint to, kas aukščiau pasakyta, visų pirma gvildy-
tinas yra klausimas, kokiomis ypatybėmis reiškiasi filo-
sofijos mokslo bendrumas. Mokslo ypatybės bus čia visa
tai, kuo jis ryškiai skiriasi nuo kitų mokslų ir kas parei-
na nuo jo esmės.

Dirbdama mokslingojo pažinimo teoriją, filosofija tie-
sia bendro pagrindo objektyviam specialių mokslų reikš-
mingumui. Šakoje, vadinamoje gnoseologijos vardu, ji at-
sako į klausimą, ar galimas ir kokiu būdu tikras pažini-
mas apskritai ir mokslinis pažinimas atskirai. Maža to.
Nesitenkindama vien teoriniu mokslinio pažinimo patei-
sinimu, ji dargi praktiniam mokslo darbui moko mus lo-
gikos mokslo priemonėmis taisyklingojo protavimo ir mok-
slingosios sistematizacijos.

Tokiu būdu filosofijos mokslo bendrumas reiškiasi te-
oriniu ir praktiniu atžvilgiu: teoriškai filosofija pateisina
pažinimo objektyvumą, praktiškai ji moko taisyklingai
pažinti daiktus. Joks specialus mokslas nedaro to ben-

44

druoju atžvilgiu, nors kiekvienas savo srity, vienų tik sa-
vo darbu pratina pažinti jam palenktus objektus ir išdir-
ba sau tinkamą metodologiją. Todėl, palyginant filoso-
fiją su specialiais mokslais, teisingas bus teigimas, jog
filosofija kelia žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo
laipsnį.

A itokis aiškus skirtumas tarp filosofijos ir specialių
mokslų teikdavo ir tebeteikia kai kam pagundos apriboti
filosofijos sritį gnoseologijos problema ir matyti joje vien
pažinimo mokslą. Čia teorinis filosofijos mokslo bendru-
mas laikomas tokia jo savybe, kuri viena išsemia visą
jo turinį.

Iš kitos pusės, praktinė filosofijos pareiga pažinimo
srity, kuria stengiamasi pakelti pažinamąjį proto sugebė-
jimą į aukščiausią laipsnį, savo ruožtu tūlą paspyrė ma-
tyti filosofijoje kažkokį sofistikos meną. Tiesa, senovės
laikų dialektika ir viduramžių scholastika, patiekusios
žmogaus minčiai daug laimėjimų, kartu rado iškraipytą
savo atvaizdą tuščiuose sofistų ir nusifilosofavusių scho-
lastų galvojimuose, kur dėl protavimo lyties pamiršta apie
patį jo turinį. Tačiau mokslininkų paklaidos reik mokėti
atskirti nuo pačio mokslo ypatybių. Tai, kas pasakyta
apie teorinį ir praktinį filosofijos mokslo bendrumą, te-
duoda vien progos pastebėti, jog ryškios jo ypatybės ran-
da iškraipytų apraiškų ir vienašalių aiškinimų filosofijos
reiškėjuose ir jos aiškintojuose. Toliau užtiksime dar dau-
giau įrodymų šitam bendram pastebėjimui,

III. FILOSOFIJA KAIPO VISUOTINASIS MOKSLAS:

1) visuotinosios sintezės reikšmė filosofijai;
2) filosofija kaipo pasaulėžiūros mokslas

Pažinimo objekto, arba pažinio, atžvilgiu filosofijos
mokslas, kaip jau priminta, pasižymi visuotinumu: jis
stengias iškelt aikštėn tolimiausias daiktų priežastis, kurių
nesiima tyrinėti specialūs mokslai. Čia yra tai, jog grynai
empirinis tyrinėjimas tegalimas vien artimiausiųjų prie-
žasčių plote. Bet juo labiau tolsta priežastis, juo mažiau
ji prieinama tiesioginei patirčiai, o kartu protui tenka
vis sunkesnės pareigos. Todėl kai esama kalbos apie pir-
mutinės ir visuotinąsias priežastis, darosi aišku, jog joms
susekti protas šaukiamas į visų sunkiausiąjį darbą. Pasi-

45

rodo, ir šita prasme filosofijos mokslas ne veltui stengias
kuo tobuliausiai išmiklinti proto galias: jis tai daro ne
vien todėl, kad to negal siekti ex officio? joks specialus
mokslas, bet taip pat iš tos priežasties, kad jam tenka
sunkiausias proto uždavinys.

Ėjimas nuo artimesnių priežasčių prie tolimesniųjų
perkrauna svarbiausiąją proto pareigą iš analizės į sinte-
zę. Filosofija lygiai teisėtai gal ir net privalo naudotis
analitinių ir sintetiniu metodu, bet pati jo objekto pri-
gimtis ypač reikalauja pažinimo tikslui sintetinio prota-
vimo, nes kas gal suvesti nesuskaitomą pažinių daugybę į
organinę visumą, jei ne sintetinis proto darbas? Juk filo-
sofinė mintis pašaukta vykdyti tą visuotinąją pažinių sin-
tezę, kuri, tiksliai tariant, yra mokslingoji pasaulėžiūra.

Palyginti aukštas filosofinės abstrakcijos, arba atotrau-
kos, laipsnis davė kai kuriems filosofams progos manyti,
kad filosofija turinti atskirą sau tinkamą metodą. Pavyz-
džiui, vokiečių idealistai tikėjosi išvystysią iš grynų pro-
to sąvokų objektyvų filosofijos turinį. Čia vėlei viena
filosofijos ypatybių buvo netikrai aiškinama: kiekybinis
filosofijos ir specialių mokslų skirtumas metodo atžvilgiu
buvo laikomas esminiu, arba kokybinių, Tuo tarpu filo-
sofijos mokslas, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, eina tais
pačiais logikos nustatytais metodais. Tat joje rasime var-
tojant dedukciją ir indukciją, sintezę ir analizę, nors šitų
logikos priemonių deriniai ir gali būti čia kitoki negu ki-
tuose moksluose.

Jei aukščiau buvo filosofijoje primygtinai pabrėžtas
sintezės metodas, tai vien todėl, kad jis turi kiekybinės
pertvaros filosofinės pasaulėžiūros rengime. Bet tai toli
gražų nereiškia, kad filosofija turėtų nuosavą metodą.
Jos metode aiškiai tik pasireiškia linkmė, kurios reika-
lauja išdirbimas mokslingosios pasaulėžiūros, esančios iš
esmės sinietine sistema.

Taigi, kaip galime dabar matyti, filosofijai pritinka
visuotinumo žymė todėl, kad ji stengias susekti visuoti-
nąsias daiktų priežastis ir suvesti jas į sintetinę visumą.
Trumpai betariant, filosofija yra visuotinas mokslas to-
dėl, kad jai tenka rūpintis mokslingosios pasaulėžiūros
dalykais. Šita savo ypatybe filosofija aiškiai skiriasi nuo
kitų mokslų, o tuo tarpu joje glūdi gausių nesusipratimų
šaltinis.

Visų pirma kalbant apie tai, jog filosofija tarnauja
mokslingajai pasaulėžiūrai kurti, reik nusimanyti, jog fi-

46

losofinė pasaulėžiūra nėra dar visa pasaulėžiūra, kurią
žmogus susidaro. aiškindamasis pasaulio priežastis, sudėtį,
vyksmą ir tikslus. Ne visam, kas gal sudaryti žmogaus
pasaulėžiūrą, tedera filosofinės pasaulėžiūros vardas. Po-
etinis pasaulėvaizdis, pavyzdžiui, yra taip pat savo rūšies
pasaulėžiūra, bet būtų klaidinga (ir, deja, šita klaida daž-
nai daroma) vadinti jis filosofiniu padaru. Poetinis pa-
saulėvaizdis reiškiasi konkretinėmis lytimis, tuo tarpu kai
filosofija, kaipo mokslas, tegal įtraukt į savo pasulėžiū-
ros ribas tik tai, kas pasižymi visuotinuoju dėsnio reikš-
mingumu, t. y. turi mokslinės vertės. Ne visa, kas įeina
į žmogaus pasaulėžiūrą, yra mokslinga, bet visa, kas su-
daro filosofinę pasaulėžiūrą, privalo pereiti per moksio
sietą, nes mokslingumo žymė pridera šiai pastarajai ypa-
tingu būdu.

Šiaip jau žmogaus pasaulėžiūroje esama įvairių daly-
kų: šalia mokslo gavinių ir tikėjimo teigimų, arba įsiti-
kinimų, rasime čia mažiau ar daugiau pamatuotų nuomo-
nių ir net visai nepamatuotų prietarų. Ne lygiomis teisė-
mis, bet visa tai paprastai susigyvena pasaulėžiūros plote.
Tačiau viena tik šio ploto dalis teturi filosofinės reikšmės
ir būtent toji, kurią žmogaus protas apšviečia prigimtąja
savo galia, naudodamasis vien tik mokslo priemonėmis.

Teologija, tvarkanti tikybos dalykus, nušviečia kitą pa-
saulėžiūros dalį, naudodamasi taip pat mokslo priemonė-
mis, bet ji šitam tikslui nesitenkina žmogaus proto išga-
lėmis: prie to, ką žmogus pajėgia pažinti religijos daly-
kuose savo protu, ji prideda dar tai, kas autoritetingai
apreiškiama ir kas dažnai praneša žmogaus proto pajėgas.
Tikrai sakant, teologijos mokslas išdirba sąmoningą reli-
ginės pasaulėžiūros dalį, ir čia jis gal susidurti ir iaktinai
susiduria su filosofijos mokslu, bet jis neturi tos specifi-
nės pasaulėžiūros mokslo žymės, kuri atatinka filosofiją.

Iš kitos pusės, specialūs mokslai taip pat neturi pa-
saulėžiūros mokslo žymių. Specialūs mokslai, kaipo tokie,
gal laikyti savo žinioje tam tikrą pasaulio prigimties ar
gyvatos sritį arba atžvilgį, bet jų nė vienas negali tyrinėti
pasaulio visumos, nenorėdamas išeiti iš teisėtų savo ribų.
Pasaulio visumą tegal tyrinėti mokslas, kuris nesivaržo
specialių mokslų ribomis, kadangi yra iš esmės visuoti-
nas mokslas. Tokiu mokslu tėra vien filosofija, kuriai
visuotinumo pagrindą sudaro jau pats formalinis jos ob-
jektas. Juk pirmutinės daiktų pirmapradės, jos tiriamos,

47

yra ne kas kita, kaip pirmutinės priežastys, o pirmutinės
priežastys tai tas pat kas ir visuotinosios priežastys.

Tuo tarpu specialių mokslų objektai neturi visuotinu-
mo savybių. Pavyzdžiui, vietinis judesys, gyvybės vyks-
mas, veislės evoliucija ir šiaip jau visokeriopa pažanga
gali būti atatinkamų specialių mokslų objektais, bet tyri-
nėti tapsmo (Werden, devenir) esmę apskritai, t. y. tai,
kas sudaro visų vyksmo rūšių giminę, tegali vien filo-
sofija. Norint padaryti galutinų išvadų apie bendras kiek-
vieno tapsmo priežastis, reik neabejojant susipažinti su
atskiromis jo rūšimis, kurias tyrinėja įvairūs specialūs
mokslai, kaip antai: fizika, biologija ir t. t. Reiškia, reik
atlikti savo rūšies tarpmokslinis darbas, siekiąs visuoti-
nųjų, šiuo atveju — tapsmo priežasčių, tačiau šito darbo
teisėtai negali imtis joks specialus mokslas, būdamas tik
toks. Jei, sakysime, mechanika, tepažindama vietinį ju-
desį, panorėtų iš jo ypatybių spręsti apie kiekvieno vyk-
smo arba, apskritai tariant, tapsmo esmę, tai šitokis jos
sprendimas nesuteiktų tikros pažiūros į šitą svarbią pa-
saulio apraišką.

Iš tikrųjų yra ištisa eilė pažiūrų į pasaulį, gimusių
specialių mokslų gelmėse, bet kadangi jos nėra išaugusios
į pilną filosofinio mokslo ūgį, tai darydamos per anksti
visuotinų apibendrinimų, jos apreiškia tik specialių mok-
slų ribotumą ir todėl pasižymi vienašalėmis ypatybėmis.
Prie tokių teorijų galima priskaityti pozityvizmas, mate-
rializmas, evoliucionizmas, fenomenalizmas, xealizmas ir
t. t Reikšminga net yra tai, kad reiškėjai šitų teorijų,
neteisėtai gimusių specialiuose moksluose, paprastai yra
priešingi filosofijai apskritai: juk pripažinus šilai pastara-
jai prigimtas jai teises, nebūtų reikalo daryti uzurpacijos
specialių mokslų naudai.

Jei specialūs mokslai neturi teisės daryti visuotinųjų
išvadų apie pasaulį, tai, iš kitos pusės, filosofija turi prie-
volės suderinti savo išvadas su specialių mokslų pažanga,
nes visuotini ir specialūs sprendimai „apie daiktus negali
sau prieštarauti, nors ir gali liest įvairias ir net priešin-
gas jų puses. Ir tai turi reikšmės tiek teorinėms, kiek ir
praktinėms pažiūroms į pasaulį, t. y. kuriant tai, ką vo-
kiečiai vadina Welt-und Lebensanschauung.

Taigi vienai tik filosofijai tedera daryti visuotinųjų
mokslinių išvadų apie pasaulį, naudojantis visu tuo, ką
duoda patirtis ir protavimas, tame skaičiuje — ir specialūs

48

mokslai. Šita prasme ji yrą pasaulėžiūros mokslas par
excellence’, nes, kaip aukščiau galėjo paaiškėti, vien fi-
losofija tegali teisėtai rūpintis mokslingaisiais pasaulėžiū-
ros dalykais. i

IV. FILOSOFIJOS MOKSLAS IR FILOSOFAS:

1) tilosofas profanas ir filosofijos specialistas;
2) statinis ir dinaminis filosofinės kultūros alžvilgiai

Kai esame jau žvilgterėję į filosofijos pažinimo sub-
jektą ir objektą skyrium, tenka iš eilės susekti, kokiomis
dviejų santykiavimą. Juk mokslas, kaipo toks, nustato
samoningų bei sistemingų santykių tarp subjekto ir ob-
jekto, reiškia — tarp pažintojo ir pažinio. Tat mokslinin-
ko asmenyje negali nekilti aikštėn pačio mokslo savotiš-
kumas, pareinąs nuo jųdviejų derinimosi.

Čia pasitinkame visų pirma klausimą, kas yra filosofas.
Klausimas, rodos, banalus, nes filosofas, aiškus dalykas,
yra filosofijos mokslo darbininkas ir reiškėjas, lygiai taip
pat kaip astronomas yra darbo ir reiškimo veiksnys as-
tronomijos mokslo srityje. Tačiau nėra čia taip lengva
klausimas išspręsti, kaip kad tuojau atrodo. Astronomų
vargu pavadinsime žmogų, kuris nėra astronomijos moks-
lo ragavęs, tuo tarpu filosofo vardą dažnai girdime tai-
komą prie žmonių, kurie ne tik nėra filosofijos mokslo
ragavę, bet ir neturi jokio tikslaus nusimanymo apie jojo
esmę. Galima juk būtų išgirsti ir apie liaudies filosofus,
ir tas posakis mažiau mus stebintų, kaip kad būtum išgir-
dę kalbant apie liaudies astronomus. Šis gausus ir įvairia-
prasmis filosofo vardo naudojimas, matyti, randa savo
pateisinimo pačios filosofijos prigimtyje.

Visas dalykas aiškėja, kai atsiminsime, jog filosofija
yra pasaulėžiūros mokslas par excellence ir jog, iš kitos
pusės, faktu yra tai, kad žmogus, kaipo protinga būtybė,
negali apsieiti be šiokios ar tokios teorinės bei praktinės
pasaulėžiūros, t. y. be to, ką, kaip sakyta, vokiečiai va-
dina Welt-und Lebensanschauung, nes žmogui prigimta
vaduotis savo gyvenime priežastingumo ir tikslingumo
motyvais. Todėl tam tikra prasme galima filosofu pava-
dinti ir žmogus, kuris iš prigimties turi tiek inteligentiš-
kumo ir išmintingumo, kad sugeba susidaryti tvirtų as-

4. S. Šalkauskis 49

meninių pažiūrų į pasaulį ir į gyvenimą, suveda jas į
organingą vienybę ir jos šviesoje nuosekliai aiškina at-
skiras apraiškas, vienu žodžiu, pasižymi tuo, kas vadina-
ma prigimtąja išmintimi. Toks žmogus iš prigimties apreiš-
kia gabumų, kurie privalomi yra filosofijos mokslo reiš-
kėjui, arba filosofui; o kadangi jis taiko dargi šiuos ga-
bumus prie filosofijos mokslo objektų, tai jam ir teikiama
su tam tikru rezervu filosofo titulas,

Logikos atžvilgiu toksai pavadinimas tepateisinamas
vien su sąlyga daryti skirtumas tarp filosofo specialisto
ir filosofo profano. Kame gi jo esmė?— Kaip buvo jau
pažymėta, visa gyvo žmogaus pasaulėžiūra netelpa filo-
sofijos mokslo ribose. Paprastai joje rasime įvairių daly-
kų. Bus čia dalykų, kurie stovi žemiau už žmogaus protą
ir jo nepateisinami; tai — prietarai. Bus čia ir nuomonių,
apie kurias galima visaip spręsti, nes jos svyruoja tarp
abejonių ir įsitikrinimų. Atsiras čia ir tikrų įsitikrinimų,
t. y. žinojimo, paremto ryškiu, tiesioginiu ar netiesiogi-
niu aiškumu. Pagaliau užtiksime čia įsitikinimų, t. y. da-
lykų, kurie tepriimami tikėjimu. Tarp pastarųjų atsiras ir
pasitikėjimo paslaptimis, t. y. dalykais, kurie praneša
žmogaus proto galias, nes stovi aukščiau už jį, nors jam
ir neprieštarauja.

Iš visų šitų dalykų teisėtą filosofijos mokslo turinį
tegal sudaryti vien įsitikrinimai, t. y. pažintys, paremtos
ryškiu, tiesioginiu ar netiesioginiu, aiškumu, kitaip ta-
riant — evidencija !.

Ryškaus tiesioginio aiškumo, arba tiesioginės eviden-
cijos, dalykai sudaro išeinamąjį mokslo pagrindą ir reiš-
kiasi tuo, kas vadinama aksiomomis arba principais. Ogi
ryškaus netiesioginio aiškumo, arba netiesioginės eviden-
cijos, dalykai įgaunami mokslo priemonėmis ir sudaro
mokslo uždavinius. Šitos bendros pastabos turi tiek pat
reikšmės filosofijai, kiek ir specialiems mokslams, Todėl]
pasaulėžiūros srityje aiškus yra filosofijos mokslo užda-
vinys plėsti mokslingųjų įsitikrinimų plotas asmeninių
nuomonių ir įsitikinimų sąskaita,

Ir štai prieiname prie skirtumo tarp filosofo specialis-
to ir filosofo profano: pastarasis pasitenkina asmeninėmis
nuomonėmis ir įsitikinimais ten, kur pirmasis privalo ver-

! Nesusipratimams išvengti privalu gerai skirti žodžiai „įsitikrini-
mas" ir „įsitikinimas“. Įsitikrinimas yra žinojimo, o įsitikinimas — tikėji-
„ mo dalykas. Įsitikrinti rusiškai reiškia yąocrosepmrec%, oœ įsitikinti —

yra yBepoBaTB, arba tikriau — yBepAaTBCA, gond

50

stis įsitikrinimais, įgytais mokslo priemonėmis. Ir, deja,
filosofo profano padėtis yra mažesniame ar didesniame
laipsnyje liūdna būtinybė visiems tiems, kas negali sąmo-
ningai pasisavinti filosofijos mokslo davinių, nes žmogus,
kaip minėta, savo prigimties dėlei neapsieina be šiokios
ar tokios pasaulėžiūros. Tiesa, niekiną filosofijos mokslą
žmonės laiko tai per nesusipratimą savo prerogatyva, bet
šitokios pasitenkinusios savimi ignorancijos reginys iš ti-
krųjų yra dar liūdnesnė apraiška.

Taigi žmogus prigimties verčiamas būti filosofu, tuo
tarpu vien aukštoji filosofinė kultūra tegal patenkinti ši-
tą prigimtą jam reikalą. Prigimties linkmė yra visuotina,
bet aukštoji filosofinė kultūra toli gražu nėra visuotinai
vykdoma: čia vėl turime šaltinį savotiškų apraiškų, ypač
prigimtų filosofijos sričiai. Jau tai, kad žmogus paties
prigimties veiksmo verčiamas spręsti apie aukštus filoso-
finės pasaulėžiūros dalykus, duoda progos atsirasti bega-
lėms kuo klaidingiausių nuomonių apie pavestus filoso-
fijos mokslui klausimus. Kai pats gyvenimas verčia žmo-
gų spręsti, jis blogai ar gerai vis dėlto sprendžia, bet jo
pasiruošimas, bent čia — filosofijos srityje, paprastai ne-
atatinka sprendžiamųjų klausimų rimtumo.

Panašių apraiškų esama ir kitų mokslų srityse, bet daž-
niausiai tik panašių, o ne tolygių. Sakysim, ūkininkas pras-
čiokas pačiu dalykų bėgiu verčiamas būti chemiku, rei-
kiant spręsti apie dirbamos žemės ypatybes, — architekto-
riumi, reikiant statyt trobesys, — matematiku, reikiant vest
savo sąskaitybą. Bet čia chemijos, architektūros, matema-
tikos klausimai yra tiek primityvūs bei elementarūs, kad
jiems išspręst pakanka sveiko proto ir labai nedidelio
asmeninio prityrimo. Kas kita filosofijos srityje: čia pa-
saulėžiūros reikalas, galutinai imant, stato veik tuos pa-
čius klausimus tiek filosofui profanui, kiek ir filosofui
specialistui. Norint sąmoningai klausimą išspręsti, sveiko
proto ir paprasto išmintingumo čia jau nebepakanka: čia
maža net sistemingai suorganizuoto mokslo priemonių;
reikalinga dargi ilga istorinė evoliucija, jungianti dau-
gybės žmonių darbą. Tuo tarpu, kadangi pats gyvenimas,
kaip sakyta, verčia žmogų spręsti apie filosofinius daly-
kus, palengvėl įprantama uzurpuoti filosofijos mokslo
teises ir kartu pamirštama apie išimtiną jo kompetentin-
gumą savo srityje.

Imant tą patį ūkininko prasčioko pavyzdį pažymėtina,
kad gal viena tik meteorologija tegali pasigirti panašiu

Si

kaip kad filosofijos likimu jo gyvenime. Ūkininko profe-
sija verčia jį daryti spėliojimų apie oro atmainas; jis ir
įpranta jų daryti, kaip ir kiek įmanydamas. O kadangi
oro atmainų nuspėjimas tegalimas vien meteorologams
specialistams su dideliu vargu ir dargi labai trumpam
laikui, tai nėra ko stebėtis, kad šiuose prasčioko spėlio-
jimuose esama beveik vienų nesąmonių. Čia, lygiai kaip
ir filosofijos srityje, įprantama spręsti apie ne savo kom-
petencijos dalykus ir dargi su laiku imama sąmoningai
ignoruoti tikrų specialistų patyrimai.

Deja, reikia konstatuoti, jog filosofijos atžvilgiu pa-
našiu nusistatymu nusideda ne vieni tik prasčiokai, bet ir
daugelis inteligentų, — ypač tų, kurie, apakę dideliais spe-
cialių mokslų laimėjimais mūsų amžiuje, nebeįvertina fi-
losofijos kaipo bendrojo bei visuotinojo mokslo. Pasidavę
pasyviai laiko obalsiams, jie nenumano, kad juo labiau
specializuojasi žinija ir juo platyn eina specialių mokslų
tyrinėjimai, juo labiau randasi reikalingas mokslas, kuris
suvestų pažinių daugybę į vieną organinę sistemą, api-
bendrinančią specialinių patyrimų įvairialyčią gausybę. Ir
jei jie sąmoningai nenori pripažinti filosofijos mokslo tei-
sėtumo, tai dar nereiškia, kad jie atsisako daryti filosofi-
jos darbą: jie jį varo tik nesąmoningu ir neteisėtų būdu
įvairių specialių mokslų ribose. Reiškia, šitie specialybės
gerbėjai panaikina filosofijos mokslo specialybę, kad dirb-
tų jos darbą nespecialiu būdu. Žinoma, taip apverčiant
dalykus, šito darbo gaviniai negalima laikyti laimėjimais.
Tuo tarpu tokie inteligentai turėtų nusimanyti, kad tikra-
sis intelektingumas pasižymi ne specialių žinių gausa, bet
sugebėjimu suvokti giliausiąją daiktų esmę, suvesti pas-
kui savo pažintis į vieningą pamatuotą sintezę ir galop
jos šviesoje nuosaikiai aiškinti atskiras apraiškas, ir kad
filosofija sulig savo prigimtimi objektyvuoja šitą inte-
lektualinį sugebėjimą suorganizuotojeę mokslo priemonės
sistemoje,

Čia kaip tik pakeliui pakalbėti apie santykius, rišan-
čius intelektualinį filosofo sugebėjimą ir filosofinės kultū-
ros objektyvaciją, nes iš šito santykiavimo pareina dar

ne viena filosofijos mokslo ypatybė.— Kaip kalbama apie
filosofiškąjį sugebėjimą, turima galvoje, taip sakant, di-
naminis filosofinės kultūros atžvilgis: čia svarbu intelek-
tualinis filosofo veiksmas. Užtat filosofinės kultūros ob-
jektyvacija reiškia statinį jos atžvilgį, čia svarbu jau ne

52

intelektualinis filosofo veiksmas, bet objektyvi šito veiks-
mo gavinių realizacija.

Panašiai kuriamasis dailininko veiksmas, lygiai kaip ir
kritiko pergyvenimas įvertinant pagamintą veikalą, sudaro
dinaminę estetinės kultūros pusę. Ogi pats veikalas, t. y.
dailininko sukurtoji lytis, simbolingai rišanti kuriamąsias
jo emocijas su kritiko emocijomis, apreiškia statinę šitos
kultūros pusę. Aiškus dalykas, jog tarp statinės ir dina-
minės pusių estetinėje kuitūroje turi būti tam tikros ata-
tinkamybės. Žmogus žemos estetinės kultūros ne tik ne-
pajėgs sukurti tikrų dailenybių, bet ir nesugebės tinkamai
įvertint objektyvuojančių aukštą statinę kultūrą veikalų.
Todėl buvo Rafaelio teisingai išsitarta, jog dailės srityje
„Suprasti — tai prilygti“,

O vis dėlto dailėje kultūros objektyvacija reiškiasi
realiais daiktais, kurie jei ne savo išvaizda, tai bent gar-
sais prataria į visą mūsų būtybę.— Kas gi lieka filosofi-
nei kultūrai objektyvuojantis?— Vien tik žodžiai; mažai
net tepaklysčiau pasakęs — raidės.— Žodis simbolingai ap-
reiškia daiktą, tarpininkaujant sąvokai. Filosofas kūrėjas
eina nuo daikto per sąvoką prie žodžio. Filosofijos adep-
tas turi padaryti tą patį kelią iš kito tik galo: nuo žodžio
jis eina prie daikto vaduodamasis sąvoka. O kadangi filo-
sofiniame darbe žmogaus protas pasiekia aukščiausios ato-
traukos, arba abstrakcijos, tai šitas kelias ir netrumpas, ir
nelengvas.

Atotraukos viršūnės atmena aukštųjų kalnų viršūnes:
vedą į jas takai yra statūs ir sunkūs kopti; retam tesiseka
jos prieiti, nedaugelis gėrisi net jos išvaizda iš tolo, o
dauguma tik pasitenkina kitų žmonių papasakojimais, Bet
vien tasai, kam teko pastatyti savo koją kalno viršūnėje,
gali tikrai spręsti apie tą stebuklingąjį akiratį, kuris iš-
siskėtė ten jo žvilgiui. Kilni kalnų atmosfera gaivina jo
dvasią tokiais įspūdžiais, kokių nebegalima įgauti iš jokio
papasakojimo.— Proto darbas aukštųjų idėjų srityje turi
panašių ypatybių, Norint pasiekti jų esmę, privalu iškilti
iš žodžių, vaidinių, konkretinių daiktų žemumos ir siekti
ten, kur pasistiebusios dvasios viršūnės yra įsismeigusios
į plačiąsias padanges.

Tarp kalno ir atotraukos viršūnės atsirado tačiau mūsų
laikais ypatingo skirtumo. Dabar lakstytuvų pagalba gal
atstoti sunkų kopimą į kalno viršūnę. Tuo tarpu galima
drąsiai spręsti iš anksto, kad jokia eksperimentinė psicho-
logija nepajėgs surengti aparato, kuris atstotų žmogaus

53

proto darbą žengiant į intelektualinės atotraukos viršūnę.
Rafaelio posakis turi čia ypatingos reikšmės: filosofijos
srityje suprasti reiškia suderinti tam tikrą prasme statinę
ir dinaminę filosofinės kultūros puses. Kai puola dinaminė
filosofinės kultūros pusė, statinė jos pusė, arba istorinis
filosofinės kultūros palikimas, lieka nesuprastas ir tinka-
mai neįvertintas. Dabar aiškėja, kodėl filosofinė pažanga
neina lygiu žingsniu ir vienu krypsniu: kiek kartų suyra
pusiausvyra tarp dviejų kalbamų filosofinės kultūros pu-
sių, tiek kartų reik konstatuoti filosofinis regresas, ir tai
filosofijos istorijoje nėra retas atsitikimas: po Sokrato,
Platono ir Aristotelio, po neoplatonikų, po Alberto Di-
džiojo ir Tomo Akviniečio kiekvieną kartą filosofijos ge-
nijus, iškilęs į naujas padanges, nuleisdavo sparnus ir
nerdavosi stagnacijoje ir obskurantizme.

Žinoma, panašių apraiškų nebūtų galėję atsitikti, bent
taip stambiose lytyse, kaip kad yra buvę, jei filosofijos
pažanga galėtų reikštis tokiu pat ryškiu objektyvumu, ko-
kis lydi specialių mokslų tarpimą. Šiems pastariems kar-
tais sunkiai duodasi nauji laimėiimai, bet kai vieną kartą
jie yra įveikti, nauji gaviniai tampa lengvai prieinami
dideliam žmonių skaičiui. Taip buvo reikėję ištisų tūks-
tančių metų, kol astronomams pavyko susekti, jog ne sau-
lė skrieja aplink žemę, bet žemė — aplink saulę. Užtat
kai sykį šita tiesa buvo laimėta, ji tapo prieinama beveik
kiekvienam.

Kas kita filosofijoje: čia juo gilesnė ir aukštesnė yra
laimėtoji tiesa, juo sunkiau prieinamas filosofinis jos su-
pratimas, nes aukštosios atotraukos gavinių negalima ilius-
truoti, kaip kad specialių mokslų, konkretiniais daiktais
ir įrankiais. Todėl mūsų laikais taip dažnai atsitinka, kad
tie patys žmonės, kurie sakosi esą Galilėjaus gerbėjai,
sprendžia apie filosofinius dalykus tarsi jo priešininkai.
Filosofija turi taip pat savąją saulę ir savąją žemę, ir čia
taip pat privalu įveikti jausmų apgaulę norint suvokti
tiesą: ogi kalbami Galilėjaus gerbėjai, paskendę pajusti-
nių daiktų srityje, vis dar tebetvirtina filosofijos saulę

skriejant aplink savo žemę. Jie nenusimano, jog kaip tik
filosofinė kultūra pašaukta pergalėti jausmų apgaulę ir
iškelti žmogų iš jų tamsios pakalnės.

Paimkime, pavyzdžiui, keletą filosofijos laimėtų tiesų.
Taip, filosofijos nuopelnais mes žinome, jog nesama erd-
vės be ištisusios substancijos; jog nesama laiko be daik-

54

to, palenkto tapsmui; jog negali būti jokio vyksmo be
grindžiamosios absoliuto galios; jog šitas absoliutas drau-
ge su pasauliu nesudaro nei realinio dviejų daiktų skai-
čiaus, kaip norėtų dualizmas, nei substancialinės vieny-
bės, kaip norėtų panteizmas, Štai keletas tiesų, kurių ne-
suvaikys žmogus, nemokąs mąstyti sąvokomis, o įpratęs
vien megzti vaizdų derinius. Jam šitasai mąstymas ati-
trauktomis sąvokomis pasirodys tuo, ką prasčiokai vadi-
na „akių monais“, o kiek prasišvietę žmonės — tamsiąja
metafizika ir tuščiąja scholastika. Filosofinio nusimanymo
atžvilgiu pastarieji nedaug tenužengė į priekį už pirmuo-
sius, o faktinai ir vieni, ir kiti tebegyvena dar psicholo-
gija žmogaus, kuris, matydamas saulę skriejant aplink
žemę, vadina Koperniką žmonių mulkintoju. Tačiau Koper-
niko atadanga yra jau dabar visuotinuoju laimėjimu va-
dinamajame kultūringame pasaulyje, nes jos tiesai su-
prasti nereikėjo pasižymėti tokia pat aukšta astronomine
kultūra, kokios kad buvo buvęs pats Kopernikas. Ogi no-
rint įsitikrinti didžiųjų filosofinių tiesų tikrumu, privalu
įsigyti palyginant aukštos filosofinės kultūros, nes filoso-
fijos srityje suprasti — tai iš tikro prilygti.

Tokios yra filosofijos mokslo pagrindinės ypatybės.
Baigiant telieka man trumpais žodžiais padaryti bendrų
išvadų apie tai, kokia privalo būti filosofinės kultūros
organizacija atsižvelgiant į filosofijos ypatybes. Juk šitas
klausimas turi mums ypatingo aktualumo dabar, kai mums
tenka aukštojoje savo mokykloje dėti filosofijos mokslui,
o drauge su juo — ir filosofinei kultūrai pamatai,

Užbaiga.
DERAMOJI FILOSOFINĖ KULTŪROS ORGANIZACIJA

Žinant filosofijos mokslo ypatybes, pigu numanyti, jog
visų pirma šiam tikslui svarbu ugdyti dinaminė filosofi-
nės kultūros pusė, kad ji prilygtų statinei jos pusei, ob-
jektyvuotai geriausiųjų jos reiškėjų veikaluose. Tai pa-
siekiama, iš vienos pusės, filosofijos mokslo, o iš antros —
filosofinio mokymo santvarka.

Filosofai, kaip kad ir kitų rūšių mokslininkai, tegal
pakelti filosofijos mokslą į aukštesnį lygį vien jungtomis
pastangomis. Filosofijos istorija jungia pastangas filoso-
fų, gyvenusių ir dirbusių įvairiais laikais; filosofinis ben-

55

dravimas privalo jungti gyvenančiuosius ir dirbančiuo-
sius vienu laiku, Atsižvelgiant į filosofijos mokslo sunke-
nybes, tenka filosofinė talka organizuoti taip, kad objek-
tyvus filosofinis lobis, laimėtas ištisų amžių bėgyje, būtų
suderintomis pajėgomis nuolatos taikomas laiko ir vietos
reikalavimams. Kitaip tariant, filosofijos mokslas privalu
suorganizuoti į sutelktinio darbo mokyklą. Tokia filosofija
savo turiniu yra „trunkanti per amžius“, savo organizaci-
jos lytimi — mokyklinė. Ji yra priešginybe, pirmuoju at-
žvilgiu, laikiniems klaidingų teorijų laimėjimams, antruo-
ju atžvilgių — diletantiškam filosofavimui,.

Šitaip sutvarkytas filosofijos mokslas yra mokykla dar

vienu atžvilgiu. Filosofinėje kultūroje, kaip žinome, ne-
dera nustoti pusiausvyros tarp jos statinės ir dinaminės
pusės. Tai reiškia, jog mokslas ir mokymas privalu joje
atatiktinai jungti, nes aukštieji filosofijos laimėjimai tik
tiek tėra aktualūs, kiek esama paruoštų filosofine pras-
me žmonių jiems suvokti ir tobulinti, Todėl filosofijos mo-
kymo metodas privalo ypatingu būdu lavinti intelektua-
lines žmogaus išgales ir šiaip jau ugdyti filosofinį jo su-
gebėjimą. Senovės laikais filosofai stengėsi šitą tikslą pa-
siekti euristiniais dialogais. Viduramžiais jie naudojosi
dialektinėmis pratybomis. Mūsų laikais aukštosiose mo-
kyklose tarpsta dėstomasis mokymo metodas, tačiau jo
toli gražu nepakanka mokymo tikslams, ypač filosofijos sri-
tyje. Jo trūkumai papildyti imta organizuoti, šalia jo, pra-
tinimosi darbai arba pratybos. Savaime aišku, kiek svar-
bu tinkamas pratybų sutvarkymas filosofinei kultūrai. Tik
per jas tegalima pakelti naujosios filosofų kartos intelek-
tualinis sugebėjimas stoti į pažangaus darbo vagą. Šitose
pratybose turi rasti tinkamos sau vietos ir euristinis se-
novės menas, ir dialektinis viduramžių metodas. Čia juodu
gal ir privalo tarnauti protinimosi priemonėmis, nors nu-
stojo buvę mokslo veikalų lytimi, nes kaip mokymo įran-
kiai juodu tinka pratyboms, o ne moksliniams veikalams,
kurie objektyvuoja mokslų laimėjimus.

Pagaliau filosofinę kultūrą ugdant labai svarbu palai-
kyti gyvi santykiai tarp filosofijos reiškėjų ir tųjų, kas
pratinasi filosofiniame darbe. Gyvas filosofijos dėstytojo
asmuo yra pašauktas padėti šiems pastariesiems kopti į
filosofinės atotraukos viršūnės. Jis gali, kaip kad sakyda-
vo Sokratas, aplengvinti aukštųjų idėjų gimimą jaunųjų
filosofijos adeptų dvasioje, nes šitos idėjos negali būti

56

jiems įdiegtos mechaniniu būdu. Asmeniniu bendravimu
filosofiniame darbe su savo klausytojais filosofijos dės-
tytojas iš dalies gal atstoti tą objektyvaus reikšmingumo
stoką, kuri skiria filosofiją nuo daugumos specialių mok-
slų. Pasiryžęs kiek pajėgdamas tarnauti filosofijos mokslo
ir mokymo tikslams, šituo susiartinimo obalsiu, nukreiptu
į gerbiamuosius mano klausytojus, ir baigiu savo įveda-
mąjį žodį.

PASAULĖŽIŪRA IR FILOSOFIJA

Pratartis

Pasaulėžiūra ir filosofija,— štai du dalyku, kuriuodu
negali būti abejingu tikriems inteligentams, arba lietuviš-
kai tariant, protininkams. Tuo tarpu nei pasaulėžiūros, nei
filosofijos sąvoka nėra tiek savaime aiškios, kad tinka-
mas jųdviejų supratimas būtų dažnas inteligentų proti-
ninkų tarpe. Ir su vienu, ir su antrų žodžiu yra surišta
ištisa nesusipratimų eilė, kuri nelemtu būdu gamina ata-
tinkamų nesusipratimų ir tarp pačių žmonių. Vienos pas-
kaitos ribose, žinoma, nėra galima išgvildyti bei išaiškin-
ti visi šitie nesusipratimai, kurie grįžtamuoju ratų eina
per ištisus amžius. Todėl man telieka pasitenkinti siste-
mingu bei pamatuotu nusakymu pasaulėžiūros ir filosofi-
jos sąvokų, kaip man jiedvi yra paaiškėjusios iš filoso-
fijos studijų. Eidamas šitą uždavinį atlikti, stengsiuos iš
pradžios išaiškinti pasaulėžiūros esmę, paskui nustatyti fi-
losofijos mokslo supratimą, gvildydamas gretimais pasau-
lėžiūros santykiavimą su filosofija.

Taigi visų pirma kas yra pasaulėžiūra?

I. PASAULĖŽIŪROS SUPRATIMAS

1. Pasaulėžiūra ir pasaulėvaizdis. Vedamąją liniją at-
sakymui į šitą klausimą nustato jau pati etimologinė žo-
džio sudėtis. Aišku, jog pasaulėžiūra reiškia pažiūrą arba
net pažiūras į pasaulį. Bet čia tuoj kyla klausimas, kas
yra pažiūra ir kaip čia privalu suprasti pasaulis. Lengva
įspėti, jog pažiūra nereiškia čia paprasto žvelgimo ir jog
pasaulis nėra čia fizinė išvaizda viso to, ką mūsų saulė
apšviečia. Tiesa, pasaulėžiūros pradžia glūdi šiame žvel-
gime į fizinę pasaulio išvaizdą, nes pradiniame savo tarp-
snyje kiekviena pasaulėžiūra yra visų pirma pasaulėvaiz-

58

dis. Kaip parodo pats žodis, pasaulėvaizdis yra pasaulio
vaizdas, patiriamas mūsų išviršinėmis juslėmis (sensus ex-
terni). Pasaulio vaizdas, įgautas išviršinėmis juslėmis, yra
paskui objektyvuojamas ir apdirbamas su išvidinių jaus-
lių (sensus interni) pagalba. Reiškia, su atminties ir vaiz-
duotės pagalba pasaulio vaizdas yra fiksuojamas žmogaus
psichikoje kaipo kažkas pastovu bei vieninga. Taip ir gim-
sta pasaulėvaizdis, kurį žmogus susidaro pagal tai, ką jis
patiria išviršinėmis juslėmis bei išvidinėmis jauslėmis. Ke-
lias, čia padaromas, yra paprastas pažinimo kelias: pirm
negu protas pajėgia statyti klausimų ir į juos atsakinėti,
juslės bei jauslės patiekia mums patirtinio; arba juslinio,
pažinimo; štai kodėl jau viduramžiais buvo sakyta, jog
nieko nesama prote, ko anksčiau nėra buvę juslėse. Šita
prasme pasaulėvaizdis yra ankstyvesnis už pasaulėžiūrą,
nes pasaulėvaizdis yra juslinio pažinimo padaras, tuo tar-
pu kad pasaulėžiūra eina toliau ir su juslinio pažįnimo
išdavomis jungia proto darbą.

Tarp pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros yra tat maždaug
tokio skirtumo, kokio esama tarp vaidinio ir sąvokos. Vai-
dinys yra juslių bei jauslių padaras ir mums sako apie
tai, koks yra daiktas arba kokios yra jo ypatybės, jusli-
niu. būdu patiriamos. Sąvoka yra proto padaras ir mums
sako apie tai, kas yra daiktas arba kas sudaro jo esmę.
Vaidinys, pavyzdžiui, mums nusako, kokie yra žmogaus
ūgis, išvaizda, spalva ir t. t. Ogi žmogaus sąvoka mums
pasako, kas yra žmogus, — būtent, jog jis yra protingas
gyvulys, arba būtybė, turinti sykiu juslingumo ir protin-
gumo.— Pasirodo, jog šita dvilypė žmogaus prigimtis reiš-
kiasi ir tada, kai žmogus žvelgia į pasaulį ir mąsto apie
jį. Pasaulėvaizdis yra juslinio pažinimo padaras ir susi-
deda iš vaidinių: pasaulėžiūra yra protinio pažinimo pa-
daras ir susideda iš sąvokų. Pasaulėvaizdis mums nusako,
koks yra pasaulis; pasaulėžiūra mums pasako, kas yra
pasaulis.

Būtų klaidinga manyti, jog yra galima visai atskirti
pasaulėžiūrą nuo pasaulėvaizdžio. Kaip negalima žmogaus
prigimtyje faktinai atskirti proto veikimo nuo juslių vei-
kimo, taip lygiai žmogaus psichikoje negalima faktinai
atskirti sąvokos nuo vaidinio ir todėl taip pat pasaulėžiū-
ros — nuo pasaulėvaizdžio. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad
mes negalime ir neprivalome daryti loginio skirtumo tarp
sąvokos ir vaidinio, tarp pasaulėžiūros ir pasaulėvaizdžio.
Kaip kiekviena sąvoka turi vaidinyję materialinės atra-

59

mos, taip kiekviena pasaulėžiūra turi materialinės atramos
pasaulėvaizdyje. Bet, žinoma, tai nepaliuosuoja mūsų nuo
loginės prievolės sąmoningai skirti tai, kas remiasi, nuo
to, kuo remiamasi. Ogi tokio skirtumo ne visuomet daro-
ma, iš ko ir kyla įvairių nesusipratimų pažinimo klausi-
muose.

Taigi iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, jog pasau-
lėžiūra nereiškia paprasto žvelgimo į pasaulį arba papras-
to jo patyrimo išviršinėmis juslėmis bei išvidinėmis jaus-
lėmis. Pasaulėžiūra yra protinio pažinimo padaras, nors
ir remiasi juslių pagamintu pasaulėvaizdžiu. Reik tačiau
konstatuoti, jog juo artimesnė yra pasaulėžiūra savo pir-
mutinėms versmėms, juo daugiau joje esama pasaulėvaiz-
džio ypatybių. Dėl šitos priežasties primityvių tautų pa-
saulėžiūra, besireiškianti jų mitologijoje, dažnai esti ne
ką kita, kaip poezijos gražnomis padabintas pasaulėvaiz-

is,

2. Pasaulis kaipo pasaulėžiūros objektas, Sulig tuo, kaip
privalu suprasti pažiūros į pasaulį kalbant apie pasaulė-
žiūrą, gali taip pat paaiškėti, kaip reik suprasti pats pa-
saulėžiūros objektas, būtent — pasaulis, Jei pasaulėžiūra
susideda iš protinių pažiūrų, tai ir jos objektas, vadinamas
pasauliu, privalo būti suprantamas kaipo protinio pažini-
mo objektas. Ogi protinis pažinimas, kaip buvo jau pasa-
kyta, sako mums ne tai, koks yra daiktas, bet kas yra
daiktas. Atatinkamai pasaulėžiūra nusako ne tai, koks yra
pasaulis, nes tai yra pasaulėvaizdžio dalykas, bet tai, kas
yra pasaulis.

Klausimas, kas yra pasaulis, negali būti taikomas vie-
nam kuriam pasaulio daiktui arba vienam kuriam pasaulio
įvykiui. Iš tikrųjų jis apima apibendrintą pasaulio visu-
mą; jam rūpi pagrindinė pasaulio vienybė, būtent tai, kas
lotyniškai vadinama universum ir kas reiškia vienybę
įvairumoje. Jei žmogaus juslės tepajėgia aprėpti apribo-
tą pasaulio plotą, tai žmogaus proto nėra užbrėžiama ta ar
kita pasaulio dalis: jis ima šitą pasaulį jo visumoje ir
statosi paklausų, kas jis yra, iš kur jis atsirado ir kur
vyksta. Pažvelkime į žmogaus minties istoriją — ir pama-
tysime, jog šitie paklausai neduoda ramybės protingam
gyvuliui nuo pat pradžios istorijos iki mūsų dienų, nes
žmogaus protui prigimta ieškot atsakymų į šituos paklau-
sus. Pasirodo, jog šitais paklausais ieškoma priežasčių,
nes tik žinojimas per priežastis, arba iš priežasčių, sudaro
tikrą žiniją. Paklausu, kas yra daiktas, yra tiriami sude-

60

damieji daikto pradai, arba materialinė bei formalinė jo
priežastys. Materialinė priežastis yra tai, iš ko arba kame `
daiktas yra padarytas. Formalinė priežastis yra tai, ko
veiksmu daiktas turi savyje vienybės ir veikimo pradų.
Taigi, kai yra statomas paklausas, kas yra pasaulis, ieš-
koma materialinė bei formalinė priežastis, t. y. iš ko pa-
saulis susideda, kas jame sudaro vienybės ir veikimo pra-
dus. Materialinė ir formalinė priežastys nėra vienintelės
priežasčių kategorijos; šalia jųdviejų, esama dargi vyk-
domosios ir siekiamosios priežasties. Vykdomoji priežastis
yra tai, kieno veiksmu kas nors daroma ar įvyksta. Ogi
siekiamoji priežastis yra tai, ko dėlei arba kokiu tikslu
kas nors daroma arba įvyksta, Todėl kai yra statomas
paklausas, iš kur pasaulis atsirado, yra ieškoma jo vy-
riausioji vykdomoji priežastis; ogi kai yra statomas pa-
klausas, kur pasaulis vyksta, yra ieškoma jo galutina sie-
kiamoji priežastis. Žodžiu tariant, pasaulėžiūros objektu
yra apibendrinta pasaulio visuma, gvildoma iš visuotinų-
jų priežasčių. Štai kaip privalu suprasti žodis „pasaulis“,
kai yra tariamas pasaulėžiūros vardas.

3. Teorinė ir praktinė pasaulėžiūra. Dera dar čia pat
pastebėti, jog pasaulėžiūra apima ne tik daiktų, bet ir
gyvenimo pasaulį, t. y. ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas
žmogaus veikiama. Žinoma, šitokis pasaulio supratimas
žymiai išplečia jo sąvoką. Nuo to, ko esama po mūsų
saule, iš pradžios pereita prie visų daiktų visumos; dabar
nuo visų daiktų visumos pereinama prie daiktų bei žmo-
gaus veiksmų visumos. Šitokį platų pasaulio supratimą
pateisina kad ir toks šito žodžio vartojimas, kuri randa-
me posakiuose: gyventi pasaulyje, šio pasaulio kunigaik-
štis, pasaulinė literatūra ir t. t. Čia, aiškus dalykas, kal-
bama apie žmonių pasaulį arba apie žmonių gyvenimo
bei veikimo visumą. Tr šita žmonių gyvenimo bei veiki-
mo visuma, gvildoma iš visuotinųjų priežasčių, sudaro
taip pat pasaulėžiūros objektą. Kitaip tariant, pasaulėžiū-
ra apima sykiu pažiūras į pasaulį ir pažiūras į gyvenimą.
Pažiūras į pasaulį, siaura prasme, galima vadinti teorine
pasaulėžiūra; ogi pažiūras į gyvenimą — praktine pasau-
lėžiūra, Šitam skirtumui išreikšti vokiečiai yra net sudarę
du sutartiniu žodžiu Welt und Lebensanschauung, iš ku-
Tių dviejų tik pirmasis tegalima tinkamai išreikšti mūsų
kalba, bet užtat jis tenka vartoti platesne prasme, t. y.
tenka vartoti žodis „pasaulėžiūra“ išreikšti ir Weltans-
chauung, ir Lebensanschauung.

61

Buvo mano pasakyta, jog pasaulėžiūroje, taip ar šiaip,
reiškiasi protinis žmogaus pažinimas. Šituo pasaulėžiūra
skiriasi nuo pasaulėvaizdžio, kuris yra visų pirma jusli-
nio pažinimo padaras. Todėl neprotingi gyviai gali turėti
šiokio tokio pasaulėvaizdžio, bet negali turėti pasaulė-
žiūros. Tai pagrindinė pasaulėžiūros ypatybė pažinimo at-
žvilgiu. Pažinimo objekto atžvilgiu pasaulėžiūra stengiasi
išaiškinti bendrais žvilgiais pasaulio bei gyvenimo vi-
sumą.

2 Pasaulėžiūros sudėtis (nuomonės, įsitikinimai, įsili-
krinimai). Jei dabar susidomėsime pasaulėžiūros sudėtimi,
tai turėsime pastebėti, jog kiekvienoje pasaulėžiūroje esa-
ma ištisos eilės pažiūrų, taip ar šiaip suvedamų į vieny-
bę tų žmonių, kurie yra jos kūrėjai ir išpažintojai. Bet
kas gi yra iš tikrųjų šitos pažiūros, kurios sudaro pasau-
lėžiūrą? Ar jos yra visuomet vienos rūšies ir vieno to-
bulumo?

Perėjus mintimi keletą tipingų pasaulėžiūrų, nesunku
konstatuoti faktas, jog kiekvienoje pasaulėžiūroje esama
pažiūrų įvairių rūšių ir įvairaus tobulumo, Čia esama ir
nuomonių, ir įsitikinimų, ir įsitikrinimų. Esama čia ir ne-
retai net prietarų, šalia aukščiausių tiesos siekimų. Nuo-
monės charakterizuoja tą netobulą pažinimo stovį, kuria-
me žmogaus protas neįstengia griežtai apsispręsti svyruo-
damas tarp abejonės, iš vienos pusės, ir įsitikinimo bei
įsitikrinimo, iš antros pusės. Įsitikinimas yra proto apsis-
prendimas neevidentiniame, arba neaiškiame, dalyke lais-

. vu valios veiksmu ir autoriteto motyvu. Įsitikrinimas yra
būtinas proto apsisprendimas ryškiu, tiesioginių ar netie-
sioginiu dalyko aiškumu, arba jo evidencija, t. y. aki-
vaizduma.

Nuomonė gamina svyravimą, įsitikinimas — tikėjimą,
įsitikrinimas — žinojimą. Svyravimas yra pirmutinis žmo-
gaus dvasios stovis tuoj klausimą pastačius: protas čia
nėra dar galutinai apsisprendęs, ir todėl pažinimas yra čia
vyksmo stovyje. Jei toliau dalykas pasirodo ryškiai aiš-
kus, arba evidentinis, iš karto ar tampa tokiu po tam
tikrų svarstymų, protas būtinai apsisprendžia arba įsiti-
krina; kitaip tariant, žmogus įgyja žinojimo arba susida-
ro žinijos. Tai yra viena pažinimo linkmė, einanti nuo
savaimingo prie sąmoningo žinojimo, kuris, būdamas sis-
temingai suorganizuotas, sudaro jau tai, kas vadinama
mokslu. Antra pažinimo linkmė eina dalykuose, kurie nėra
ryškiai aiškūs, arba evidentiniai, ir kurie todėl neap-

62

sprendžia proto būtinu būdu. Kad protas galėtų čia apsi-
spręsti, reikalingas yra valios įsikišimas, kurio vaduoja-
muoju motyvu yra autoritetas, kad tokiu autoritetu ir
būtų žmogui jo paties intuicija. Pasitikėjimas savo in-
tuicija yra jau viena įsitikinimo rūšis. Autoritetui rim-
tėjant, tikėjimo įtampa didėja, o kai autoritetas virsta
absoliutiniu, tikėjimas įgauna religinės reikšmės. Siste-
minga religinio tikėjimo organizacija ir sudaro tai, kas
yra vadinama tikybos vardu. Antra tat pažinimo linkmė
eina dalykuose, kurie nėra arba net negali būti ryškiai
aiškūs žmogaus protui ir kurie todėl pasidaro tikėjimo
objektais.

Žmogus aiškiai klystų arba save ir kitus apgaudinėtų
teigdamas, jog jo pasaulėžiūroje nesama įsitikinimų, o te-
sama vien įsitikrinimų. Subjektyvinė įsitikinimų neišven-
giamumo priežastis yra žmogui negalėjimas visame kame
įsitikrinti, kadangi jo pažinimas, kaipo netobulas, turi fak-
tinių ribų. Objektyvinė įsitikinimų neišvengiamumo prie-
žastis yra faktas, jog esama dalykų, kurie pralenkia žmo-
gaus protą; kad taip iš tikro yra, lengva įsitikrinti paly-
ginus mūsų protinį pažinimą su bet kuria gyva realybe;
mūsų protas tik netobulomis schemingomis lytimis tepa-
jėgia suvokti tikrumos esmę, bet nepajėgia niekuomet iš-
semti gyvo jos turiningumo.

Šitam dalykui geriau suprasti pravartu įsidėmėti skir-
tumas tarp to, kas yra nesuvokiama, ir to, kas yra neįma-
noma, skirtumas, kurį kelia aikštėn su tinkamu sau ryš-
kumu Ernestas Hello. „Paprastai, — sako jisai, — painioja-
ma du žodžiu, kuriuodu vietoje reikšti du panašiu dalykų,
išreiškia dviejų dalykų priešingumą. Štai tuodu žodžiu,
kurių painiojimas temdo šviesą: pirmas tai nesuvokiama-
sis (VIncomprėhensible), antras tai neįmanomasis (!'Inin-
telligible).— Tai, kas nesuvokiama, yra aukščiau proto;
tai, kas neįmanoma, yra žemiau jojo. Pirma — tai paslap-
tis; antra — tai absurdas. Tai, kas nesuvokiama, yra mums
per didelis dalykas, kad tilptų ištisai apribotame mūsų
prote, ypač jei kalbama apie Nebaigiamybę, kuri per-
žengia visas ribas.— Tai, kas neįmanoma, atvirkščiai, ne-
gali tilpti mūsų dvasioje, nes mūsų dvasia yra per didelė,
t. y. tam dalykui per tikra. To, kas neįmanoma, negalima
pagauti, kadangi tai neturi tiesos, tuo tarpu kad mūsų
dvasia padaryta tiesai pasisavinti, kuo mažiausia — tam
tikrame laipsnyje <...> (168 p.). Ten, kur esama nejma-
nomo dalyko, protas stoksta sau objekto. Ten, kur esama

63

nesuvokiamo dalyko, objektui nepakanka mūsų proto“
(Hello E. Le Siėcle.— Paris, 1913.— Straipsnis „Le Mystė-
re", p. 170). Telieka pridėti prie Hello žodžių, jog nesu-
vokiama gali būti religinė paslaptis, ogi neįmanomas gali
būti paprastas žmogaus prietaras. Ir štai jei imame pa-
saulėžiūrą kaipo žmogaus protinio gyvenimo faktą, ran-
dame joje, šalia nuomonių ir įsitikrinimų, dargi įvairių
įvairiausių įsitikinimų, neišskiriant paslapčių, kurios pra-
lenkia žmogaus proto galias,

Kaipo protinio gyvenimo faktas, pasaulėžiūra yra taip
pat bendra visiems žmonėms kaip ir pats žmogaus protas.
Kaip nėra normalaus žmogaus, kuris neturėtų mažiau ar
daugiau išplėtotos proto galios, taip lygiai nėra normalaus
žmogaus, kuris neturėtų mažiau ar daugiau išplėtotos pa-
saulėžiūros. Ir kai iki šiolei buvo kalbėta apie pasaulė-
žiūrą., ji buvo imama kaipo visuotinas žmonijos protinio
gyvenimo faktas, su pagrindinėmis jos savybėmis.

5. Pasaulėžiūros organizacija tikėjimo bei žinojimo at-
žvilgiais. Visai kitas yra klausimas, kaip žmogaus pasau-
lėžiūra tobulėja ir kokiomis lytimis ji reiškiasi pasiekusi
tam tikro tobulumo laipsnio. Pasirodo, jog dvi pagrin-
dinės pažinimo linkmės, neseniai minėtos, veda prie dvie-
jų pagrindinių organizuotos pasaulėžiūros lyčių. Pažini-
mas per įsitikinimą apsireiškia tikėjimu; ogi pasaulėžiū-
ros organizacija tikybiniu atžvilgiu įvyksta teologijos dok-
trinoje, Pažinimas per įsitikrinimą apsireiškia žinojimu;
ogi pasaulėžiūros organizacija šituo atžvilgiu įvyksta fi-
losofijos sistemoję. Ne mano dalykas gvildyti klausimas
apie pasaulėžiūros santykiavimą su teologija; tai, kaip
žinau, bus padaryta vėliau kompetentingo teologijos at-
stovo. Užtat į mano tiesioginį uždavinį įeina pareiga iš-
gvildyti filosofiją kaipo pasaulėžiūros organizaciją gry-
nai moksliniu atžvilgiu. Būtent iš filosofijos esmės ir jos
santykiavimo su specialiais mokslais turės paaiškėti, jog
vien tik filosofija iš esmės tėra pasaulėžiūros mokslas, ar-
ba, kitaip tariant, ji tik viena tegali sudaryti mokslingą
žmogaus pasaulėžiūros dalį. Dera tat man iš eilės trum-
pai nusakyti filosofijos esmė ir pagrindinės jos savybės.

II. FILOSOFIJA KAIPO PASAULĖŽIŪROS MOKSLAS

6, Filosofija ir išmintis. Beveik visiems kiek prasijavi-
nusiems žmonėms yra žinoma, jog sudurtinis filosofijos
žodis yra susidaręs iš graikų žodžių pita T copias, kas

64

reiškia „išminties meilė". Bet pirm negu tas žodis imta
vartoti, jo vietoje tam pačiam dalykui išreikšti buvo grai-
kų vartojamas žodis cofia, t. y. išmintis, ir tik ilgainiui
graikų filosofai — kuklumo dėlei, kaip sako tradicija —
ėmę vartoti vietoje pačios išminties jos meilę. Kad ir
aišku, jog stengimasis įsigyti išminties ir pati šita išmin-
tis yra du skirtinu dalyku, vis dėlto lieka faktas, jog žo-
džiu „filosofija“ norėta pažymėti tai, kuo reiškiasi ir ko
suteikia pati išmintis,

Kilminis filosofijos žodžio sąryšis su išmintimi nėra
pripuolamas dalykas: išminties sąvoka nustato filosofijos
supratimui, taip sakant, vedamąją gairę, pagal kurią ga-
lima jau kiek orientuotis, kas yra filosofija. Išmintis, iš
vienos pusės, yra tam tikras žinojimas, tam tikras nusi-
manymas.

Tačiau tai nėra pažinimas atskirų faktų, nei nusima-
nymas apie kokį nors grynai praktinį klausimą. Išmintis
yra žmogaus bendra savybė, kurios dėlei jis pasižymi pla-
čiomis pažiūromis į pasaulį ir vaduojasi plačiais princi-
pais gyvenime. Išmintis yra žmogui laidas, kad jis pajėgs
sumaniai orientuotis pasaulio bei gyvenimo visumoje ne-
turėdamas nei daug specialių arba smulkių žinių. Išmin-
tis tesuteikia žmogui, taip sakant, plačios perspektyvos
sprendžiant pasaulio bei gyvenimo klausimus. Šituo at-
žvilgiu išmintingas žmogus ir eruditas enciklopedistas su-
daro tarsi du priešingu poliu. Bet jei tarp išmintingo žmo-
gaus ir enciklopedisto esama vieno skirtumo, tai tarp
išminčiaus ir mokslininko apskritai esama dar kito skir-
tumo. Mokslininką techarakterizuoja vien teorinės savy-
bės, tuo tarpu išminčius, kaipo toks, pasireiškia dargi
tam tikru doriniu nusistatymu, nes išmintingumas jungia

„protinį sugebėjimą su doriniu nusistatymu.

Tokiu būdu išmintingumas pasirodo esąs daug plates-
nė sąvoka už žinojimo, nes išminties turinį sudaro bent
Zrys žymės, būtent: pažiūrų platumas, geras teorinis nu-
=imanymas ir tinkamas dorinis nusistatymas. Atsiminus,

iog pasaulėžiūra reiškia plačias pažiūras į pasaulio bėi
=yvenimo visumą, lengvai pastebėsime, jog išmintis yra
- „mogui savybė, kurios pagalba jis pajėgia ištobulinti sa-
—o pasaulėžiūrą. Todėl nenuostabu, jog išmintis pasirodė
—eikiamuoju akstinu, kai teko eiti nuo profaniškos prie
—nokslinės pasaulėžiūros. Taigi filosofija turi ne tik eti-
smologinio, bet ir genetinio sąryšio su išmintimi. Todėl
mip pat, kai filosofija yra aptariama kaipo išminties mei-

S. Šalkauskis 65

lè, ji, taip ar šiaip, privalo suimti į save pagrindines iš-
minties savybes. Bet būdama mokslas, ji jungia išminties
savybes mokslui tinkančiu būdu, būtent ji patiekia apie
pasaulį bei gyvenimą plačių pažinčių, mokslingai paremtų
įsitikrinimais.-— Tokiu būdu, tedarant analizę išminties są-
vokos, kuri turi organingo sąryšio su filosofija, prieina-
ma išvada, jog filosofija yra teorinės ir praktinės pasau-
tėžiūros mokslas. Tai dar labiau aiškėja gvildant klausi-
mą, kokią vietą užima filosofija žinijos visumoje ir kokių
esama jos santykių su kitais mokslais.

7. Filosofijos vieta žinijos visumoje. Mokslų visumą
galima visų pirma suskirstyti į dvi dalis: iš vienos pusės,
gauname visus specialius mokslus, ogi iš antros pusės —
vieną bendrąjį bei visuotinąjį mokslą, kuriuo yra filoso-
fija. Specialūs mokslai turi savo materialinių objektu vie-
ną kurią tikrumos dalį — pasaulio arba gyvenimo dalį;
bendrasis bei visuotinasis mokslas turi savo materialiniu
objektu tikrumos visumą, kurią tyrinėja bendrais atžvil-
giais. Pavyzdžiui, fizika, chemija, geologija, astronomija
tyrinėja materialinį mūsų pasaulį atskiromis dalimis ir
dargi tam tikrais specialiais atžvilgiais. Tą patį materiali-
nį pasaulį gali tyrinėti ir filosofija, pavyzdžiui, toji fi-
losofijos disciplina, kuri vadinama kosmologijos vardu,
bet ji suima jau visą šitą pasaulį bendrais atžvilgiais,
palikdama specialiems mokslams tyrinėti atskiras jo dalis
specialiais atžvilgiais. Žinant, kas yra pasaulėžiūra ir kuo
ji pasižymi, nesunku jau padaryti išvadą, jog tiesioginių
santykių su pasaulėžiūra turi ne specialūs mokslai, bet tik
filosofija, kaipo bendrasis bei visuotinasis mokslas. Tik
per filosofijos tarpininkavimą specialūs mokslai tegali tu-
rėti normalios bei teisėtos įtakos į žmogaus pasaulėžiūrą.

Kad pasaulėžiūros mokslu tegali būti filosofija, bet ne
specialūs mokslai, seka dar iš to pagrindinio skirtumo,
kurio esama pirmosios ir pastarųjų tyrinėjimo būde, Kaip
jau Minėta, mokslinis pažinimas yra visuomet pažinimas
per priežastį arba iš priežasties. Tuo tarpu kiekvienas
daiktas arba kiekvienas įvykis yra ištisos priežasčių bei
išdavų eilės padaras. Todėl kiekvieną daiktą arba įvykį
galime tyrinėti iš artimesnių ir tolimesnių priežasčių. Spe-
cialūs mokslai tyrinėja savo objektus iš artimesnių prie-

žasčių, tuo tarpu kad filosofija, kaipo bendras ir visuo-
tinas mokslas, siekia pirmutinių, tolimiausiųjų, arba vi-
suotinųjų, priežasčių. Siekimas tolimiausiųjų priežasčių
yra ne kas kita, kaip ėjimas prie dalyko pagrindų. Štai

66

kodėl filosofija vadinama pagrindų mokslu: jai svarbu-
susekti pagrindiniai pasaulio bei gyvenimo dėsniai, bet ne
kuri viena atskira faktų arba įvykių grupė su jos specia-
liu dėsningumų, nes pastarąjį uždavinį pildo jau specia--
lūs mokslai.

Mes gyvename specialių mokslų klestėjimo gadynę.-
Mokslų išsišakojimas, išsiplėtojimas, tobulėjimas, žodžiu
tariant, pagilinta mokslų specializacija yra pasiekusi mū-
sų laikais nežinomo dar pasaulio istorijoje laipsnio. Kad
šitie skaidrūs specialių mokslų laimėjimai tūlą ir apakina
savo nepaprastu žibėjimu, vis dėlto mokslo specializaci-
jos gadynėje darosi vis daugiau aiškų, jog sulig mokslų
specializacija auga taip pat reikalas suvesti žmonijos ži-
niją į vieną apibendrintą visumą arba sistemą, kuri būtų
suderinta su specialių mokslų daviniais. Sukurti tokią
mokslingą sistemą, atremtą galutinoje sąskaitoje į specia-
lių mokslų davinius, tegali vien filosofija, kaipo bendra-
sis bei visuotinasis mokslas, nes joks specialus mokslas,
kaip toks, negali teisėtai imtis spręsti bendrų klausimų,
kurie išeina iš vienos kurios specialiosios disciplinos ribų.
Užtat filosofija, kaipo tokia, gali ir net privalo daryti
apibendrinimų remdamasi įvairių specialių mokslų davi-
niais ir eidama nuo artimesnių priežasčių prie tolimesnių,
nuo išdavų prie pagrindų.-—— Taigi ir tyrinėjimo būdo at-
žvilgių filosofija pasirodo esanti pasaulėžiūros mokslas.

8. Pasaulėžiūros ploto suskirstymas tarp atskirų filoso-
žinių disciplinų. Pagaliau filosofijos suskirstymas turi jro-
dyti, jog filosofija ir savo turiniu atatinka pasaulėžiūros
mokslo sąvoką.— Kaip tad privalu suskirstyti dalimis vi-
sas filosofijos mokslas?— Filosofija, kaip sakyta, siekia
pagrindų, arba tolimiausiųjų priežasčių, darydama pla-
čiausių apibendrinimų. Tuo tarpų juo labiau nutolstame
nuo konkretinių faktų bei įvykių, nuo artimiausių prie-
žasčių, žodžiu tariant — nuo lengvai patiriamų dalykų, juo
didesnis bei sunkesnis darbas tenka mūsų pažinimo ga-
lioms. Todėl, norėdama gerai atlikti savo uždavinius, filo-
sofija visų pirma turi ištirti pažinimo pagrindus ir paskui
jau visai sąmoningai bei kritingai siekti pasaulio bei gy-
venimo pagrindų. Pirmutinė filosofijos dalis, kuri gvildo
pažinimo pagrindus, gali būti pavadinta plačiai suprastu
pažinimo mokslu. Kai yra ištirti pažinimo pagrindai, filo-
sofijai tenka susidomėti antroje savo dalyje pasaulio pa-
grindais. Šita dalis vadinama teorinė filosofija, kuri turi
dargi istorinį metafizikos vardą, sukėlusį per nesusiprati-

67

mą tiek daug nereikalingų ginčų filosofijos istorijoje, Tre-
čioje filosofijos dalyje yra tiriami gyvenimo pagrindai, ir
todėl šita dalis bendrai yra vadinama praktinės filosofijos
vardu. Taigi pažinimo mokslas, teorinė filosofija ir prak-
tinė filosofija,— štai trys žymesnės dalys, kurių esama
visoje filosofijos sistemoje.

Kiekviena iš trijų žymesniųjų filosofijos dalių savo
ruožiu skirstosi atskiromis filosofinėmis disciplinomis. Pa-
žinimo mokslas turi dvi atskiras filosofines disciplinas, iš
kurių viena tyrinėja pažinimo tikrumą ir vadinama gno-
seologija, o antra tyrinėja formalinį pažinimo taisyklingu-
mą ir vadinama logika.— Teorinė filosofija skirstosi į ketu-
rias disciplinas, būtent į ontologiją, kosmologiją, psicho-
logiją ir teodicėją. Ontologija tyrinėja bendriausius rea-
lios tikrumos pagrindus arba bendriausias jos aptartis;
kosmologija gvildo bendrus išvidinius materialinio pasau-
lio pagrindus; psichologija siekia žmogaus psichinių ap-
raiškų pagrindų; pagaliau teodicėja stengiasi susekti pir-
mutinę išviršinę pasaulio priežastį, arba Dievą, kiek tai
galima ištirti žmogaus proto šviesoje remiantis mūsų pa-
saulio ypatybėmis.— Praktinė filosofija skirstoma iki šio-
lei labai įvairiai sulig tuo, kaip yra skirstomas pats gy-
venimas. Nenorėdamas gilintis į šitą dalyką, tepriminsiu,
jog prie praktinės filosofijos priklauso tokios disciplinos,
kokiomis yra etika, teisės filosofija, estetika, kultūros fi-
losofija ir religijos filosofija. Kiekviena iš šitų disciplinų
tyrinėja tam tikros gyvenimo dalies pagrindus.

Nusakytas trumpai filosofijos suskirstymas paaiškės
geriau iš žemiau dedamos pilno suskirstymo schemos Ž.

Iš šitos trumpos filosofinių disciplinų apžvalgos aiškė-
ja, jog filosofija savo turiniu atatinka visą pasaulėžiūros

plotą, bet, reik čia pat pridurti, suima į save tik tai, kas
gali būti mokslingo įsitikrinimo objektu. Šita prasme fi-
losofija yra pasaulėžiūros mokslas arba mokslinga pasau-
lėžiūra.

Kitokios žmogaus dvasios disciplinos, kaip dailusis
menas, net specialūs mokslai, pavyzdžiui, kultūros istori-
ja, tautų psichologija ir t. t. gali turėti šiokių ar tokių
santykių su žmogaus pasaulėžiūros klausimais, bet nė vie-
na iš jų negali sudaryti pasaulėžiūros mokslingosios da-
lies. Tik filosofija, kaipo bendrasis bei visuotinasis moks-
las, kuris tyrinėja iš pagrindų pasaulio bei gyvenimo vi-
sumą prigimtojoje žmogaus proto šviesoje, tegali būli lai-
koma pasaulėžiūros mokslu.

68

pažinimo [Įnormatyvinis (pažinimo . 1. logika,

mokslas taisyklingumas)]
Įeksplikatyvinis 2. gnoseolo-
(pažinimo tikrumas)) gija,
bendroji (esybė 3. ontologi-
ima r; | metafizika kaipo tokia) ja,
Palei fi (fizinis gam- 4. kosmolo-
(Weltan- tos pasaulis) gija,
schauung) | specialioji (psichinė | 5. psicholo-
metafizika žmogaus pri- gja,
< : gimtis)
> | pasaulė- G 2 m
E | žiūros (pirmoji pa-
O + mokslas Į saulio prie- 6. teodicėja,
8 žastis)
a
= | normaty- (doros nor- k
vinė ma) 7. etika,
praktinė (prigimtoji 8. teisės fi-
filosofija Rise) J Josofija,
(Lebensan- (dailiosi
: osios `
1 schauung) | kūrybos nor- 9. estetika,
ma)
eksplika- , (kultūros 10. kult. filo-
tyvinė pagrindai) sofija *,
(religijos 1t. relig. fi-
| pagrindai) losofija.

9. Pasaulėžiūros tobulinimas filosofijos priemonėmis.
Kaipo mokslas, filosofija stengiasi didinti žmogaus pasau-
lėžiūroje mokslingų įsitikrinimų kiekį, palyginant su svy-
ruojančiomis nuomonėmis arba įsitikinimais, liečiančiais
dalykus, kurie nėra evidentiniai arba ryškiai aiškūs. Kol
žmogaus pažinimas yra netobulas, jo pasaulėžiūroje bus
visuomet įvairių dalykų, mažiau ar daugiau besiartinan-
čių prie mokslingų įsitikrinimų. Filosofija stengiasi pasau-
lėžiūrą ištobulinti mokslo priemonėmis, t. y. praplėsti joje
mokslingų įsitikrinimų plotą ir paskui suvesti juos į vieną
organingą visumą. Kitaip tariant, filosofija kelia žmogaus
pasaulėžiūrą iš primityvaus diletantizmo į mokslingumo
stovį. Iš čia jau lengva numanyti filosofijos reikšmė: jei
pasaulėžiūros reikalas, kaip aukščiau sakyta, kyla iš pro-
tingos žmogaus prigimties, tai šitai protingai žmogaus
prigimčiai svarbus yra taip pat pasaulėžiūros ištobulini-
mas, nes nuo to, taip ar šiaip, pareina sąmoninga žmoni-

* Pastaba.— Istorijos filosofija, socialinė filosofija, kūrybos filosofija
ir kiti panašūs dalykai tėra vien kultūros filosofijos monografinės dalys,
"dažnai su priedais nefilosofinių dalykų.

69

jos pažanga. Teisingai juk yra pastebėta, jos pasaulėžiū-
xa turi žmogaus gyvenimui judinamosios galios. Taigi ne-
gali būti didelės abejonės, kad pasaulėžiūros ištobulini-
mas turi svarbos visai istorinei žmonijos pažangai.

Užbaiga

FILOSOFINĖS SISTEMOS PASIRINKIMAS
PASAULĖŽIŪROS REIKALUI

Tobulėjant žmogaus pasaulėžiūrai, esama vienos dide-
lės sunkenybės, apie kurią man tenka pasakyti keletas
žodžių baigiant savo paskaitą. Aišku, jog kiekvienas žmo-
gus privalo turėti šiokią ar tokią pasaulėžiūrą. Iš kitos
pusės, kiekviena pasaulėžiūra tegali būti ištobulinta filo-
sofijos mokslo priemonėmis; tuo tarpu toli gražu ne kiek-
vienas žmogus pajėgia kritingai studijuoti filosofijos mok-
slą ir sąmoningai nusistatyti filosofijos klausimuose. Jei
toks žmogus norėtų visai išsižadėti pasaulėžiūros, tai vis
dėlto faktinai jis neįstengtų to padaryti, kaip jis neįsteng-
tų, begyvendamas šiame pasaulyje, nutildyti savo proto
balsą. Todėl žmonėms, kuriems neišvengiamas likimas ne-
leidžia tapti filosofais specialistais, telieka sąmoningai ar
nesąmoningai rinktis tą ar kitą filosofinėmis priemonėmis
apdirbtą pasaulėžiūrą arba, kitaip tariant, pasitikėti ta ar
kita filosofine sistema. Tai vien tereiškia, jog jo pasau-
lėžiūroje bus daug daugiau įsitikinimų, paremtų pasitikė-
jimu filosofais specialistais, negu įsitikrinimų, paremtų
savo patyrimais ir protiniais išvadžiojimais. Sakau, šito-
kis pasitikėjimas yra neišvengiamas žmonėms, kurie nėra
filosofai iš pašaukimo ir profesijos. Manyti kitaip reikėtų
save apgaudinėti, kai tuo tarpu nesąmoningai pritariama
tai ar kitai filosofinei sistemai. Bet jei ne kiekvienam yra
galimas sąmoningas išsprendimas filosofinių klausimų, su-
rištų su pasaulėžiūra, tai čia galėtų būti sąmoningas bent
tos ar kitos filosofinės sistemos pasirinkimas, nes įsitiki-
nimas tik tada yra atatinkąs protingai žmogaus prigim-
čiai, jei pirm yra įsitikrinama patikimo autoriteto tikėti-
numu, Juk pirm negu pasitikime kuriuo istoriniu liudymu,
stengiamės pirm įsitikrinti pačio liudytojo tikėtinumu.

Taip pat yra ir su filosofijos mokslu tiems. žmonėms,
kurie patys negali įsigyti filosofinių įsitikrinimų pasaulė-
žiūros srityje ir yra priversti pasitikėti ta ar kita filosofine

70

sistema. Šitiems žmonėms telieka įsitikrinti filosofinės sis-
temos tikėtinumu. Tai būtų klaidinga suprasti ta prasme,
jog pati filosofinė sistema remiasi įsitikinimais, nes jau
šv. Tomas buvo pasakęs, jog filosofijos dalykuose autori-
teto argumentas užima paskučiausią vietą. Kas kita auto-
riteto argumentas žmogui, kuris nepajėgia spręsti gilesnių
filosofinių problemų. Tuomet iš tikro telieka įsitikrinti
filosofijos tikėtinumu arba išspręsti klausimas, kokia fi-
losofija patiekia daugiausia laidų atatikti tikros pasaulė-
žiūros reikalavimams. Nesigilindamas į šito klausimo
smulkmenas atsakysiu, jog, teeinant vien sveiko proto
nurodymais, turėsime pripažinti, jog ta filosofijos sistema
labiausiai atatiks tikros pasaulėžiūros reikalavimus, kuri
apims visą pasaulėžiūros plotą, t. y. pasaulio bei gyveni-
mo visumą; kuri patenkins visus Žmogaus prigimties rei-
kalavimus, t. y. proto, valios ir jausmų reikalavimus, kuri
bus žmogaus minties ištisos istorijos, bet ne mados pada-
ras; kuri bus pagaminta ne vieno žmogaus, bet bus ištisų
kartų kūrinys, ir kuri, kas svarbiausia, apims tiesą ne
vienu kuriuo atžvilgiu, bet iš visų pusių ir dargi vieni-
jančiais atžvilgiais. Tokia filosofija yra ne diletantiškai
asmeniška, bet mokyklinė; ne siaurai vienašalė, bet inte-
gralinė, ne laikina, bet trunkanti per amžius. Tokios filo-
sofijos ieškokime savo pasaulėžiūrai ištobulinti.

PROPEDEUTINIAI
FILOSOFIJOS MOKSLO KLAUSIMAI

Įžanga
FILOSOFIJOS MOKSLAS IR JO ĮVADA

Pradedant eiti kokį nors mokslą, visai natūralu susi-
durti visų pirma su jo įžanga arba įvada. Kalbant apie
mokslo įžangą, spėjama, jog tas, kas pradeda mokslą eiti,
pats į jį įžengia, tuo tarpu kalbant apie įvadą, visai pa-
teisinama spėti, jog pradedąs mokslą eiti asmuo yra įve-
damas jo sritin kito žmogaus pagalba. Iš čion jau numa-
nau, j0g įvada platesnis dalykas už įžangą.

Kiekvienas mokslas turi savo įžangą, bet ne kiekvie-
nas mokslas turi savo įvadą. Kiekvienas mokslas turi nu-
statyti visų pirma savo objektus, tikslus ir uždavinius,
užbrėžti tiksliai savo ribas, kurios jo sritį skiria nuo kitų
mokslų ir suskirstyti savo objektą atskiromis tyrinėjimo
dalimis. Visi šitie įžengiamieji tyrinėjimai sudaro, taip
sakant, priemokslį, iš kurio tarsi iš prieangio žengiama
į plačius mokslo rūmus,

Filosofija, kaipo mokslas labai platus ir sudėtingas,
neapsieina ne tik be įžangos, bet ir be įvados. Įžengia-
mieji filosofijos klausimai yra toki rimti ir sunkūs ir tiek
yra sukėlę nesutarimo tarp pačių filosofų, jog yra gyvo
reikalo užleisti jiems daugiau laiko ir vietos, negu kad
daroma su kitų mokslų įžengiamaisiais dalykais.

Iš kitos pusės, filosofija, būdama iš esmės vienas mok-
slas, aprėpia bendrais žvilgiais gangreit visą pasaulį ir
gyvenimą. Tuo tarpu šitie bendrieji žvilgiai reikalauja
aukštos intelektualinės kultūros, pagrįstos sugebėjimu pro-
tauti atitrauktomis sąvokomis. Ogi šitas sugebėjimas nie-
kam nėra įgimtas ir niekam dovanai neduodamas. Taigi
gimsta didaktinis reikalas sudaryti iš įžengiamųjų filoso-
fijos klausimų įvedamasis dėstymo dalykas.

Pagrindinių filosofijos įvados uždavinių yra dvejetas.
Visų pirma filosofijos įvada privalo išspręsti dalykus, kurie
paprastai yra sprendžiami mokslo įžangoje. Yra tai daly-

72

kai, kurie liečia ne tikrus filosofijos objektus, bet tik pa-
čią filosoliją, kaipo mokslą. Tai yra filosofijos objektas,
tikslas, aptartis, arba definicija, vadinamą kartais apibrė-
žimu, jos metodas, santykiai su kitais mokslais, suskirsty-
mas ir kiti panašūs dalykai. Šitie klausimai turi visų pir- ,
ma teorinės reikšmės pačiai filosofijai ir todėl šitą užda-
vinį atatinka teorinė filosofijos įvados dalis, kur dėstomi,
taip sakant, propedeutiniai, t. y. prirengiamieji filosofijos
dalykai.

Šalia šito uždavinio, filosofijos įvada turi taip pat di-
daktinio, arba praktinio, uždavinio, būtent: ji privalo ben-
drąja apžvalga prirengti pradedančius filosofijos mokslą
žmones tikslingai ir sistemingai jį eiti. Šitoje bendroje
apžvalgoje bepradedąs eiti filosofijos mokslą apsipranta
su specialiąja filosofijos terminologija, apsipažįsta su pa-
matinėmis problemomis ir su šitų problemų išsprendimais,
patiria filosofijos mokslo ypatybes bei sunkenybes, savi-
nasi jo metodą ir kartu mokos pačios filosofijos, nes fi-
losofijos įvada turi atvaizduoti trumpoje schemoje filo-
sofinio mokslo plėtojimąsi ir dabartinį jo stovį. Šita an-
troji filosofijos įvados dalis geriausiai tinka pavadinti
„enciklopedine“.

Enciklopedinė filosofijos [įvadosį dalis turi du skyriu,
iš kurių vienas privalo daugiau domėtis filosofijos plėto-
jimusi, o antras dabartiniu jos stoviu sistemos šviesoje.
Pirmasis veda į filosofijos istoriją, o antrasis — į filosofi-
jos sistemą.

Filosofijos įvadoje ne tik gali, bet ir turi būti sutaiky-
tu du atžvilgiu — objektyvinis ir subjektyvinis. Propedeu-
tinėje dalyje privalu apginti vieną kurią pažiūrą į filoso-
fijos mokslą, nes kitaip nėra net galima tinkamai sutvar-
kyti filosofijos įvados, kaipo dėstomojo dalyko. Tat
propedeutinė filosofijos įvados dalis yra subjektyvinė tąja
prasme, kad joje autorius veda skaitytoją arba klausyto-
ją prie pažiūros, kurios jis pats. prisilaiko.— Užtat enci-
Klopedinėje filosofijos įvados dalyje dėstytojui tenka visų
pirma rūpintis tuo, kas kitų galvota ir įrodinėta filosofi-
jos mokslo srityje. Bet tai dar nereiškia, kad čia jis gali
visai . pamiršti savo pažiūras ir susilaikyti visiškai nuo
kritiškų pastabų. i

Suglaudžiant trumpai filosofijos įvados reikšmę, reik
pasakyti, jog ji | ' , r

_ 1) išsprendžia klausimus, kurie nejeina į jokią filoso-
finę discipliną, kadangi liečia visą filosofijos mokslą, kai-
po tokį, ir ž

7

2) suveda filosofinius dalykus į glaudžią visumą di-
daktiniu, t. y. įvedamuoju tikslu, ir todėl patiekia pradi-
nės orientacijos plačioje filosofijos mokslo srityje. Pirmą-
ja prasme filosofijos įvados reikšmė ypačiai išeina aikštėn
propedeutinėje, antrąja prasme — enciklopedinėje jos da-
lyje.
Pagaliau filosofijos įvados įžangoje pravartu patiekti
bibliografinių žinių apie atatinkamą literatūrą.

Savo sutvarkymu ir filosofijos įvados uždavinių supra-
timu teigiamai išsiskira veikalas parašytas Osvaldo Kül-
pės —,„Einleitung in die Philosophie“ !. Šitas veikalas, kad
ir pasižymi ne visiems priimtina pakraipa, vis dėlto pa-
rašytas yra objektyviai, sistemingai ir kritiškai.

Petro Struvės platesnis veikalas, parašytas lenkiškai ir
įvardytas „Wstęp do filozofii” ? yra kiek pasenęs informa-
cinėmis savo žiniomis, tačiau propedeutine savo dalimi
bene bus iki šiol geriausias įvedamojoje filosofijos lite-
ratūroje,

Užtat enciklopediniu atžvilgiu turbūt reikės pripažinti
geriausiu veikalas, parašytas Rudolfo Eislerio ir įvardytas
„Einführung in die Philosophie“ 3, kuris, kaip ir Struvės
veikalas, yra taip pat kiek pasenęs informacine savo da-
limi; be to, jis mažai teatsižvelgia į propedeutinius filo-
sofijos klausimus ir todėl tarsi papildo Struvės įvadą,
kuri neduoda enciklopedinės apžvalgos visų filosofinių
disciplinų.

Iš žymiausių įvedamųjų filosofinių veikalų privalu to-
liau paminėti Wilhelmo Windelbando veikalas „Einleitung
in die Philosophie“, kuris pasižymi gražia sisteminga są-
ranga. Bet jame beveik visai nenagrinėjami propedeuti-
niai filosofijos klausimai,

Priešingomis savybėmis pasižymi Wilhelmo Wundto
veikalas „Einleitung in die Philosophie“. Jame yra nema-
ža propedeutinių žinių apie filosofijos mokslą, bet užtat
enciklopedinėje savo dalyje jis labiau atsižvelgia į isto-
rinį filosofijos išsiplėtojimą negu į filosofinės sistemos
reikalą.

Visos iki šiol paminėtos filosofijos įvados mažiau ar
daugiau stengtasi išlaikyti objektyvumo tone: jų auto-
riams nerūpėjo visų pirma savo asmens įsitikinimai iškel-
ti aikštėn, Šita prasme kiek labiau nusideda prieš objek-
tyvumą Friedricho Paulseno „Einleitung in die Philoso-
phie" ir G. Čelpanovo rusiškai rašytoji įvada „Vvedenije
v filosotiju“ *. i '

n

Nuo subjektyvinės pakraipos filosofijos įvadų dera
skirti filosofijos įvados su specialiu tikslu. Pavyzdžiui,
filosofijos įvada stengiasi įvesti į vieną kurią filosofinę
mokyklą. Tokiomis įvadomis yra, pavyzdžiui, visa eilė
prancūziškai rašytų veikalų, įvedančių į neoscholastinę
filosofiją, prie kurių priklauso: M. de Wulfo „Introduc-
tion à la philosophie nėo-scholastigue“ $, H. Petitot „Intro-
duction à I Etude et à l'Enseignement de la Scolastigue“ 5.

Bendroji filosofijos įvada galima jungti su specialiu
tikslu, t. y. taip sustatyti jos medžiaga, kad ji vestų tiek
į filosofiją apskritai, tiek ir į atskirą filosofinę mokyklą.

Tokią filosofijos įvadą paskutiniais laikais bandė pa-
rašyti J. A. Endres savo veikalu „Einleitung in die Philoso-
phie” ir J. Maritain savąja „Introduction à la Philosop-
hie“ ’.

Endreso veikalas yra per daug trumpas ir suglaustas,
o Maritaino — per daug nepilnas.

I. FILOSOFIJOS ESMÉ IR SAVYBĖS
1. Filosofijos aptartis

Tikrai moksliška aptartis, kaip žinome iš logikos, gau-
nama sustatant artimiausią giminę su rūšiniu skirtumu:
griežta formulė skelbia, jog definitio fit per genus proxi-
mum et differentiam speciticam.

Visi, kurie yra kiek apsipažinę su faktina filosofijos
padėtimi, gali lengvai sutikti, jog filosofija yra suorga-
nizuota pažinimo sistema. Įrodžius, kad šita sistema yra
mokslas, bus įrodyta arba nustatyta filosofijos artimiau-
sioji giminė. Filosofijos rūšinį skirtumą sudaro dvi žymės,
kuriedvi ir yra jos, kaipo mokslo, bendrumas ir univer-
salumas. Tokiu būdu bendriausioji filosofijos aptartis skel-
bia, jog filosofija yra bendras ir visuotinis mokslas.

Sudurtinis filosofijos žodis yra kilęs iš graikų žodžių
od TN sopas, kas reiškia „išminties meilė“. Tam pa-
čiam dalykui išreikšti dar anksčiau graikai vartodavę žo-
di '60911 — „išmintis“. Atatinkamai is pat pradžios filoso-
fai buvo vadinami išmintingaisiais, arba išminčiais. Tik
ilgainiui pačių filosofų kuklumas paragino juos vadintis
ne išminčiais, bet .tik išminties mėgėjais, arba mylėtojais.

Taigi išminties sąvokos analizė yra jau reikšminga fi-
losofijai. Visų pirma yra aišku, jog išmintis priklauso
žmogaus pažinimo sričiai: išmintis ir, tiesos pažinimas yra

75

organingai surištu tarp savęs, bet tiesos pažinimas yra
platesnė sąvoka už išmintį, ir kad tiesos pažinimas galė-
tų būti pavadintas išmintimi, reikalaujama dar tam tikrų
ypatybių. Visų pirma išmintis reikalauja plataus nusima-
nymo principialiuose dalykuose. Tat išminčiui privalu ne
enciklopedinė erudicija, bet plati intelektualinė orienta-
cija. Be to, išmintis nėra vienas teorinis nusimanymas:
jinai yra drauge tam tikras praktinis nusistatymas, ata-
tinkąs plačią protinę perspektyvą. Todėl išminčius privalo
sugebėti suderinti pirmutines pasaulio priežastis su pas-
kutiniais gyvenimo tikslais.

Taigi vadovaujantis vien tik etimologine filosofijos
žodžio kilme ir analizuojant išminties sąvoką, gludinčią
šitos kilmės pagrinde, prieiname išvadą, jog filosofija yra
tokia pažinimo sistema, kuri, jungdama pirmutines pasau-
lio priežastis su paskutiniais gyvenimo tikslais, padeda jsi-
gyti išminties.

Iš pat pradžios graikai filosofiją suprato etimologiš-
kai, būtent jie vartojo filosofijos žodį subjektyviniam nu-
sistatymui išreikšti. Ir iš tikro išminties meilė, imamą tie-
siogine prasme, yra ne kas kita, kaip išvidinis Žmogaus
nusistatymas, ir dar nereiškia jokios žinijos, jokios mokslo
sistemos.

Vis dėlto filosofijos supratimas objektyvine prasme
ėmė graikuose sparčiai bręsti, pradedant nuo Sokrato
(468—399 prieš Kr.). Jisai, kovodamas su subjektyvistiš-
ku sofistų nusistatymu, reikalavo tokios proto disciplinos,
kuri laiduotų objektyvų pažinimą, išeinantį aikštėn daiktų
esmės aptartyse. Sokrato supratimu, filosofija yra giliau-
sios daiktų esmės žinija, besireiškianti aplariimis.

Išėjęs iš Sokrato mokyklos Platonas (427—317 prieš
Kr.) išplėtoja toliau savo mokytojo filosofijos supratimą.
Filosofija, jo supratimu, suseka daiktuose tai, kas yra juo-

se pastovaus ir nekintamo. O kadangi tokiais pastoviais ir
nekintamais daiktų pradais Platonas laikė idėjas, tai fak-
tinai filosofija jam buvo idėjų mokslas, t. y. ideologija.

Aristotelis (384—322 prieš Kr.) duoda filosofijai tokią

aptartį, kuri nenustoja reikšmės iki mūsų dienų. Jo supra-
timu, filosofija yra pirmutinių pradų bei priežasčių mok-
slas. Šita Aristotelio aptartis perėjo į vidurinių amžių
scholastiką, kurios supratimu, filosofija yra scientia rerum
omnium per causas ultimas, t. y. visų daiktų pažinimas iš
tolimiausių priežasčių.

76

Vėliau, V ir VI šimtmečiuose mūsų gadynės, Aleksan-
drijoje filosofijos aptartys, pareinančios mums iš senovės
laikų, buvo suvedamos prie 6 pagrindinių, kuriomis ir
buvo:

1) pažinimas esybių kaipo tokių, t. y. kaipo tikrai esan-
čių, |

2) pažinimas dieviškųjų bei žmogiškųjų dalykų,

3) ruošimasis prie mirties,

4) susiartinimas su Dievu, kiek tai yra prieinama žmo-
gui nuosavomis pajėgomis,

5) menų menas ir mokslų mokslas ir

6) išminties meilė,

Anais laikais, kai protinė kultūra turėjo plėstis iš pat
pradžios, filosofija buvo suprantama kaipo visa žmogaus
žinijos sistema. Teologija, filosofija ir specialieji moks-
Jai sudarydavo vieną organingą visumą ir tesiskyrė vien
nuo religinės praktikos, paremtos Graikijoje mitologijos
daviniais. Štai kodėl filosofija buvo tada laikoma visų die-
viškųjų ir žmogiškųjų dalykų mokslu, Žinijos suskirsty-
mas ėmė aiškiai reikštis pradedant nuo vidurinių amžių.

Patys viduriniai amžiai nepatiekė ypatingų naujų filo-
sofijos aptarčių. Jie pasiėmė iš graikų filosofijos objekty-
viausias filosofijos aptartis ir visų pirma aristoteliškąją.
Vidurinių amžių mokslininkų dėmesys buvo susikaupęs
kitoje filosofijos srityje; būtent jis pasireiškė reikalu pra-
tęsti skiriamąją liniją tarp filosofijos, kuri tegali verstis
vien prigimtąja proto galia, ir teologijos, kuri verčiasi ne
tik proto galia, bet taip pat ir Apreiškimo daviniais, pri-
imamais tikėjimu. Tas skirtumas tik XVII šimtmety teliko
tomisto Godino suimtas į tikslią formulę: „Sapientia na-
turalis est qui procedit ex principiis naturali lumine notis,
et haec proprie philosophia dicitur" (prigimtoji išmintis.
yra ta, kuri yra pagrįsta principais, pažintais prigimtosios
šviesos pagalba, ir tai būtent vadinasi filosofija).

Bet jau anksčiau buvo tinkamai suprantamas skirtu-
mas tarp teologijos ir filosofijos. Pavyzdžiui, šv. Tomas
tokį skirtumą darė, kadangi apribodavo filosofinį tyrinė-
iimą prigimtąja žmogaus proto šviesa, tuo tarpu kai teo-
logijoję prileisdavo dieviškojo autoriteto argumentą.

Jei viduriniais amžiais buvo išvesta skiriamoji linija
tarp filosofijos ir teologijos, tai iš kito šono, per visus
vidurinius amžius liko visai tiksliai nesuskirstytos filo-
sofijos ir specialiųjų mokslų sritys. Mūsų laikais filoso-
fijos ir specialių mokslų pasiskirstymas yra jau įvykęs

77

faktas, bet užtat ir filosofija, kuriai dažnai tekdavo sunkūs
ir kartais visai neužtarnauti smūgiai, vis labiau atgauna
žmonijos sąmonėje savo teises, kurios jai tenka iš jos
prigimties. Naujųjų amžių patyrimas ir atvedė filosofijos
supratimą prie tokio tikslumo, kurio nebuvo anksčiau, kai
nuo filosofijos nebuvo dar atsiskyrę specialūs mokslai ir
dar anksčiau — teologija,

Naujaisiais laikais filosofijos mokslas buvo supranta-
mas gana įvairiai filosofinės minties istorijoje. Pirmieji
naujųjų laikų filosofai, kaip antai Baconas (1561—1626)
ir Descartesas (1596—1650) laikėsi maždaug tradicinio fi-
losofijos aptarimo. Bekonas faktinai nebuvo dar padaręs
aiškaus skirtumo tarp filosofijos ir specialiųjų mokslų.
O. visos Descarteso filosofijos supratimo ypatingumas
lietė ne filosofijos objektą, bet jos metodą. Tai buvo
jo naujas ir sykiu nelemtas dalykas. Būtent filosofijos
metodo supratimu Descartes padėjo pamatą kraštu-
tiniam racionalizmui, kuris tikėjosi iš gryno žmogaus pro-
to išplėtoti aprioziniu būdu, t. y. be patirties pagalbos, auk-
ščiausių tiesų pažinimą.

Racionalistinės pakraipos keliais nuėjo vokiškasis ide-
alizmas, laikęsis pažiūros, kad filosofija skiriasi nuo spe-
cialiųjų mokslų ne savo objektu, bet metodu. Specialūs
mokslai turi įgyti pažinimo metodingu patyrimu, tuo tar-
pu kai filosofija grynai protautiniu būdu, be patirties pa-
galbos, turinti susekti giliausią daiktų esmę ir išvidinį jų
sąryšį.

Mažai tenukrypo į šalį nuo šios pakraipos ir kritiško-
sios filosofijos kūrėjas Kantas (1724—1804), skelbęs filo-
sofiją esant „protautinį pažinimą iš grynų sąvokų“. Kan-
tas stengiasi per žmogaus pažinimo galių kritiką prieiti
prie daiktų pažinimo, Jis teigia, jog patirties objektu yra
patys daiktai, tuo tarpu kai pati patirtis ir šiaip jau žmo-
gaus pažinimo įvykiai sudaro filosofijos objektą.

Artimas kantiškai pažiūrai yra J. Fichte'(1762—1814),
laikąs filosofiją žinijos mokslu (Wissenschaftslehre). Vė-
lesnieji vokiečių idealistai, kaip antai Schellingas ir Hege-
lis, vis drąsiau žengė savo pakraipos linkme. Tuo pačiu
laiku gretimai ėjo realistinė pakraipa, stengdamasi at-
sverti idealistinių pakraipų savo kraštiškumu.

Kraštutinės empirinės pakraipos reiškėjai, vadinamieji
pozityvistai, eidami toliau, filosofijos uždavinį tematė
esant specialųjų mokslų bendresnių išvadų sisteminimą.
Pavyzdžiui, Augustui Comte'ui (1798—1837) filosofija bu-

78

vo ne kas kita, kaip glaudus bei sistemingas suėmimas
specialiųjų mokslų galutinųjų išvadų. Taip suprasta filo-
sofija virsta specialiųjų mokslų enciklopedija, neturinti
nei atskiro savo objekto, nei metodo, nei nepriklausomo
pažinimo tikslo.

Iš kitų tipingų pažiūrų į filosofiją, pasireiškusių nau-
jaisiais laikais, minėtinos yra dar keletas. XVIII šimtme-
čio škotiškoje-angliškoje psichologinėje mokykloje filoso-
fija buvo suprantama kaipo dvasios, arba išvidinės patir-
ties, mokslas, tuo tarpu kai specialiems mokslams buvo
skiriama išviršinės patirties sritis.

Būta taip pat pažiūrų, linkusių suvesti visą filosofijos
mokslą į gnoseologiją, arba pažinimo mokslą.

Pažiūra, matanti filosofijoje pasaulėžiūros mokslą, ran-
da paskutiniais laikais vis daugiau šalininkų. Pavyzdžiui,
Wilhelmo Wundto supratimu, filosofijos tikslas yra suda-
rymas mums teorinės ir praktinės pasaulėžiūros, patenki-
nančios mūsų proto ir jausmų reikalavimus. Šiam tikslui,
mano Wundtas, filosofija privalanti suvest į suderintą sis-
temą patiektas specialiųjų mokslų pažintis,

Pagaliau paskutiniais laikais dažnai filosofijos mokslas
yra vadinamas principų, pradų arba pagrindų mokslu.
Vokiškai gaunamos labai trumpos ir patogios aptartys:
Prinzipienlehre, arba Prinzipienwissenschatt, ir Grundwiss-
enschafi.

Nesant tokiu būdu vienodumo filosofijos aptartyse,
negalima iš filosofijos aptarčių istorinės apžvalgos išvesti
vienos privalomos aptarties, nei padaryti išvados, kuri
privalo būti tiksli filosofijos aptartis. Tačiau tai nereiškia,
kad filosofijos istorinės aptartys iš viso negali mums pa-
tarnauti ieškant filosofijai tikros moksliškos aptarties.

Visų pirma istorinėse filosofijos aptartyse yra žymių,
kurios buvo beveik visuomet vienu balsu pripažįstamos
filosofijai, kaip antai: 1) objektyvus filosofinių pažinčių
reikšmingumas, pritinkąs mokslui, 2) filosofinių pažinčių
bendrumas ir 3) filosofinių objektų universalumas.

Mokslas, kuris tiria bendrą visiems mokslams gnoseo-
loginį pagrindą, t. y. moksliško pažinimo reikšmingumą
apskritai, yra bendras mokslas. Ogi mokslas, kuris suveda
specialių mokslų davinius į apibendrintą aukštesnę visu-
mą, yra visuotinis mokslas. Pirmuoju atžvilgiu jis yra
pažinimo mokslas, antruoju atžvilgiu jis yra pasaulėžiūros
mokslas. Kadangi šitokiu bendruoju pažinimo mokslu ir
visuotinuoju pasaulėžiūros mokslu negali būti joks spe-

79

cialus mokslas, tai jis privalo būti visai savotiškas moks-
las, bet turi užimti lygiateisę nepriklausomą vietą šalia
specialiųjų mokslų viseto. . PON

Filosofija, būdama bendras ir visuotinis mokslas, turi
iš tikro visas esmines žymes, privalomas mokslui apskri-
tai, Ji siekia objektyviai aiškių ir apibendrintų pažinčių.
Ji neatsisako remtis galutinėje sąskaitoje patyrimu; ji
objektyviai sudirba šitą patyrimą su prigimtosios proto
šviesos pagalba ir pagaliau iš siauresnių pažinčių daro
platesnių apibendrinimų. Šitame punkte filosofijos ir spe-
cialių mokslų skirtumas yra tas, kad filosofijos apibendri-
nimai yra platesni negu specialiųjų mokslų apibendri-
nimai.

Filosofija, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, turi forma-
linį savo objektą. Tasai atžvilgis, kuriuo filosofija tyrinė-
ja materialinį savo objektą, arba visus daiktus, pažintinus
proto šviesoje, yra daiktų pažinimas iš pradų, arba pa-
grindų. Yra dar tariama, jog filosofija stengiasi susekti
pagrindinius visų daiktų pradus, kuriais pagrįsta visuo-
tinoji pasaulio santvarka, ir kurie todėl paaiškina kitus
specialesnius dalykus. Kalbamieji pagrindai, arba pradai,

faktinai yra ne kas kita, kaip pirmutinės ir tolimiausios
daiktų priežastys. Jei filosofija ir specialieji mokslai turi
kartais bendrą materialinį objektą, tai formaliniu atžvilgiu
jų objektai yra įvairūs, nes filosofija tyrinėja materialinį
savo objektą iš tolimesnių priežasčių, tuo tarpu kai spe-
cialieji mokslai tyrinėja tą patį materialinį objektą iš
artimesnių priežasčių. |

Pagaliau filosofija yra metodingai suorganizuota mok-
sliškų pažinčių sistema. Filosofijos bendrumas ir universa-
lumas neatsiekiamas kitaip, kaip per specialių pažinčių
sistemingą apibendrinimą. Čia reik pridurti, jog šita paži-
nimo sistema pasižymi aukščiausiu sąmoningumu, nes filo-
sofija, tarp kitko, yra vienintelis pažinimo mokslas. Filo-
sofija kelia žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo
laipsnį, kad paskui su jo pagalba galėtų padaryti plačiau-
sių apibendrinimų apie pasaulį ir gyvenimą.

Taigi paaiškėjo, jog filosofija ne tik yra galima kaipo
bendras ir visuotinis mokslas, bet ir reikalinga kaipo cen-
trinė sistema žinijos visumoje.

Filosofijos mokslas yra bendras ta prasme, kad jis,
betyrinėdamas pažinimo problemą visoje jos platumoje,
iškelia žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį.

80

Visuotinas filosofijos mokslas yra ta prasme, kad jis
stengiasi ištirti ne vieną kurį pažinimo objektą, arba pa-
žinį, bet pažinių visetą, tirdamas juos iš tolimiausiųjų,
vadinasi, iš pirmutinių ir visuotinųjų priežasčių. Kitaip
tariant, filosofinė mintis pašaukta vykdyti tą visuotinąją
sintezę, kuri iš tikrųjų yra moksliškoji pasaulėžiūra, nes
moksliškoji pasaulėžiūra yra ne kas kita, kaip visuotinųjų
pasaulio ir gyvenimo priežasčių suėmimas į vieną sinteti-
nę visumą, pateisintą prigimtojo proto šviesoje.

Taigi gausime galų gale šitokią pilną ir tikslią filoso-
fijos aptartį: „Filosofija yra bendras (pažinimo) ir visuo-
tinas (pasaulėžiūros) mokslas, kuris stengiasi iškelti žmo-
gaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį, kad pri-
gimtoje jo šviesoje ištirtų pažinių visetą iš pirmutinių ir
visuotinųjų priežasčių“. Matome tokiu būdu, jog moksliš-
kai filosofijos aptartis ne tik yra reikalinga principe, bet
ir galima faktinai.

2. Filosofija kaipo pasaulėžiūros mokslas

Tarp pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros yra maždaug to-
kio skirtumo, kokio esama tarp vaidinio ir sąvokos. Pa-
saulėvaizdis yra juslinio pažinimo padaras ir susideda iš
vaidinių; pasaulėžiūra yra protinio pažinimo padaras ir
susideda iš idėjų. Pasaulėvaizdis mums nusako, koks yra
pasaulis; pasaulėžiūra mums pasako, kas yra pasaulis.

Būtų klaidinga manyti, kad galima visai atskirti pa-
saulėžiūrą nuo pasaulėvaizdžio. Kaip negalima žmogaus
prigimtyje atskirti proto veikimo nuo juslių veikimo, taip
lygiai žmogaus psichikoje negalima atskirti sąvokos nuo
vaidinio ir todėl taip pat pasaulėžiūros nuo pasaulėvaiz-
džio. Pasaulėžiūra nusako ne koks yra pasaulis, nes tai
yra pasaulėvaizdžio dalykas, bet tai, kas yra pasaulis.

Klausimas, kas yra pasaulis, apima apibendrintą pa-
saulio visumą; jam rūpi pagrindinė pasaulio vienybė, bū-
tent tai, kas lotyniškai vadinama universumu, ir kas reiš-
kia — vienybę įvairybėje. Jis ima šitą pasaulį jo visumo-
je ir statosi paklausų, kas jis yra, iš kur jis atsirado ir kur
vyksta. Paklausu, kas yra daiktas, yra tiriami sudėtingieji
daikto pradai, arba materialinė bei formalinė jo priežastys.
Materialinė priežastis yra tai, iš ko arba kame daiktas yra
padarytas. Formalinė priežastis yra tai, kieno veiksmų
daiktas turi savyje. vienybės ir veikimo pradų. Šalia tų

6. S. Šalkauskis 81

dviejų priežasčių, yra dar vykdomosios ir siekiamosios
priežastys. Vykdomoji priežastis yra tai, kieno veiksmu
kas nors daroma ar įvyksta. Ogi siekiamoji priežastis
yra tai, ko dėlei arba kuriuo tikslu kas nors daroma arba
įvyksta, Todėl statant paklausą, iš kur pasaulis atsirado,
yra ieškoma jo vyriausioji vykdomoji priežastis, ogi sta-
tant paklausą, kur pasaulis vyksta, yra ieškoma jo galu-
tina siekiamoji priežastis. Žodžiu tariant, pasaulėžiūros
objektu yra apibendrinta pasaulio visuma, tiriama iš vi-
suotinųjų priežasčių.

Žmonių gyvenimo bei veikimo visuma, tiriama iš vi-
suotinųjų priežasčių, sudaro taip pat pasaulėžiūros objek-
tą. Kitaip tariant, pasaulėžiūra apima sykiu pažiūras į
pasaulį ir pažiūras į gyvenimą. Pažiūras į pasaulį siaura
prasme galima vadinti teorine pasaulėžiūra; ogi pažiūras
į gyvenimą — praktine pasaulėžiūra. Šitam skirtumui iš-
reikšti vokiečiai yra net sudarę du sutartiniu žodžiu:
„Welt-und Lebensanschauung.

3. Pasaulėžiūros sudėtis (nuomonės, įsitikinimai,
įsitikrinimai)

Kiekvienoje pasaulėžiūroje yra pažiūrų įvairių rūšių ir
įvairaus tobulumo. Čia yra ir nuomonių, ir įsitikinimų ir
įsitikrinimų. Yra čia ir neretai net prietarų, šalia aukš-
čiausių tiesos siekimų. Nuomonės charakterizuoja tą ne-
tobulą pažinimo stovį, kuriame žmogaus protas neįstengia
griežtai apsispręsti svyruodamas tarp abejonės, iš vienos
pusės, ir įsitikinimo bei įsitikrinimo, iš antros pusės, Įsi-
tikinimas yra proto apsisprendimas neevidentiniame, arba
neaiškiame, dalyke laisvu valios veikimu ir autoriteto mo-
tyvu. Įsitikrinimas yra būtinas proto apsisprendimas ryš-
kiu, tiesioginiu ar netiesioginiu dalyko aiškumu, arba jo
evidencija, t. y. akivaizdumu.

Nuomonė gamina svyravimo, įsitikinimas — tikėjimo,
įsitikrinimas — žinojimo.

Specialūs mokslai turi savo materialiniu objektu vieną
kurią tikrovės dalį, — pasaulio arba gyvenimo dalį; ben-
drasis bei visuotinasis mokslas turi savo materialinių ob-
jektu tikrovės visumą, kurią tyrinėja bendrais atžvilgiais,
palikdama specialiesiems mokslams tyrinėti atskiras jos

dalis specialiais atžvilgiais. Taigi tiesioginių santykių su
pasaulėžiūra turi ne specialieji mokslai, bet tik filosofija,
kaipo bendrasis bei visuotinis mokslas. Dvi pagrindinės

82

pažinimo linkmės veda prie dviejų pagrindinių organi-
zuotos pasaulėžiūros lyčių. Pažinimas per įsitikinimą apsi-
reiškia tikėjimu; ogi pasaulėžiūros organizacija tikybiniu
atžvilgiu įvyksta teologijos doktrinoje. Pažinimas per įsi-
tikrinimą apsireiškia žinojimu; ogi pasaulėžiūros organi-
zacija šiuo atžvilgiu įvyksta filosofijos sistemoje.

Mes gyvename specialiųjų mokslų klestėjimo gadynę.
Tačiau sulig mokslų specializacija auga taip pat reikalas
suvesti žmonijos žiniją į vieną apibendrintą visumą arba
sistemą, kuri būtų suderinta su specialių mokslų daviniais.
Sukurti tokią mokslinę sistemą, atremtą galutinėje sąskai-
toje į specialių mokslų davinius, tegali vien filosofija,
kaipo bendrasis bei visuotinis mokslas.

4. Filosofijos tiesioginiai uždaviniai

Tiesioginiai filosofijos uždaviniai pareina nuo jos es-

mès ir pagrindinių savybių. Kaipo mokslas apskritai, ji.

turi savo bendriausiu uždaviniu patiekti moksliško paži-
nimo teoriją. Kaipo visuotinis mokslas, ji turi mums pa-
tiekti moksliškosios pasaulėžiūros. Štai pagrindiniai filo-
sofijos uždaviniai, pareiną nuo jos esmės ir savybių.

Metodingas bei sistemingas tiesos pažinimas yra pla-
čiausiai suprastas filosofijos uždavinys. Pareinąs filosofi-
jai, kaipo mokslui apskritai, jis yra filosofijai bendras su
specialiaisiais mokslais. Tačiau šitas kilnus uždavinys
įgauna čia ypatingos reikšmės, nes filosofija ne tik siekia
tiesos, bet dar stengiasi išaiškinti, kas yra tiesa. Filosofi-
ja tad turi savo uždaviniu siekti tiesos aukščiausia šito
žodžio prasme.

Toliau, subjektyviniu, pažintojo, atžvilgiu filosofija,
kaipo bendras pažinimo mokslas, turi uždaviniu pakelti
žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Šitą
savo uždavinį filosofija privalo vykdyti dvejopu būdu —
labiau teoriniu ir labiau praktiniu. Teorinių atžvilgių filo-
sofija turi pateisinti pažinimo objektyvumą, praktiniu at-
žvilgiu filosofija moko taisyklingai pažinti daiktus, bety-
rinėdama taisyklingo mąstymo ir moksliškojo sisteminimo
pagrindus.

Pagaliau objektyviniu, pažinimo objektu, atžvilgiu fi-
losofija, kaipo visuotinis pasaulėžiūros mokslas, privalo
sudaryti mokslišką pasaulėžiūrą. Ir čia, kaip ir pažinimo
moksle, filosofija siekia savo tikslo labiau teoriniu arba
labiau praktiniu atžvilgiu pagal tai, ar jai tenka tyrinėti

83

teorinės, ar praktinės pasaulėžiūros pagrindai. Teorinės
pasaulėžiūros dalykas yra prigimtasis pasaulis, ogi prakti-
nės pasaulėžiūros dalykas yra žmogaus gyvenimas bei vei-
kimas. Filosofija, kaipo visuotinasis pasaulėžiūros moks-
las, privalo suvesti į vieną sintetinę sistemą pirmutines
pasaulio priežastis su paskutiniais gyvenimo tikslais.

Norint suglausti į vieną posakį visus filosofijos -užda-
vinius, turėsime pasakyti, jog filosofija privalo patiekti
žmogui proto pajėgomis moksliškai suorganizuotos jiš-
minties.

5. Filosofijos atsitiktinės išdavos

Filosofinės minties istorijoje atsitiktinės išdavos kar-
tais būdavo laikomos tiesioginiais uždaviniais. Tuo tarpu
nenorint primesti filosofijai pareigų, kurių ji faktinai ex
officio eiti negali, atsitiktinės išdavos reik gerai skirti
nuo tiesioginių uždavinių.

Antai filosofijai kartais buvo skiriama pareiga ruošti
nesamų dar mokslų atsiradimą. Tačiau į tiesioginius fi-
losofijos uždavinius nejeis pareiga būti naujų mokslų
gimdytoja. Jei tai atsitinka, tai vien todėl, kad atsitiktinai
filosofijos prieglobstyje gal subręsti naujas mokslas, kai,
šalia bendrųjų pažinčių, susikrauna apsčiai dar specia-
lesnių. ;
Panašiu būdu buvo statomas filosofijai tiesioginis už-

davinys skatinti specialieji mokslai geriau. savo hipote-
zes patikrinti ir net nurodinėti, kuriuo būdu turi eiti sėk-
mingas darbas metodologijos atžvilgiu. Nėra abejonės, kad
tolimesnių priežasčių pažinimas gali paleisti labai vertin-
gos šviesos specialiems tyrinėjimams ir ne kartą apsau-
goti specialius mokslus nuo nereikalingų klajojimų. Vis
dėlto nei filosofija neturi savo uždaviniu vadovauti spe-
cialiesiems mokslams, nei šitie pastarieji neturi tiesioginės
prievolės atsiklausti filosofijos, spręsdami savo kompe-
tencijos klausimus.

Toliau, filosofija padeda žmogui tinkamai nusistatyti
gyvenime praktiniu atžvilgiu. Ypač dera tai pasakyti apie
praktinę filosofijos dalį, kuri tyrinėja veikimo normas. Ir
vis dėlto šita filosofijos išdava nejeina į jos tiesioginius
uždavinius, nes filosofijai, kaipo mokslui, svarbu tiesa
pažinti, o ne vadovauti žmonėms praktiniame gyvenime.

Pagaliau dar viena atsitiktinė, nors ir labai svarbi fi-
losofijos išdava yra ta, kad filosofija yra stiprus pažangos

84

akstinas; taip yra todel, kad filosofija, rišdama pirmutines
priežastis su paskutiniais tikslais, tyrinėja ir moko ne tik
tai, kas yra, bet ir tai, kas privalo būti. Žodžiu tariant,
filosofija nurodo žmogui, kas privalo būti normalioje gy-
venimo tvarkoje ir tuo pačių stumia jį pažangos keliais.

II. FILOSOFIJOS METODAS

Mokslas gali skirtis tarp savęs ne tik savo objektais,
bet ir savo metodais, vadinasi, ne tik savo turiniu, bet ir
savo forma, arba lytimi. Buvo laikas, kai manyta filosofiją
turint savąjį pažinimo metodą, skiriantį ją nuo ištisos
specialių mokslų eilės. Taip, pavyzdžiui, manė tokie vo-
kiečių idealistai, kaip Fichte, Schellingas ir ypačiai Hegelis.

Bet ir anksčiau, senovės amžiais, Platonas, matęs filo-
sofijoje idėjų mokslą, nužiūrėjo jam ir atatinkamą meto-
dą, būtent įgimtųjų idėjų prisiminimą, tuo tarpu kad pa-
tirtinis pažinimas buvo jo skiriamas paprastiems moks-
lams, neturintiems filosofinės vertės.

Vėliau Spinoza (1632—1677) laikėsi nuomonės, jog iš
vieningos Dievo esmės esą išsivystę emanacijos keliu visi
daiktai ir jog todėl filosofijos moksle esą galima iš vie-
ningos Dievo idėjos išvystyti visų daiktų idėjos, arba są-
vokos. Kadangi ne patyrimas, bet idėjų logiškas išsivysty-
mas vienų iš kitų turėjo, Spinozos supratimu, laiduoti
filosofinio pažinimo tikrumą, tai jis tvarkė savo sistemą
tokiu būdu, kad ji sudarytų logiškai nenutrūkstamų ak-
siomų, aptarčių ir teigimų grandinę.

Kantas įvedė apriorinį tiesos pažinimo metodą iš gry-
nų sąvokų, t. y. neatremtų į patyrimą ir tepareinančių .
vien iš nepriklausomo proto veiksmų. Metodas, kuris tu-
Tėtų privesti prie proto sistemos sudarymo, buvo vadina-
mas dialektiniu.

Nurodyta pakraipa ėjo Fichle ir Schellingas, bet visas
nuoseklias išvadas iš dialektinio metodo padarė Hegelis
teigdamas, jo pakanka išvystyti proto mintis dialektiniu
būdu, kad pažintume tikrovę, kadangi mintis ir esybė, pro-
tas ir tikrovė yra vienas ir tas pats dalykas.

Tačiau negalima proto veiksmo izoliuoti nuo patirtinio
pažinimo, kuris jam tarnauja medžiaga, kaip negalima at-
skirti sąvokos nuo vaidinio, kuriuo jis remiasi. Atimkim
nuo mūsų proto patirtinę medžiagą, ir jis ims kyboti tuš-

85

tumoje. Galutinėje sąskaitoje tai pareina nuo fakto, kad
žmogus yra vieninga psichofizinė substancija, kuri visuo-
se gyvenimo veiksmuose, todėl ir pažinime, reiškiasi sy-
kiu, t. y. neatskiriamuoju būdu ir savo siela, ir savo kūnu.

Šiais laikais beveik visuotinai yra jau priimta pažiūra,
jog filosofija nesiskiria pažinimo metodu nuo visų kitų
mokslų. Tai, ką logika nustato, betyrinėdama metodo
klausimą antroje savo dalyje, pavadintoje moksliškąja sis-
tematizacija, turi lygios reikšmės tiek filosofijai, tiek ir
specialiems mokslams, nes visam moksliškajam pažinimui
yra bendras vienas proto apdirbamo patyrimo metodas,
Bet mokslų metodai moksliškosios sistematizacijos atžvil-
giu gali būti įvairių rūšių taip, kad viena rūšis labiau tin-
ka vieniems mokslams, kita — kitiems.

Aišku savaime, jog filosofijai, kaipo mokslui apskritai,
dera kuriamasis metodas, kuris savo ruožtu remiasi tiek
mokslo randamuoju, arba euristiniu metodu, tiek ir moks-
lo tvarkomuoju, arba sistematiniu metodu. Visi šitie me-
todai pritinka tiek filosofijai, tiek ir bet kuriam kitam
mokslui. Painesnis yra klausimas, kuris yra filosofijos san-
tykiavimas su analitinių ir sintetiniu metodu, su indukci-
ja ir dedukcija. Norint šitą santykiavimą nustatyti, reik
atsižvelgti į filosofinio darbo esmę. Kaipo bendras ir vi-
suotinis mokslas, filosofija daro plačiausių apibendrinimų
apie pasaulį ir gyvenimą, prieina tokiu būdu prie toli-
miausiųjų priežasčių, o paskui grįžtamąja eiga stengiasi iš-
aiškinti pasaulio bei gyvenimo apraiškas iš tolimiausiųjų
priežasčių.

Darymas plačiausių apibendrinimų yra analitinis, arba
induktyvinis, vyksmas, tuo tarpu kai grįžtamoji eiga nuo
tolimiausiųjų priežasčių prie pasaulio bei gyvenimo ap-
raiškų, kad jos paaiškėtų šitų priežasčių šviesoje, yra sin-
tetinis, arba deduktyvinis vyksmas. Vadinasi, priėjimas
prie tolimiausiųjų priežasčių plačiausiais apibendrinimais
yra daromas analizės keliu, tuo tarpu aiškinimas pasaulio
ir gyvenimo iš tolimiausiųjų priežasčių — daromas sinte-
zės keliu. Kitaip tariant, filosofijos metodas yra analitinis

sintetinis metodas, arba induktyvinis deduktyvinis. Kar-
tais filosofijos metodas, esąs sykiu analitinis ir sintetinis,
yra vadinamas cirkuliariniu. Žodžiu tariant, filosofija pa-
kaitomis naudojasi pagal reikalą tai analitiniu, tai sinte-
tiniu metodu, tuo tarpu kai kiti mokslai gali labiau nau-
dotis tai vienu, tai antru metodu. > i.e >

86

Galutinės išvados apie filosofijos metodą bus šitokios.
Filosofija neturi savo atskiro pažinimo metodo gnoseolo-
giniu atžvilgiu. Šituo atžvilgiu jai yra bendras su spe-
cialiais mokslais vienų vienas proto apdirbimo patyrimo
metodas. Loginiu moksliškosios sistematizacijos atžvilgiu
filosofijai pritinka visi metodai, privalomi mokslui kaipo
tokiam, būtent mokslo kuriamasis metodas, mokslo randa-
masis metodas ir mokslo tvarkomasis metodas, Sykiu filo-
sofijai yra prigimti vienodame laipsnyje ir patirtinių, ir
protautinių mokslų metodai, t. y. analitinis, arba indukty-
vinis, ir sintetinis, arba deduktyvinis, taip, kad ji jais
naudojasi pakaitomis pagal reikalą. Pagaliau einant filo-
sofijos metodu, žmogaus proto veikimas yra pastumiamas
nuo tiesioginio domesio ir juslinio patyrimo iki tolimiau-
sių ribų, kurias tik gali pateisinti moksliško pažinimo te-
orija, i

III. FILOSOFIJOS SANTYKIAI SU KITOMIS
ŽMOGAUS PROTINIO GYVENIMO APRAIŠKOMIS

1. Filosofija ir specialieji mokslai

Jei filosofija, kaipo bendras mokslas, tiesia gnoseolo-
ginio pagrindo specialiesiems mokslams, tai kaipo visuo-
tinis mokslas, jinai uždeda jiems viršūnę, sutraukdama
atskirus pažinius į visuotinąją moksliškosios pasaulėžiūros
sistemą. Pirmuoju atžvilgiu filosofija tiria ir lavina paži-
nimo subjektą, arba pažintoją, ir todėl loginiu atžvilgiu
aplenkia specialiuosius mokslus. Antruoju atžvilgiu filo-
sofija tyrinėja ir apibendrina plačioje sistemoje pažinimo
objektus, arba pažinius, specialių mokslų tyrinėjamus iš
artimesnių priežasčių.

Specialiųjų mokslų reiškėjai gana lengvai sutinka prin-
cipe, kad bendras mokslinio pažinimo mokslas negali su-
daryti jų tiesioginio uždavinio. Kadangi šituo atžvilgiu fi-
losofijos ir specialių mokslų objektai gana aiškiai skiria-
si, tai čia sričių suskirstyme negali būti didelio svyravimo.

Daug painesni yra filosofijos santykiai su specialiais
mokslais pažinimo objekto, arba pažinio, atžvilgiu. Šituo
atžvilgiu filosofija yra, kaip žinome, visuotinasis pasau-
lėžiūros mokslas. Dabar jau filosofija tyrinėja iš pirmuti-
nių ir visuotinųjų priežasčių tuos pačius materialinius ob-

87

jektus, kuriuos specialieji mokslai tyrinėja iš artimesnių
priežasčių. Kadangi čia yra atžvilgių skirtumo, tai dauge-
lis mokslininkų, nematydami šito subtilaus skirtumo, ne-
rado filosofijai tinkamo objekto. O kadangi filosofija ne-
turi dar skirtino nuo specialiųjų mokslų pažinimo meto-
do, tai norint palaikyti filosofijai apibendrinimo uždavinį,
teks kartu su Friedrichu Paulsenu pripažinti, kad filosofija
tesanti „der Inbegriff aller wissenschaftlichen Erkenntniss“
(Einleitung in die Philosophie. — P. 33), t. y. bendras viso
mokslinio pažinimo turinys. į

Tikras filosofijos santykiavimas su specialiais mokslais
aiškėja, kai imame skirti įvairias priežasčių rūšis. Moksli-
nis pažinimas siekia dėsnių pažinimo arba suseka bendrą-
sias priežastis. Juo bendresnė yra priežastis, juo platesnė
yra jos veikmė. Todėl visų bendroji priežastis yra sykiu
visuotinoji priežastis. Tuo tarpu kiekvienas konkretus įvy-
kis arba daiktas yra ištisos priežasčių ir išdavų eilės pa-
daras. Ir štai pasirodo, jog specialūs mokslai ir filosofija
liečia tą pačią priežasčių ir išdavų eilę, tik jie ir ji eina
susitiktinai, tarsi iš dviejų priešingų galų.

Atotraukai didėjant, apibendrinimas plinta, nes juo
mažiau žymių įeina į sąvokos talpą, juo platesnė yra jos
tisa. Čia glūdi įvairių disciplinų bendrumo priežastis. Bet
iš šion negalima padaryti išvada, kad filosofijos darbas tė-
ra vien specialių mokslų davinių sistemingas apibendrini-
mas. Gali atsitikti ir atsitinka faktinai, kad filosofija pri-
eina [prie] savo išvadų visai nepriklausomai nuo specia-
liųjų mokslų darbo. Apskritai, kadangi filosofija turi for-
malinį savo objektą ir gali savotiškai taikyti jam bendrąjį
pažinimo metodą, tai jai ne visuomet yra privalomas spe-
cialių mokslų tarpininkavimas,

Reik pripažinti, jog dirbant filosofijos srityje kuria-
mąjį darbą, t. y. tyrinėjant tolimiausias daiktų priežastis,
privalu apsipažinti su bendrais daviniais specialių mokslų,
siekiančių artimesnių priežasčių. Kadangi galima tyrinėti
artimesnės daiktų priežastys be atodairos į tolimesnes
priežastis, tai specialieji mokslai gali labai nesirūpinti, ar
jų išvados prieštarauja filosofijai, ar ne; tuo tarpų filo-
sofija turi prievolės kritiškai lyginti savo išvadas su spe-
cialiųjų mokslų išvadomis, remtis pastarosiomis, jei jos

yra tikros, ir pateisinti savo nusistatymą, jei specialiųjų

mokslų išvados su šituo Nnusistatymu nesutinka.
Kadangi filosofija turi tam tikra prasme suimti krūvon

bendrą visų specialiųjų mokslų turinį, tai kyla kartais

88

abėjojimas, ar filosofija apskritai yra galima kaipo visuo-
tinasis pasaulėžiūros mokslas. Į tai dera atsakyti, kad filo-
sofas neprivalo būti specialistu visuose moksluose, nes
jam pakanka apsipažinti vien su bendromis jų išvadomis.
Be to, filosofijoje, kaip ir specialiuose moksluose, yra
galima ir net reikalinga specializacija, kuri derintų spe-
cialiųjų mokslų ir filosofijos išdavas atskirose srityse.

Galutinės išvados apie filosofijos santykiavimą su spe-
cialiaisiais mokslais suglaustų formulių pavidalu bus ši-
tokios:

1. Pagrindinį filosofijos ir specialiųjų mokslų skirtumą
sudaro tai, kad pirmoji yra bendras bei visuotinis moks-
las, tuo tarpu kai antrieji yra specialūs.

2. Mokslo sąvoka, esanti filosofijai ir specialiesiems
mokslams artimiausia giminė, turi tarp savo žymių, a)
metodingą moksliškų pažinčių sistemą, b) pažinčių api-
bendrinimą, c) formalinį objektą, d) priežasčių susisie-
kimą.

3. Moksliškosios sistematizacijos atžvilgiu filosofija pa-
sižymi tuo, kad ji pati tyrinėja šitos sistematizacijos pa-
grindus, tuo tarpu kai specialieji mokslai šituo atžvilgiu
skolinasi filosofijos išvadas, šituo klausimu padarytas.

4. Pažinčių apibendrinimo atžvilgiu filosofija pasižymi
tuo, kad ji daro plačiausių apibendrinimų, tuo tarpu kai
specialiųjų mokslų apibendrinimai nesiekia taip toli.

5. Materialinio objekto atžvilgiu filosofija skiriasi nuo
specialiųjų mokslų tuo, kad ji neturi apriboto materialinio
objekto, kadangi apribotieji materialiniai visų specialiųjų
mokslų objektai savo visumoje sudaro materialinį jos
objektą.

6. Formalinį filosofijos objektą sudaro pagrindiniai
mokslinio pažinimo ir visuotinosios santvarkos pradai, ku-
rių tyrinėjimas yra ne kas kita, kaip siekimas tolimiausių-
jų, t. y. pirmutinių ir visuotinųjų priežasčių, tuo tarpu
kai specialieji mokslai siekia artimesnių priežasčių.

7. Tirdama pagrindinius mokslinio pažinimo pradus, fi-
losofija, kaipo bendrasis mokslas, aplenkia specialiuosius
mokslus ir tiesia pagrindą objektyviam jų reikšmingumui,.
Ogi tirdama pagrindinius visuotinosios santvarkos pradus,
filosofija, kaipo visuotinis pasaulėžiūros mokslas, atbaigia
specialiųjų mokslų darbą kurdama vieningą mokeliškąją
pasaulėžiūrą.

.8. Gnoseologiniu pažinimo atžvilgiu filosofijos metodas
nesiskiria nuo spečialiųjų mokslų metodo, kuris yra vienų

89

vienas proto apdirbamo patyrimo metodas. Loginiu moks-
liškosios sistematizacijos atžvilgiu filosofijos metodas jun-
gia savyje bendrąsias specialių mokslų metodų ypatybes
ir todėl gali būti kuriamuoju, randamuoju, tvarkomuoju,
analitiniu, sintetiniu ir t. t. Tarp kitko, filosofija jungia
analizę ir sintezę savo cirkuliariniame, arba grįžtamaja-
me, ėjime nuo apraiškų prie priežasčių ir nuo priežasčių
prie apraiškų.

9. Kurdama moksliškąją pasaulėžiūrą, filosofija turi
prievolės apsipažinti su bendromis atatinkamų specialių-
jų mokslų išdavomis, nors jai, turinčiai savą formalinį ob-
jektą ir galinčiai saviškai taikyti jam bendrąjį pažinimo
metodą, toli gražu ne visados yra būtinas specialiųjų mok-
slų tarpininkavimas. Tuo tarpų atvirkščias reikalavimas
nebūtų logiškai pateisinamas, nes specialieji mokslai gali
tyrinėti artimesnes daiktų priežastis be atodairos į toli-
mesnes priežastis, filosofijos siekiamas,

10. Filosofijos ir specialiųjų mokslų savitarpinės prie-
volės galima išreikšti šitokiu būdu: a) specialiesiems mok-
slams jokia prasme nevalia kištis į filosofijos sritį, nes jie
privalo apsiriboti savo specialumų; b) filosofijai nevalia
kištis su savo priemonėmis į specialiųjų mokslų sritis,
nors jai, kaipo bendram ir visuotinam mokslui, nepridera
irgi pildyti savo uždavinių be atodairos į atatinkamų spe-
cialių mokslų davinius; c) todėl, be neigiamosios prievo-
lės, filosofija turi specialiųjų mokslų atžvilgiu dar teigia-
mosios: būtent ji turi apsipažinti su bendromis atatinka-
mų specialių mokslų išdavomis ir turi net teisės interpre-
tuoti šitas išdavas tolimiausiųjų priežasčių šviesoje; d)

. pastaruoju atveju, filosofijai konstatuojant suklydimo ga-
limybę, specialusis mokslas turi išmintingumo prievolės
patikrinti savo išdavas išvidinėmis savo tyrinėjimo prie-
monėmis.

2. Filosolija ir religinė pasaulėžiūra

Teologija, žodiškai reiškianti Dieviškąjį mokslą, tyri-
nėja religinio gyvenimo objektus ir pasigauna religiniais
pažinimo šaltiniais. Pirmuoju atžvilgiu ji gali turėti ben-
drų materialinių objektų su filosofija, kadangi ir filosofi-
ja gali ir net privalo tyrinėti dieviškuosius dalykus, kiek
pastarieji gali būti susekami iš mūsų pasaulio apraiškų
prigimtoje proto šviesoje. Užtat antruoju atžvilgiu pasi-
reiškia žymiausias filosofijos ir teologijos skirtumas. Die-

90

viškieji pažinimo šaltiniai, kuriais remiasi teologija, filo-
sofijos yra neliečiami. Todėl tai, ko nauja prideda teolo-
gija prie žmogaus žinijos, yra tikybos sistema, atremta į
Dieviškojo Apreiškimo autoritetą.

Tokiu būdu materialinių atžvilgiu filosofija, kiek ji ty-
rinėja prieinamus protui religinės pasaulėžiūros pagrin-
dus, turi bendro ploto su teologija, nors teologija, be šitų
bendrų su filosofija objektų, turi dar tuos religinės pa-
saulėžiūros objektus, kurie negali būti pažinti prigimto-
joje proto šviesoje. Formaliniu atžvilgiu filosofija griežtai
skiriasi nuo teologijos, kuri, būdama teorinė tikybos sis-
tema, išeina iš prigimtojo žinojimo ribų ir tuo pačiu iš
kultūros srities. i

Formaliniu pažinimo atžvilgiu filosofijai šaltiniu yra tik
žinojimas, teologijai — žinojimas ir tikėjimas. Norint klau-
simą gerai išaiškinti privalu pradėti nuo gnoseologinio
skirtumo, kurio yra tarp žinojimo ir tikėjimo apskritai.

Ryškus dalyko aiškumas sudaro pažinimo objektą, ar-
ba pažinimo savybę, kuri vadinasi evidencija, arba lietu-
viškai — akivaizdumas. Dalykui paaiškėjus, mūsų protas
apsisprendžia jo tikrumu, arba įsitikrina. Įsitikrinimas yra
žinojimo faktas. Todėl pažinimas ir yra proto apsispren-
dimas dėl ryškaus dalyko aiškumo, arba akivaizdumo, kas
atatinka lotynišką formulę: „scientia est assensus intellec-
tus propter evidentiam rei”.

Akivaizdumas gali būti tiesioginis ar netiesioginis pa-
gal tai, ar yra reikalingas protavimo tarpininkavimas tie-
sai įrodyti, ar ne. Tiesioginės evidencijos, arba tiesioginio
akivaizdumo, dalykai sudaro pradedamąjį mokslo punktą
ir reiškiasi aksiomomis arba savaime aiškiais principais
bei pradais, Netiesioginiai akivaizdumo dalykai įgaunami
mokslo priemonėmis ir sudaro iš pat pradžios mokslo ųž-
davinius.

Jei akivaizdumas yra pažinimo objekto, arba pažinio
savybė, kuri apsprendžia pažintojo protą, tai šitaip apsi-
sprendusio pažintojo savybė yra vadinama lotyniškai
certitudo, kas lietuviškai gali būti pavadinta įsitikrinimu.
Juo didesnis yra dalyko akivaizdumas, juo tvirtesnis yra
mūsų įsitikrinimas,

Kiek yra formaliai skirtinų priežasčių proto apsispren-
dimui, tiek yra įsitikrinimo rūšių. Šalia įsitikrinimo dėl
ryškaus aiškumo, arba akivaizdumo, yra dargi savo rūšies
įšitikrinimo dėl autoriteto liudymo, jei. toks atsiranda rū-
pimame reikale, Proto apsisprendimas ar įsitikrinimas dėl

91

autoritetingo liudymo apie neakivaizdų dalyką kitaip yra
vadinamas įsitikinimu.

Įsitikinę tikime, kad dalykas yra tikras. Įsitikrinę ži-
nome, kad dalykas yra tikras. Todėl įsitikrinimo išdava
yra žinojimas, tuo tarpu kad įsitikinimo išdava yra tikė-
jimas.

Dalyko akivaizdumas būtinu būdu apsprendžia protą
pritarimu. Užtat ten, kur dalykas nėra akivaizdus, protas
lieka neapspręstas būtinu būdu ir todėl gali būti veikdo-
mas laisvu valios įsikišimu.

Taigi trys esminės įsitikrinimo žymės bus šios: objekto
neakivaizdumas, autoriteto liudymas ir laisvos valios įsi-
kišimas. Pagal tai, įsitikinimas yra proto apsisprendimas
neakivaizdžiame dalyke, valios veikime ir autoriteto mo-
tyvu. Ogi tikėjimas yra trunkanti įsitikinimo išdava.

Iš čia matome, jog privalu tiksliai skirti įsitikrinimas
ir įsitikinimas, žinojimas ir tikėjimas. Įsitikrinimas yra
proto būtinas apsisprendimas dėl dalyko akivaizdumo, įsi-
tikinimas yra laisvas proto apsisprendimas neakivaizdžia-
me dalyke dėl autoriteto liudymo. Žinojimas yra trunkan-
ti įprastinė įsitikrinimo išdava; tikėjimas yra trunkanti
įprastinė įsitikinimo išdava.

Tam tikra prasme reikalauja akivaizdumo ir įsitikini-
mas, tik čia akivaizdumas reikalaujamas ne nuo objekto
turinio, bet nuo objekto formos. Objekto turinys yra aki-
vaizdus, kai pati tiesa yra akivaizdi mūsų protui. Objekto
forma, arba lytis, yra akivaizdi, kai ne pati tiesa yra aki-
vaizdi, bet jos tikėtinumas. Kitaip tariant, pasitikėjimui
autoritetu reikalingas yra įsitikrinimas, kad autoritetas yra
tikras.

Be to, dar viena prasme įsitikrinimas eina pirm įsiti-
kinimo, būtent reikalingas yra tikėtinumo akivaizdumas
ir įsitikrinimas apie jįjį dvejopa prasme, pirma, kad au-
toritetas yra patikimas ir, antra, jog liudymas iš tikro
nuo jo eina.

Negali būti viename prote, vienu atžvilgiu ir apie vie-
ną ir tą patį dalyką ir tikėjimo, ir žinojimo. Kai yra išro-
dytas akivaizdžiai kokiu nors būdu dalykas, kuris anksčiau
buvo priimamas tikėjimu, tikėjimas užleidžia vietą žino-
jimui. k aš i

Tačiau vienas ir tas pats žmogus gali turėti ir žinoji-
mo, ir tikėjimo apie tą patį dalyką, tik įvairiais atžvil-
giais. Pavyzdžiui, tas pats žmogus gali žinoti įsitikrinimu

"92

apie Dievo buvimą ir sykiu tikėti apreiškimu, jog Dievas
yra trijuose asmenyse,

Taigi tarp dalykų, kuriems pritariama tikėjimu, yra
tokių, kurie gali būti įrodyti proto priemonėmis ir todėl
gali tapti įsitikrinimo dalykais, bet yra taip pat dalykų,
kurie pralenkia žmogaus proto galią ir todėl tegali būti
vien įsitikinimo dalykai. Jei kas tiki pirmaisiais, tikėji-
mo reikalas yra subjektyvinis. Jei kas tiki antraisiais, t. y.
objektyviomis paslaptimis, tikėjimo reikalas yra objekty-
vinis, aoan žinijos tobulumas reikalauja, kad dalykai,
priimami tikėjimu dèl subjektyvinio reikalo, taptų kiek
galint įsitikrinimo dalykais arba. būtų priimami žinojimu,
ir iš kitos pusės, kad dalykai, priimami tikėjimu dėl ob-
jektyvinio reikalo, būtų liudijami galutinėje sąskaitoje
dieviškojo autoriteto. Augant įsitikrinimų skaičiui, turtė-
ja filosofinė pasaulėžiūra, Augant skaičiui įsitikinimų, pa-
remtų dieviškuoju autoritetu, turtėja teologinė pasaulė-
Žiūra. f

Jei atskiro žmogaus prote įvyksta konfliktas tarp įsiti-
kinimo ir įsitikrinimo, tai šitokis konfliktas yra apsispren-
dimo momentas, per kurį žmogus arba atmeta savo įsiti-
kinimą, arba stengiasi pašalinti prieštaravimą tarp jųdvie-
jų gilesnių supratimu. Ogi pastovaus prieštaravimo tegali
būti vien tarp vienų žmonių tikėjimo ir kitų žmonių Ži-
nojimo apie dalykus, prieinamus proto galiai.

Bet dažniausias yra prieštaravimas tarp vienų žmonių
įsitikinimų ir kitų žmonių įsitikinimų tuose pačiuose daly-
kuose, Susidūrus dviem įsitikinimams viename dalyke vie-
nu ir tuo pačiu atžvilgiu, sprendžiamuoju veiksniu yra
tikėtinumo laipsnis autoritetų, kuriais yra remiamasi.

Religija teorinėje savo srityje dažnai verčiasi tikėji-
mu, nes ji turi reikalo su klausimais arba sunkiai priei-
namais, arba visai neprieinamais žmogaus protui, ir dargi
galutinėje sąskaitoje remiasi dieviškuoju autoritetu, Tuo
tarpu filosofija, keldama protą į aukščiausią sąmoningu-
mo laipsnį, stengiasi kurti moksliškąją pasaulėžiūrą vien
patyrimo bei protavimo priemonėmis,

Tikybos dalykai, prieinami protui ir sykiu sudarą pa-
saulėžiūros pagrindus, ne tik gali, bet ir privalo būti filo-
sofijos tyrinėjami prigimtojo proto šviesoje. O kadangi
tuo pačių laiku teologija juos tyrinėja apreiškimo švieso-
je, tai čia kaip tik filosofija ir teologija susiduria savo
tyrinėjimo plotais.

93

Koks yra platus filosofijos susidūrimo plotas su religi-
ne pasaulėžiūra, galima spręsti jau iš to, kad dvi filoso-
fijos disciplinos yra specialiai skiriamos dalykams, kurie
įeina į religinės pasaulėžiūros sritį; tai yra teodicėja ir
religijos filosofija, Teodicėja tyrinėja Dievo problemą,
kiek Dievas yra pažįstamas prigimtoje proto šviesoje iš
pasaulio, kaipo jo pirmutinė priežastis. Religijos filosofija
tyrinėja proto šviesoje žmogaus santykiavimo su Dievu
pagrindus,

Bendrame apreikštosios doktrinos, tvarkomos teologi-
jos priemonėmis, ir filosofinio tyrinėjimo plote negali bū-
ti prieštaravimo, nes tas pats Dievas, kuris yra anigamti-
nio Apreiškimo veikėjas, yra taip pat protingos žmogaus
prigimties kūrėjas. Galutinėje sąskaitoje tiek prigimtosios,
tiek ir apreikštosios tiesos pažinimas pareina nuo Dievo.
Ir iš tikro, jei Dievas yra, tai ir veikia, kaip kad mums
sako sentencija: „operari sequitur esse", arba „modus ope-
randi sequitur modum essendi”, lietuviškai tariant — pa-
gal būseną ir veiksena. Principas, jog tarp tikėjimo, at-
remto į dieviškąjį autoritetą, ir žinojimo, įgyto ir patikrin-
to patirties bei protavimo priemonėmis, negali būti prieš-
taravimo, randa sau patikrinimo žmogaus minties istori-
joje.

Kadangi teologija ir filosofija turi bendrą materialinių
objektų plotą, kur sutampa prigimtas ir antgamtinis ap-
reiškimas, tai kyla klausimas, kaip privalu išspręsti fakti-
no filosofijos santykiavimo klausimas, kad nebūtų įžeistas
nei Dieviškojo Apreiškimo autoritetas, nei filosofinio ty-
Iinėjimo laisvė.

Tarp filosofijos ir teologijos galima nustatyti trys ti-
pingos santykiavimo rūšys. Pirma, teologija vyrauja fi-
losofijai, kaip norėtų fideistai. Antra, filosofija vyrauja
teologijai, kaip norėtų racionalistai. Trečia, filosofija ir
teologija iš vidaus sueina sutartinėn, kaip galima būtų pa-
geidauti ieškant problemos išsprendimo šviesoje to prin-
cipo, Kuris skelbia, jog protas ir paremtas Dieviškuoju
Apreiškimu tikėjimas negali prieštarauti viens antram.

Fideistų nusistatymas veda, tikrai sakant, prie skepti-
cizmo ir agnosticizmo visoje žmogaus žinijoje. Nepasiti-
kint žmogaus protu ir atmetus filosofijos nepriklausomu-
mą, dera, nuosekliai einant, atmesti taip pat kiekvieno
mokslo, o paskui ir kiekvieno prigimtojo pažinimo sava-
rankiškumas. Pagaliau abejojant apie proto galią apskri-

94

tai, reik taip pat abejoti apie jo galią įrodyti autoriteto
tikėtinumą ir tinkamai suprasti Apreiškimo turinį.

Racionalistų nusistatymas veda prie atmetimo teologi-
jos nepriklausomumo, o paskui nuosekliai jau eina prie
apreikštosios doktrinos neigimo, ir pagaliau neigia bet ku-
rią tikybą.

Žmogus, nusistatąs trečiuoju būdu, t. y. besistengiąs
suderinti filosofiją ir teologiją einančioje iš vidaus sutar-
tinėje, prisilaiko šitokių principų: religinės pasaulėžiūros
dalykus, neprieinamus protui, jis išimtinai palieka spręsti
teologijai. Ogi tuos religinės pasaulėžiūros dalykus, kurie
įeina į vadinamąjį prigimtąjį apreiškimą ir nesiremia ant-
gamtiniu apreiškimų, jis stengiasi išspręsti filosofijos prie-
monėmis prigimtoje proto šviesoje. Pagaliau spręsdamas
religinius pasaulėžiūros dalykus, esančius sykiu objektais
ir prigimtojo, ir antgamtinio apreiškimo, jis stengiasi pa-
tikrinti savo išvadas teigiamuoju išvidiniu ir neigiamuoju
išviršiniu kriterijais, iš kurių pirmasis yra filosofinis, o
antrasis — teologinis,

Teigiamuoju kriterijumi spręsti apie tiesą filosofijoje
yra visuomet išvidinis, tiesioginis ar netiesioginis, akivaiz-
dumas. Todėl tikyba negali teigiamai, arba pozityviu bū-
du, reikalauti nuo filosofijos, kad ji kokią nors tiesą pri-
pažintų ar atmestų. Užtat tame bendrame plote, kur
apreikštoji doktrina susiduria savo turiniu su filosofijos ob-
jektais, yra dar neigiamasis kriterijus, kuris, būdamas iš-
viršinis autonomingai filosofijos sričiai, teturi vien įspė-
jamosios reikšmės. Jei filosofo krikščionies darbo išvados
prieštarauja apreikštajai doktrinai, pastaroji tarsi įspėja
ji, jog jis yra padaręs klaidą ir ragina jį imtis pagrindin-
gesnio savo išvadų patikrinimo išvidinėmis filosofijos
mokslo priemonėmis.

Taigi apreikštoji doktrina, teologijos tvarkoma, yra fi-
Ioseofui religinės pasaulėžiūros srityje ne pritarimo moty-
vas, arba žinojimo šaltinis, bet vien tik neigiamasis įspė-
jimo kriterijus. ;

Iš to išeina, jog filosofija ir teologija turi viena antrai
teigiamosios reikšmės. Būdama metodingai sutvarkyta ti-
kybos sistema, teologija reikalauja savo darbui bendrų
mokslinių principų ir prielaidų, kurių jai gali suteikti vien
filosofija, kaipo bendras ir visuotinis mokslas. Tačiau filo-
sofijos patarnavimas teologijai nėra tiesioginis jos užda-
vinys, bet tik atsitiktinė išdava,

95

Iš kitos pusės, ir teologija turi teigiamosios reikšmės
filosofijos išsivystymui, tiek savo įspėjamąja teise, tiek ir
savo pastoviu pasitikėjimu žmogaus protu. Teologija, ne-
suvaržydama proto laisvės, tariant Vatikano Santarybos
žodžiais, „išvaduoja protą iš klaidų ir nuo jų saugoja“.

Filosofija, kaipo prigimtasis mokslas, negali suimti į
savo religinę pasaulėžiūrą visos krikščionybės, ir turi ap-
siriboti tik tuo, kas gali sudaryti filosofinio „tyrinėjimo
objektus. Žodžiu tariant, neišeidama iš teisėtų savo rí-
bų, ji negali užsiimti visais klausimais, įeinančiais į krikš-
čioniškąją pasaulėžiūrą, ir todėl, kaipo filosofija, negali
būti krikščioniška.

Taigi ne tik negali būti krikščioniškosios filosofijos, bet
dargi šitame pačiame termine yra prieštaringumo, nes
krikščionybės esminė žymė yra ta, kad ji remiasi Apreiš-
kimu, ogi filosofijos esminė žymė yra, priešingai, ta, kad
ji negali remtis Apreiškimu,

Tiksliau yra kalbėti apie neantikrikščioniškąją filosofi-
ją, neprieštaraujančią krikščionybei toje religinių tiesų
plotmėje, kuri yra jai bendra su krikščioniškąja pasaulė-
žiūra. Tokia tai yra aristoteliškoji tomiškoji filosofija.

Kaip filosofija turi neigiamosios įspėjimo teisės že-
mesnių, t. y. specialiųjų mokslų atžvilgiu, nedarydama
prievartos jų autonomingumui, panašiai teologija, būda-
ma aukštesniu mokslu už filosofiją savo dieviškuoju šal-
tiniu, turi panašios teisės filosofijos atžvilgiu,

Po išaiškinimo filosofijos santykių su teologija, filo-
sofija tebelieka karališkuoju mokslu atžvilgiu į visus pri-
gimtuosius mokslus. Jos teisė klysti dalykuose, dieviško-
jo Apreiškimo kvalifikuojamuose, yra apribota teologijos
neigiamąja įspėjimo teise, t. y. teise panašia į tąją, kokios
kad turi pati filosofija autonomingų specialių mokslų at-
žvilgiu. .

Suglaustos išvados apie teologijos ir filosofijos santy-
kiavimą bus šitokios:

1. Pagrindinis formalinis skirtumas tarp teologijos ir
filosofijos yra tas, kad filosofija tegali verstis vien pri-
gimtojo pažinimo šaltiniais, tuo tarpu kad teologija deda
į savo doktrinos pagrindą antgamtinį Apreiškimą, atremtą
galutinėje sąskaitoje į dieviškąjį autoritetą.

2. Prigimtas pažinimas reikalauja nuo žmogaus įsiti-
krinimo, tuo tarpu kad antgamtinis apreiškimas reikalauja
nuo žmogaus įsitikinimo.

96

3. Įsitikrinimas yra proto apsisprendimas ryškiu daly-
ko aiškumų, arba akivaizdumu. Įsitikinimas yra proto ap-
sisprendimas neevidentiniame, t, y. neakivaizdžiame daly-
ke valios veikime ir autoriteto motyvų.

4, Tikėjimo reikalas žmogui gali būti subjektyvus, kai
žmogus negali dalyko pažinti įsitikrinimu, nors šis daly-
kas yra prieinamas proto galiai, ir objektyvus, kai daly-
kas negali būti žmogaus pažintas įsitikrinimu, kadangi ap-
skritai jis yra neprieinamas žmogaus proto galiai,

5. Filosofija negali užsiimti jokia prasme Apreiškimo
dalykais, neprieinamais proto galiai. Ji tesusiliečia su te-
ologija vien tuose religinės pasaulėžiūros dalykuose, ku-
riuose anigamtinis apreiškimas supuola su vadinamuoju
prigimtuoju apreiškimu,

6. Klausimas, kaip gali būti suderinta filosofinio tyri-
nėjimo laisvė su apreikštosios doktrinos autoritetingumu,
išsprendžiamas tąja prasme, jog Dievas, kuris yra ir ap-
reiškimo autorius, ir protingo žmogaus prigimties kūrėjas,
negali sau prieštarauti.

7. Teologija ir filosofija gali ir privalo sueiti iš vidaus,
t. y. išvidinėmis savo priemonėmis, sutartinėn, ir tokiu
būdu apsaugoti sykiu su savo autonomingumu apreikšto-
sios doktrinos autoritetingumą ir filosofinio tyrinėjimo
laisvę.

8. Teologijos ir filosofijos sutartinė įvyksta šitokiomis
sąlygomis: a) filosofija nesprendžia jokių religinės pasau-
lėžiūros dalykų, kurie praneša proto galią; b) filosofija
sprendžia galutinai tuos religinės pasaulėžiūros dalykus,
kurie prieinami protui, bet nėra apsprendžiami Apreiški-
mo, c€) spręsdama religinės pasaulėžiūros dalykus, esan-
čius sykiu ir apreikštosios doktrinos, ir filosofinio tyrinė-
jimo objektais, filosofija prisilaiko dviejų kriterijų — tei-
giamojo išvidinio ir neigiamojo išviršinio; d) filosofinio
tyrinėjimo išvadai prieštaraujanti apreikštajai tiesai, nei-
giamasis išviršinis teologijos kriterijus turi įspėjamosios
galios,
` 9, Aristoteliškoji tomiškoji filosofija, laimėjusi vardą
philosophia perennis, trunkanti per amžius filosofija, vis
dėlto nėra krikščioniškoji filosofija tiesiogine šio žodžio
prasme, nes filosofija kaipo tokia negali įvesti į savo
sistemą Apreiškimo dalykų, besiremiančių tikėjimu, tuo
tarpu krikščionybės pasaulėžiūra negali būti vieno tik
philosophia perennis, trunkanti per amžius filosofija, vis
gamtiniu Apreiškimu.

7. S. Šalkauskis g 97

10. Galutinėje sąskaitoje teologijos santykiavime su fi-
losofija yra reikšmingos analogijos su filosofijos santykia-
vimu su specialiaisiais mokslais. Kiekviena aukštesnė mok-
slo rūšis eina neigiamuoju išviršiniu kriterijumi žemesnei
mokslo rūšiai, nenaikindama tačiau išvidinio šios pastaro-
sios autonomingumo,

3. Filosofija ir menas

Filosofija, kaipo mokslo rūšis, turi savo tikslu tiesą,
tuo tarpu kai dailusis menas turi savo tikslu grožį. Nuo
dailiojo meno reik skirti menas apskritai. Menas plačiąja
šito žodžio prasme yra vykęs priemonės pritaikymas tiks-
lui. Toks plačiai suprantamas menas neturi dar dailumo
žymės. Kai menas tarnauja grožiui reikšti, jis galima pa-
vadinti dailiuojų menu, arbą trumpiau tariant — daile.

Plačiąja prasme filosofija gali būti kartais pavadinta
menu, būtent tada, kai ji meniškai siekia tiesos pažinimo.
Menas tiesą pažinti ir bus vykęs pažinimo priemonių tai-
kymas tiesai pažinti, bet tai toli gražu nėra dar dailusis
menas.

Plačiąja prasme kiekvienas teigiamasis dvasinis žmo-
gaus veikimas yra taip pat kūryba. Bet kai sakoma, kad
dailiojo meno uždavinys yra dailioji kūryba, tai reiškia,
jog dailusis menas privalo realizuoti konkretiniu pavida-
lu estetinį idealą, tuo tarpu kai filosofijos uždavinys yra
pažinti tiesą atitrauktomis sąvokomis ir apibendrintais
sprendimais.

* Filosofija, kaip ir kiekvienas kitas tikrai moksliškas
pažinimas, pažįsta tiesą per idėjos atitraukimą nuo kon-
kretinių daiktų, arba net nuo konkretinių vaidinių. Dai-
lė, atvirkščiai, realizuoja atitrauktąją ir bendrąją idėją
konkretiniame vaidinyje arba net konkretiniame daikte.
Taigi filosofijos priemonės yra atotrauka ir apibendrini-
mas, tuo tarpu kai dailės priemonės yra realizacija ir kon-
kretizacija. Iš čion išeina, jog filosofijos ir dailės kuria-
mieji vyksmai turi griežtai priešingas pakraipas.

Būtų tačiau klaidinga padaryti iš čion išvadą, kad fi-
losofija ir dailė apskritai yra viena antrai griežtai priešin-
gos. Susidūrimo ir todėl susiderinimo punktas, kuris yra
bendras tiek filosofijai, tiek ir dailei, yra idėja, Tai sa-
vaime aišku iš pasakymo, kad filosofinis pažinimas vyksta
nuo vaidinio prie idėjos, tuo tarpu kad dailioji kūryba
vyksta nuo idėjos prie vaidinio.

98

Dailininkas realizuoja savo veikalą, dailųjį kūrinį, ar-
ba dailenybę, pagal kuriamąjį idealą. Idealas, arba eg-
zempliarinė kūrybos priežastis, yra dalyko įsivaizdavimas,
alatinkas jo idėją ir išreiškiąs tai, kas privalo būti.

Idėja yra būtina prievolė idealui sudaryti, ogi idealas
yra būtina sąlyga dailiajai kūrybai. Pastaroji mums at-
vaizduoja konkretiniais pavidalais tai, kas privalo būti,
tuo tarpu, šiaip ar taip, tik per idėjos suvokimą tegalima
prieiti prie to, kas privalo būti,

Idealas, realizuojamas kūryboje, jungia dailenybę ne
tik su tiesa, bet ir su gėriu arba net dora. Kas yra netikra
tiesos atžvilgiu ir kas yra nedora gėrio atžvilgiu, negali
būti gražu, nebent gali tik rodytis gražiu dalyku iškraipy-
tam estetiniam skoniui.

Dargi idėja yra atbaigiamasis punktas filosofijoje arba
pažinime apskritai ir pradedamasis punktas dailioje kūry-
boje. Jei kūrybos srityje žmogus neturėtų to kuriamojo
instinkto, kuris yra vadinamas estetine intuicija, tai abs-
traktinis pažinimas turėtų visuomet eiti priešaky, tuo tar-
pu kai dailioji kūryba tegalėtų eiti mokslinio pažinimo
užpakalyje. O kadangi instinktas apskritai pralenkia pro-
tą siekdamas savo tikslą, tai pasirodo, jog dailioji kūry-
ba idėjų pažinimo atžvilgiu pralenkia neretai patį moks-
lą. Todėl ir bendroje kultūros pažangoje dailė anksčiau
iškyla i aukštesnį lygį negu mokslas ir ypačiai filosofija.

Dailininkas, kurdamas intuityviniu būdų tikrų meno
dailenybių, vienu sykiu įžvelgia kuriamajame pavidale ir
idealą, ir jo konkretinę realizaciją. Jis, taip sakant, su-
trumpina kelią, reikalaujamą loginiu atžvilgiu, ir nuo at-
- skirų vienos rūšies individų pereina tiesiog prie naujo
individo konkretinio realizavimo taip, kad idėjos suvoki-
mo ir idealo įsisąmoninimas įvyksta pasąmonyje.

Vis dėlto kiekvienam dailiajam menui šalia praktinio
sugebėjimo reikalinga yra turėti teorinio nusimanymo ir
tik sąryšyje su pastaruoju pirmasis gali pasiekti genialių
viršūnių. Tuo tarpu tik filosofija tegali patiekti dailinin-
kui aukščiausiojo sąmoningumo grožio ir dailiojo meno
prcblemose. Dėl šios priežasties tik šalia viena antros
tegali tikrai bujoti estetinė ir intelektualinė kultūra. Tik
toje kultūrinėje aplinkumoje, kur aukščiausios filosofinės
idėjos gali būti realizuojamos dailės kūriniuose ir kur su-
kurtos dailenybės gali būti dešifruojamos filosofiniu bū-
du, galima tikėtis tikrai aukštos estetinės kultūros.

99

Užtat išdavų, arba sukurtų veikalų, atžvilgiu filosofija
ir dailė yra du priešingu dalyku. Iš tikro filosofijos išda-
va yra atitraukta ir apibendrinta idėja ta plačiąja prasme,
kuri apima ir sąvoką, ir spręsmą. Tuo tarpu dailės išdava
yra konkretinis pavidalas, kuris kad ir laiko savyje glū-
dinčią idėją, vis dėlto yra tiesioginis vaizduotės padaras,
Atitraukta idėja ir konkretinis vaidinys — štai yra pradai,
kurie atatinkamai charakterizuoja filosofijos ir dailės iš-
davas.

Tuodu skirtinu dalyku gali tik labai intymiai santy-
kiuoti tarp savęs. Konkretiniame pavidale gali glūdėti
realizuota atitraukta idėja, o iš kitos pusės, idėja gali bū-
ti atitraukta nuo konkretinio pavidalo. Tr štai filosofijos
išdava yra moksliška atitrauktų idėjų sistema, tuo tarpu
kai dailės išdava yra gyva konkretinių vaidinių visuma.

Dėl nurodytų priežasčių įvedimas į filosofinį veikalą
dailiosios kūrybos priemonių susilpnina veikalą filosofijos
atžvilgiu ir, atvirkščiai, įvedimas į dailės veikalą filoso-
finio pažinimo priemonių susilpnina veikalą dailės atžvil-
giu. Todėl nedera rašyti filosofijos veikalas poetišku sti-
liumi ir rašyti poezijos veikalas filosofišku stiliumi, nes ti-
kras grožis ne tik turi susiderinti su tiesa ir gėriu, bet

dargi geriausiai atatikti tikslingumo reikalavimus.

Tačiau neprivalu pamiršti, jog jokia atitraukta idėja
negali būti išreikšta be tokio ar kitokio vaidinio pagal-
bos, kadangi žmogaus juslinga prigimtis niekuomet neap-
sieina be pajustinio ženklo. Tarp vaidinių tenka skirti
daiktiniai vaidiniai nuo grynai žodinių vaidinių. Filosofi-
jos stilius dažnai tesiremia žodiniais vaidiniais, tuo tarpu
kai poezijos stilius reikalauja daiktinių vaidinių.

Filosofijos stilius neprivalo apsunkinti žmogaus psi-
chikos jaudinančiais vaidiniais, nes kitaip proto veikimas
gali būti lengvai sudrumstas nuoseklioje savo eigoje pa-
šaliniais motyvais. Tuo tarpu poezijos stilius visą savo
galybę taiko į vaizduotę, turinčią įžvelgti daiktiniame vai-
dinyje daikto atatikimą idealiniam jo turiniui, todėl jis
neprivalo būti apsunkintas protiniais išvadžiojimais.

Suprantama dabar, kad klysta ir tie, kurie iš filoso-
fijos veikalų reikalauja poetinio stiliaus, ir tie, kurie iš
poezijos veikalų reikalauja filosofinių sistemų stiliaus.

Galutinės išvados apie filosofijos ir dailės santykiavi-
mą bus šitokios.

1. Filosofija turi savo tikslu tiesą, tuo tarpu kai dailė
savo tikslu turi grožį. Dailė tėra viena tik meno rūšis,

100

būtent turinti savo tikslu reikšti grožį dailiosios kūrybos
priemonėmis. Dailė, arba dailusis menas, reik tai skirti
nuo šiaip jau paprasto, nedailiojo meno, kuris yra ne kas
kita, kaip vykęs priemonių pritaikymas atatinkamam tik-
slui.

2. Filosofijos uždavinys yra moksliškas pažinimas, tuo
tarpu kai dailės uždavinys yra dailioji kūryba.

3. Filosofijos priemonėmis eina, tarp kitko, abstrakci-
ja, arba derealizacija, ir apibendrinimas, arba dekonkreti-
zacija, tuo tarpu kai dailės priemonėmis eina realizacija
ir konkretizacija. Idėja, esanti jungiamąja grandimi tarp
filosofijos ir dailės, yra pirmajai atbaigiamasis, antrajai
pradedamasis punktas.

4. Estetinio idealo atitikimas dalyko idėjai sudaro on-
tologinę jo tiesą, ogi dalyko išreiškimas tokiu, kokiu jis
privalo būti, sudaro etinę estetinio idealo vertę. Tokiu
būdu estetinis grožio idealas pasirodo organingai sujung-
tas su tiesa ir gėriu.

5. Loginiu atžvilgiu filosofinis pažinimas yra anksty-
besnis už dailiąją kūrybą. Tačiau genetinių atžvilgiu pasi-
rodo, jog dailė pralenkia filosofiją intuityviniu idėjos pa-
žinimu, kadangi kuriamoji dailininko intuicija įžvelgia
idėją ir sudarytą pagal ją idealą beveik sykiu su jo rea-
lizavimuų konkretiniame pavidale. .

6. Tik toje kultūrinėje aplinkumoje, kur aukščiausios
filosofinės idėjos gali būti realizuojamos konkretiniuose
dailės kūriniuose ir kur sukurtos dailenybės, iš kitos pu-
sės, gali būti sąmoningai dešifruojamos filosofinių būdu,
galima tikėtis tikrai aukštos tiek intelektualinės, tiek ir
estetinės kultūros,

7. Įvedimas į filosofijos veikalą dailiosios kūrybos pra-
dų susilpnina šitą veikalą filosofijos atžvilgiu ir, atvirkš-
čiai, įvedimas į dailės veikalą filosofinio tyrinėjimo pra-
dų susilpnina šitą veikalą dailės atžvilgiu.

VI. FILOSOFIJOS SUSKIRSTYMAS

Tinkamai suskirstyti filosofiją atskiromis disciplinomis
nėra lengvas dalykas jau vien todėl, kad pačios filoso-
fijos sąstatas nėra dar galutinai nustatytas ir todėl iki
šiolei jis yra išsivystymo padėtyje. Paprastai suskirstymo
pagrindu imama viena iš esminių skirstomojo dalyko žy-
mių. Tas pats turi būti daroma skirstant filosofiją jos da-
limis. Filosofijos, kaipo mokslo, reikiamą esminę žymę

101

sudaro jos objektas, t. y. pažinimo bei pasaulėžiūros pa-
grindai. Kaip žinome, filosofija kaipo bendras mokslas ty-
rinėja pažinimo, ogi kaipo visuotinis mokslas — pasaulė-
žiūros pagrindus. Pirmuoju atveju filosofijos objektu yra
pažinimo subjektas arba pažintojas kaipo toks, antruoju
atveju — tai ką šitas pažintojas pažįsta ir suveda į pasau-
lėžiūrą, t. y. visuotinoji pažinių sistema. Pagal tai filoso-
fijos mokslas privalo būti suskirstytas į dvi stambiausias
dalis, kurių dviejų viena yra pažinimo mokslas, o an-
tra — pasaulėžiūros mokslas.

Pažinimo mokslas skirstomas savo ruožtu į dvi dalis,
jei jis turi savo objektu formalinį pažinimo taisyklingu-
mą, tai jis yra normatyvinė disciplina, vadinama logikos
vardu.

Jeigu jis turi savo objektu materialinį pažinimo tikru-
mą, tai jis yra eksplikatyvinė, arba aiškinamoji, discipli-
na, vadinama įvairiais vardais, iš kurių Lietuvoje daugiau-
sia pritarimo yra radęs gnoseologijos vardas.

Pasaulėžiūros mokslas skirstomas į teorinį ir praktinį,
nes pasaulėžiūros sąvoka vartojama čia plačia prasme;
būtent šita sąvoka apima tiek pažiūras į pasaulį, ką vo-
kiečiai vadina Welianschauung, tiek ir pažiūras į gyve-
nimą, ką vokiečiai vadina Lebensanschauung.

Teorinė filosofija iš pradžios dalijama į bendrąją ir
specialiąją pagal tai, ar ji tyrinėja teorinius pasaulėžiūros
pagrindus be atodairos į kuriuos nors specialius objektus,
ar imasi šitų pastarųjų tyrinėti. Bendroji teorinės filoso-
fijos dalis įvairiais laikais buvo vadinama pirmine filoso-
fija arba bendrąja metafizika ir tik naujais laikais yra
įgavusi maždaug pastovų ontologijos vardą.

Specialioji teorinės filosofijos dalis privalu suskirstyti
pagal tai, kaip skirstoma pati tikrovė. Priešais Dievą tam
tikra logiška prasme tegalima statyti vien visas pasaulis,
o paskui tik reik skirstyti pasaulis atskiromis dalimis, ku-
riomis, pavyzdžiui, gali būti materialinė ir dvasinė sritis.
Pasaulio skirstymas į žmogų ir gamtą nėra taisyklingas,
kadangi gamta ir žmogus nesiskiria visai. Pasaulis galima
suskirstyti atsižiūrint į pagrindinį dvasios ir materijos skir-
tumą, į materialinę ir dvasinę sritis. Materialinę pasaulio
pusę tyrinėja tada kosmologija, arba gamtos filosofija,
ogi dvasinę pasaulio bazę, besireiškiančią žmogaus sielo-

je, tyrinėja psichologija. Kiek Dievas yra viso pasaulio
pirmutinė priežastis ir galutinis tikslas, Jis tyrinėjamas
filosofinėje disciplinoje, vadinamoje teodicėjos vardu.

102

Tokiu būdu teorinėje filosofijos dalyje yra keturios
disciplinos, viena bendra, t. y. ontologija, ir trys specia-
liosios, t. y. kosmologija, psichologija ir teodicėja. Jos
visos tyrinėja pagrindinius tikrovės pradus, t. y. siekia pir-
mutinių bei visuotinųjų priežasčių, tuo tarpu kai specia-
lieji mokslai tyrinėja tą pačią tikrovę iš artimesnių prie-
žasčių. Teorinė filosofija siekia srities, kuri tam ti-
kra prasme yra metafizikos sritimi. Metafizikos vardas
atsirado filosofijos istorijoje atsitiktinai ir jis todėl netu-
rėjo ir neturi visai tikslios reikšmės ir nuosavios vietos
filosofijos suskirstyme. Ji reiškia tą pat, ką teorinė, arba
spekuliatyvinė, filosofija, ir todėl, kaip ir šita pastaroji,
metafizika dalijama į bendrąją (ontologiją) ir specialiąją
(kosmologiją, psichologiją, teodicėją).

Kadangi praktinėje filosofijoje tyrinėjimo objektais yra
žmogaus veiksmai, tai jos suskirstymas pareina nuo at-
žvilgių, kuriais šitie veiksmai tyrinėjami. Būtent galima
stengtis susekti jų normos ar išaiškinti jų priežastys, vyk-
smas ir išdavos. Pirmuoju atveju turėsime normatyvinės
disciplinas, antruoju — eksplikatyvines, arba aiškinamą-
sias. Žmogaus veikimo normos pareina nuo tiesos, gėrio
ir grožio. Tiesos norma yra tyrinėjama pažinimo moksle,
kuris stovi visos filosofijos priešakyje. Tad čia praktinei
filosofijai telieka gėrio ir grožio norma. Valios veikimo
siekinys yra gėris, dailiosios kūrybos siekinys — grožis.
Pagal tai gauname, iš vienos pusės, moralinę filosofiją,
iš antros pusės — meno filosofiją, arba estetiką. Moralinė
filosofija turi dvi dalis — bendrąją ir specialiąją. Pirmajai,
kuri tyrinėja apskritai dorinį dėsnį, dera etikos vardas;
antroji, kuri tyrinėja dorinių dėsnių taikymą prie spe-
cialiųjų klausimų, turi objektu prigimtosios teisės daly-
kus ir todėl gali būti vadinama teisės filosofija.

Daug sunkiau sistemingai sutvarkyti praktinės filoso-
fijos eksplikatyvinės, arba aiškinamosios, disciplinos, nes
ypač šitoje filosofijos srityje išsivystymo eiga toli gražu
nėra dar priėjusi aiškių išdavų. Čia galime užtikti daug
visokių pavadinimų, kurie pareiškia disciplinas arba ne-
seniai tik susidariusias, arba tebesančias dar formavimosi
stovyje. Bet trys tik iš jų yra įgijusios, galima sakyti, ga-
na aiškių pilietybės teisių, būtent religijos filosofija, isto-
rijos filosofija ir socialinė, arba visuomeninė filosofija,
vadinama kartais sociologijos vardu.

Pašalinus iš istorijos filosofijos dalykus, kurie įeina į
istorinės metodologijos sritį, ir iš visuomeninės filosofijos

103

taip pat visus tuos dalykus, kurie iš esmės nėra filosofiš-
ki, turėsime tiedvi disciplinas sujungti į vieną kultūros
filosofiją. Visuomenės ūkio filosofija yra faktinai viena
visuomeninės filosofijos dalis ir todėl dėl nurodytų prie-
žasčių gali savo filosofiškąja dalimi įeiti į kultūros filo-
sofiją. Tas pats tenka pasakyti ir apie kalbos filosofiją,
kuri, tyrinėdama tolimiausius kalbos pagrindus, faktiniai
tyrinėja vieną iš kultūros apraiškų.

Galų gale išeina, jog praktinė filosofija turi dvi pa-
grindinės eksplikatyvines disciplinas — kultūros filosofiją
ir religijos filosofiją, pagal tai, kad žmogaus gyvenimas
eina dviem gretimais ruožais kultūros ir religijos srityse.
Nesunku suprasti, kodėl prigimties filosofija, kad ir lie-
čianti žmogaus gyvenimą, atsiduria teorinėje, tuo tarpu
kai kultūros filosofija ir religijos filosofija įeina į prakti-
nę filosofiją: praktinė filosofija, kaip žinome, turi savo
objektu žmogaus veiksmus £, tuo tarpu kai teorinė filosofi-
ja tyrinėja dalykus, kiek jie nepareina nuo žmogiškųjų
veiksmų ir sudaro metalizinę pasaulio tvarką. Žmogaus
materialinės prigimties apraiškos vienu savo atžvilgiu pri-
klauso prie šios pastarosios.

Nusakytas trumpai filosofijos suskirstymas paaiškės
geriau iš žemiau dedamos pilno suskirstymo schemos:

( pažinimo [normatyvinis (pažinimo taisyklingumas) 1. logika,
mokslas [eksplikatyvinis (pažinimo tikrumas) 2. gnoseo-
logija,
( bendroji (esybė 3. ontologi-
metafizika kaipo tokia) ja,
teorinė fi- (fizinis gam- 4. kosmolo-
losolija tos pasaulis) gija,
(Weltan- | (psichinė 5, psicholo-
< schauung) | Specialioji 4 žmogaus pri- gija,

a metafizika gimtis)

O (pirmoji pa-

8 saulio prie-

E | pasaulėžiū- ; V žastis) 6. teodicėja,
ros moks- | praktinė normatyvi / (doros norma) 7, etika,
las filosofija nė (prigimtoji 8. teisės fi-

(Lebensan- teisė) losofija,

schauung) (dailiosios kū-
rybos moks- 9, estetika,

las)

ekspiika- (kultūros 10. kult, fi-
tyvinė pagrindai) losofija,
(religijos 11. relig. fi-
| pagrindai) losofija,

104

V. FILOSOFINĖS KULTŪROS YPATYBĖS

Išsivystymo, pilnumo ir tobulumo atžvilgiu filosofija
žymiai atsiliko, palyginant ją su kai kuriais specialiaisiais
mokslais, Jei paimsime kad ir chemijos mokslą, kurio
Aristotelio laikais kaip ir nebuvo, tai pamatysime, jog
dabartinis jo stovis pastovių išdavų atžvilgiu žymiai pra-
lenkė filosofijos mokslą, kuris jau Aristotelio laikais bu-
vo pasiekęs tokio išsivystymo laipsnio, kad jo išdavos
nenustojo reikšmės iki šiai dienai.

Čia dera pažymėti tie tariamieji filosofinės kultūros
prieštaravimai, kurie gana ryškiai išeina aikštėn filoso-
finės minties istorijoje. Neapribotas materialinis objek-
tas ir tasai aižvilgis, kuriuo jis yra tyrinėjamas, t. y. to-
limiausios priežastys, apsunkina filosofijos tyrinėjimus ir
todėl neleidžia žilosofinei pažangai reikštis greit ir ryškiai.
Štai kodėl specialieji mokslai, kurie pasigauna tiesioginiu
stebėjimu ir tiesioginiu patyrimu, t. y. mokslai, kurie sie-
kia artimesnių priežasčių, atsiekia teigiamųjų išdavų grei-
čiau ir todėl reiškiasi smarkesne pažanga. Tai yra sunku-
mas, einąs iš filosofijos pažinimo objekto. Bet yra filo-
sofijos moksle ir subjektyvinio sunkumo, pareinančio iš
to, kad filosofijos moksle reikalaujamas aukščiausias in-
telektualinio išsidirbimo laipsnis. Abudu sunkumu yra
priežastingai surištų tarp savęs: juo sunkiau yra priei-
namas pažinimo objektas, juo didesnė pažinimo subjekto
intelektualinė kultūra turi jam atsakyti. Negalima tad
abejoti, jog filosofijos mokslas yra vienas iš sunkiausių
mokslų.

Filosofinių problemų išsprendimai yra labai įvairūs ir
net griežtai priešingi vieni kitiems. Painiava ir sumišimas
filosofijos moksle auga dar dėl tos priežasties, kad joks
kitas mokslas nėra tiek uzurpuojamas profanų pretenzi-
jomis, kaip kad filosofijos mokslas. Kiekvienas žmogus,
kaipo protinga būtybė, privalo turėti pasaulėžiūrą, nes
kitaip jis negali atsiekti savo gyvenimo tikslų. Bet čia
privalu nusimanyti, jog tebeliekant nespecialistu, tega-
lima turėti filosofijos dalykuose vien nuomonių ir įsiti-
kinimų, bet ne moksliškų įsitikrinimų ir jog tuomet nie-
ku būdu negalima uzurpuoti jokių filosofijos mokslo tei-
sių. Tasai įrankis, kuris pasilieka profano rankose pa-
saulėžiūros reikalui, yra sveikas protas.

Sveikas protas yra visiems žmonėms bendra galia
sveikai spręsti apie dalykus ir aiškiai skirti tiesą nuo

105

klaidos. Vien sveiku protu, be mokslo pagalbos, žmogus
gali įsigyti tvirtų įsitikrinimų, ypač apie tiesas, kurios
yra prieinamos visiems žmonėms ir kurios sudaro aki-
vaizdžius pradedamuosius mokslų pradus.

Bet sveiko proto tiesos, tikros savo turiniu, yra ne-
tobulos pažinimo būdo atžvilgiu. Kartais žmonijos svei-
kas protas siekia intuityviai ir tolimesnių priežasčių ir
daro net iš jų artimiausių išvadų, kurios kad ir nėra visai
sąmoningai ir metodingai padarytos, vis dėlto savo turi-
niu gali būti visai teisingos. Čion priklauso, pavyzdžiui,
teigimai, jog Dievas yra, jog žmogaus siela yra nemirtin-
ga, jog žmogaus valia yra laisva ir t. t. Tokiais atvejais
visai vietoje kalbėti apie įsitikinimus net nebažnytine
prasme, kadangi atskiriems žmonėms žmonijos sveiko
proto sprendimai yra iš tikro autoritetingi.

Aišku, jog filosofija negali remtis sveiko proto auto-
ritetu, kaip ji negali remtis savo teigimuose bet kurio
autoriteto argumentu, Bet pradedamajame savo punkte
filosofija, kaip ir kiekvienas mokslas, remiasi sveiku pro-
tu arba net iš jo išsivysto, kiek jis remiasi savo ruožtu
tiesioginiu akivaizdumu. Šita prasme pats sveikas protas
yra tarsi būsimas filosofinis mokslas neišvystytoje užuo-
mazgoje. Taigi sutapdamas akivaizdumo srityje su filo-
sofiniu pažinimu, sveikas protas sutampa su juo materia-
liniu savo objektu, arba turiniu, bet, kaip sakyta, skiria-
si savo pažinimo būdu, arba formaliniu atžvilgiu.

Kadangi materialinių atžvilgiu, arba tiesos turinio at-
žvilgiu, akivaizdumo srityje filosofija ne tik sutampa su
sveiku protu, bet dar iš jo išsivysto, tai aišku savaime,
kad šitasai sveikas protas gali protestuoti, kai filosofija
panorės išsivystyti klaidinga pakraipa ir pagaliau paneigs
tą sveiko proto tiesą, iš kurios ji yra išėjusi.

Tačiau sveiko proto teisė spręsti apie filosofiją yra
labai apribota. Šitas sprendimas visai negali liesti žinoji-
mo būdo, kadangi šituo atžvilgiu sveiko proto sprendi-
mas nėra sąmoningas. Šiaip ar taip, vadinamojo sveiko
proto sprendimai turi filosofijoje labai mažą pritaikymo
plotą ir turi būti daromi su dideliu atsargumu.

Vis dėlto yra vienas dažnas ir svarbus atvejis, kai
žmonėms tenka spręsti apie filosofiją ir net teisti filo-
sofines sistemas, vadovaujantis vien arba daugiausia svei-
ko proto nurodymais. Buvo sakyta, jog nieks neapsieina
savo gyvenime be pasaulėžiūros. Čia ir padeda žmonėms
apsispręsti filosofijos atžvilgiu sveikas protas. Tai reiškia,

106

jog žmogus, negalėdamas sąmoningai bei kritiškai įsigi-
linti į filosofinės pasaulėžiūros esmę, turi apie ją spręsti
sveiko proto išgalėmis. Todėl nespecialistui telieka išsi-
rinkti savo pasitikėjimui iš daugelio filosofinių sistemų
tąją, kuri sudaro daugiausia laidų sveiko proto reikala-
vimams.

Tokia didžiausia pasitikėjimo užsitarnaujanti filosofinė
sistema yra aristoteliškoji tomiškoji filosofija. Aristotelis
suėmė į visuotinąją sintezę graikų filosofiją. Šv. Tomas
Akvinietis, atsirėmęs į Aristotelio filosofiją, suėmė į vi-
suotinąją sintezę tai, kas buvo padaryta senovėje ir vi-
duriniais amžiais. Mūsų laikais neoscholastinė filosofija,
besiremdama aristoteliškąja tomiškąja sistema, eina to-
liau ir stengiasi suvesti į naują visuotinąją sintezę tai,
kas buvo pasiekta senovėje ir viduriniais amžiais, su tuo,
kas yra atsiekiama naujaisiais laikais. Šitokia filosofija
iš tikro yra trunkanti per amžius filosofija, philosophia
perennis. Ji apima plačiausiu ratu visas pasaulėžiūros pro-
blemas ir išsprendžia jas ne vienašališkais, het vienijan-
čiais sintetiniais atžvilgiais. į

Bet kad aukščiausi filosofijos laimėjimai būtų priemo-
nė žmogaus protui, reik, kad šitas protas ne tik būtų
sveikas iš prigimties, bet dar kad jis būtų įgavęs aukštos
intelektualinės kultūros. Ir juo aukštesnis yra filosofinio
laimėjimo laipsnis, juo aukštesnė reikalinga intelektuali-
nė kultūra, kad šitas laimėjimas būtų tikrai suprantamas.
Tai atsitinka todėl, kad filosofinė tiesa, kaipo labiausiai
atitraukta ir apibendrinta, yra sykiu labiausiai atpalai-
duota nuo daiktinių vaidinių ir kaip tik dėl šitos priežas-
ties negali būti išreikšta pakankamai aiškiai išviršiniu
būdu. Todėl aukščiausios filosofinės tiesos atrodo žmo-
nėms, neturintiems pakankamos intelektualinės kultūros,
tuščiais žodžiais, po kuriais nesama jokio realaus turi-
nio. O kadangi integralinė aristoteliškoji tomiškoji filo-
sofija yra atsiekusi aukščiausio filosofinių tyrinėjimų
laipsnio ir todėl yra sunkiausiai žmonėms prieinama, tai
jai ir tenka daugiausiai priekaištų iš filosofinių atžvilgiu
nesubrendusių, bet sykiu per daug pasitikinčių sveiku
savo protu žmonių. Štai kur glūdi tobuliausios filosofijos
tragizmas.

Norint suprasti bendrą tolimiausią šito tragizmo pa-
grindą, privatu atsižvelgti į statinės ir dinaminės pusės
santykiavimą filosofinėje kultūroje. Civilizacija sudaro
statinę kultūros pusę, ogi kultūra sudaro dinaminę civi-

107

lizacijos pusę. Aukštai statinei civilizacijai sukurti pa-
prastai reikalinga yra aukšta dinaminė kultūra; užtat sta-
tinei civilizacijai suprasti ir pasisavinti toli gražu tokia
aukšta dinaminė kultūra nėra reikalinga.

Kas kita filosofijos srityje: čia yra reikalinga aukšta
dinaminė kultūra ne tik tam, kad galima būtų laimėti
aukštas filosofines tiesas, bet ir tam, kad jos galima būtų
tinkamai suprasti ir pasisavinti. Taigi filosofijos srityje
suprasti ir pasisavinti laimėtoms išdavoms reikalinga pa-
lyginti daug aukštesnė dinaminė kultūra kaip kad kitose
civilizacijos srityse.

Todėl jei neatsiranda žmonių, kurie sugebėtų suprasti
ir pasisavinti laimėtas jau filosofinėje pažangoje tiesas,
filosofinė pažanga nutrūksta ir prasideda dekadencija, ku-
ri gali nuvesti filosofinę mintį tiesiog į primityvų stovį.
Tokie dekadencijos laikai filosofijai truko arti devynių
šimtų Metų, einant nuo senovės gadynės į vidurinių am-
žių pražydėjimą XIII šimtm., o paskui jie pasikartojo vėl
žengiant nuo vidurinių amžių į naujuosius laikus ir, ga-
lima sakyti, dar nėra visiškai išgyventi iki mūsų dienų.
Taip atrodo filosofinės minties žygiavimas, palygintas su
tokiomis aukščiausiomis viršūnėmis, kokiomis buvo filo-
sofijoje Aristotelis ir šv. Tomas. Tarp aukščiausių viršū-
nių yra dar žemesnių viršūnių. Čia atsiranda irgi pakili-
mų ir nusileidimų. Iš čion aišku, jog filosofinės minties
pažanga eina ne tiesia, bet vingiuota linija, kadangi ji
pareina nuo filosofinės kultūros dinaminio tamprumo ir
dargi nuo individualinių genijų pasireiškimo.

ENCIKLOPEDINĖ FILOSOFIJOS ĮVADO DALIS

FILOSOFIJOS SUSKIRSTYMAS:

a) Istorinis

Platonas suskirstymo pagrindu ima žmogaus galias:

1) protą, iš čia gauna dialektiką, 2) valią — etika ir [3)] jus-
les — fizika, Aristotelis pagrindu ima veikimo procesus:
1) žmogus pažįsta — teorinė filosofija, 2) veikia — prak-
atotraukos laipsnio didumą, teorinę filosofiją sudaro trys
disciplinos: fizika (kokybė), matematika (kiekybė) ir teo-
logija (esybė apskritai); praktinę filosofiją — etika, eko-
nomika ir politika. Šio suskirstymo senovėje laikėsi peri-
patetikai (Aristotelio pasekėjai, vadinami iš graikų kalbos
žodžio peripatuntes — vaikščioją, nes vaikščiodami su
Aristoteliu klausydavo jo kalbų); viduramžiais — Bažny-
čios tėvai ir scholastikai.
„ Naujųjų amžių pradžioje norima suskirstyti visą ži-
niją. Pirmąjį bandymą daro Baconas iš Verulamo (1561—
1626), suskirstymo pagrindu imdamas: 1) atmintį — gauna
istoriją, 2) vaizduotę — poeziją ir 3) protą — filosofiją. Fi-
losofiją savo ruožtu skirstė į prigimties, teologiją, antro-
pologiją ir kosmologiją. Kosmologiją sudaro gamtos moks-
lai ir gamtos teologija, o antropologiją — individualinė ir
visuomeninė; individualinė — fiziologija, psichologija, lo-
gika ir etika. Bacono suskirstymas turėjo pasisekimo pas
enciklopedistus.

Kristionas Wolffas (1679—1754) irgi pagrindu ima
žmogaus galias: pažinimo — ieorinė filosofija ir siekimo —
praktinė filosofija. Teorinę sudaro prigimtoji teologija,
psichologija ir Kosmologija (fizika), o priešaky stovi on-
tologija (pirminė filosofija). Praktinę sudaro praktinė uni-
versalinė ir praktinė specialioji: etika, ekonomika ir poli-
tika. Logika išeina iš suskirstymo — tarnauja filosofijos
įvada. 2 „ve

109

Imanuelis Kantas (1724—1804) filosofijos suskirstyme
išeina iš pažinimo formos ir materijos skirtumo ir gauna
formalinę ir materialinę filosofiją. Formalinę filosofiją su-
daro logikos disciplina, materialinė skirstoma į racionali-
nę ir empirinę pagal pažinimą a priori ar a posteriori.
Tik grynoji apriorinė filosofija yra racionalinė ir susideda
iš propedeutikos (kritikos) ir gamtos bei doros metafi-
Zkos.

Hegelis (1770—1831) filosofiją skirsto panašiai kaip
Kantas. Kanto kritikai pas jį atatinka logika, gamtos me-
tafizikai — gamtos filosofija, doros metafizikai — doros fi-
losofija.

Wundtas (1832—1920?) filosofiją skirsto į pažinimo te-
oriją (logika), bendrąją metafiziką ir gamtos filosofiją:
kosmologiją, biologiją (?) ir fiziologiją.

Mercier — skirsto: 1) philosophia naturalis, 2) philoso-
phia racionalis, 3) philosophia moralis ir 4) artes mecka-
nicae. Jis laikėsi tradicinio filosofijos suskirstymo.

b) Sistemingas filosofijos suskirstymas

Skirstymo pagrindu reikia imti esminė žymė, kuria yra
filosofijos objektas, būtent pažinimo ir pasaulėžiūros pra-
dai. Pagal tai susidaro dvi stambiausios filosofijos dalys:
pažinimo mokslas, kuris gvildo pažinimo pagrindus, ir pa-
saulėžiūros mokslas, kuris tyrinėja pasaulio ir gyvenimo
pagrindus. Pažinimo mokslą sudaro normatyvinė logikos
disciplina ir eksplikatyvinė gnoseologijos disciplina. Pa-
saulėžiūros mokslas, kuris gvildo pasaulio pagrindus arba
turi savo objektu gamtos tvarką, yra teoretinė filosofija,
o kuris gvildo gyvenimo pagrindus arba savo dalyku turi
gyvenimo tvarką (veikimo tvarką), yra praktinė filosofi-
ja. Teoretinė filosofija susideda iš bendrosios metafizikos,
kuriai atatinka ontologijos disciplina, ir specialiosios me-
tafizikos, kurią sudaro kosmologijos, psichologijos ir teo-
dicėjos disciplinos. Praktinę filosofiją sudaro normatyvi-
nės disciplinos: etika, teisės filosofija ir estetika ir ekspli-
katyvinės disciplinos: kultūros filosofija ir religijos tilo-
sofija (žiūr. „Logos“, 1924 m. Nr. 1, prof. Šalkauskio
straipsnį „Pasaulėžiūra ir filosofija").

Filosofijoje pasilaikantieji terminai

Problema — tai komplikuotas klausimas savo sunkumu,
įvairumu ir atsakomingumu.. Klausimas yra posakis, skel-

118

biąs tiesą, kuri privalu išrodyti. Į problemas ir klausimus
atsako teorijos, doktrinos ir atskiros filosofijos mokyklos.

Teorija — mokslingai susistematįzuotų pažinčių visuma
aiškinti faktų grupei, atatinkančiai vieną problemą.

Doktrina — pažinčių bei teorijų visetas, apimąs įvairių
mokslininkų pažiūras.

Pakraipa —linkmė einant problemos spręsti. Mokslo
pakraipa — tipingi problemų įšsprendimai.

Mokykla — mokslinis judėjimas, vienijąs didesnį mok-
slininkų skaičių apie kurią nors pakraipą.

Integralinė filosofija — kuri organingoj filosofijos sin-
tezėj apima filosofijos sistemas, ir teigiamos jų ras prita-
rimo, neigiamos — neigimo.

ENCIKLOPEDINĖ
FILOSOFIJOS DISCiPLINŲ APŽVAIGA |

A. PAŽINIMO MOKSLAS

Filosofija kaipo bendras mokslas yra pažinimo moks-
las, nes ji tiesia gnoseologinį pagrindą specialiems moks-
lams, žmogaus protą iškeldama į aukščiausį sąmoningumo
laipsnį. Kaipo pažinimo mokslas, tyrinėja pažinimo pa-
grindus dvejose disciplinose: logikos ir gnoseologijos,

1. Logika

Logika kaipo filosofijos disciplina turi visas filosofijos
savybes, Logika yra normatyvinė filosofijos disciplina,
tyrinėjanti formalinį pažinimo taisyklingumą, besireiš-
kiantį taisyklingo mąstymo ir moksliškosios sistematiza-
cijos dėsniais. Trumpiau tariant, Jogika yra toji filosofijos
disciplina, kuri tyrinėja taisyklingojo mąstymo ir moksliš-
kosios sistemalizacijos dėsnius. Pagal tai susidaro ir dvi
jos dalys: mąstymo pradai ir moksliškoji sistematizacija,
arba bendroji ir specialioji logikos dalis. Be to, logika ga-
li būti suprantama 1) kaip prigimtoji proto tvarka, 2) kaip
protavimo teorija ir 3) kaip protavimo praktika. Tik kaip
protavimo teorija logika yra mokslas ir filosofijos dis-
ciplina,

Logika yra normatyvinė disciplina, nes tyrinėja tai-
syklingo mąstymo normas ir moko tas normas vartoti,

111

Kad ji moko tas normas vartoti, yra jai pripuolama žymė.
Logika gi yra iormalinė disciplina, nes jai rūpi formalinio
pažinimo taisyklingumas, ne tikrumas. Bet ji nėra forma-
lisiinė, nes pažinimo taisyklingumą tyrinėja neatitrauktą
visiškai nuo tikrumo.

Logikos materialinis objektas yra pažinimas apskritai,
ogi jos formalinis objektas yra formalinis pažinimo tai-
syklingumas.

Logikos santykiai su kitomis disciplinomis. a) Gnose-

ologija su logika turi tą patį materialinį objektą — pažini-
mas apskritai, bet skiriasi jos savo formaliniais objektais.
Gnoseologijos formalinis objektas yra realinis pažinimo
tikrumas, o logikos — formalinis pažinimo taisyklingumas.
Gnoseologija yra realio pažinimo mokslas, logika — for-
malio pažinimo mokslas. Abi kartu sudaro pažinimo mok-
slą plačia prasme. b) Psichologija savo vienoje dalyje
„Pažinimo psichologija“ irgi tiria pažinimą, bet ji skiria-
si nuo logikos tuo, kad logika tyrinėja formalines pačio
protavimo normas, neatsižiūrėdama į konkretinius san-
tykius, o psichologija tyrinėja realinį pažinimo vyksmą
žmogaus psichikoje ir negali atsitraukti nuo individo psi-
chologijos, Psichologija tyrinėja proto veiksmą kilmės ir
vyksmo atžvilgiu, o logika tyrinėja proto veiksmus jų
formalinio taisyklingumo atžvilgiu. c) Ontologija tyrinėja
tikrovės esybes, logika — proto esybes.

Istorinė apžvalga. Logikos steigėjas yra Aristotelis sa-
vo veikalų „Organon“, kurio pavadinimas reiškia įrankį
mokslo darbui dirbti. Prieš jį logiką kiek vystė sofistai
ir eleatų mokykla, Aristotelis kalba apie kategorijas, są-
vokas, išvadas, išradinėjimus, klaidingus protavimus. Jo
"logika viešpatavo iki viduramžio laikų. Savarankiškai
Aristotelį aiškino Porphyrius, palikęs savo „Porfirijos me-
dį", išreiškiantį giminių ir rūšių santvarką paimant pa-
vyzdžiu substanciją. Lotyniškai Aristotelį išvertė VI šimt-
metyje Boetius. Dar plačiau ją paskleidė scholastikai: To-
mas Akvinietis ir Didysis Albertas. Kiti scholastikai nu-
sikreipė į silogizmus, logika pakrypo į formalistinę pusę
ir susilaukė dekadencijos laikų. Šv. Tomas logiką aiškino
formaliniai. Toliau Baconas iškėlė indukciją, Millis vedė
į psichologizmą, Kantas pradėjo formalistinę kryptį, He-
gelis — metafizinę kryptį, Jumes — matematiškąją,

Logikos pakraipos. Logikos pakraipos liečia daugiausia
logikos lytį. Jomis enciklopedinėje dalyje ir bus susido-

mėta.

112

a) Formalistinė logika turi savo pradžią schclastikos
dekadencijos laikais, toliau ją rėmė Baconas, Kantas. For-
malistinė logika yra tada, kai atskiriamas pažinimo turi-
nys ir pažinimo lytis ir tyrinėjama tik pažinimo lytis, ne-
sidairant į pažinimo objektus (pažinimo turinį, tikrumą).
Kai pažinimo tikrumas ir pažinimo taisyklingumas sutam-
pa — protinė išraiška atatinka objektą. Logikai rūpi tik
pažinimo taisyklingumas, bet ji vis tik dairosi ir į paži-
nimo tikrumą, turi su juo sąryšio. Kraštutinis formalumas,
kuris nesidairo į pažinimo objektus ir yra formalistinis.
Pavyzdžiui, Kantas logiką aptaria kaip mokslą apie gry-
nąjį protą ir intelektualinį pažinimą a priori. Taigi, jei
atskirsime mąstymą nuo pažinimo, imamo siaura prasme,
ir pavesime logikai tą mąstymą tyrinėti, ir turėsime for-
malistinės logikos supratimą. Bet taip daryti negalima to-
dėl, kad pažinimo tikrumas ir pažinimo taisyklingumas
sutinka kaip tikslas ir priemonė.

b) Kantas yra davęs pradžios ir priešingai formalisti-
nei pakraipai, kuria yra gnoseologinė logika. Ši nedaro
skirtumo tarp pažinimo apskritai ir protavimo; tuos du
dalykus ji jungia lygybės ženklu. Tuo būdu protavimo
mokslas sudaro vienybę su pažinimo mokslu, kuriuos gno-
seologinė logika ir tyrinėja neatskiriamai. Jos rėmėjais
buvo kai kurie kantistai (pavyzdžiui, Natorpas).— Prota-
vimas yra tik atskiras pažinimo žvilgsnis.

c) Hegelis iškėlė ontologinę pakraipą, kuri per vieną
laiko proto esybę ir tikrovės esybę, arba mintį ir idėją.
Tokiu būdu jis identifikavo logiką su metafizika, padėjo
lygybės ženklą tarp minties ir tikrovės.

d) Psichologizmą logikon įvedė S. Mill, Brensten,
Lipps. Vieni jų logikoje matė psichologijos dali, kiti —
pakraipą, treti — kad logika palenkta psichologijai. Visi
bendrai bando logiką pagrįsti psichologijos dėsniais, jos
normas išveda iš psichologinio priežastingumo. Logikos
dėsniai, anot jų, tegalioja esant tokiai, bet ne kitokiai
žmogaus prigimčiai. Vadinasi, keičiantis žmogaus prigim-
čiai, turi keistis ir logikos dėsniai. Šituo keliu vedama jau
į antropologizmą, o šis suka į subjektyvizmą, skepticiz-
mą ir agnosticizmą. Bet tai yra klaidinga, nes logika sie-
kia tiesos, o tiesa negali keistis pagal tai, kaip keičiasi
žmogaus prigimtis.

e) Algebriškoji, arba matematiškoji, logikos pakraipa
atsirado XIX šimtm. Kadangi žodžiai išreiškia dalyką tar-

8. S. Šalkauskis 113

pininkaujant sąvokai, o todėl yra apreiškiamasis ženklas
sąvokai ir atstojamasis daiktui, tad kilo noras sąvokas
ženklinti matematiniais ženklais. Prieš tokią pakraipą
Kiūlpė iškelia tokius argumentus: 1) čia stengiamasi pri-
taikyti sąvokoms kiekybės matą, kai ne visa kas yra
kiekybiškai išreiškiama; 2) iš logikos pasidaro ne prota-
vimo teorija, bet technika; 3) logikos griežtumas neata-
tinka matematiškajam tikslumui; 4) yra tai daugiau pra-
bangos dalykas.

f) Fenomenalistinė pakraipa tyrinėja bendra prasme
apraiškas, kurios pasitaiko kituose moksluose.

Logikos problemos. Svarbiausia logikoje problema yra
universalybių klausimas. Ji stato klausimą: kaip mūsų
sąvokos, būdamos nekonkretinės, išreiškia konkretinius
daiktus ir ar atatinka kas jas tikrovėje? Klausimo išspren-
-dimas turi paaiškėti iš to, kaip suprantamas yra pažini-
mo vyksmas.

Pažinime žmogus dalyvauja kūnu ir siela; kūną ata-
tinka patirtinis pažinimas, sielą — protinis. Juslių ir jaus-
lių pagalba mes įgauname vaidinį, apibendrinimo ir ati-
traukimo keliu iš vaidinio pasigaminame sąvoką. Sąvo-
ka yra suvokimo išdava, vaidinys — nuvokimo. Suvoki-
mas yra jau pirmykštis protinio pažinimo tarpsnis; nu-
vokimas — patirtinio pažinimo viršūnė. Pagrindinis skir-
tumas tarp sąvokos ir vaidinio yra tas, kad sąvoka sako,
kas yra daiktas savo esmėje, ji priklauso sielai, o vaidi-
nys sako tik, koks yra daiktas su savo konkretinėmis ypa-
tybėmis, ir jis priklauso kūnui. Smegenys yra tik mate-
rialinė atrama sielai, jie tik pripuolamai su protu surišti.
Tarp proto ir smegenų yra toks santykis, koks yra tarp
sąvokos ir vaidinio, Vaidinys yra subjektyvus, konkretus,
ogi sąvoka yra objektyvi, universali. Sąvokos yra atį-
trauktos nuo konkrečių aplinkybių. — Ar sąvoka atatinka
tikrenybei? Čia ir gauname keturias šios problemos iš-
sprendimo pakraipas.

a) Realizmas.. Jis žinomas logikoje kaip teorija, kuri
skelbia, kad loginės giminės ir rūšys yra realiai daiktai,
egzistuojantieji nepriklausomai nuo mūsų suvokimų. Tai-
gi jis sako, kad sąvokos yra realios: sąvoka lygi daiktui,
sąvokos ir daiktai yra universalūs. Senovėje Platonas pri-
klausė šiai pakraipai. Be to, šį realizmą reik skirti nuo
realizmo kosmologijoje; šis yra formalinis realizmas.

114

b) Nominalizmas * yra priešingas realizmui. Jo supra-
timu, nėra universalių daiktų, tad negali būti ir univer-
salių sąvokų. Yra tik vardai — visuotini, nekintami, nesi-
mainantieji, bet jie neatatinka daiktams. Tik kai mes šiais
vardais (nomina) paženkliname gautuosius vaizdus (daik-
to esmės mes neprieiname), tai ir turime tai, ką vadiname
sąvokų universalumu. Senovėje taip sprendė sofistai, em-
piristai, materialistai ir visi kiti, kurie nemato skirtumo
tarp vaidinio ir sąvokos. Kai kurie jų sąvokų universa-
lumą norėjo aiškinti asociacijoms,

c) Konceptualizmas ** yra artimas nominalizmui, nors
jis siekia abi minėtas pakraipas suderinti. Jis randa skir-
tumo tarp sąvokos ir vaidinio. Sąvokoms pripažįsta tik
idealį objektyvumą, bet neigia realinį objektyvumą. Atsi-
sako spręsti, ar sąvokos atatinka realybei. Viduramžiais
vyravo nominalizmas ir konceptualizmas,

d) Moderuotasis realizmas *** duoda sintetinį problemos
išsprendimą. Sąvokos yra subjektyvios savo lytimi, nes
sąvoka, kaipo proto lytis, glūdi jame, taigi žmogaus sie-
loje — čia sutinkame su konceptualizmu: sąvokos turi ide-
alaus objektyvumo, kiek jos glūdi mūsų sielos galioje.
Bet sąvokos yra objektyvios savo turiniu (sutinkame su

* Nominalizmas. Pirmieji jį iškėlė stoikai. Vėliau buvo aktualus vi-
duramžy: ankstybasis (Roscelino, XI-XII šimtm.) ir vėlybasis (Occamo,
XIV šimini.) Toliau jį rėmė Hobbes, Locke, Berkeley. Nominalistai nei-
gia objektyvų sąvokų realumą. Nėra bendrų sąvokų, kaip negali būti
bendrų realių daiktų. Yra tik bendras vardas (nomina). Universalybė yra
ne kas kita kaip sąvoka, kuri turi ypatybę eiti daugelio daiktų ženklu.
Giminėmis ir rūšimis sąvokų skirstymas neparemtas realiu pagrindu, o
tik tuo, kad vienu ženklu galima paženklinti daugiau daiktų, kitu —
mažiau.— Universalybė, anot Hobbeso, yra bendras vardas. Mąstymas —
tai skaičiavimas šitais vardais. Pažinimas iš visuotinų idėjų negalimas,
nes universalios tiesos neturi realumo, kadangi jos yra tik bendri
vardai.

** Vėlybojo viduramžio nominalizmas, iškeltas Occamo, yra jau
konceptualizmas.

*** Universalybių klausime Tomas Akvinietis laikosi aristotelinio su-
švelniniojo realizmo. Atitraukdami nuo daugelio individų bendrą jiems
esmę ir mąstydami ją atskirai, gauname universalybę. Todėl universa-
lybė, kaipo universalybė, t. y. iš savo universalumo pusės, yra mąsto-
mas dalykas ir tegali būti tik kieno nors prote. Turinys yra objekty-
viai realus; jis yra tam tikros individų grupės esmė, kuriuose ji egzis-
tuoja paskirai. Bet savo lytį universalybė gauna iš mūsų proto, Dievo
prote universalybė, arba esmės idėja, eina pirm individo, žmogaus prote,
priešingai, universalybė eina paskui individą, nes ji tik iš šio pastarojo
yra atitraukiama, Vadinasi, universalybė įvairiais atžvilgiais yra anłe
rem (Dievuje), in re (atskirame daikte kaipo jo esmė) ir post rem (mū-
sų prote).

115

realizmu). Sąvokos turinys atatinka daikto turiniui, tik
sąvokos lytis neatatinka daikto lyčiai. Sąvokos lytis yra
dvasinė, abstrakti, kai daikto lytis yra konkretinė, indi-
viduali. Kadangi įvairios lytys, tad įvairios ir būsenos.
Sąvoka savo turiniu išreiškia tikrovės daiktų esmę.

2. Gnoseologija

Vardas yra padirbtas naujais laikais iš dviejų graikų
kalbos žodžių: gignosko — pažįstu, ir logos — žodis, mok-
slas. Taigi yra pažinimo mokslas. Vadinama ji dar krite-
reologija, materialinė logika, kritika ir panašiai.

Gnoseologija yra toji filosofijos disciplina, kuri tyri-
nėja realius objektyvaus pažinimo pagrindus ir sykiu su
logika sudaro plačiai supraniamo pažinimo mokslą.

Materialinis jos objektas — pažinimas apskritai, forma-
linis — realinis pažinimo tikrumas. Gnoseologija yra eks-
plikatyvinė disciplina, nes aiškina, kaip yra galimas paži-
nimas apskritai ir ypač mokslinis pažinimas.

Santykiai su kitomis disciplinomis. a) Nuo logikos ji
skiriasi savo formaliniu objektu. b) Nuo psichologijos
gnoseologija skiriasi tuo, kad gnoseologija tyrinėja paži-
nimo tikrumą, kai psichologija tyrinėja genetinį pažinimo
procesą žmoguje; gnoseologijai rūpi, kiek šis genetinis
pažinimas yra tikras, o psichologijai, kaip jis reiškiasi
žmogaus psichikoje, kokios yra to priežastys. c) Ontolo-
gija ir gnoseologija griežtai skiriasi savo objektais, bet
viena kitą papildo. Gnoseologija stato klausimą, koks yra
santykis tarp subjekto ir objekto pažinime, o ontologija
klausia, kuo pasižymi pažintojas, t. y. subjektas ir kokio-
m ypatybėmis pasižymi pats objektas (kaipo reali esy-

3j.

Istorinė gnoseologijos apžvalga. Sokratas ir Platonas
kai kuriuos klausimus rišo savo dialektikose, Aristotelis —
metafizikoje. Neoplatonikai skelbė tiesioginį mistinį regė-
jimą. Šv. Augustinas rišo gnoseologijos klausimus veika-
le „De veritas" !. Viduramžy kilo ginčas apie universaly-
bes, nes šis klausimas yra pereinamasis iš logikos į gno-
seologiją. Naujais laikais susikauja empirizmas (Locke'o
ir Bacono) ir racionalizmas (Descarteso). Stipriausiai išsi-
vystė Kanto „Kritik der reinen Vernunft” 2,

Gnoseologijos problemos ir pakraipos. Trys yra pa-
grindinės problemos: 1) apie pažinimo kilmę (šaltinius),
2) apie pažinimo reikšmingumą ir 3) apie pažinimo laipsnį

116

arba turinį. Kiekvienoje šių problemų yra po tris pakrai-
pas, būtent, ar atsižiūrima į subjektą, ar tik į pbjektą, ar
į subjekto ir objekto santykiavimą. Štai šių problemų ir
pakraipų schema:

subjekto ir
objekto san-
tykiavimas

subjekto objekto

Problemos / nusistatymas: atžvilgiu atžvilgiu

Pažinimo kilmė — šaltinis: [racionalizmas [empirizmas |transcenden-

talizmas
Pažinimo reikšmingumas: dogmatizmas Įskepticizmas |kriticizmas
Pažinimo laipsnis: idealizmas |realizmas fenomenaliz-
mas

a) Pažinimo kilmės problemos *

1. Racionalizmas **. Tiesų šaltinį — kilmę mato žmo-
gaus prote, taigi remiasi tik subjektu. Jis sako, kad galima
įsigyti pažinimo, neatsižiūrint visai į patyrimą. Protas pats
patiekia sąvokų, nesančių patirtyje, nes jos glūdi prote.
Tokiomis sąvokomis yra esybinės sąvokos, tai būtinos ir
esminės tiesos. Jos įgijamos protavimu. Patirtis reikalin-
ga tik sąvokoms įsisąmoninti. Taigi pagrindinis pažinimo
šaltinis yra protas ir jo galia mąstyti sąvokomis. (Protas
pats per save ir iš savęs patiekia pagrindinių sąvokų.)

Racionalistais senovėje buvo veik visi eleatai graikų
filosofai (Demokritas, Sokratas, Platonas), išskiriant Aris-
totelį. Stipriai racionalizmas pasireiškia XVII—XVIII
šimtm. su Descartesu, Spinoza, Wolffu, iš dalies Kantu,
Fichte; žymiausias yra Hegelis. .

* Sprendžiant problemas apie pažinimo kilmę, yra sprendžiamas
klausimas apie genetinius kiekvieno pažinimo pagrindus.

** Racionalizmas tikrovės pažinimą norėjo išvesti iš grynų sąvokų.
Žmogus, anot jo, pasituri betarpišku tiesos regėjimu (intelektualinė in-
tuicija). Tiesos pažinimas nereikalingas patirties. Pavyzdžiui, Descartes
skelbė, kad žmogaus siela yra Dievo paveikslas. Net jei siela yra Die-
vo paveikslas, tai Dievo idėja turi būti tuojau pažinta. Jei sielos pažini-
mas yra Dievo pažinimo paveikslas, tai sieloje turi atsispindėti pagrin-
dinės pažinimo tiesos. Malebranche skelbė, kad tikrų pirmučiausių
pažinimų turime apie Dievą. Pažindami Dievą, pažįstame ir materialių
daiktų idėjas, pagal kurias Dievas daiktus sukūrė. Tad nereik patirti-
nio pažinimo.

Racionalizmas pripažįsta esminę įgimtą Žmogui idėją. Vieni jas
mato atsiminime (Platonas), kiti — Dievo pažinime (Malebranche), tre-
ti — prigimties tikslingumu.

117

2. Empirizmas“. Visai priešingas racionalizmui. Jis
skelbia, kad be patirties nėra pažinties. Pažinimas tesi-
reiškia vien tik ten, kur yra prieinama bandymams, Są-
vokos yra tik bendri vaidiniai, įgyti ne proto, bet patir-
ties. Bendri gi vaidiniai, kurie neišaiškinami bandymais,
yra tik fantazijos padarinys. Per pojūčių galias mes gau-
name įspūdžius, bendrus vaidinius; protas yra tik anali-
tinė sintetinė galia šiems vaidiniams sutvarkyti. Moks-
las — įspūdžių klasifikacija.— Taigi empirizmas paneigia
protą ir žiūri vien tik objekto, prieinamo patyrimui.

Kai empirizmas apsiriboja tik juslėmis bei jauslėmis,
turime sensualizmą,

Senovėje empiristais buvo stoikai, epikūriečiai, sofis-
tai. Ryškiausiai empirizmą iškelia Bacon, Locke, Berkeley,
Humes, St. Millis. Naujais laikais Avenarius artinasi prie
kriticizmo.

3, Transcendenializmas **. Jis sintetizuoja abi minėtas
pakraipas, atsižiūrėdamas pažinimo šaltiniuose ir subjek-
to, ir objekto. Pažinimas gaunamas iš pojūčių patirtos
medžiagos (empirizmas) ir proto apdirbamos lyties (for-
mos, kategorijų) (racionalizmas). Kantas pripažista net 12
kategorijų, kurios apdirba, tvarko patirtąją medžiagą. Ši

* Empirizmas norėjo visą žinojimą gauti iš patirties. Jis nepajėgė
tačiau įrodyti mokslo tiesų būtinumo ir visuotinumo ir priėjo skepti-
cizmą (Humes). „Patyrimas,— sako Locke— yra vienintelis pažinimo
šaltinis. Mūsų siela pradžioje tarsi tobula rasa 3 į kurią visos idėjos yra
tik patyrimo įrašomos.“ Tai, ką mes vadiname protu, tai yra ne kas
kita kaip įspūdžių organizavimas į grupes, sprendimais ir sąvokomis
vadinamas.

Patyrimas — pagrindinis ir sprendžiamasis pažinimo šaltinis. Protas
negali sudaryti jokių sąvokų be patirties. Pažinimas siekia tik tiek, kiek

„siekia patyrimas. Visos atitrauktos sąvokos kilo tiesioginiu būdu iš pa-

tirties. Protas atskirus vaidinius jungia į vieną bendrą vaidinį arba
bendrą vaidinį skaldo į atskirus. Protas yra tik tvarkomoji, apibendri-
namoji, jungiamoji vaidinių galia. Taigi pažinimas yra patyrimas, paty-
rimas — įspūdžių konstatavimas, mokslas — įspūdžių derinimas.

** Transcendenializmas.— Pažinimas kyla iš dviejų šaltinių: formali-
nio, esančio mūsų prigimtyje (subjekto atžvilgiu), ir materialinio, esan-
čio patirtyje (objekto atžvilgiu). Formalią pažinimo dalį sudaro: 1) laiko
ir erdvės lytys ir 2) proto kategorijos. Tatai nepareina iš patirties,
bet glūdi žmogaus prote, nors nėra įgimtos. Jos gimstančios dvasioje su
būtinumu ir veikia pojūčiams erzinant. Materialę pažinimo dalį sudaro
patirtis. Bet grynos, be proto, patirties nėra. Žodžiu, grynas apriorinis
pažinimas (formalis) gimdo proto kategorijas, o empirinis (materiali-
nis) — teikia medžiagos, kurią kategorijos tvarko. Taip, pavyzdžiui, dėl
erdvės lyties, kuri yra žmogaus dvasioje, matome pasaulį ištįsusį.

Transcendentalizmas klysta neteisingai atskirdamas pažinimo me-
džiagą ir lytį. Sulig jo išeina, kad proto lytys suteikia medžiagai turinį.

158

pakraipa vadinasi transcendentalizmu, kad pripažįsta pa-
žinimą pareinant iš anapus pažinimo ribų. Kantas pripa-
žįsta apriorinį (racionalinį) ir aposteriorinį (empirinį)
pažinimą ir daro jų sintezę, gaunasi kritingas transcenden-
talizmas. Kadangi transcendentalizmas pripažįsta gimstan-
čias dvasioje su būtinumu pažinimo lytis: kategorijas są-
lygas, gimstančias a priori, tad jis vadinasi dar aprio-
rizmas.

Palyginamoji pakraipų kritika. Racionalizmas turi tiek
tiesos, kad teigia proto reikšmingumą pažinime. Jis proto
reikšmę perdeda sakydamas, kad yra įgimtų idėjų. Joks
protinis turinys negali būti įgimtas, gryno proto; yra tik
žmogui įgimta sielos galia sudaryti sąvoką iš patiektos
pojūčių medžiagos. Taigi negali būti sąvokų nei sprendi-
mo be patirties. Yra juk sakoma, kad nieko nėra prote,
ko nebūtų buvę pojūčiuose. Tad turi tiesos empirizmas,
kai teigia patirtos medžiagos reikalą. Bet iš kitos pusės,
jis klysta, kai proto rolę paveda juslėms bei jauslėms.
Nei juslėmis, nei jauslėmis mes nepatiriame daiktų es-
mės ir nesužinome, kas yra daiktai, o nuvokiame tik jų
konkretines ypatybes. Kaip nėra pažinimo be protavimo,
taip nėra pažinimo ir be patyrimo. Transcendentalizmas
a priori pripažįsta medžiagos formalę lytį ir lytyje mato
medžiagą. Taip visai nėra. Protas įneša tik formalinį lo-
gingumą (??)

b) Pažinimo reikšmingumo problemos

1. Dogmatizmas. Dogmatikas filosofas yra tas, kuris
nelygstamai nekritingai yra nusistatęs pažinimo proble-
moje. Dogmatizmas pripažįsta nelygstamą reikšmingumą
kiekvienam sąmoningam pažinimui. Jis pasireiškia kaip
protavimo, taip ir patyrimo srityje. Dogmatizmas ypač
buvo populiarus, kol nesusiformavo gnoseologijos discip-
lina.

Senovėje veik visi graikų filosofai buvo dogmatikais.
Daug dar dogmatizmo reiškėsi ir viduramžio laikais. Nau-
jais laikais jis žydėjo prieškantinėje filosofijoje. Visi ra-
cionalistai yra dogmatikai, nes per daug patiki protu.

2. Skeplicizmas. Skepticizmas yra antitezė dogmatiz-
mui. Kaip dogmatizmas nemato ribų žinojimui, taip skep-
ticizmas nemato ribų nežinojimui. Jis neigia bet kokio
pažinimo reikšmingumą, nepripažįsta, kad galima būtų pa-
žinti daiktai tokiais, kaip jie yra. Griežtas skepticizmas,

119

kai nepripažįsta nieko, kas galima būtų pažinti; negriež-
tas iš pažinimo išbraukia tik kai kuriuos pažinimo ob-
jektus. Kad galėtų gyvuoti subjektas, yra subjektyviz-
mas, kuris pripažįsta pažinimui tik tiek reikšmės, kiek jos
turi pažįstančiam subjektui. Agnosticizmas yra pakeitęs
metafizinį skepticizmą; jis neigia metafiziką ir visa tai,
kas neprieinama patyrimui, taigi turi ryšio su pozity-
vizmu.

Senovėje buvo garsūs skeptikai Pironas, Enesidemas,
Sekstas Empirikas; naujais laikais Montaigne, Charron, la
Mothe le Vayer.

3. Kriticizmas. Kaip ir transcendentalizmas, stengiasi
pažinimo reikšmingume, kaip anas kilmėje, įmatyti sub-
jekto ir objekto santykiavimą. Daro abiejų sintezę. Anot
jo, yra apriorinis ir aposteriorinis pažinimas. Apriorinia-
me pažinime yra formalė sąlyga — medžiagos apdirbimas
per apibendrinančią dvasią. Daiktus pažįstame tik tokius,
kaip jie pasireiškia, bet ne kaip jie yra iš tikrųjų. Prota-
vime mato tik sąlygą pažinimo ir jam pripažįsta galios
mažiau ar daugiau sulig induktyvaus pagrindo. Jis sten-
giasi apginti patyrimą ir protavimui suteikti visuotinumą.
Protavimo visuotinumas reiškiasi tame, kad yra įgimtos
kategorijos, kurios tvarko. Metafizikai pripažįsta tik ti-
kėtinumo,

Palyginamoji kritika. Dogmatizmas yra intelektualinis
optimizmas, skepticizmas — pesimizmas. Vienas sako, kad
žinojimas neturi ribų, kitas — kad nežinojimas be ribų.
Kriticizmas, kaip sintezė dviejų kraštutinumų, irgi tampa
kraštutinumų.

Aristotelinė tomistinė mokykla sako, kad pažinimas
yra galimas, nors nelengvas. Čia reikia ir ilgesnio laiko,
ir intelektualinės kultūros. Tikras pažinimas yra tas, ku-

` ris patiekia tiesos, ogi tiesa yra mūsų minties atatikimas
tikrovei. Daiktus suvokiame tokiame laipsnyje, kiek jie
turi buities. Tikras pažinimas išreiškia tai, kas yra tikro-
vėje, tad jis yra objektyviai reikšmingas.

c) Pažinimo turinio problemos

1. Idealizmas. Jis skelbia, kad pažinimas savo objektu
turi idealybę, glūdinčią pažintojo sąmonėje, Visos esybės
yra pažintojo sąmonės padarinys. Visos daiktų lytys yra
pažintojo sąmonės turinys, tai pažintojo pergyvenimas.
Ir visos idealybės yra objektyvios, realios. Kraštutinis

120

idealizmas nueina į iliuzionizmą, kuris skelbia, kad visas
pasaulis tėra iliuzijos, Solipsizmas — idealizmas, kuris ne-
ginčija vien tik subjekto realaus buvimo. Subjektyvinis
idealizmas, kur pasaulis ir subjektas laikomas vienu sub-
jektu. Žodžiu, idealizmui pažinimo turinį sudaro ne rea-
lios pasaulio esybės, bet sukurtos jų sąmonės idealybės;
pažinimas yra kaip kažkas surištas su pažintojo sąmone,

Idealizmas gnoseologijoje reik skirti nuo idealizmo
metafizinio ir etinio. Metafizinis idealizmas yra tam tikros
pažiūros į erdvę ir laiką, etinis — kaipo nusistatymas va-
duotis idealiais principais. Gnoseologiniais idealistais bu-
vo Platonas, neoplatoninkai, eleatai, Berkeley, Humes,
Malebranche, Leibniz, Kant, Fichte, Schelling, Hegel,
Schopenhauer ir kiti.

2, Realizmas, Idealizmas žiūrėjo tik subjekto, realizmas
žiūri tik objekto. Pažinimo dalykas yra anapus subjekto
sąmonės, Jis prieinamas protui ir juslėms. Daiktas ir vai-
dinys skirtingi: pirmasis objektyvus, antrasis subjekty-
vus. Kai daiktas savo ypatybėmis mus veikia, gauname
vaidinį, vaizduojantį jei ne tapatybę, tai bent panašumą.
Reik skirti dogmatinis ir kritinis realizmas. Kritinis rea-
lizmas sako, kad ne viskas, kas juslėmis patiriama, parei-
na nuo objekto. Čia priklauso Schleiermacher, Hartmann,
Wundt, netoli ir Šv. Tomas — moderuotas realizmas.

3. Fenomenalizmas, Pažinimo objektas — fenomenas,
daikto apsireiškimas, Jis nepareina nei nuo vieno sub-
jekto, nei nuo vieno objekto. Yra idealybė, kad yra są-
monėje, bet ji neišreiškia daikto savyje (Ding an sich).
Taigi daroma pirmų dviejų pakraipų sintezė. Kantas iš-
kėlė subjektyvinį fenomenalizmą. Yra ir objektyvinis, ku-
ris arti realizmo.

Sintetinis išsprendimas. Daiktų pažinimas — tiesos pa-
žinimas, nes tiesa yra minties atatikimas daiktui. Pažini-
mo turinys pareina nuo objekto, bet pažinimo lytis parei-
na nuo subjekto, priklauso nuo mūsų prigimties.

B. TEORINĖS PASAULĖZŽIŪROS MOKSLAS

f Teorinės pasaulėžiūros mokslą, arba teorinę filosofiją,

sudaro metafizikos disciplinos. Žodis „metafizika“ yra ki-
lęs visai pripuolamu būdu ir savo etimologine prasme
nereiškia šių disciplinų turinio. Kas dabar vadinama me-
tafizikos vardu, Aristotelis vadino pirmutine filosofija

121

(lilosofia te ideologike), kuriai buvo pavesta svarstyti 1)
esybę kaipo tokią, 2) esybių pagrindines žymes, 3) jų
rūšis, 4) visatos vyksmo priežastis. Jai priklausė ir moks-
las apie Dievą, gvildenamas dabar teodicėjos. Bet kadangi
seniau „ta fizika“ reiškė mokslą apie matomus dalykus,
tai Andronicus iš Rodos (VI a. pr. Kr.) „meta ta fizika"
pavadino tai, kas yra už fizikos, kas yra nematoma. Me-
tafizikos klausimus rišo ir Descartes, skirdamas mąstan-
čias esybes (res cogitans) ir ištįsusias (re extensa). Wolff
vadino tai mokslu apie apriorinį ir aposteriorinį pažinimą.
Metafizikos užduotis buvo a priori išvesti visą turinį —
taip manė Kantas. Metafiziką sukompromitavo vokiečiai
idealistai, nuėję tik į sąmonės sritį. Pozityvizmas griežtai
metafiziką pasmerkė, nelaikė rimtu mokslu.

Tačiau metalizika, kaip ir specialieji mokslai, tyrinėja
ne ką kitą kaip tą pačią tikrovę, tik iš pirmutinių ir vi-
suotinųjų priežasčių. Ji nuo specialių mokslų nesiskiria
ir gnoseolcginiu metodu, kuriuo yra protu apdirbamo pa-
tyrimo metodas. Nuo specialių mokslų tesiskiria tik ato-
trauka ir abstrakcijos laipsniu.

Metafizika yra toji filosofijos disciplinų grupė, kuri
tyrinėja visuotinuosius realios tikrovės pagrindus (=Iea-
lios tikrovės visumą) iš pirmutinių ir visuotinųjų prie-
žūsčių.

Materialinis jos objektas yra reali tikrovės visuma,
formalinis — pirmutinės ir tolimiausios priežastys.

Metafizika yra bendroji ir specialioji. Pirmoji tyrinėja
esybės, atpalaiduotas nuo konkrečių savybių, antroji —
priešingai. Bendroji metafizika yra ontologija, kuri tiesia
bendrą liniją specialiai metafizikai, kurią sudaro šios dis-
ciplinos: kosmologija, psichologija ir teodicėja.

1. Ontologija”

Ontologija yra toji filosofijos disciplina, kuri tyrinėja
esybę kaipo tokią su jos pagrindinėmis savybėmis. Tomo

* Ontol'ogijos mokslas savo tyrinėjimus pradeda nuo bendriausios,
abstrakčios esybės sąvokos. Ši sąvoka yra taip bendra jog negali be-
būti giminės sąvokos, kuriai galėtume priskirti rūšinio skirtumo sąvo-
ką, kuri savo ruožtu bebūtų jau esybė, Substancija ir akcidensas yra
tik atskiri esybės modai (buvimo būdai, būsenos). Substancija yra
iš savęs esąs dalykas, akcidensas gi — dalykas, kurio prigimčiai dera
būti kame kitame. Pirmoji substancija — atskiras konkretus daiktas;
antroji — nuo to daikto atitraukta esmė.

122

Akviniečio žodžiais, tai scientia, quae considerat ens ei
ea, quae seguuntur ipsum. Patį ontologijos vardą davė
Wolifas (XVIII šimt.) ir aptarė ją kaip mokslą apie esybę
ir pagrindines jos savybes. Taigi materialinis ontologijos
objektas yra esybė apskritai. Bet kad ji tyrinėja esybę
kaipo tokią, nurodau jau į formalinį objektą. Formalinis
jos objektas yra tai, kad ji tyrinėja bendriausios tikrovės
substancijų esmę, stengdamosi susekti bendriausias bei
pirmutines priežastis. Ji stengiasi įžvelgti bendrą esmę,
kuri nesireiškia nei judesiu, nei kiekiu.

Ontologija turi reikšmės kitiems mokslams. 1. Ontolo-
gija suteikia kritiškumo specialiems mokslams, 2. Ji sutei-
kia kitoms žinioms pirminių sąvokų. 3. Ji pagelbsti są-
vokoms. 4. Atspėja kartais specialių mokslų pažangą. Tai,
ką ontologija išrodo, specialiai mokslai tik paskui tą kon-
statuoja (kartais).

Svarbiausia problema yra substancijos problema, ku-
riai priešingas yra ienomenalizmas, kuris tikrovę mato
susidedant tik iš fenomenų.

Ontologija turi kaip ir dvi dalis: pirmoje sprendžia
substancijos problemą; antroje, pereinant prie specialios
metafizikos, nustato tikrovės pradų skaičių, prigimtį ir
pirmosios priežasties santykį su tikrove, kas turi ypač
reikšmės kosmologijai ir teodicėjai.

Ontologijos turinys. Spręsdama apie esybes, ji riša
tris klausimus: 1) esybė kaipo tokia; 2) esybė, besireiš-
kianti priepuolybėmis ir 3) esybė kaipo priežastingumo
išdava.

1.— Čia susiduriame su šiomis bendriausiomis aptar-
timis. Esybė yra tai, kas kokia nors prasme yra tikrovėje.
Esmė — giliausias daikto apsisprendimas, dėl kurio daik-
tas yra tuo, kuo jis yra iš tikro. Esmė išreiškia tai, kuo
daiktas yra. Esmę nusakome nusakydami esmines daikto
žymes ir kai klausiame, kas yra daiktas. Esmė nurodo
esybės turinį. Buitis — yra tai, dėl ko daiktas yra tikro-

Kiekviena esybė yra arba potencija, arba aktas. Potencija yra ga-
lima, kintama esybė, esybė, kuri pasiduoda apsprendžiama. Aktas yra
atbaigta, apspręsta esybė; ji pati gali ką nors kitą apspręsti ir atbaig-
ti, Sukurloji esybė — sudėta iš įvairių potencijų ir aktų. Vienas Dievas
yra gryna tikrybė — actus purus.

Esmė ir buitis, du realiai skirtingų kontingentinių esybių principu,
sutinka viena su antra kaip potencija su aktu, Vadinasi, buitis yra
aktas, kuris apsprendžia esmę kaipo potenciją.

Esmę ir individualybę reikia taip pat suprasti kaip potenciją ir
aktą.

123

Km —-—-

vėje, Buitis yra veiksmas, kuris padaro, kad daikto. esmė
turi vietos tikrovėje. Tai esmę apsprendžiąs pradas. Bui-
tis jau nurodo esybės lytį ir atsako į klausimą, dėl ko
daiktas yra tikrovėje. Esmė yra esybės potencija, bui-
tis — aktas. Substancija — daiktas, turįs nepriklausomą
buitį savyje, atitrauktas nuo kokybės bei kiekybės. Prie-
puolybė — buitį turi kame kitame (substancijoje).

Aktas — didesnė ar mažesnė esybės atlikta tobulybė.
Tapsmas — perėjimas iš potencijos į aktą, Potencija —
daikto savybė įgyti ką naujo, veikiant kuriai priežasčiai.
Lytis — aktas, kuris medžiagą apipavidalina buitimi, Pri-
gimtasis dėsnis — išvidinė substancijos linkmė, kurios dė-
lei ji, kaipo veiksmo pradas, stengiasi įvykdyti tam tikrą
išdavą. Esybė — ens, esmė — essentia, buitis — egzistentia.

Transcendentalinės yra sąvokos, kurios peržengia tarsi
visas kategorijas. Tokių sąvokų yra šešios: ens, res, ali-
quid, unum, verum, bonum*. Profesorius 5 priskiria dar ir
pulchrum ê, Kai kurie iš filosofų prieš pulchrum yra nusi-
statę todėl, kad ši esybė turi savybę claritas ?, kuri kaip ir
nėra transcendentalinė.

Ontologinė tiesa — dalyko atitikimas idealiam jo tipui.

2.— Esybes galima skirstyti buities ir tapsmo atžvilgiu.

Esybės buities atžvilgiu yra substancijos ir priepuoly-
bės. Substancija yra esybė, buitį turinti savyje, o priepuo-
lybė yra esybė, buitį turinti kame kitame. Aristotelis yra
nustatęs 9 priepuolybių kategorijas, kurios yra: kiekybė,
kokybė, santykis, laikas, vieta, aktas, kesmas, nusistaty-
mas, pasiturėjimas. Ontologija nagrinėja priepuolybes bū-
senos atžvilgiu.

Esybės tapsmo atžvilgiu yra aktai ir potencijos. Ak-
tas — mažesnė ar didesnė esybės atlikta tobulybė. Poten-
cija — galimybė tobulėti. Tapsmas — perėjimas iš poten-
cijos į aktą.

3. — Yra keturios pagrindinės pasaulio priežastys *.
Vykdomoji — yra tai, kieno veiksmu yra kas daroma, ar-

* Pagrindinės pasaulio priežastys. Aristotelis kiekvienoje esybėje
skiria keturis principus: materiją, lytį, Judinamąją priežastį ir tikslą.
Jie yra principai, nes jie yra kiekvienos esybės esminės sąlygos ir
patys nėra iš nieko kito išvedami; bet jie yra ir priežastys, nes nuo jų
prieina ne tik daikto esmė, bet ir jo buvimas. Materija, arba materia-
linė priežastis — tai apsprendžiamasis pradas. Materija iš savęs nuspręs-
ta, bet gali tapti visu tuo, kuo gali tapti. Lytis, arba formalinė prie-
žastis, yra apsprendžiąs pradas. Ji — buities priežastis, nes suteikia
daiktams substancialę lytį (pavidalą). Judinamoji priežastis — reali esybė,
kuri gali sukelti veiksmą. Jos dėka materija įgauna lytį; ji priverčia

124

ba įvyksta. Ji yra išvidinio tapsmo pradas. Materialinė —
yra tai, iš ko arba kame daiktas yra padarytas. Formali-
nė — yra tai, ko veiksmu daiktas turi savyje vienybės ir
veikimo pradą. Tai yra vienybės, veikimo ir tikslingumo
daikte pradas. Siekiamoji — yra tai, ko dėlei arba kokiu
tikslu kas daroma arba įvyksta. Kai statomas pakiausas,
iš kur pasaulis atsirado, ieškoma jo vykdomoji priežastis;
kai statomas klausimas, kas yra daiktas, kokie jo sude-
damieji pradai, ieškoma materialinės bei formalinės prie-
žasčių; kai pagaliau statomas klausimas, kur pasaulis vyk-
sta, ieškoma jo galutinoji siekiamoji priežastis. Yra dar
egzempliarinė priežastis *.

Ontologija pradeda tyrinėjimą nuo atskirų sąvokų ir
eina vis prie visuotinesnių, kad suprastų pasaulio pagrin-
dą. Ji nustato (nusistato) tikrovės pradų skaičių, prigimtį
ir tikrovės santykį su pirmutine priežastimi, Čia susidaro
tokios pakraipos:

Tikrovės pradų Tikrovės pradų Santykis su pirmutinę
skaičius prigimtis priežastimi
Monizmas Materializmas Panteizmas
Spirilualizmas
Identizmas Teologinis dualizmas
Ontologinis dualizmas | Substancialiizmas Ateizmas
Hilemorfizmas Teizmas

Monizmo apžvalga, Monizmas tepripažista tik vieną
tikrovės pradą. Kai tokiu pradu laiko materiją, medžiagą,
jis vadinasi materializmas; kai tokiu pradu laiko dvasinę
substanciją, vadinasi spiritualizmas; pagaliau kai tikrovės
pradu laiko vieną medžiagą, bet besireiškiančią ir mate-
rialiniu ir dvasiniu būdu, turime identizmą.

veikti materialinę ir formalinę priežastis. Tikslas, arba siekiamoji prie-
žastis—į ką kreipiasi judinamoji arba vykdomoji priežastis, ko nori
ji pasiekti. Yra tai, dėl ko, kuriam tikslui vykdomoji priežastis verčia
lytį, kad apspręstų medžiagą.

* Egzempliarinė priežastis (pirmavaizdis) yra protinis tipas, pagal
kurį vykdomoji protinga priežastis gamina savo išdavą. Ji tačiau ne-
sudaro naujos priežasčių rūšies,

125

Materializmas* tepripažįsta vieną tikrovės pra-
dą, ir šio tikrovės prado prigimtis yra materialinė. Visi
tikrovės daiktai sudaro nedalomą, vienokią materiją. Gy-
vybės reiškiniai yra tik fizinių bei cheminių procesų ap-
raiškos. Gyvybė yra ta pati materija, tik kiek švelnesnė.
Materialistais senovėje buvo Leukipas, Demokritas; XIX
šimtmetyje — Molechott, Büchner. Haeckel materializmą
papildė hilozoistiniu supratimu; būtent kad materija gali
gyvuoti, gyvybė ir materija yra nedalomi.

Spiritualizmas tikrovės pradu pripažįsta dvasi-
nę substanciją. Jis išeina iš psichinio išvidinio patyrimo.
Nematerialių daiktų reiškimasis subjekte ir sudaro fizinį
pasaulį. Visi pasaulio daiktai yra psichinės prigimties
(dvasinės substancijos). Jo kūrėjais buvo Bruno, Campa-
nella. Leibnizas įvedė monadas. Monados yra vientisos
substancijos, Jos turi percepcijos ir siekimo jėgas, analo-
gines žmogaus sielos jėgoms. Visos monados kartų atvaiz-
duoja pasaulį įvairiais būdais. Dviejų lygių monadų nėra.
Vienos periferinės — sąmoningumo atžvilgiu sustingusios,
kitos centralinės — gyvos. Žmogaus siela — gyva mona-
da, atvaizduojanti pasaulį labai aiškiai. Centralinė mona-
da — Dievas. Jos veikia sulig iš anksto nustatyta harmo-
nija (harmonia praestabilita) Schopenhauer vietoje
monadų ir gyvės prado pastatė valią. Panpsichizmas —
kraštutinis spiritualizmas.

Identizmas, Jis stengiasi padaryti sintezę materia-
lizmo ir spiritualizmo, kuriedu santykiuoja kaip tezė ir
antitezė. Anot jo, yra vienas tikrovės pradas dvejų būse-
nų: materialinės ir dvasinės. Vienu atveju gali būti su-
vokiamas kaip dvasia, kitu — kaip materija. Fenomena-
listinis pripažįsta vieno prado dvejopas apraiškas: dvasi-
nes ir materialines. Yra viena substancija, kuri dvejopai
pasireiškia — Tos pakraipos šalininkai ir kūrėjai buvo
Parmenidas, Spinoza, Ribeau.

* Materializmas, Lamettrie (1709—1751) sakė: „Siela esanti identi
su kūnu. Nėra nė jokio Dievo ir jokios dvasios“. Holbach (XVIII
šimtm.): nieko kito neegzistuoja, kaip tik materija, ji egzistuoja būtinai
ir amžinai. Jai iš esmės priklauso Judėjimas. Dėl judėjimo atomai su-
daro įvairias kombinacijas. Molechoti (1822—1893) pasižymi kraštutiniau-
siu materializmu. Visi dvasiniai dalykai atmetami. Smegenys — mąsto-
moji mašina. Hilozoizmą iškėlė Haeckel (1834) (ne Hegelis). Tikrovė,
anot jo, yra sudėta iš gyvų atomų. Atominė siela yra tai materijos
ypatybė. Psichinės apraiškos tesančios tik materijos tam tikros funk-
cijos.

126

Dualizmo apžvalga. Dualizmas skelbia, kad tikro-
vę sudaro du pradai: materialinis ir dvasinis. Skirtumas
susidaro dėl to, kaip šiedu pradai santykiuoja. Subsiancia-
linis dualizmas pripažįsta, k: abu pradai yra substancia-
liai skirtingi. Pavyzdžiui, Platonas sako, kad siela vairuoja
kūną kaip irklininkas laivą. Hilemorfinis substancializ-
mas — kad yra dvi substancijos — dvasinė ir medžiaginė,
kurios, sudarydamos žmogų, sueina į substancialę vienybę
kaip pirminė medžiaga ir substancialinė forma, — Teologi-
nis dualizmas pripažįsta pasaulyje gera ir bloga kaip dvi
tolygias priežastis. Jį reikia skirti nuo ontologinio,

Pasaulio santykis su Pirmąja Priežastimi. Kai yra
skelbiama, kad pasaulis laikosi Dievo, kaip priepuolybė
substancijos, turime panteizmas. Sulig juo išeina, kad Pir-
moji Priežastis glūdi pasaulyje, pasaulis yra jos pasireiš-
kimas. Dievas, anot Spinozos, nėra causa transiens ê, bet
yra jo causa immanens?. Pasaulis yra būtina dieviškosios
Esybės eksplikacija. Dievas yra natura naturans 9, o pa-
saulis — natura naturala V, Pastarasis taip pat yra amžinas
ir būtinas kaip ir Dievas. Kito pasaulio, be esamojo, ne-
gali būti, nes jis, būdamas Dievo esmės pasirodymas,
būtinai iš jo išeina kaip logikos išvada iš pagrindo. Pa-
saulyje nėra laisvos priežasties. Viskas vyksta su būti-
numu.—- Senovėje panteistais buvo joniečai filosofai, stoi-
kai, Heraklitas; XVII šimtmetyje — Spinoza. Evoliucinis
panteizmas skelbia, kad viskas paeina iš Dievo. Pavyz-
džiui, Fichtė sakė, kad amžinoji, absoliutė esybė yra pa-
grindas, kuris laiko visus individus, Dievas gyvena žmo-
guje. Jo pasekėjais yra filosofai idealistai. — Emanacinis
panteizmas * kilo Rytuose: tai budizmo, vedantizmo pa-
darinys. Visa kas plaukia iš Dievo, kaip iš kokio šaltinio,
ir viskas į jį turi sugrįžti.

* Emanacinis panteizmas. Lao Dze (604 pr. Kr.). Tao — aukščiausia
esybė; yra tai, iš ko kyla visa kita. Jis yra dangaus ir žemės pradžia.
Jis — visų daiktų motina. Jis visa gimdo, visų daiktų principas, visų
savyje junginys. Vedanių knygos.— Visi pasaulio daiktai yra ne kas
kita, kaip tas pats Brahma, tik įvairių pavidalų. Jis savo esybę verčia
visa kuo, taip pat jis suima vėl į save atgal. Todėl pasaulio kūrimas
tėra tik Brahmos žaidimas paties su savim.— Šis vedantų panteizmas
vadinasi emanaciniu dar todėl, kad esybė Dievas yra visuose daiktuose
išvidiniu būdu; glūdi daiktuose— Emanantišku panteizmu pasižymėjo
dar Scotas Eriugena (1843—877). Yra viena dieviškoji substancija. Iš
jos emanacijos keliu (išsivystymo, išsiliejimo) išrieda daiktų daugybė,
o šie vėl grįžta į Dievą.

127

Teologinis dualizmas. Yra antitezė panteiz-
mui. Kaip panteizmas pasaulį identifikuoja su Dievu, taip
jis atskiria pasaulį nuo Dievo. Pasaulis ir Dievas egzis-
tuoja šalia vienas kito lygiagrečiai. Pasaulis yra amži-
nas — paeina nuo blogo; Dievas — nuo gero (manichejai,
persai, gnostikai).

Ateizmas visiškai neigia Pirmosios Priežasties bu-
vimą. Jis pasireikšdavo filosofijos dekadencijos laikais.

Teizmas pripažįsta, kad pasaulis yra sukurtas Pir-
mosios Priežasties, arba Dievo. Dievo vienokia būsena,
pasaulio — kitokia, Dievas Apvaizdos būdu veda pasaulį
į jo tikslą.

2. Kosmologija

Yra antprigimtoji ir prigimtoji tikrovė. Antprigimta-
jai atitinka teodicėjos disciplina, prigimtajai — prigim-
ties filosofija, kuri dalosi į kosmologiją ir psichologiją.
Kosmologijos vardą sudarė Wolff; vėliau kilo gamtos fi-
losofijos vardas. Neaiškus dar tarp jų santykis. Kosmo-
logija priklauso jau specialiai metafizikai.

Kosmologija yra toji filosofijos disciplina, kuri tyrinė-
ja tolimiausius išvidinius materialinio pasaulio pagrindus.

Kosmologija tyrinėja išvidines priežastis, teodicėja —
išviršinę. Išviršine pasaulio priežastimi yra Dievas. Ma-
terialinis objektas — materialinis pasaulis su savo neor-
ganiniais ir organiniais daiktais ir priežastimis; formali-
nis —tolimiausios ir pirmutinės priežastys. Metodas —
analistinis induktyvinis; turi reikšmės ir sintetinis. Vyk-
domoji priežastis kelia pasaulio priežastingumo problemą;
materialinė ir formalinė priežastys, vadinamos dar sta-
tomosiomis, kelia medžiagos klausimą; pagaliau siekia-
moji — tikslingumo. Tačiau pačios pagrindinės kosmolo-
gijoje yra dvi problemos: materijos ir gyvybės, kuriose
yra dar smulkesnės problemos.

I. Materijos problema, Daiktai pasireiškia per
savo savybes. Dvi yra pagrindinės medžiagos arba mate-
rijos savybės: tįsumas ir energija. Tisa yra tai daikto sa-
vybė, dėl kurios jis yra ištįsęs erdvėje, arba yra ištįsusi
substancija. Kitaip tariant, tįsa yra pagrindinė objektyvi
daikto savybė, tiesioginiu būdu kylanti iš substancijos es-
mės.— Energija yra daikto savybė, kurios dėlei daiktas
savyje turi veikimo galių. Energija reiškia daikto jėgas,
dėl jų daiktas nėra inertinė substancija. Energija, arba

128

daikto jėgos, yra išvidinės ir prigimtosios jo savybės,
kurių dėlei organiniai ir neorganiniai daiktai pajėgia vei-
kti ir daryti fizinių kitimų.

1. Tisa. Atomistai tisoje mato materijos esmę. Tuo
būdu tįsa yra laikoma substancija. Bet substancija yra
kažkas pastovaus, nekintama, ji pasilieka visada ta pati,
kai tisa yra kintama, susidedanti iš nutrūkstamų dalių,
pasižymi kiekybė. Tįsa nėra reali materialinio kūno sa-
vybė, substancija — tos savybės substratas. Taigi tįsa yra
tik daikto priepuolybė. Ji negali būti veikimo pradu.

Bet tisa, kaipo reali materialinių daiktų savybė, t. y.
jų priepuolybė, nėra iliuzija, kaip mano Kantas, išeida-
mas iš idealistinio nusistatymo, ir negalima jos neigti.
Paneigę tisą, turėsime paneigti ir astronomijos, geome-
trijos, fizikos mokslus. Taigi tįsos sąvoka turi objekty-
vios reikšmės,

Aristotelis skelbė, kad tisa nesudaro daikto esmės, ji
yra jo priepuolybė, dėl jos daiktas yra ištįsęs, užimda-
mas vieną erdvės vietą, neužleidžia jos kitam.

Su tisa yra surišta problema apie erdvę. Erdvė turi
daug prasmių: 1) konkretine prasme, tai trijų matavimų
tarpas; 2) įprastine prasme, tai tarpas tarp dangaus ir
žemės; 3) filosofijos vaizduotinė erdvė — tuštuma su pri-
pildytais daiktais.— Trys yra problemos sprendimo pa-
kraipos:

a) Idealistai erdvę laiko idealiniu subjektyviniu daly-
ku. Žmogus turi įgimtą lytį (kategoriją), kuri pojūčių gau-
namai medžiagai suteikia tįsumo savybę, todėl pajunta-
me ir erdve. Mūsų prote yra apriorinė erdvei pažinti tor-
ma.

b) Realistai erdvę laiko neribota pasaulio tisa. Ji yra
nepriklausoma, reali substancija. Daiktai erdvėje glūdi
kaip kokioje tuštumoje, kuri buvo jau prieš daiktų atsi-
radimą.

c) Scholastikai sako, kad erdvė yra ištįsusių daiktų
vietų visuma. Erdvė nėra reali substancija, bet reali mū-
sų pasaulio savybė. Ji su pasauliu atsirado ir su juo dings.
Tisos sąvoka tarnauja atrama erdvės sąvokai, kuri todėl
remiasi galutinėje sąskaitoje daiktų savybe ir turi objek-
tyvės reikšmės. Tačiau erdvė nėra savybė, kuri galėtų
būti anksčiau pasaulio arba egzistuoti nuo jo nepriklau-
somai. Reikia skirti idealinę erdvę nuo realinės. Realinė |
yra reali mūsų pasaulio savybė ir kaipo tokia nėra gry-
nas mūsų dvasios padaras, kaip mano idealistai. Idealinė

9. S. Salkauskis 129

erdvė yra mūsų proto sąvoka, sudaryta remiantis šia
realia pasaulio savybe ir kaipo tokia nėra grynai reali
esybė, kaip mano realistai. Reali erdvė yra apribota, kaip
ir pats materialinis pasaulis. Idealinė erdvė neapribota,
kaip apskritai nėra apribotas mūsų sąvokų visuotinumas.
Realinė erdvė yra neatskiriama nuo pasaulio daiktų, kaip
jų savybė; idealinė yra atitraukta nuo konkretinių daly-
kų. Reali erdvė nėra be daiktų, idealinė — mūsų vaiz-
duotės padaras.

2. Energija, Energija vadiname daiktų jėgas. Jėga
yra išvidinio ir išviršinio judėjimo, kitimo priežastis, Fi-
zinės jėgos yra išvidinės ir prigimtosios daiktų savybės,
dėl kurių daiktai gali veikti, Jos yra priežastis įvykstan-
čių pasaulyje atmainų.— Materialistai tepripažįsta daik-
tams pasyvų judesį, kuris neturi pastovios judinamosios
galios, nėra tai kuri nors priežastis. Visų kitimų pagrindu
yra daiktas ir vietinis judesys. Kaip daiktai, taip ir ju-
desys yra amžini, nėra tai kurių priežasčių išdava.— Kai
kurie filosofai, kaip Platonas, Giordano Bruno, Solovjo-
vas, kitimo priežasčių ieškojo pasaulio dėsningume ir viso
ko priežastimi laiko pasaulio sielą — Malebranche.
(XVII-XVIII šimtm.) laikėsi okazionalizmo (occasio —
proga), būtent, kad Dievas yra visų kitimų priežastis. Nė
joks pradas, nei kūnas, nei dvasia, negalį savarankiškai
veikti. Vienas Dievas tėra pasaulio kūnų judėjimo ir jų
savitarpinio veikimosi priežastis. Dievas savo veikimu
prisitaiko prie proginių priežasčių, sukeldamas tam tikro
veikimo proga viename kūne atitinkantį tą veikimą vei-
ksmą kitame kūne.-- Aristotelis pirmas paskelbė, jog jė-
gos yra išvidinės substancijos savybės. Jos nesudaro esy-
bių substancijos, daiktų esmės (iuo priešingas dinamiz-
mui), bet tik plaukia iš jų prigimties. Substancija mums
pasireiškia tomis savybėmis. Substancija yra vientisas
pradas, turįs savistovią buitį. Kūnai tatai nėra visai pa-
syvios masės, stingančios fizinių jėgų. Jie turi jėgų, ku-
rios leidžia jiems veikti viduje ir į nuošalį.

3. Kūnų sudėtis, Kūnų sudėčiai aiškinti yra buvę
įvairių teorijų. Nys jas suveda į šias šešias grupes: tra-
dicinis mechanizmas, neomechanizmas, dinaminis mecha-
nizmas, dinamizmas, energetizmas ir hilemorfizmas.

a) Tradicinis mechanizmas. Visą pasaulio santvarką ir
kūnų sudėtį jis aiškina pasiremdamas dviem elementais:
amžina medžiaga ir vietiniu arba lokaliniu judesiu. Daik-
tai yra tai atomų sūkuriai, Atomai yra tai fiziškai nepa-

130

14

dalinamos dalelės. Jie visi yra tos pat rūšies ir nesiskiria
savo kokybe, bet kiekybe: pavidalu, svoriu, didumu. Jie
amžinai juda, juda iš savęs be kokios nors priežasties, kuri
būtų juos išjudinusi. Judėdami atomai atsimuša, susiku-
lia, sukliūva ir pasidaro sūkuriai. Tuo būdu atsiranda
pasaulis ir visi kūnai. Viskas vyksta su būtinumu. Kūnų
skirtumai nėra rūšiniai, esminiai, bet pripuolami; tai tik
didesnės ar mažesnės tų pačių atomų krūvos. Ir šiaip vis-
ką aiškina mechanistiniai.— Šis mechanizmas dėl atomų
teorijos vadinasi dar mechaniniu atomizmu.

Jau VII—VI šimtm. graikų filosofai aiškino pasaulį
vienu pradu. Tik Demokritas (V šimtm. pr. Kr.) yra lai-
komas šio mechanizmo tėvu. Vėliau jį skelbė Descartes,
skirdamas res extensa ir res cogitans. Anot jo, daiktus
sudaro tįsa ir judesys. John Dalton pradėjo cheminį me-
chanizmą, kuris reiškiasi spec. mokslų srityje. Šis mecha-
nizmas nebepriklauso filosofinio tyrinėjimo kompetenci-
jai. Kosmologija tyrinėja tik filosofinio pobūdžio, arba
metafizinį, mechanizmą.

b) Neomechanizmas —tai veik tas pats tradicinis, ar-
ba atomistinis, mechanizmas, tik vietoje medžiagos šis pri-
pažista fenomenus, arba apraiškas, atsisakydamas spręsti
klausimą apie medžiagos esmę. Šį klausimą jis paveda
metafizikai, kurią pašiepia. Fenomenas mums prieinamas
ne toks, koks jis yra iš tikrųjų, bet toks, koks jis prieina-
mas mūsų pojūčių pažinimui. Neomechanizmas taip pat
pripažįsta ir vietinį judesį.

Ir tradicinis, ir neomechanizmas viską veik sudeda
prie judesio, nes medžiaga neturi kokybinių skirtumų.
Reiškia, judesys yra pasaulio daiktų įvairumo priežastimi.
Bet tas kaip tik klausimo neišriša, nes judesys nieko ne-
gamina, pavyzdžiui, juo neišaiškinsi nei garso, nei elek-
tros, nei kūno kokybinių skirtumų, jis tik palydi jėgas.
Šitai suprato dinaminis mechanizmas ir tuo atžvilgiu jis
pažengia pirmyn.

c) Dinaminis mechanizmas. Dinaminis mechanizmas
tuo skiriasi nuo pirmųjų, kad pripažindamas medžiagą, su-
prantama, taip, kaip ją supranta tradicinis mechanizmas,
vietoje vietinio judesio įveda gamtos jėgas: prietraukos,
impulso, inercijos. Prietraukos ir atstumo jėgos gamina
judesius; impulso jėga gamina judesį daiktui susikūlus ir
panašiai. Medžiaga amžina, vienoda,

d) Dinamizmas. Pasaulio santvarkos pradais jie teigia
esant aktyvų elementą. Pagal Leibnizą, yra tai nedalios,

131

paprastos, erdvios substancijos, „metafiziniai taškai", va
dinamos monadomis. Kūnai tėra tik junginiai daugelio
šitokių dvasinių monadų. Monados iš esmės yra aktyvūs
elementai; pati jų prigimtis turi savyje įvairių aktyvizmo
principų. Kiekviena monada gyvena savo savistoviu, ne-
priklausomu gyvenimų, nes jos yra individualios, viena
nuo kitos skirtingos, negali viena kitos veikti. Jų sutari-
mas įvyksta pagal iš anksto nustatyta dėsnį (harmonia
praestabilita). Monadų veikimą tvarko analoginės žmo-
gaus protui ir valiai jėgos: percepcijos ir apeticijos. Tai-
gi kiekviena monada turi pažinimo ir norėjimo galią. Pir-
mosiomis monada gali pasaulį įsivaizduoti, antrosiomis —
atvaizduoti. Tuo būdu kiekviena monada yra gyvas pa-
saulio atšvaistas, ir kas pajėgtų tobulai pažinti vieną mo-
nadą, kaip kokiame veidrodyje matytų visą pasaulį. Ta-
čiau yra tarp monadų ir kai kurių skirtumų: neorganinių
kūnų monados, periferinės, yra neaiškios, pasvaigusios,
gi organinių — aiškesnės ir grupuojasi apie vieną mona-
dą — sielą. Dievas yra viso pasaulio centralinė monada.
Kantas taip pat pripažino tam tikrą aktyvią medžiagą
kaip jėgų aplikacijos (pritaikymo) taškus. Atomai turi re-
pulsyvines ir atraktyvines jėgas. Medžiaga neturi kūniš-
kumo, o yra repulsyvinių jėgų padaras. Dinamistais buvo
ir Boškovič, Carbonelle, Hirn.

e) Energetizmas, Pagrindiniu pasaulio santvarkos ele-
mentu laiko energiją. Medžiagos visai nėra, ji tiktai ener-
gijos efektas. Pasaulio kūnai susidaro tuo būdu, kad ener-
gija gali įvairiai keistis kokybės ir įtampos atžvilgiu. Vie-
nės įtampos ir kokybės energija sudaro esmę vienų daik-
tų, kitos — kitų. Ta pati energija gali pereiti iš vienos
rūšies į kitą; pavyzdžiui, elektra pereina į šviesą. Tokiu
būdu energetikai laikosi energetinio monizmo teigdami
esant visuotiniausia substancija ne kurią nors materiją,
bet energiją.

Pagrindinė klaida dinamistų ir energetistų yra ta, kad
jie laikosi dinaminio pasaulio supratimo. Pasaulyje, kaip
lengva patirti, yra jėgų — aktyvaus prado, ir yra tįsos —
pasyvaus prado. Kaip tad aktyvus pradas gali kurti pa-
syvų? Energetizmas, be to, pakankamai neįrodo, kaip vie-
na energijos rūšis pasikeičia kita.

f) Hilemortizmas. Jis patiekia sintetinį problemos iš-
sprendimą.— Kūnas arba materialinis daiktas yra sudė-
tinga substancija, sudaryta iš dviejų substancialinių pra-
dų: vieno materialinio, arba pasyvaus, antro — formali-

12

nio, arba aktyvaus. Materialinis kūno pradas yra pirminė
medžiaga (materia prima, hylė), o formalinis jos pradas —
substancialinė lytis (forma substancialis, morfė). Nei pir-
minė medžiaga be substancialinės lyties, nei substancia-
linė lytis be medžiagos negali būti viena be kitos mūsų
gimtajame pasaulyje. Substancialinė lytis suteikia mate-
rialiniam daiktui jo prigimtį ir kokybę; ogi pirminė me-
džiaga yra tas substratas, arba pamatas, kuri visa tai pri-
siima, kaip kad apsprendžiamasis dalykas prisiima ap-
sprendžiamojo dalyko žymes. Todėl kintant substanciali-
nei lyčiai, kinta ir viso materialinio daikto kokybės. Sub-
stancialinė lytis yra tatai vienybės, veiklumo, tikslingumo
veiksnys. Ji atitinka formalinę priežastį, kaip pirminė
medžiaga atitinka materialinę priežastį.

Materialė substancija yra pagrindas, o priepuolybės:
a) arba būtinos, b) arba nebūtinos. Pirmosios surištos su
prigimtimi, antrosios — ne. Materialinės galios yra: a) iš-
vidinės — surištos su substancijos esme (cheminiai gimi-
ningumai, elektra) ir b) išorinės — paeina iš nuošalinės
priežasties (impulsas) — Hilemorfizmui pagrindą padėjo
Aristotelis, toliau jį vystė scholastikai, Tomas Akvinietis;
dabar jo laikosi neoscholastikai.

Laiko problema. Laiko problema stovi vidury tarp me-
džiagos ir gyvybės problemų, yra sprendžiama analoginiai
kaip erdvės problema. Sprendime dalyvauja trys pakrai-
pos: idealistai, realistai ir scholastikai. a) Idealistai ne-
pripažista laikui objektyvaus realumo. Laikas yra tik iš-
vidinio mūsų pergyvenimo dalykas, prigimta mums sa-
vybė (Kantas). Laiką gauname a priori per tam tikrą pro-
to kategoriją (Kantas) — Priklauso dar Leibniz, Fichte,
Schelling. b) Realistai, priešingai, teigia, kad laikas yra re-
alus. Jis buvo prieš pasaulį ir bus jam pasibaigus; taigi
laikas, kaip reali esybė, nepriklauso nuo pasaulio (Ga-
ssendi, Natorp, Bergson). 3) Sintetinis išsprendimas. Rea-
listai nesiskaito sų tuo, kad laikas yra sukcesyvinė pa-
saulio savybė. Laikas yra negalimas be judesio, kaip er-
dvė buvo negalima be tįsos. Idealistai gi nesiskaito su
tokiais realiais mokslais kaip astronomija ir panašiai. Iš
tikro gi laikas yra judesio matas pagal sukcesyvinę daly-
kų eigą (praeitis, dabartis, ateitis). Kaip tįsa tarnauja rea-
lia atrama erdvei, taip laikas savo realia atrama turi ne-
nutrūkstamą judesį. Reikia skirti realinis ir idealinis lai-
kas: realinis laikas yra sukcesyvinė būsenos trukmė kaip
reali daikto savybė; idealinis laikas yra laiko sąvoka, su-

133

daryta mūsų proto, remiantis realia pasaulio savybe —
realiu laiku. Būdamas reali pasaulio savybė, laikas nėra
realus ta prasme, kokia yra realios materialinės substan-
cijos. Bet iš kitos pusės, idealus laikas nėra visai objekty-
vinė sąvoka, kadangi šita sąvoka remiasi realia pasaulio
savybe, ne realia substancija.

II. Gyvybės problema.— Gyvybės yra trys są-
vokos: įprastinė, mokslinė ir filosofinė. Pirmu atveju žmo-
gus vadina gyvu paprastai tą, kas juda, kruta; antruoju —
mintantieji, veikiantieji ir besiveisiantieji organizmai; fi-
losofiniu atžvilgiu gyvoji esybė yra iš savo prigimties pa-
jėgianti save judinti substancija. Gyvybė yra tai savai-
mingas, išvidinis (imanentinis), nenutrūkstamas judesys.
Gyvybės veiksmai tuo ir skiriasi nuo negyvosios medžia-
gos veiksmų, kai jie yra išvidiniai, arba imanentiniai, tuo
tarpu kad pastarieji yra išviršiniai, arba pareinantieji.

Sprendžiant gyvybės problemą, pasireiškia trys pakrai-
pos: materializmas, vitalizmas ir moderuotas vitalizmas.

a) Materializmas, arba organicizmas. Organizmus suda-
ro atomų krūvos veikiant išvizšinėms priežastims. Orga-
ninė substancija tesiskiria nuo neorganinės vien didesniu
savo sudėtingumu. Visos gyvybės apraiškos yra ne kas
kita, kaip fizikos-chemijos apraiškos. Nėra sielos, kuri bū-
tų skirtinga nuo kūnų, nėra proto, kuris nebūtų kas kita,
kaip smegenys. „L'homme machine“,— senovėje tatai skel-
bė Demokritas, vėliau — Descartes, Hobbes, Holbach.

b) Vitalizmas arba spiritualizmas. Jis pripažįsta nema-
terialų, vientisą gyvybės pradą, kuris tačiau per save
egzistuoja. Gyvybė yra viršmechaninė jėga, kuri valdo
organizmus, tačiau nesudaro sų jais substancialinės vie-
nybės.— Šiam kraštutiniam vitalizmui daug pasidarbavo
Prancūzijos Montpellier universitetas, žinomas kaip vita-
lizmo mokykla.— Yra ir kitokio vitalizmo, kuris skelbia,
kad yra mechaninės jėgos, spiriančios organizmą veikti
(Paracelsus, Schopenhauer).

c) Moderuotas vitalizmas. Jau Aristotelis skyrė trijų
rūšių sielas kaip gyvybės pradus: vegetatyvinę, sensity-
vinę ir protingą sielą. Iš tikro yra tai ne kas kita, kaip
substancialinės lytys, kurios pas gyvąsias būtybes vadi-
namos sielos vardu. Žmogaus siela yra protinga, nors
suima ir vegetatyvinę, ir sensityvinę sielą; gyvulio sie-
la — sensityvinė, Žmogaus siela yra dvasinė, o augmenų
ir gyvulių — materialinės. Tačiau ir gyvulių, ir augmenų,
ir žmogaus sielos su kūnais sudaro substancialinę vieny-

134

bę. Gyvosios būtybės pagal savo prigimtį veikia, siekia
savo tikslo, pasižymi specifinėmis savybėmis.

Gyvybės kilmės problema.— Ji stato klausimą, kaip
pasaulyje atsirado gyvybė. Yra tokios teorijos, patiekian-
čios atsakymą:

a) Savaimingo gimimo teorija, kuri skelbia, kad gyvy-
bė kilo savaimingai iš negyvų būtybių. Sofistai, Sokratas,
Aristotelis, Darwin, Schopenhauer.— Šį manymą, kad iš
neorganinės medžiagos tam tikrose sąlygose atsiranda gy-
vybė, sugriovė Pasteuro bandymai; įrodyta, kad tai ne-
galima. Be to, gyvosios būtybės yra aukštesnės už negy-
vąsias savo prigimtimi, yra substancialinio skirtumo tarp
organinio ir neorganinio pasaulio,

b) Amžinosios gyvybės teorija. Pripažindama esant am-
žiną medžiagą, atsisako spręsti gyvybės kilmės klausimą
ir skelbia, kad gyvybė amžina. Prie šios teorijos prisi-
šlieja kosmogoninė teorija, kuri sako, kad paties pasaulio
pradžioje buvo kelios medžiagos, kurios degdamos pa-
gimidė gyvybę. — Skelbiant gyvybės amžinumą tiktai to-
liau rustumiamas klausimas jo nesprendžiant.

c) Gyvybė atkeliavo iš kitos planetos.— Taip pat klau-
simas nesprendžiamas, o nukeliamas į kitą planeią, kas
nesudaro skirtumo, o tik apsunkina.

d) Teistinė pasaulėžiūra. Gyvybė yra išdava Dievo ku-
riamojo įsikišimo į pasaulį. Bet kai pasaulis eina jau tiks-
lingais keliais, tada jau nereikia (nėra reikalo) kiekvienos
būtybės atsiradimą aiškinti Dievo įsikišimo keliu. Toliau
viskas vyksta visimosi dėsniu. Šis faktas tačiau nepritai-
kytinas ta prasme, kad augalai atsirado iš neorganinės
medžiagos, gyvuliai —iš augalų, žmogus —iš gyvulių.
Tarp augalų, gyvulių ir žmonių yra substancialinio skir-
tumo, todėl vieno visimo čia nepakanka. Dievo tatai yra
sukurtos ir atskiros pagrindinės substancialinės gyvųjų
būtybių rūšys.— Čia prieiname jau evoliucionizmo teori-
jas, kurios su tuo nesutinka.

e) Evoliucionizmas pripažįsta, kad iš žemesnės gyvųjų
būtybių rūšies per ilgą laiką išsivystė aukštesnės. Čia su-
sidaro atskiros pakraipos kaip lamarkizmas arba trans-
formizmas, darvinizmas, skelbią esybinį rūšių kitimą. Ko-
voje už būvį iškyla vienos rūšys, dingsta kitos; nyksta
nereikalingos organizmų dalys.— Fiksizmas neigia rūšių
kintamumą. Kreacionizmas skelbia, kad Dievas kuria kiek-
vienu atveju.

135

Protas ir patyrimas pasipriešina savaimingo gyvybės
gimimo hipotezei; panašiai neranda patirtinio patvirtini-
mo ir evoliucinė gyvybės atsiradimo teorija. Protas čia
priešinasi ta prasme, kad nepripažįsta galimybės evoliu-
cijos keliu peržengti kokybinio skirtumo arba pasikelti iš
žemesnio buvimo laipsnio į aukštesnį, nes čia yra koky-
binio skirtumo. O kadangi tarp organinio ir neorganinio
pasaulio esama kokybinio skirtumo, tad gyvybė negalėjo
atsirasti evoliucijos keliu. Tas pats pripažintina ir apie
skirtumus tarp augalų bei gyvulių ir gyvulių bei žmonių.
Ir šitie skirtumai, kaip kokybiniai, t. y. esminiai, negalėjo
būti peržengti evoliucijos keliu. Vienintelį pakankamą
gyvybės atsiradimo išaiškinimą patiekia teistinė pasaulė-
žiūra, kuri derina dieviškąją kūrybą su tam tikra pasaulio
evoliucija. Būtent yra Dievo įsmeigtų gairių, iš pasaulio
pusės gali būti tam tikros reliatyvios evoliucijos, nes pa-
saulyje yra kūrybos. Kūryba ir evoliucija dalyvauja pa-
saulio išsivystyme.

Zmogaus kilmė. Žmogus skiriasi nuo gyvulio, tad iš
jo nekilęs. Teistinė pasaulėžiūra skelbia jį esant tobuliau-
siu pasaulio kūriniu, išėjusių iš Dievo rankų. Žmogaus
esmę sudaro laisva ir protinga dvasinė siela. Kreacioniz-
mas skelbia, kad Dievas sielą tveria kiekvienu atvejų;
generacionizmas — kad sykį sutverta siela toliau plinta
visimo keliu; tikrą gi išsprendimą teikia ta teorija, kuri
skelbia, kad žmogaus siela atsiranda sulig pirmykščių Die-
vo nusistatymu, įvykstant tam tikroms gamtinėms sąly-
goms; taigi sielos atsiradime dalyvauja ir žmogus, ir Die-
vas: žmogus sudaro materialines aplinkybės realizuotis
dvasinei sielai.

3. Teodicėja

Teodicėja priklauso specialiosios metafizikos dįscip-
linų grupei ir eina greta su kosmologija bei psichologija.
Ji vadinama dar prigimtąja teologija, nes savo objektą —
pirmutinę priežastį arba Dievą —tiria prigimtojo proto
šviesoje, kai doktrinalinė teologija tai daro pasiremdama
ir Apreiškimu,

Teodicėja yra toji filosofijos disciplina, kuri prigimtojo
proto šviesoje tyrinėja Dievą, kaip visų daiktų pirmutinę
priežastį ir galutiną jų tikslą.

Materialinis objektas vienodas su gamtamoksliuų, for-
malinis — kada gamtamokslio sritį tiria tiek, kiek joje

136

glūdi Pirmoji Priežastis. Metodas — analitinis sintetinis;
teodicėja pirm analitiniu keliu prieina prie Dievo sąvokos,
paskui sintetiniu keliu iš to daro išvedžiojimų. Problemos
pagrindinės trys: a) Dievo buvimo įrodymas, b) Dievo
esmė ir savybės ir c) Dievo santykis su pasauliu.

a) Dievo buvimas, Aeistai pasižymi neigiamuoju
nusistatymu ir, neigdami Dievą, neigia ir Jo įrodymus.
Teistai pasižymi teigiamuoju nusistatymu ir, teigdami Die-
vą, laiko Jo įrodymus arba nereikalingais, nes Dievas
pažįstamas tiesioginiai (ontologizmas), arba negalimais
(pozityvizmas, kantizmas), arba reikalingais ir galimais
(scholastika), arba žinomu Dievą iš tradicijos (fideizmas,
tradicionalizmas).

Ontologizmas skelbia, kad Dievo esybė mūsų proto
yra įžvelgiama tiesioginiu būdu. Dievo pažinimas yra pir-
mykštis pažinimas. Pažindami Dievą, pažįstame ir kitus
daiktus, nes Dievas, kaip universali, begalinė, pirmutinė
esybė, turi savyje sukurtųjų daiktų idėjas. Taigi Dievo
pažinimas yra akivaizdus, aiškus, pirmykštis.— Skelbėjai:
Descartes, Malebranche.

Prieš ontologizmą kalba psichologija ir gnoseologija.
Jei Dievą tiesiog įžvelgtume, turėtume tam tikrų emoci-
jų. Gnoseologija gi skelbia, kad mūsų pažinimas dešiiruo-
ja realizuotas idėjas (derealizuoja daiktus). Mūsų pažini-
mas vyksta nuo išdavų prie priežasties. Sulig ontologizmo
išeitų, kad pirma mes pažįstame Dievo idėjas, o paskui
pagal jas sukurtus daiktus. Patyrimas rodo, kad taip nėra,

Pozityvistai, kantistai, agnostikai, modernistai neigia
Dievo įrodymus, nes nepripažįsta, kad mūsų pažinimas
galėtų siekti už patirtinio pažinimo ribų. Kas yra nepri-
einama mūsų patyrimui, to negalima ir įrodinėti, ir tai
yra neįrodoma. Neįrodomas tatai ir Dievas. — Kantas Die-
vą įrodinėja tiktai „Praktinio proto kritikoje“. Laisvė, sie-
los nemirtingumas ir Dievas yra tai praktinio proto pos-
tulatai dorovės reikalui. Dorovė reikalauja, kad žmogus
būtų laisvas, turėtų nemirtingą sielą ir būtų Dievas —
Comte'as ir Spenceris skelbė trijų dėsnių teoriją, t. y.
pažinime bręsdamas žmogus turi eiti per 3 laipsnius: teo-
loginį, metafizinį ir pozityvinį. Ir vieni, ir kiti remiasi
klaidingu mūsų pažinimo vertinimu. Juk kantistai gnose-
ologijoje žinomi kaip transcendentalistai bei kriticistai, o
pozityvistai ir agnostikai — kaip skeptikai. — Modernizmas
yra tai sutelktinė pasaulėžiūra iš fideizmo, imanentizmo,
simbolizmo, agnosticizmo ir evoliucionizmo.

137

Fideizmas. Kadangi žmogus savo protu negali religijos
pasiekti ir kadangi religija vis dėlto yra reikalinga paaiš-
kinimo, tai jos reikia ieškoti pačiame žmoguje (imanen-
tizmas). Jausmas sukelia dievybės troškimą ir iškelia tai
iš pasąmonės, be jokio spręsmo iš proto pusės. Šitas jaus-
mas yra toks, kad jis dieviškąją realybę suima į save
kaip dalyką ir giliausią priežastį ir jungia žmogų su Die-
vu. Šitas jausmas yra vadinamas tikėjimu, ir taip supras-
tas tikėjimas yra Dievo įrodymas.

Tradicionalizmas. Grafas de Bonaldas (1754—1840), Ro-
bertas Lamennais (1782—1854), E. Bautain (1796—1867) ir
kiti paskelbė, kad protiniais argumentais Dievas neįrodo-
mas. Dievas, pirmajam žmogui suteikdamas kalbos galią,
suteikė ir visuotinąsias moraliries, socialines ir religines
tiesas, kurių turėtoja ir nešiotoja yra visuomenė; atskiras
žmogus gauna jas mokymo keliu. Tokiu būdu tiesos apie
Dievą eina tradicijos keliu. Aukščiausias pažinimas ir re-
miasi tikėjimu į Dievo autoritetą.

Kaip fideistai-modernistai, taip ir tradicionalistai su-
mažina proto vertę. Jei Dievo buvimas būtų protu neįro-
domas, tai Jis būtų nesąmoningo, neryškaus tikėjimo ob-
jektas. Tradicionalizmas atima tikėjimui protingumą; nes
jeigu autoritetas protu neįrodomas, tai ir tikėjimas, kuris
remiasi tokiu autoritetu, yra tuščias. Juk mes žinome, kad
tikėjimas yra proto apsisprendimas neakivaizdžiame da-
lyke valios pastangomis ir autoritetu. Autoritetą susilp-
ninus, atėmus jam protinį pagrindą, silpnėja ir tikėjimas.

Aristotelis; scholastika ir neoscholastika. Šie neigia ir
tiesioginį Dievo matymą, ir negalėjimą Jo įrodyti. Die-
vas, kaip visų pasaulio daiktų pirmoji priežastis, kaipo
glūdįs jame, kaip kad glūdi priežastis savo išdavoje, yra
įrodomas. Ogi pirmutinis prirodinėjimo būdas, pajėgiąs
prirodyti Dievo buvimą žmogaus proto galia, yra prirodi-
nėjimas a posteriori, tai yra einąs nuo pasaulio daiktų,
kaip išdavos, prie pirmosios jų priežasties — Dievo, To-
mas Akvinietis yra suformulavęs 5 prirodinėjimus, va-
dinamus „penkiais keliais į Dievą“. Kai kuriuos tų kelių
randame jau ir pas Aristotelį.

1. Judesio kelias. Pasauly esama metafizinio judesio,
t. y. metafizinio tapsmo arba perėjimo iš potencijos į ak-
tą. Kadangi, kaip žinome, kiekviena esybė, kad pereitų iš
potencijos į aktą, reikalinga išviršinio kitos esybės jude-
sio, tad gaunasi visa grandinė judančių esybių. Bet šitoks
judesys negali būti be pabaigos; galutinoje sąskaitoje

138

reikalinga yra nejudamo iš savęs esančio judintojo, kuris
būtų pirmutinė visokio judesio priežastis.

2. Priežastingumo argumentas. Kiekviena priežastis yra
kitos kurios priežasties išdava, jos pastūmėta veikti. To-
kiu būdu susidaro grandinė aukštyn kylančių priežasčių,
kuri negali būti begalinė ir yra reikalinga pirmutinės, ne-
sančios kokios nors kitos priežasties išdava.

3. Konlingencijos argumentas. Pasaulyje yra esybių,
neturinčių buities savyje, bet savo buvimo raciją yra ga-
vę iš kitų esybių. Kadangi neturinčių iš savęs buities tam-
pančių esybių būsena reikalinga yra nenykstamos bei ne-
kintamos esybės, turinčios buitį iš savęs, tad tokia esybė
privalo būti, ir ja yra Dievas.

4. Tobulumo laipsnio argumentas. Prigimtųjų esybių to-
bulumo laipsnio tyrinėjimas parodo Dievo buvimą, ka-
dangi mažiau ar daugiau tobulų ir besitobulinančių esy-
bių gradacija reikalinga visiškai tobulos esybės, turinčios
tobulumą iš savo esmės. Tokia Esybė yra Dievas. Visiško
tobulumo žymė ir sudaro pagrindą Dieviškosios Esybės
sąvokai.

5. Tikslingumo argumentas. Tiksltingos pasaulio tvar-
kos tyrinėjimas prirodo Dievo buvimą. Kadangi šita tvar-
ka reikalauja galutinoje sąskaitoje visa žinančio ir visa
galinčio tvarkdario, kuris būtų iš savo esmės harmoningas
tvarkos padaras.

Be šių penkių argumentų, pasemtų iš mokslingo mūsų
pasaulio tyrinėjimo, yra dar Dievą įrodančių argumentų,
pavyzdžiui, visuotinasis tautų sutarimas apie Dievo buvi-
mą (visuotinoji religija), išvidinis žmogaus sąžinės liudi-
jimas ir panašiai. Tačiau tik pirmieji argumentai turi
griežtai sprendžiamosios reikšmės, antrieji turi tik tikėti-
nos reikšmės,

b) Dievo esmė ir savybės. Dievas yra nema-
teriali esybė teigiamąja prasme, nes ji tokia yra iš savo
esmės. Nematerialios esybės neigiamąja prasme yra tos,
kurios yra atitrauktos nuo medžiagos mūsų proto pagal-
ba. Apie nematerialias esybes teigiamaja prasme tegali-
me turėti tik analoginių pažinčių, nes joms negalime tai-
kyti mūsų materialaus pasaulio tiesiogine prasme. Die-
vas tatai yra esybė analogine prasme. Vienokia būsena
yra pasaulio esybių ir kitokia būsena yra Dievo Esybės.—
Tikras Dievo esmės supratimas remiasi jo visiškai vien-
tisomis tobulybėmis, įgaunamomis su pagalba gvildenimo
Jo trejopu būdu: 1) atribucijos, arba teikimo Dievui visų

139

tobulybių, kokių esama pasaulyje; 2) iliuminacijos, arba
šalinimo visų neigiamybių, sakant, pavyzdžiui, kad Die-
vas yra nematerialus, nesudėtingas ir panašiai; 3) trans-
cendencijos, arba kėlimu į aukščiausį laipsnį visų suteik-
tų Dievui tobulybių.

Metafizinę Dievo esmę sudaro tai, kad Dievas turi bui-
tį iš savęs *. Dievo esmė ir buitis realiai nesiskiria. Jei
Dievas buitį būtų gavęs vėliau, reikėję būtų buvę prie-
žasties, kuri tai suteiktų. Tada Dievas nebūtų pati pirmoji
priežastis. Toliau Dievas yra visiškai vientisas; jis nesu-
sideda iš jokių dalių, jame nesama realaus skirtumo tarp
akto ir potencijos, tarp substancijos ir jos galių, tarp es-
mės ir buities; todėl Dievas vadinamas actus purus —
grynas aktas, veikiąs tiesioginiu būdu per savo substan-
ciją. Dievo tobulumas yra nenykstamas ir begalinis. Jis
jungia savyje visų aukščiausiame lygyje laipsnyje visas
tobulybės, kurių yra ar gali būti pasaulio esybėse. Šita
prasme Dievas yra nekintama, amžina, neišmatuojama, gy-
vastinga, asmeninga, intelektinga, valinga Esybė.

Kaip visiškai vientisas, nenykstamai tobulas ir jokia
prasme neribotas, Dievas yra vienintelis. Todėl šalia gėrio
pirmapradės, kuria yra Dievas, negali būti blogio pirma-
pradės, kuri, kaip Dievas, turėtų iš savęs nepriklausomą
buitį, ką išpažįsta teologinis dualizmas (gnosticizmas).

Kaip intelektinga tobula Esybė, Dievas pažįsta pats
save vienatiniu adekvatiniu suvokimu aktu. Pažindamas
pats save, Dievas pažįsta visa tai, kas gali būti. Dievo
idėjos yra nesuskaitomos, bet jos identifikuojasi su vie-
natine Dievo esme, kuri yra visų daiktų aukščiausiu pir-
mapradžiu. Dievas išsyk pažįsla ištisai visą visumą jos
praeityje, dabartyje ir ateityje. Būsimų priežasčių išda-
vas Dievas pažįsta savo valios nuosprendžiuose, nes kaip
sakoma: „Dievo žinioje yra daiktų priežastys".

Formalinis Dievo valios objektas yra Jo esmės geru-
mas, materialinis — kas yra skolinto iš Dievo gerumo.
Dievas myli būtinai savo esmės gerumą ir gerumą sukur-
tosioms esybėms. Laisva Dievo valia yra nekintama savo

nusprendimuose.

Dievas yra visagalis; Jis pajėgia nuveikti visa, kas
galima nuveikti iš esmės. Dievo visagalybė visų pirma

* Pagrindinę Dievo savybę sudaro Jo išsavumas (turi iš savęs bū-
tį). Kai kas mano, kad tokia savybė yra Dievo gerumas, kilti — kad to-
bulybių visetas.

140

yra tai Jo kuriamoji galia. Visa tai, kas yra šalia Dievo,
yra Dievo sukurta, nes vienas tik Dievas pajėgia substan-
cialiniai kurti.

c) Dievo santykis su pasauliu, Šioje pro-
blemoje yra keliami trys klausimai: 1) kaip Dievas ski-
riasi nuo pasaulio, 2) kaip pasaulis gali kilti iš Dievo
galybės ir 3) kaip Dievas palaiko pasaulį.

1. Panteizmas neskiria Dievo nuo pasaulio; pasaulis ir
Dievas yra vienas ir tas pats. Jis nepripažįsta transcen-
dentinės, šalia pasaulio esančios esybės. Dualizmas, at-
virkščiai, skelbia, kad pasaulis ir Dievas egzistuoja greta
vienas kito; vienas ir kitas yra amžini, vienokios būsenos.
Teizmas taiko abu kraštutinumus. Jis išpažįsta vienintelę
iš savęs turinčią buitį Esybę, kuri glūdi pasaulyje, kaip
kad priežastis glūdi išdavoje, ir yra virš pasaulio, kaip
kad kūrėjas yra virš savo kūrinio. Dievas ir pasaulis yra
esybės, bet įmanomos tik plačiausia analogine prasme;
vienokia yra pasaulio būsena ir visai kitokia yra Dievo
būsena. Dievas nėra kažkokia imanentinė ar kitokia pri-
gimtosios būsenos esybė, bet transcendentalinė, nemate-
riali teigiamąja prasme, turinti iš savęs buitį.

2. Pasaulio kilimas. Panteistai ir dualistai skelbia, kad
pasaulis yra amžinas: pirmieji — kad jis yra ir Dievas,
antrieji — kad yra šalia Dievo. Emanacinis panteizmas sa-
ko, kad pasaulis išsivystė iš dieviškosios substancijos;
pasaulio daiktai yra tai ta pati dieviškoji substancija,
kuri vėliau vėl sutekės į dievybę. Iš tikrųjų gi pasaulis
yra Dievo sukurtas iš nieko. Tai Jo kuriamosios galios,
arba visagalybės, padaras. Jis todėl yra Pirmoji Priežastis
ir galutinas visų daiktų tikslas.

3. Dievo Apvaizda. Kad pasaulis galėtų turėti trun-
kančios būsenos, t. y. kad prigimtosios esybės galėtų vei-
kti, yra būtinai reikalinga nenutrūkstama Dieviškosios
galybės įtaka. Todėl pasaulis yra palenktas Dievo Ap-
vaizdai, kuri savo valdomąja veikme yra visuotina. Die-
vo Apvaizda pasireiškia tuo, kad pasaulis siekia savo
tikslo, ir žmonės yra numatyto Dievo plano realizuotojai,
nors to kartais ir nenusimano. Racionalizmas sako, kad
taip nėra, kad Dievas palikęs pasaulį visiškai jo nuosavai
iniciatyvai. Okazionalistai skelbia, kad viskas yra Dievo
rankose, ir žmonės tik teikia progų Dievo planams reali-
zuotis. Teizmas pripažįsta Dievo veikmę pasauliui ir tik
Jam vienam palieka substancialinių formų kūrimą (kūri-

H1

mą esybių esmės); žmogus gali sudaryti antraeilių subs-
tancialinių iormų.

Su providencialine Dievo veikme nėra nesutaikomas ir
blogio buvimas pasaulyje. Blogis kyla iš laisvosios kūri-
nių valios. Dievas kad ir gali blogį pašalinti, bet Jis to
nedaro nenorėdamas varžyti žmonių laisvės, kuri turi lai-
mėti žmogui užmokestį. Tačiau blogis nekliudo Dievui
vykinti savo planų realizavimą. Blogis parodo tik prigim-
tųjų esybių netobulumą,

4. Psichologija

Psichologijos disciplina priklauso specialiajai metafi-
zikai. Ji reiškia mokslą apie sielą (psichė — siela, lo-
gos — mokslas). Pirmas šį terminą pavartojo Melanchton
XVI šimtm. pabaigoje. Anksčiau šis mokslas buvo var-
dintas kitais vardais ir įspaudžiamas tarp gamtos mokslų.
Šiandien psichologijoje eina emancipacijos vyksmas, ir iš
jos, kaip filosofinės disciplinos, išsiskiria specialūs moks-
lai, pavyzdžiui, eksperimentalinė psichologija.

Reikia skirti šiaip psichologijos mokslus nuo metafizi-
nės psichologijos. Šiandien to skirtumo ne visi paiso (pa-
vyzdžiui, Geyser) ir į filosofiją sudeda ir tuos mokslus,
kurie tyrinėja psichines apraiškas, iš artimesnių priežas-
čių, ir metafizinę psichologiją, kuri tyrinėja šitų apraiš-
kų sąmoningą pagrindą, arba sielą. Psichologija apskritai
skirstoma į bendrąją — suaugusio žmogaus psichologiją —
ir diferencialinę; kitų atžvilgiu —į individualinę ir ko-
lektyvinę; dar kitu skiriamos pritaikomosios psichologijos,
pavyzdžiui, pedagoginė psichologija. Vis tai specialūs psi-
chologijos mokslai, kurie domisi psichologinėmis apraiš-
komis, aprašinėja ir iš artimesnių priežasčių aiškina psi-
chinius davinius. Metafizinė psichologija, priešingai, do-
misi šitų davinių pagrindu — siela, jai rūpi bendrieji sie-
los dėsnių principai.

Meltafizinė psichologija yra toji filosofijos disciplina,
kuri stengiasi susekti sąmoningą žmogaus psichinių ap-
raiškų pagrindą, vadinamą sielos vardu.

Materialinis jos objektas yra psichiniai daviniai (ap-
raiškos) (?), kurių patiekia specialūs psichologijos moks-
lai; formalinis — kad stengiasi susekti jų pagrindą iš to-
limiausių priežasčių. Metodas — jis nėra eksperimentali-
nis, bet racionaliniu būdu eina prie jų priežasties. Todėl
metafizinę psichologiją reik skirti nuo eksperimentalinės,

142

C. PRAKTINĖS PASAULĖŽIŪROS
MOKSLAS

Praktinės pasaulėžiūros mokslas, arba praktinė filoso-
fija, tyrinėja žmogaus veikimo pagrindus įvairiais atžvil-
giais ir todėl susidaro keletas filosofinių disciplinų: trys
jų yra normatyvinės — etika, teisės filosofija ir estetika,
kadangi tyrinėja žmogaus veikimą normatyviniu atžvil-
giu; etika stengiasi susekti doros normas, teisės filoso-
fija — teisės normas, estetika — dailiosios kūrybos nor-
mas; ir dvi eksplikatyvinės: kultūros filosofija ir religi-
jos filosofija, kadangi stengiasi išaiškinti pirmutinius ir
visuotinus kultūros ir religijos pagrindus.— Tarp etikos
ir teisės filosofijos nėra dar galutinai nustatyti santykiai
ir todėl jos eina kartu; teisės filosofija yra kilusi iš etikos,

1. Etika su teisės filosofija

a) Etika. Graikų kalbos žodis etos reiškia paprotį, bū-
dą, dorovę. Aristotelis pirmas iš jo padarė terminą he-
tika, reiškiantį mokslą apie dorinio žmogaus veikimo tiks-
lus, lytis, taisykles (normas). Jo etikos mokslą dėsto tokie
veikalai: a) Nikomacho etika (pavadinta jo sūnaus Niko-
macho vardu, kuris turbūt tėvo mokslą bus sutvarkęs),
b) Eudemiškė etika (mokinys Eudemas dėsto savo moky-
tojo mokslą), c) Didžioji etika (Hetika megala) ir d) Poli-
tika (valstybės mokslas). Prieš Aristotelį dorinio žmogaus
veikimo klausimus sprendė Sokratas, vėliau — stoikai.
Romėnai etikos mokslą pavadino moralinės filosofijos var-
du. Scholastika su Tomu Akviniečiu priešaky etikos mok-
sle laikėsi Aristotelio gairių, tik toliau ją gilino ir giliau
dalyką sprendė. Šiaip etikos klausimai buvo sprendžiami
išeinant iš susiformuluotos pasaulėžiūros pagrindų (idea-
lizmo, panteizmo etc.). Be to, nedera etikos vadinti prak-
tinės filosofijos vardu, kadangi pastaroji yra daug pla-
tesnė ir, kaip matėme, apima visą eilę disciplinų. Etika
praktinės filosofijos objektą, kuriuo yra žmogaus veikimo
pagrindai, tyrinėja tik vienu atžvilgiu: norėdama susekti
sąlygas, kurios žmogaus veikimą doru padaro,

Etika, arba moralinė filosofija, yra toji praktinės fi-
losoiijos dalis, kuri tyrinėja prigimtuosius dorinio žmo-
gaus veikimo pagrindus. Materialinis objektas — žmogaus
veikimas apskritai, formalinis — šitas veikimas dorinio jo
gerumo atžvilgiu.

143

Nuo šitų praktinės filosofijos disciplinų etika skiriasi
savo formaliniu objektų; ji tyrinėja žmogaus veikimą kai-
po toki, stengiasi susekti šito veikimo dorines normas.
Todėl etika yra normatyvinė disciplina. Nuo moralinės te-
ologijos skiriasi tuo, kad pirmoji tiria žmogaus veikimo
apraiškas, antroji — veikimo pagrindus. Moralinė teologi-
ja remiasi Apreiškimu ir jo šviesoje vertina žmogaus
veikseną; etika remiasi tik prigimtuoju protu, pasinau-
dodama istorijos ir tautų patyrimo daviniais. Moralinė
teologija žiūri daugiau krikščionies dorumo, kai e*ikai
svarbus (lorumas žmogaus apskritai.

Etika yra praktinė disciplina ta prasme, kad ieško tie-
sos apie žmogaus veikimą. Kad etika patiekia nurodymą
gyvenimui, yra tai pripuolama jos išdava. Iš savo esmės
etika yra teorija apie dorinį žmogaus veikimą; ji pasako,
koks yra normalus dorinis veikimas ir todėl turi judina-
mosios galios.

b) Teisės filosofija. Teisės filosofija su etika sudaro
kartu moralinę filosofiją; taigi teisės filosofija yra dalis
moralinės filosofijos. Tačiau taip sprendžia tik tie, kurie
teisę priskiria moralinei tvarkai. Kas galvoja kitaip, tei-
sės filosofiją atskiria nuo etikos. Nederėtų taip daryti to-
dėl, kad prigimtoji teisė išdygsta iš doros dėsnių, o teisės
filosofija kaip tik ir išaugo iš prigimtosios teisės. Prigim-
toji teisė toliau tarnauja pagrindu pozityviai teisei.

Teisės filosofija yra toji moralinės filosofijos dalis, kuri
tyrinėja prigimtuosius teisinės tvarkos pagrindus. Mate-
rialinis objektas — teisinė tvarka, formalinis — ši tvarka
moraliniu atžvilgiu. Nuo jurisprudencijos skiriasi tuo, kad
tiria prigimtuosius teisinės tvarkos pagrindus; jurispru-
dencija — teisę apskritai. Normatyvinė — kad siekia tei-
sės normų. Teisės filosofija galėtų būti nepriklausoma tik
pilnai išsivysčius ant ius naturale 8 pagrindo.

2. Estetika*

Graikų žodis aistanomai (augdavoa) reiškia jausti,
reaguoti. Baumgarten (1735) padarė iš jo terminą estetika,
reiškiantį mokslą apie meną ir grožį. Bet tie klausimai
buvo sprendžiami ir anksčiau. Senovėje Aristotelis rašė
apie grožį veikale „Apie tai, kas gražu“ (negi tor xuiov);

* Apie etiką ir grožio esmę galima pasiskaityti „Židiny“, 1927 m.
Nr. 5—6, p. 432 ir „Kultūros filosofijos metmenyse“, p. 70—76.

144

viduramžy tatai gvildė poetinė Tetorika, muzika; dabar
yra grožio ir meno mokslas estetika, kaipo filosofijos dis-
ciplina.

Estetika yra toji praktinės tilosolijos disciplina, kuri
tyrinėja dailiosios kūrybos pagrindus. Materialinis ob-
jektas — visas estetinio gyvenimo plotas, formalinis — kad
estetinio gyvenimo apraiškas tyrinėja iš tolimiausių prie-
žasčių, arba tai, kad tiria grožio ir meno pagrindus.

Taip suprantama estetika yra bendroji, arba filosofinė,
kurią reikia skirti nuo specialiosios, arba empirinės, es-
tetikos. Kai kurie mokslininkai tepripažįsta šią pastarąją
ir estetikai apskritai nenori teikti filosofijos vardo. Svar-
biausia nesusipratimo priežastis yra ta, kad nuo XVIII
šimtmečio estetika tebėra smarkaus išsivystymo stovyje
ir yra Visai dar jauna filosofijos disciplina. Jei seniau
pasitenkintą estetikoje bendru plotu, tai dabar ypatingai
pabrėžiama empirinis jos pobūdis, kurs priešpastatomas
filosofiniams tyrinėjimams, ir neigiamas normalyvinis es-
tetikos pobūdis. Šitos tendencijos, estetikoje išbujojusios
XIX šimtm., yra ypač reikšmingos šiandien, specialių
mokslų išbujojimo laiku,

Estetikos moksle pastebimas tas pats emancipacijos
vyksmas, kuris ėjo gamtos moksluose, o šiandien eina
psichologijoje. Iš jos, kaip filosofijos disciplinos, iškyla
specialių mokslų tyrinėjimai, kurie vėliau pretenduoja į
atskirus specialius mokslus. Todėl specialiosios, arba em-
pirinės, estetikos emancipacija iš po filosofinės estetikos
globos yra pateisinama tokiu pat būdu, kaip kad pateisi-
nama specialių mokslų emancipacija iš po filosofijos glo-
bos. Bet kaip tik todėl negali būti ir prieštaravimo tarp
empirinės ir filosofinės estetikos, kadangi jųdviejų santy-
kiavimas yra vienas atsitikimas iš specialių mokslų ir fi-
losofijos santykiavimo, Filosofinė estetika materialiniu ob-
jektu turi visą estetinio gyvenimo plotą, estetinio gyveni-
mo apraiškas tyrinėja iš tolimiausių priežasčių ir sudaro
estetikos klausimų srity plačiausių apibendrinimų. Specia-
lioji estetika, priešingai: materialiniu objektu turi atskirus
estetikos klausimus, tiria juos iš artimesnių priežasčių ir
nedaro plačių apibendrinimų. Filosofinė estetika plačiais
apibendrinimais atbaigia specialios estetikos tyrinėjimus ir
todėl, kaip tyrinėjanti grožio ir meno pagrindus. ji viena
tegali patiekti menininkui reikalingą estetinę pasaulėžiūrą.

Be filosofinės estetikos, yra dar kitų filosofijos discip-
linų, taip pat tiriančių meno ir grožio problemas. Onto-

10. S. Šalkauskis 145

logija tiria, kiek grožis yra objektyvus daiktuose. Psicho-
logija sprendžia, kiek grožis yra patiriamas kaip subjek-
tyvinis mūsų psichikos pergyvenimas; jai svarbus yra
pats grožėjimosi vyksmas žmogaus psichikoje. Pagaliau
meno filosofija, arba estetika siaura prasme, nagrinėja,
kaip subjektyvinio ir objektyvinio grožio sintezė privalo
būti realizuojama meno priemonėmis. Ji tyrinėja bendrus
dailiosios kūrybos pagrindus, kai pirmoji — objektyvaus
grožio pagrindus, antroji — subjektyvaus,

Iš filosofinės estetikos problemų yra pagrindinės trys:
1. Grožio esmė. 2. Grožis gamtoje arba gamtos grožis. 3.
Grožis mene, arba meno grožis.

1. Grožio esmė. Grožio problema filosofijoje pri-
klauso prie sunkiausiųjų problemų, kuri tegali būti tei-
singai sprendžiama vien tada, kai yra suvedamos į sinte-
zę subjektyvinė ir objektyvinė klausimo pusė. Kai grožis
yra aptariamas pagal veikmę, kuria jis daro mums, pai-
soma subjektyvinė grožio pusė. Kai, atvirkščiai, grožis
yra aptariamas pagal savybes daiktų, kurie mus veikia,
paisoma objektyvinė grožio pusė, Senovės laikai spren-
dė apie grožį objektyviniai; mūsų laikai, paskendę psi-
chologizme ir reliatyvizme, palinkę yra į subjektyvizmą;
aristoteliška tomiška filosofija atsižiūri abiejų grožio pu-
sių: objektyvinės ir subjektyvinės.

a) Objektyvinis grožis. Grožis turi objektyvų pagrin-
dą pačiuose daiktuose. Dėl šito objektyvaus pagrindo vie-
ni daiktai grožio atžvilgiu stovi aukščiau už kitus, todėl
pirmieji laikomi gražesniais už antruosius. O šitas objek-
tyvus pagrindas yra ne kas kita, kaip realus daiktų to-
bulumas.

Istorijoje objektyviniu grožio supratimu pasižymėjo
graikai. Jie skelbė, kad grožis yra pačiuose daiktuose ir
jis nesikeičia (nepareina) nuo mūsų pergyvenimų. Anot
Aristotelio ir Platono, grožis esąs harmoningame dalių su-
derinime. Plotinas skelbė, kad gražios yra ir nesudėtin-
gos, vientisos esybės, nes kiekviena esybė graži tame
laipsnyje, kokiame laipsnyje turi buities. Visi jie grožio
atžvilgiu yra objektyvistai. Grožėjimosi atžvilgiu — inte-
lektualistai, nes, anot jų, grožis tegali būti pažintas tik
aukštesne žmogaus sielos galia — protu, o ne pojūčiais.

Graikų pažiūra į grožį rado pritarimo pas šv. tėvus,
ir ypač pas šv. Augustiną ir Pseudo-Dionizą Areopagietį,
ir perėjo į viduramžius. Viduramžy Aristotelio, Platono

ir Plotino grožio supratimas buvo padėtas į filosofinės

146

estetikos pagrindą, sutapdytas su scholastika, ir tuo bū-
du kilo sintetinė grožio koncepcija. Joje pabrėžiama, kai-
po pirmas svarbus objektyvus grožio veiksnys, tvarka.
Tvarkai reikalingos šios dvi sąlygos: sudedamųjų ele-
mentų daugingumas ir kuris nors vienybės pradas. Sude-
damosios dalys turi pasižymėti įvairumu, o vienybės pra-
das didesniu sudėtingumu, Taigi tvarka yra daugingų bei
įvairių elementų susiderinimas pagal tam tikrą vienybės
prūdą. Estetinei tvarkai statomi dar trys specialūs reika-
lavimai: 1) sudedamųjų dalių atžvilgiu — reikiamoji di-
dybė arba pilnatvė (integritas); 2) visumos atžvilgiu —
grakštus dalių susiderinimas į visumą bei reikiamą pro-
porciją; 3) sudedamųjų dalių susiderinimo atžvilgiu —
ryškus skaidrumas (claritas pulchri). Taigi yra trys ob-
jektyvaus grožio reikalavimai: pilnatvė, proporcija ir
skaidra.

Tai, kas sudedamuosius elementus vienija į vieną vi-
sumą, yra forma, arba lytis. Substancialinė lytis yra bu-
vimo, vienybės, veikimo ir tikslingumo pradas. Ji apval-
do medžiagą ir sudaro joje vieningumą, tikslingumą bei
tobulumą. Taigi ir grožis pareina nuo formalinės daiktų
priežasties. Kai lytis galingai pasireiškia ir tobulai apval-
do medžiagą, įvyksta daikto lyties įsiskaidrėjimas. Todėl
šv. Tomas ir sako, kad grožis yra tai skaidrus substancia-
linės net pripuolamosios lyties pasireiškimas pro propor-
cionaliai sutvarkytas ir atbaigtas medžiagos dalis.

Idėjos ir lyties santykis. Grožio yra vien ten, kur ly-
tis yra tobulai įsigalėjusi medžiagoje, pro kurią ji apsi-
reiškia. Bet lytis yra arti surišta su idėja, nes daikto lytis
yra jo suvokiamumo pradas. Kas neturi lyties, pavyz-
džiui, chaosas, negali būti ir suprastas, o kur yra lytis,
ten yra ir idėja. Tai aišku iš to, kad kiekviena lytis yra
realizuota idėja, o kiekviena idėja yra derealizuota lytis.
Juk idėjas mes gauname tik derealizuodami, arba nugam-
tindami, daiktų lytis; o daiktų lytis yra ne kas kita kaip
realizuotos Kūrėjo idėjos, kurių mes nepajėgiame pilnai
suvokti. Grožio problemoje lyties ir idėjos supratimas tu-
ri būti pakankamai platus. Lytis juk vienaip pasireiškia
erdvėje, kitaip laike, dar kitaip jųdviejų kombinacijoje.
Todėl kiekvienas menas turi savo idėjas, pavyzdžiui: mu-
zika, tapyba, skulptūra ir t. t. Juo galingiau idėja pasi-
reiškia, juo stipresnis esti įspūdis.

Lytis ir turinys. Daikto gražumas pareina nuo formos,
arba lyties. Bet tai nereiškia, kad grožiui turinys yra abe-

147

jingas. Lytis, kaip sakyta, yra tobulumo pradas, taigi ji
išreiškia ne ką kita, kaip išvidinį daikto tobulumą arba
daikto turinį. Jei daiktai yra netobuli, tai ir lytis juose
negali tobulai pasireikšti. Pavyzdžiui, žmogus gali būti
gražus dėl savo struktūros ir išvidinio sielos gyvenimo;
tikrai jis bus gražus tik tada, kai abu šie tobulumai su-
tars. Taigi grožis yra specialiai išviršinė daikto tobulumo
išraiška. Tokiu būdu prieiname galutiną išvadą, kad
objekiyviniu atžvilgiu grožis yra daikto tobulumo žydė-
jimas pro išviršinę jo lytį.

b) Subjektyvinis grožis — Graikų grožio supratimas
ėjo objektyvine pakraipa. Nuo Kanto laikų grožio supra-
time pradėjo reikštis persvara į subjektyvinę pusę. Šiuo
atžvilgiu grožis yra charakterizuojamas tais įspūdžiais, ku-
riuos jis padaro žmogaus pažinimo pajėgoms. Subjekty-
vistai tuo ir pasitenkina skelbdami, kad grožis savo pa-
grindą teturi žmogaus psichikoje. Tam yra priešingas in-
tegralinis sintetizmas, kuris objektyvinį ir subjektyvini
grožio atžvilgį suderina priežastingų būdu. Būtent grožis
subjektyviniu atžvilgiu yra estetinis pergyvenimas, turįs
objektyvią priežastį daikte, sugebančiame jį sužadinti. Ob-
jektyvus grožio pagrindas glūdi daikte, subjektyvus —
žmogaus psichikoje.

Estetinį pergyvenimą gauname patirdami veizėjimu
daikto tobulumą, išeinantį aikštėn pro išviršinę lyti. Gro-
žio pagrindui, esančiam daiktuose, mumyse atliepia este-
tinė emocija. Tai įvyksta per tris psichologinius pasigro-
žėjimo momentus. Pirmiausia per juslinį patyrimą (svar-
biausia per regėjimą ir girdėjimą) gauname estetinį įs-
pūdį. Toliau šį įspūdį sustiprina ir atgamina išvidinės jau-
slės, ypač atgaminamoji ir kuriamoji vaizduotė. Pagaliau
protas stengiasi susekti grožio idėją, kuri įžvelgiama in-
tuicijos būdu, t. y. daikto lytis dešifruojama tiesioginiu
veizėjimo aktu. Tik idėjos įžvelgimas duoda galimybės
suvokti grožį ir stiprina estetinę emociją. O visa tai pa-
deda susižavėti daikto tobulumu. Taigi subjektyvinių al-
žvilgiu grožis yra susižavėjimas daikto tobulumu, išeinan-
čių aikštėn pro išviršinę jo lytį. Tatai yra ne kas kita, kaip
estetinis pergyvenimas, arba grožėjimasis.

c) Objektyvinio ir subjektyvinio grožio sintezė.— Ob-
jektyviniu atžvilgiu grožis yra daikto tobulumo žydėjimas
pro išviršinę lytį. Objektyvinis grožis glūdi daiktuose. Jis
pareina nuo lyties, kaipo formalinės daikto priežasties, ir
nuo turinio, kaipo materialinės daikto priežasties. Lytis yra

148

realizuota idėja. Lytis apreiškia daikto tobulumą.— Sub-
jektyvinis grožis yra žmogaus susižavėjimas daikto tobu-
lumu, apsireiškiančiu per daikto lytį. Subjektyvinio gro-
žio pagrindas yra žmogaus psichikoje. Tai yra estetinė
emocija, kylanti todėl, kad objektyvinis grožis veikia į
žmogaus jusles ir kad žmogus pajėgia įžvelgti realizuotą
idėją. — Pirmasis yra normalus pasaulio stovis, antrasis —
svarbiausias žmogaus džiaugsmo šaltinis. Objektyvinis
grožis yra idealio prado įsigalėjimas pasaulyje, subjek-
tyvinis — džiaugsmas dėl jo įsigalėjimo.— Bendrai: grožis
yra išviršiniu būdu skaidriai pasireiškiąs daiklo tobulu-
mas, kiek jis yra aiškaus pažinimo ir idealaus pasismagi-
nimo objektas.

2. Gamtos grožis. Gamtoje taip pat yra grožio,
tik jis daug sunkiau suvokiamas, kaip meno grožis. Mat
sukurtoji dailenybė tiesioginiu savo tikslu turi grožį ir
stengiasi jį taip išreikšti, kad jis darytų estetinio įspūdžio.
Gamtoje gi grožis nėra pirmutinis tikslas; jis kyla iš pa-
saulio santvarkos, pasižyminčios tobula savo tvarka ir
proporcija. Gamtoje yra daug grožio, bet ne visada jis
skaidriai prasiveržia ir nedaro todėl stipraus estetinio įs-
pūdžio. Todėl gamtos gražumas mažai žavi tuos žmones,
ypač plačiąsias jų mases, kurie turi mažai išlavintą este-
tinį jausmą ir nepasižymi pakankamu estetiniu sprendi-
mu. Gamtos grožis suvokiamas daugiausia tų žmonių, ku-
rie pasižymi estetiniu jautrumų,

Jau Platonas pastebėjo gamtos gražumą. Pasaulį jis
laikė amžinybės šešėliu, ir kaipo toksai, [jis] yra gražus.
Atvirkščiai, jis niekino meną, kaip šešėlio šešėlį. Plotinas
stengėsi sistemingai išaiškinti, iš kur gamtos grožis. Anot
jo, daiktai kad ir yra emanacijos keliu atsiradę iš Dievo
(iš Viena) ir yra kažkas paskutinis, nutolęs nuo pirmosios
šviesos, vis tik yra gražūs. Šia savo teorija, kad daiktai
gražūs, nes paeiną nuo Dievo, turėjo įtakos ir Bažnyčios
tėvams. Viduramžyje gamtos gražumą kėlė aikštėn di-
džiausias renesanso poetas Dantė ir kiti. Šiaip kai kurie
renesansininkai ėmė gamtą gerbti net stabmeldiškai, iš-
eidami iš natūralizmo ir humanizmo principų. Giordano
Bruno žiūrėjo į gamtą panteistiškai. Naujais laikais gam-
tos grožiui atidavė duoklę Malebranche, Leibniz, Kant,
Rousseau. Jonas Ruskin, gamtos grožį statė net aukš-
čiau už meną ir kultūrą; jis reikalavo panaikinti fabrikų
kaminus, gelžkelius, kitus techninius patobulinimus, nes

149

tai iškreipia gamtos gražumą. Šituo grožiu domėjosi ir
Solovjovas.

Objektyvinį gamtos grožio pagrindą sudaro jos tvar-
ka, derama proporcija; subjektyvinį — skaidra. Kai žmo-
gus pastebi skaidrią apraišką daugingoje vienybėje, jis
grožisi gamta.

Gamtos grožis yra pirmesnis už meno grožį. Meno
grožis gaunamas realizuojant idėjas, o idėjos juk yra de-
realizuotos lytys gamtoje. Taigi iš gamtos gaunamos idėjos
ir paskui jos realizuojamos. Gamtoje grožis reiškiasi per
substancialines lytis, mene — per pripuolamas, sukurtas.

3. Meno grožis. Menas apskritai yra vykęs prie-
monių taikymas kuriam nors tikslui. Pagal tikslų įvairu-
mą susidaro ir įvairios menų rūšys. Bet tik tuo atveju,
kai meno tikslu yra grožio atvaizdavimas regimąja lytimi,
turime dailųjį meną, arba dailę. Dailė ir yra kuriūmasis
grožio išreiškimas. Tai yra grožio lyties realizavimas ti-
krovėje žmogiškomis kūrybos priemonėmis. Meno išdava
yra sukurtosios meno dailenybės, arba kūriniai. Klausi-
mas, kaip juos vertinti grožio atžvilgiu.

Kaip menas, taip ir jo kūriniai ne visų ir ne visada
tinkamai vertinta. Platonas pirmas išsireiškė prieš meną,
laikydamas jį grožio atžvilgiu šešėlio šešėliu. Meną, kaip
žmogaus rankų padarą, niekino ir Leibniz, Pascal, Dide-

rot, Tolstoj. Tačiau šių skaičius yra nedidelis.

Tie, kurie meną įvertina, yra susiskirstę į dvi grupes.
Objeklyvisiai menui pripažįsta objektyvų gražumą; meno
kūriniai, anot jų, patinka dėl savo lyties ir turinio; sub-
jektyvistai, priešingai, meną vertina subjektyviniai, išei-
dami iš nusistatymo, kad grožis yra išvidinio pergyveni-
mo išdava. Pastarieji yra sudarę tris teorijas: įsijautimo,
sociologinę ir pragmatinę, arba humanistinę, teoriją.

a) Įsijaulimo teorija skelbia, kad estetinis sukurtuoju
kūriniu grožėjimasis esti tada, kada mes savo atspindžius
matome daikte (Lotze). Anot Vydūno, tai yra sąjausa tarp
mūsų ir daiktų. Mes priskiriame daiktams tai, kas yra
mumyse, mes įsigyvename daiktuose, todėl jie mums gra-
žūs. Proporcija, tvarka ir kiti objektyvaus grožio elemen-
tai, jų supratimu, neturi sprendžiamosios reikšmės, — tai
tik įsijautimo progos. Jeigu tarp daikto, meno kūrinio ar
kitos dailenybės nebus įsijautimo, neturėsime ir estetinės
emocijos, arba grožėjimosi.

Nesunku patirti, kad čia atsižvelgiama tik į subjekty-
vinį grožį, atmetama visai grožio objektyvumas. Juk jei-
150

gu remtis įsijautimu, tai tas pats dalykas šiandien bus
gražus, o rytoj taps negražių, nes įsijautimas, kaip psichi-
nis dalykas, yra nepastovus ir ne tik keičiasi pas atskirus
asmenis, bet ir pas tą patį žmogų. Kas vienam gražu, ki-
tam bus negražu. Pagaliau ne įsijautimas kelia emociją,
o objektyvinis grožis. Jeigu nebūtų objektyvinio grožio,
įsijautimas kaipo toks grožėjimosi nesudarytų. Įsijauti-
mas tik sustiprina emociją.

b) Sociologinė teorija, kilusį Prancūzijoje, kaip visose
gyvenimo apraiškose, taip mene temato vien sociologines
vertybes, Anot Lojaus, meno kūrinio gražumas glūdi pub-
likos pritarime, kuris yra ir estetinis kriterijus. Estetinė
vertybė yra tai garbė ir susižavėjimas.

Meno kūrinio pasisekimas pareina nuo jo vertingumo,
jis dar nieko nesako apie grožio esmę; publikai juk gali
kartais geriau patikti emocionalūs negu objektyviai gra-
žūs dalykai. Ši teorija su estetine vertybe apsieina kaip su
ekonomine, kurių pirmoji yra dvasinė, o antroji — ma-
terialinė. Pagaliau publika, kaip ir atskiras individas, yra
nepastovi, ir kas graikams, pavyzdžiui, buvo gražu, mūsų
laikų publikai gali būti negražu.

c) Pragmatinė teorija meno kūrinių kriterijum pasta-
to kūrinio naudingume. Anot James ir Schiller, reik žiū-
rėti, ar kūrinys yra naudingas, ar ne; ar jis gali tarnauti
žmonių interesui, ar ne.— Atsakytina, jog nauda šiuo at-
veju yra toks lygstamas dalykas, kad sunkų būtų nustaty-
ti, kas iš tikro gražu.

Visos trys teorijos sako, kad gražus yra ne meno
kūrinys, bet mūsų sąmonės stoviai. Pagrindinė jų klaida
yra ta, kad jie temato tik estetinį įspūdį, o visai neregi
kūrinio objektyvinių savybių, dėl kurių jis gražus, Yra
juk subjektyvinis ir objektyvinis grožis, ir ne subjektyvi-
nis grožis yra objektyvinio priežastis, bet kaip tik atvirk-
ščiai. Ne mūsų sąmonė kuria grožį, bet ji tik persiima
objektyviniu grožiu, kuris glūdi daiktuose. Jeigu būtų tik
subjektyvinis grožis, nebūtų šiuo atžvilgiu jokio pasto-
vumo, kurį vis tik mes gamtoje pastebime. Grožio pa-
grindas glūdi daiktuose, bet jis pergyvenamas žmogaus
psichikoje.

Scholastika ir toliau vysto šią grožio koncepciją, kuri
pasižymi sintetizmu. Meno kūriniui ji pripažįsta, kaip ir
pasaulio daiktams, objektyvaus gražumo, kuris pareina
nuo kūrinio savybių, arba jo lyties. Meno kūrinio pagrin-

151

de glūdi tam tikra idėja, išreikšta regimu būdu. Menas
pajėgia realizuoti idealinį pradą materialiniuose daiktuo-
se ir jį tam tikrame laipsnyje regimai apreikšti patiria-
majam žmogaus sugebėjimui. Štai kodėl meno kūrinys
yra gražus.

Menas gali būti praktikuojamas kuriamuoju ir atga-
minamuoju būdu. Pavyzdžiui, kompozitoriaus sukurtąją
simfoniją gali išpildyti kuris nors simfoninis orkestras,
arba parašytąją dramą gali suvaidinti vaidilų trupė. Ku-
riamasis menas siekia grožį apipavidalinti regimąja, dailia
lytimi, tuo būdu jis kuria pripuolamas lytis, Idėjos api-
pavidalinimas dailiąja lytimi ir yra svarbiausias kūrybos
momentas.

Genetinė kūrinio kilmė. Dailininkas arba šiaip kuris
kūrėjas visų pirma susidaro sau idealą. Tai įvyksta daž-
nai intuicijos būdu. Šito idealo elementai esti paimti iš
prigimtojo pasaulio ir suimti į vieną visumą. Paskui šią
bendrą idėją savo vaizduotėje realizuoja konkretiniam
vaidinyje. Pagaliau techninių priemonių pagalba jis eina
prie sukurtojo vaidinio realizavimo regimu būdu sutei-
kdamas jam dailiąją lytį. Tuo būdu gema naujas kūrinys,
kuris savo lytimi yra aukštesnis už gamtos daiktus. Meno
grožis siekia aukščiau už išvidinį gamtos tikslingumą.
Gamtos grožis pareina nuo gamtos išvidinio tikslingumo,
kai meno grožis kilo sąmoningumo keliu. Jis yra tarp
gamtos ir to idealinio tipo, pagal kurį buvo kuriamas.
Meno kūrinio gražumas ir glūdi alatikime tam idealiniam
tipui, kuris tarnavo jam ekzempliarine priežastimi.

Meno kūrinio lytis pareina nuo menininko galios, o
apipavidalinimas šia lytimi tam tikro turinio — nuo tech-
nikos. Meno kūrinių vertingumas ir glūdi tame, kaip me-
nininkui pasisekė nugalėti technines kliūtis ir tiksliau
apipavidalinti reiškiamąją idėją. Tačiau techninis apipa-
vidalinimas dar nereiškia visiškai kūrinio gražumo. Kū-
rinys yra gražus ir dėl savo idėjos. Gali atsitikti, kad vie-
nas veikalas bus gražesnis savo idėja, kitas — savo lyti-
mi. Idealas yra, kad tobulai sutartų ir kilni idėja, ir daili,
lengva lytis.

Kadangi meno kūriniai realizuoja tam tikrą idėją, O
idėja yra tiesa, tad meno kūriniai negali priešintis tiesai.
Jei vis dėlto dažnai galima rasti meno kūriniuose dalykų,
kurie prieštarauja tiesai, arba moraliniam gėriui, ir kurie
yra žmonių laikomi gražiais, tai išaiškintina arba tuo, kad

152

tokie žmonės neturi pilnai išplėtoto estetinio skonio ir
sveiko estetinio sprendimo, arba pačiuose meno dalykuo-
se, šalia kalbamųjų trūkumų, yra dar tiek grožio, kad
gražiosios savybės pajėgia nustelbti neigiamus įspūdžius.

3. Kultūros filosofija*

Kultūros filosofija yra dar visai jauna ir nepilnai susi-
formavusi filosofijos disciplina, kuriai kai kurie filosofai
nenori dar teikti filosofijos vardo. Tačiau ji šitokį vardą
užsitarnauja dėl savo tyrinėjamojo objekto ir atžvilgio,
kuriais yra materialinis ir formalinis jos objektai.

Materialinis kultūros filosofijos objektas yra kultūra
apskritai, arba kultūrinis žmogaus veikimas, formalinis —
kad šituos pagrindus ji tyrinėja iš pirmutinių ir visuoti-
nųjų priežasčių. Ji yra praktinė disciplina, kadangi tyri-
nėja žmogaus veikimo pagrindus; tačiau ji neieško šito
veikimo normų ir todėl nėra normatyvinė disciplina —
tokios yra visa eilė kitų filosofijos disciplinų, — bet ji sie-
kia kultūros pagrindų išaiškinimo ir todėl vadinama eks-
plikatyvine filosofijos disciplina,

Kultūros filosofija yra toji praktinės filosofijos discip-
lina, kuri tyrinėja kultūros pagrindus, arba jos tolimiau-
sias priežastis.

Kultūros filosofijos turinį sudaro du jau prieš ją kilę
mokslai nusaikintame pavidale: istorijos filosofija ir vi-
suomenės filosofija. Istorijos filosofija tyrinėja istorijos
vyksmą ir istorijos mokslo pagrindus. Istorijos mokslo
pagrindai priklauso tyrinėti istorijos metodologijai; isto-
rijos gi vyksmo tyrinėjimas turi būti suimtas kultūros
filosofijos. Panašiai iš visuomeninės filosofijos, išskyrus
tai. kas priklauso specialiems visuomenės mokslams, kita
jos dalis turi sueiti į kultūros filosofiją; tai yra visuome-
ninio gyvenimo pagrindų tyrinėjimas. Tačiau tuodu ob-
jektu dar neišsemia kultūros filosofijos turinio. Lieka dar
nucšaly kitų klausimų, kaip klausimas apie idealinės kul-
tūras lytis, žmonijos gyvenimo tikslingumą ir t. t.

Bendrai kultūros filosofijos turinį sudaro keturios da-
lys. sutvarkytos pagal keturias pagrindines priežastis:
1) kultūros veiksniai (vykdomoji priežastis), 2) kultūros
materialinės aplinkybės (materialinė priežastis), 3) kultū-
ros lytys (formalinė priežastis) ir 4) kultūros tikslingumas
(siekiamoji priežastis).

* Vultūros filosofija sprendžiama „Kultūros filosofijos metmenyse“.
153

Kultūros veiksniais eina: a) žmogus, kaip kultūros vei-
kėjas, b) individas ir masė, c) asmuo ir visuomenė ir d) idė-
jos kaip kultūrinės kūrybos motyvai.— Kultūros mate-
rialines aplinkybes sudaro: a) gamta, kaip išviršinė aplin-
kybė, b) prigimtis, kaip išvidinė aplinkybė, ir c) jų san-
tykiavimas ūkyje.—- Kultūros lytimis yra: a) žinija, b} do-
ra ir c) menas.— Pagaliau kultūros tikslais eina: a) civi-
lizacija, kaip išvidinio kultūros tikslingumo išdava, ir b)
religija, kaip išviršinio kultūros tikslingumo norma.

Kultūros filosofijoje yra labai sunku gerai apibrėžti
pati kultūros sąvoka. Grindžiamosios reikšmės čia turi
kultūrinio veiksmo supratimas. Kultūrinis veiksmas yra
tai sąmoninga žmogaus veikmė kuriam nors prigimiajam
objektui tikslu jį apipavidalinti lytimi, atatinkančia aukš-
tesnei idėjai. Kultūrinis veiksmas yra aktualinės kultūros
apraiška, Jis stovi vidury tarp nusiteikimo ir kultūros iš-
davos. Žmogaus nusiteikimas veikti kultūriniu būdu su-
daro potencialinės kultūros dalyką. Kultūros išdava yra
jau objektyvuotos kultūros, arba civilizacijos, išdava. Tai-
gi kultūra su civilizacija santykiuoja taip kaip priežastis
su išdava. Kultūra yra pagrindinė veikiamoji priežastis
civilizacijai.

Materialinė kultūra savo siekiamuoju tikslu turi p!a-
čia prasmę suprantamą kūno patenkinimą materialinėmis
gėrybėmis, Fizinė kultūra siekia ištobulinti kūną ir jį pa-
lenkti aukštesniems tikslams. Idealinė kultūra tenkina
žmogaus sielą idealinėmis gėrybėmis.

Individualinę kultūrą sudaro atskiro asmens kultūrinių
nusiteikimų visetas. Visuomeninę kultūrą sudaro visuo-
menės kultūrinių nusiteikimų visetas.

Kultūrinis nusiteikimas yra išvidinis, arba subjektyvi-
nis, dalykas. Kultūrinė išdava yra išviršinis, arba objek-
lyvinis, dalykas. Kultūrinis veiksmas yra perėjimas nuo
vieno prie kito. .

Išviršiniu tikslu kultūra turi civilizaciją, kuri yra kul-
tūros objektyvacija visuomenėje išviršinėmis priemonė-
mis. Išvidiniu tikslu eina religija. Ji vainikuoja prigim-
tąjį žmogaus veikimą ir suteikia jam prasmės.

4. Religijos filosofija“

Religijos filosofija yra jau atbaigiamoji filosofijos sis-
temos ir kartu praktinės filosofijos disciplina. Kadangi

m— U— aaae
* Apie religijos filosofiją žiūrėk „Kultūros filosofijos metmenys“,
psl. 92—93.

154

ji tyrinėja religinio žmogaus veikimo pagrindus, tad yra
praktinė disciplina, ir siekia šito religinio veikimo išaiš-
kinimo iš tolimiausių priežasčių, todėl vadinama eksplika-
tyvine disciplina.

Religijos filosofija yra eksplikatyvinė praktinės filo-
sotijos disciplina, kuri prigimtojo proto šviesoje tyrinėja
visuotinuosius religijos pagrindus,

Materialinis religijos filosofijos objektas yra tai reli-
gija apskritai, Religija gi galima aptarti objektyviniu ir
subjektyviniu atžvilgiu. Pirmuoju atžvilgiu religija- yra
pasaulio ir žmogaus jungimasis su Dievu, arba Pirmąja
Priežastimi. Antruoju atžvilgiu yra tai žmogaus gyvenimo
jungimas vienu dieviškuoju pradu,

Formalinis religijos filosofijos objektas yra tai, kad
tyrinėja visuotinuosius religijos pagrindus. Religijos filo-
sofijai rūpi ne viena kuri apreikštoji religija, bet religija
kaipo tokia, visuotinieji žmonių santykiai su Dievu.

Religijos filosofija ir giminingos jai disciplinos. Visų
pirma religijos filosofiją reikia skirti nuo teodicėjos dis-
ciplinos. Teodicėja, kaip specialiosios metafizikos dalis,
yra teorinės pasaulėžiūros disciplina, tuo tarpu religijos
filosofija yra jau praktinės filosofijos disciplina. Teorinė
filosofija gvildo pasaulio pagrindus, ir teodicėja kaip tik
atbaigia pažiūras į pasaulį. Praktinė filosofija tiria gyve-
nimo pagrindus, ir religijos filosofija atbaigia pažiūras į
gyvenimą. Teodicėja tyrinėja Dievą kaip Pirmąją Priežas-
tį; religijos gi filosofija tyrinėja žmogaus santykius su
Pirmąja Priežastimi, arba Dievu. Taigi šios dvi discipli-
nos, jeigu ir turi daug ką bendro, tai daug kuo ir skiriasi
tarp savęs.

Toliau religijos filosofiją reikia skirti nuo etikos. Abi
jos yra praktinės filosofijos disciplinos, bet pirmoji nor-
matyvinė, o antroji eksplikatyvinė. Religijos filosofija ne-
nustatinėja religinio gyvenimo normų, ji tik aiškina, kas
yra religinis gyvenimas, koks jo priežastingumas ir tiks-
lingumas. Etika nustato, kokie turi būti normalūs santy-
kiai su Dievu; religijos filosofijai tai nesudaro tiesioginio
tikslo. :

Nuo teologijos religijos filosofija skiriasi, kaip kad
nuo jos skiriasi filosofija apskritai. Teologija tyrinė-
ja apreikštają religiją, o religijos filosofija religiją apskri-
tai. Nuo apologetikos skiriasi tuo, kad apologetika tiesio-
giniu tikslu turi apreikštosios religijos apologiją, kai reli-
gijos filosofijos tikslu nėra religijos, ypač apreikštosios,

155

gynimas, o tik filosofinis jos pamatavimas. Žinoma, galu-
tinoje sąskaitoje filosofinis religijos pamatavimas yra re-
ligijos apologija. Pagaliau religijos filosofija skiriasi nuo
religijos istorijos. Religijos istorijai svarbus yra religinis
išsivystymas, ji žiūri į religiją genetiniu atžvilgiu sąryšy-
je su erdve ir laiku. Religijos filosofija tyrinėja visuoti-
nuosius religijos pagrindus, taigi tyrinėja religiją be są-
ryšio su laiku ir erdve.

Religijos filosofijos turinys nėra dar visiškai nusiaty-
tas, nes ši disciplina labai dar jauna. Tačiau paskutiniu
laiku vis labiau ja interesuojamasi, nors pasitaiko ir nu-
krypimų. Pavyzdžiui, Lange ima tik krikščionišką religiją
ir sudaro prieštaravimo filosofijai, nes filosofija iš savo
prigimties, kaip nesiremianti Apreiškimu, negali būti krik-
ščioniška. Jis teisingai iškelia tris problemas: religijos ti-
krumas, religijos esmė ir religijos vertė.

Geriausia religijos filosofijos turinį suskirstyti pagal
keturias priežastis, ir tada susidarys tokios dalys: I. Reli-
gijos veikėjai (vykdomoji priežastis): a) žmogus ir b) Die-
vas. 1I, Materialinė priežastis: a) žmogaus prigimtis ir
b) kultūra — arba kultūros priemonėmis apdirbta žmogaus
prigimtis. III. Religijos lytys: a) tikėjimo išpažinimas,
b) sakramentalinė praktika ir c) šventųjų bendravimas, kas
objektyvuoja tris teologines dorybes: tikėjimą, meilę ir
viltį, ir kas atatinka teorinei, praktinei ir estetinei gyve-
nimo sričiai. IV. Siekiamoji priežastis, religijos tikslingu-
mas: a) išvidinis — religijos objektyvacija Bažnyčioje,
b) išviršinis — galutinis susijungimas su Dievu.

KULTUROS FILOSOFIJA

MPI O a A

KULTŪROS FILOSOFIJA

ĮZANGA

1. Kuliūros filosofijos aktualumas

Kultūros filosofija yra mūsų laikais ypatingo susido-
mėjimo dalykas, kadangi kultūros problema yra dabai
įgavusi daugiau aštrumo negu kitados. Įvykiai, kurie su-
krėtė visą mūsų gyvenimą ir pastatė mūsų minčiai šitą
problemą su visu griežtumu, išreiškiami dviem žodžiais:
karas ir revoliucija. Nereikia būti istoriku specialistu, kad
galima būtų su įsitikrinimu teigti, jog ir karas, ir revoliu-
cija, kuriais mūsų laikais sirgo ir dar tebeserga vadinama-
sis kultūringasis pasaulis, yra tiesioginės istorinio kultūri-
nio jo išsivystymo išdavos. Sykiu niekam neabejotina, kad
tasai istorijos tarpas, kuris pasibaigė pasauliniu karu ir
mažiau ar daugiau gilia, trumpiau ar ilgiau trunkančia re-
voliucija, buvo pasireiškęs negirdėtais dar istorijoje regi-
mais kultūriniais laimėjimais. Sykiu labai reikšmingas yra
faktas, kad pasaulinis karas buvo tiesioginė išdava to tarp-
tautinio lenktyniavimosi, kuriame sprendžiamąją rolę yra
suvaidinusios kultūringiausios tautos, vadinamos papras-
tai nacijomis.

Ką visa tai reiškia? Kodėl kultūringiausių tautų pažan-
ga privedė jas prie didžiausių istorijoje katastrofų? Ne-
jaugi kultūros išsivystymo pakraipa būtų buvusi kaltinin-
ke šitų katastrofų, kurių išdavomis pasaulis dar negreit
nustos gyvenęs? Gal iš tikrųjų kalta čia žmogiškoji pri-
gintis, kurios kultūra nepajėgė tik pažaboti, aptašyti, su-
švelninti ir perauklėti? Bet jei taip, tai kodėl gi šita mūsų
istabi bei išdidi kultūra pasirodė bejėgė akivaizdoje blo-
gos žmogaus prigimties ir net padėjo jai apsiginkluoti iki
dantų nelemtiems žygiams, kurie vedė prie katastrofų?
Rodos, kultūra turėjo kultivuoti žmogų gerąja pakraipa,
jį tašyti, dorinti tobulinti?

Štai visa eilė klausimų, kurie savaime peršasi mūsų
dvasiai, jei pasistatysime sau prieš akis faktą, kad didžiau-

159

sio kuliūros žydėjimo laikotarpis pasibaigė didžiausiomis
katastrofomis, kurių pasaulis nėra dar išgyvenęs iki šiolei.
Šitas vienas faktas pajėgia jau patiekti kultūros proble-
mai to aštrumo, apie kurį esu užsiminęs pačioje pradžio-
je. Kuliūros problema pasidaro taip aktuali kaip tik to-
dėl, kad su didžiuoju mūsų laikų kriziu yra atėjęs išda-
voje ir kultūrinės sąmonės krizis.

Kad šitas kultūrinės sąmonės krizis yra jau visai rea-
lia mūsų laikų apraiška, nesunku įsitikrinti pasidairius
bent kiek, kas darosi pas mūsų kaimynus iš rytų ir vaka-
rų, ir būtent pas tuos kaimynus, kurie sykiu yra išėję iš
katastrofų nelaimėjusia puse. Labai reikšmingas kultūri-
nis judėjimas vyksta nūdien Vokietijoje, kuri išėjo iš ka-
ro aiškiai nugalėta vakarinių savo kaimynų. Apsivylimas
militaristine ir imperialistinę politika ir gyvenamos sun-
kenybės negali čia nepagaminti psichologinės ir tuo pa-
čiu intelektualinės reakcijos prieš tą kultūros pakraipą,
kuri taip gerai susigyvendavo su senąja pasaulio sant-
varka ir, tarp kitko, su senaja politikos pakraipa. Kon-
trasto dėsniu varoma vokiečių mintis vis dažniau ir su
didesniu pamėgimu krypsta ir turės krypti iš vakarų į
rytus ir ieškoti ten rimties ir dargi vaistų nuo dabarties
nelaimių. Štai kodėl Rabindranatas Tagorė, tasai giedros
bei rimties kupinas rytietis, naudojasi Vokietijoje rasi
ne didžiausiu pasisekimu; o tuo tarpu kas gali labiau prie-
štarauti prieškarinėms vokiečių aspiracijoms kaip šito di-
delio rašytojo mąstytojo. asmuo, jo kūryba ir aiški min-
tis, pramatanti ateities įvykius.

Šitoje atmosferoje ypatingai ryškėja ne tiek savo idė-
jų teisingumu, kiek savo psichologinių reikšmingumu Os-
valdo Spenglerio veikalas, įvardytas „Der Untergang des
Adendlandes", kas lietuviškai gali būti išversta posakiu
„Vakarų žlugimas“. Kad Spenglerio veikalas ir yra suma-
nytas prieš Didįjį karą, tačiau jis jau alsuoja mūsų dienų
atmosfera ir yra pilnas nepaprastų įvykių nujautimais.
Kaip paminėtajame, taip ir kituose savo veikaluose Spen-
gler imasi drąsiai uždavinio susekti iš anksto tolimesnės
istorijos eigą ir tokiu būdu numatyti Vakarų kultūros li-
kimą artimiausioje ateityje. Lygindamas dabartinę mūsų
pasaulio kultūrą su kitomis iš istorijos žinomomis kultū-
romis ir stengdamasis nustatyti įvairių kultūrų išsivysty-
mo tipingų apraiškų ir atatinkančių sau periodų, Spengler
prieina išvadą, kad gyvenamas mūsų kultūrinis tarps-
nis, arba periodas, atatinka helenizmo gadynei ir kad kul-

160

minacinis dabarties punktas, pareikštas pasauliniu karu —
heleninizmo gadynės perėjimui į romėnų viešpatavimo
gadynę. „Romėniškasis pradas — sako Spengler viename
savo rašinyje,— barbariškas, nepasižymįs genialumu, su
galingiausia tikrovės uosle, disciplinuotas, praktiškas, pro-
testantiškas, prusiškas, teikia mums visuomet, beieškant
analogijų, be kurių negalime apsieiti, raktą mūsų nuo-
saviai ateičiai suprasti. Graikai ir romėnai — štai skiria-
moji riba tarp jau įvykusios ir dar įvyksiančios mūsų
buities. Seniai jau galima ir privalu buvo surasti „seno-
viniame pasaulyje“ išsivystymo tarpsnis, visiškai panašus
į Vakarų Europos kultūrinį tarpsnį, kuris jei ir yra skir-
tingas visu tuo, kas liečia paviršutines smulkmenas, tai
vis dėlto yra tolygus ta vidaus linkme, kurie traukia di-
džiuosius organizmus į jiems lemtą galą. Lygindami pa-
bruožiui šitiedvi kultūras, mes rastume visame kame, ne-
išskiriant net pasaulinio miesto ir imperializmo, tikrąjį
mūsų pasaulio alter ego“ (Filosofija buduščevo // Sovre-
mennaja nemeckaja mysl !. — P. 131—132).

Spenglerio supratimu, Vakarų žlugimas sudaro tiesio-
ginį objektą civilizacijos problemai, kuri yra viena iš pa-
grindinių istorijos klausimų. Būtent, jo supratimu, civi-
lizacijos problemoje yra statomas klausimas, kas yra
civilizacija kaipo loginga išdava, išeitis ir užbaiga kiek-
vienos kuliūros.— Kiekviena kultūra, — atsako Spengler,—
turi savą civilizaciją. Šituodu žodžiu, kultūra ir civiliza-
cija, reiškia pas Spenglerį du dalyku, kuriuodu būtinai
eina vienas po antro. Civilizacija yra neišvengiamas kul-
tūros likimas. Civilizacija yra ne kas kita, kaip tos aukš-
tesnės dirbtinai sutvarkyto gyvenimo formos, arba lytys,
kurias tegali prieiti aukščiausias žmonių tipas. Šitokios
lytys atbaigia savimi plėtojimosi grandinę; jos seka vie-
nos po kitų, kaip tapęs daiktas — po savo tapimo, kaip
mirtis — po gyvenimo, kaip užbaiga po išsivystymo, kaip
dvasios senatvė — po žemės viešpatavimo ir sielos vai-
kystės. .. Jos reiškia neišvengiamą galą, prie kurio viskas
turi prieiti (ten pat, p. 140—141).

Pagal Spenglerio terminologiją, perėjimas nuo kultū-
ros prie civilizacijos senovėje yra įvykęs ketvirtajame
šimtmetyje prieš Kristų, o Vakaruose — tik XIX šimtm.
Todėl mūsų dabartis yra jau civilizacijos, bet ne kultū-
ros tarpsnis. „Mes esame, — sako Spengler,— civilizacijos,
bet ne gotikos arba rokoko gadynės žmonės; mums ten-
ka skaitytis su sausais ir šaltais vėlybo gyvenimo (aktais,

11. S. Salkauskis 161

gyvenimo, kuriam lygmeniu gali eiti ne Atėnai Periklio
laikais, bet Roma cezarių gadynėje. Vakarų Europos žmo-
gui nebelemta daugiau turėti didžiosios tapybos nei di-
džiosios muzikos. Architektinės jo galimybės išsemtos jau
šimtas metų atgal. Jam (t. y. vėlybam mūsų gyvenimui)
tebeliko vien ekstensyvinės galimybės." Statydamas Šito- .
kią prognozę ateičiai, Spengler čia pat ramina save ir ki-
tus šitokiais žodžiais: „Aš nematau, kokios žalos gali būti
iš to, jei išmintinga ir pilna neribotų vilčių karta sužinos
iš anksto, kad šitų vilčių dalis turi būti nevaisingai pa-
laidoia" (ten pat, p. 158).

Nesiimu čia vertinti ir kritikuoti Spenglerio pažiū-
ras; tai ateis savaime vėliau konstruktyvioje mano kurso
dalyje. Čia man svarbu tik pabrėžti reikšmingiausius kul-
tūrinio judėjimo punktus sąryšyje su didžiais mūsų laikų
įvykiais. Šituo atžvilgių Spenglerio vėlybas fatalizmas tė-
ra tik viena iš reikšmingų apraiškų Vakaruose.

Jei dabar atsigręžę nuo Vakarų mesime žvilgį į Rytus,
tai ir čia rasime ne mažiau simptomingų apraiškų. Teesie
mums čia pavyzdžiu kad ir toks nedidelis savo apjama, bet
reikšmingas savo turiniu dalykas, kaip rusų kultūros žmo-
nių Geršenzono ir Ivanovo „Susirašinėjimas iš dviejų
kampų“. Du rusų rašytoju, atsidūrusių po bolševikiškosios
revoliucijos viename kambaryje be visų reikiamų kultū-
rinių ištaigų, ėmė susirašinėti iš dviejų kambario kampų
apie kultūros dalykus. Vienas iš jųdviejų, žymus rusų
kultūrininkas, kad ir žydas savo kilme, būtent Geršenzon
daro viename iš savo laiškų šitokį prisipažinimą: ,,Pas-
kutiniais laikais, — rašo jisai, — mane varžo tarsi įkyri naš-
ta. tarsi pernelyg sunkūs ir ankšti rūbai visi žmonijos
protiniai turtai, visas amžiais sukrautas ir tvirtai saugo-
jamas laimėjimų, pažinčių, vertenybių lobis. Šitas jausmas
anksčiau tik retkarčiais ir neilgam drumsdavo mano sie-
la. bet dabar jis tapo manyje pastoviu. Rodos, kokia būtų
laimė pasinerti Letoje, kad be pėdsakų nusiplautų nuo
sielos atminimas apie visas religijas ir filosofines sistemas,
apie visus mokslus, menus, apie poeziją, — ir kokia būtų
laimė išeiti į krantą nuogu, tarsi pirmuoju žmogumi, —
nuogu, lengvu ir džiaugsmingų, ir laisvai ištiest į dangų
plikas rankos, teatsimenant iš praeities tik viena: kaip
buvo sunku ir ivanku senuose rūbuose ir kaip lengva
be jųjų. Kodėl šitas jausmas, — sako Geršenzon,— yra ma-
nyje įsigalėjęs, aš nežinau. Galbūt mes nesijautėme su-
varžyti puikiais apsiaustais tik tol, kol jie buvo sveiki,

162

gražūs ir patogūs mūsų kūnui. Bet paskutiniais keliais
metais, kai jie apiplyšo ir padriko skudurais, atsirado no-
ras juos nuplėšti ir mesti šalin“ (Perepiska iš dvuch ug-
lov. — P. 10—11).

Tegul Geršenzon teišreiškia vienos tik „Susirašinėji-
mo“ pusės ūpą, tegul jo užgaidos yra ir neįvykdomos, ir
nenaudingos, ir reakcingos bendroje kultūrinės pažangos
eigoje, vis dėlto jo nusistatymas yra labai reikšmingas
kaipo savaimingas protestas prieš kultūringąjį mūsų pa-
saulį. Tuo tarpu vienas iš žymesnių rusų rašytojų poetų
Andriej Bielyj tvirtina, kad „iš visų Rusijos kampų eina
„Susirašinėjimo“ temomis šneka, kuri yra prasidėjusi dar
anksčiau... Vienoje tik Laisvoje Filosofinėje Asociacijo-
je per 50 viešų posėdžių buvo išpasakoti panašiomis te-
momis ištisi „tomai“ nesudarytų knygų, kurių dešimtys
ir šimtai puslapių skambėjo ryškiai ir siekė giliau negu
„Susirašinėjimas“ (Andriej Bielyj. Kultūra v sovremennoj
Rossiji // Novaja Ruskaja Knyga.— Nr. 1.— P. 5).

Iš čion galima jau spręsti, kad Rusija, labiausiai nu-
kentėjusi nuo karo ir revoliucijos, yra linkusi smarkiau-
siai reaguoti prieš senosios mūsų kultūros pakraipą.

Laimėjusių tautų šalyse kultūrinė reakcija nėra dar
taip aiškiai pasireiškusi. Bet jos galima ir ten laukti iš
dalies kaipo nurodytų apraiškų atbalsio ir iš dalies sąry-
šyje su tuo apsivalymu savo laimėjimais, kuris iki šiolei
tebeauga: vis labiau aiškėja, kad viso pasaulio reikalai
yra mūsų laikais tiek solidarūs, jog laimėjimas neatneša
dar tikros laimės ir jog pralaimėjusios pusės vargai taip
ar šiaip atsiliepia pergalėtojų likime. Kitaip tariant, gy-
vename internacionalizacijos gadynėje: neigiamai tai bu-
vo nujausta per karą ir revoliuciją; ogi teigiamai tai yra
jaučiama ieškant tarptautinių priemonių pasauliui apsau-
goti nuo tokių katastrofų, kokių jis prityrė dar taip ne-
seniai.

Nenuostabu todėl, kad tokioje gadynėje atsiranda drą-
sių bandymų radikaliai reformuoti mūsų pasaulio san-
tvarka. Tr štai iš dviejų priešingų pasaulio pusių atsirado
du labai skirtingu, bet lygiai nepaprastu reformatorių,
kuriuodu labai ryškiai pasižymėjo mūsų laikų suirutėje.
Tai yra Wilson ir Lenin. Manau, kad iki šiolei nėra su-
rasta pakankamų argumentų, kurie draustų mums tikėti
jųdviejų drąsių idėjiniu įsitikrinimu ir tvirtu pasiryžimu
pasiaukoti savo idėjai iki galo. Sąryšyje su tuo drįstu
net teigti, kad Wilson ir Lenin buvo mūsų laikais du žy-

163

miausiu žmogu, kuriuodu iškilo aukščiausiai ant bangų,
sukeltų katastrofų jūroje. Ir iš tikro, koks nepaprastas
pasirodė jųdviejų veikimas ir sykių tragingas likimas.

Wilson savo padėtimi atstovavo buržuaziškąjį, kapi-
talistinį ir imperialistinį pasaulį, kuris uvo savo visu-
moje karo kaltininkas. Lenin užtat savo nusistatymų at-
stovavo proletariškąjį, labiausiai vargstanti nuo karo pa-
sauli, kuris pasidarė todėl revoliucijos kaltininkas. Wil-
sono politinės taikos sumanymas, pasireiškęs, tarp kitko,
garsiųjų keturiolikos punktų paskelbimu, rado nenugali-
mą pasipriešinimą buržuazinio imperialistinio pasaulio
įpročiuose, kurie pasirodė visai nesutaikomi su pačio Wil-
sono idealais ir skelbiamais obalsiais. Lenino socialinės
santvarkos sumanymas, pasireiškęs skaudžiausia revoliu-
cija, pasirodė visai neįvykdomas dėl tų pačių instinktų,
kurie lygiai valdo demokratines mases kaip ir buržuazinį
pasaulį ir kurie dargi randa paskatinimo toje „peilio ir
šakutės filosofijoje“, kokia, Solovjovo pastebėjimu, yra
ekonominis materializmas. Išeina tad, kad ir karas, ir re-
voliucija buvo veltui daromi, nes, vilsoniškuojų atžvil-
giu, pirmasis neprivedė prie pastovios taikos ir, leniniš-
kuoju atžvilgiu, antroji neprivedė prie pastovios socia-
linės santvarkos. Yra davinių, kad ir Wilson, ir Lenin pa-
juto savo plačių reformatoriškų užsimojimų bergždumą,
o tai jiem abiem turėjo reikšti tokią gyvenimo dramą, ku-
rios jiedu negalėjo pergyventi. Todėl simptominga yra tai,
kad ir vienas, ir antras ilgai merdėja pilno išsisemimo ir
protinio susilpnėjimo agonijoje ir miršta viens po antro
atstumoje, jei neklystu, tik 14 dienų, kurios tarsi simboli-
zuoja 14 Wilsono programos punktų, nesutaikomų su Le-
nino nusistatymų. “

Istorijai teks tiksliau nušviesti Wilsono ir Lenino as-
menis šviesoje mūsų laikų įvykių ir reformatoriškų su-
manymų. Taip ar šiaip, šituodu asmeniu galėtų patar-
nauti modeliais tokio dydrodžio dramaturgams, kokio bu-
vo, pavyzdžiui, Aischylas arba Shakespeare. Mums gi čia
galėtų ypatingai rūpėti klausimas, kodėl kartais didžiau-
sieji sumanymai, daromi net su geriausia kultūrinę inten-
cija, pasirodo pačioje savo su gyvenimo susidūrimo pra-
džioje bergždžiais ir neatperkančiais suguldytų aukų kai-
nos. Atsakant į šitą klausimą, galima surasti daugybė
priežasčių, bet pagrindinė bene bus ta, kad reformatoriai
dažnai pakankamai nesiskaito, iš vienos pusės, su įgimtu
žmogaus prigimties netobulumu, o iš antros pusės — su

164

faktinuojų žmogaus pagedimu, neišauklėjimu, neišlavini-
mu, žodžių tariant, su įsigytų žmogaus netobulumu. Todėl
kiekviena platesnė teigiamojo turinio reforma reikalauja
atatinkamo žmonių išauklėjimo, į kurį ji galėtų tvirtai
įsiremti. Iš čion aiškėja organingas sąryšis tarp kultūri-
nės pažangos ir sėkmingo naujų kartų ugdymo šitos pa-
žangos- pakraipa. Dėl tos pačios priežasties kiekviena tei-
giamoji ir pastovi kultūrinė pažanga yra trumpesnės ar
ilgesnės evoliucijos. išdava, — evoliucijos, kuri kartais ga-
li kilti savo pradžia iš pervartos, tepadariusios vien grio-
vimo darbą. Tarp kitko, šitie bendrieji dėsniai mums lei-
džia laukti, kad tolimesnė visuomeninės pasaulio kultū-
ros pažanga eis, taip ar šiaip, priklausomybėje nuo tų-
dviejų polių, kurių dviejų reiškėjai buvo Wilson ir Le-
nin. Tik tokios evoliucijos perspektyvoje gali išeiti aik-
štėn, kad vis dėlto nei karas, nei revoliucija nebuvo da-
romi visai veltui ir kad providencialiniame istorijos plane
jiedu gali turėti pamokomos bausmės reikšmę, kuri kon-
trasto dėsniu sukelia žmogaus psichologijoje nusistatymą,
priešingą tajam, kuris buvo privedęs prie katastrofos. To-
dėl, nežiūrint į mūsų kultūrinio gyvenimo trukybes ir
kartais net bedugnes, nėra dar reikalo pasiduoti bevil-
čio pesimizmo pagundai.

Tie kultūriniai ir, tarp kitko, visuomeniniai judėjimai,
kurie virpina ir dar ilgai tebevirpins mūsų pasaulį, neliks
neabejojant nepalietę ir mūsų tėvynės. Lietuvai kaip tik
tenka būti mažne pačiame šitų judėjimų sūkuryje, atsi-
dūrus tarp Vakarų Europos ir Eurazijos, kaip kartais da-
bar vadinama Rusija euroziečių, sudariusių naują kultū-
rinę pakraipą. Kultūros problema turi Lietuvai aktualios
reikšmės dar todėl, kad lietuvių tauta tebestovi, galima
sakyti, pradžioje savo tautinio, valstybinio ir apskritai
dvasinio kultūrinio atgimimo. Toks ar kitoks kultūrinės
problemos išsprendimas, įsigalėjęs mūsų visuomenėje,
kreips visą jos veikimą į savo pakraipą. Svarbu mums
todėl apsisaugoti nuo vienašališkų kultūros problemos iš-
sprendimų, kurie dažniausiai esti nesąmoningos reakcijos
prieš laikinus nepasisekimus padarai. Pasiduoti vienai ku-
Tiai panašiai pakraipai ir pakreipti jon visą kulūrinę
tautos kūrybą reikštų Lietuvai didžiausią pavojų ir gal
net visų aukščiausių savo idealų pralaimėjimą. Ar bus tai
tolstojiškas apsipraščiokinimas, ur Gėeršengono grįžimas į
pliką prigimtį, ar pasidavimų Spenplerio latalizmui, ar
marksiškas sumaterializmėjinas ekonomikoje, kiekvienu

165

atveju vienašališkas nusistatymas kultūros problemoje
gresia mūsų tautai nesuskaitomais pavojais. Tik plalus
sintetinis arba integralinis kultūrinės problemos išspren-
dimas ir atatinkamas nusistatymas kultūrinėje kūryboje
tegali laiduoti mūsų tautai lemtą išsivystymą ir kultūrin-
gą klestėjimą.

2, Kultūros filosofijos reikšmė
pedagogikai

Iš kitos pusės, jei kultūros problema, taip ar šiaip,
yra surišta su ugdymo problema ir jo praktika, tai šitas
faktas turi dar didesnės reikšmės tokiai jaunai kultūriniu
atžvilgiu tautai, kokia mes esame, Paprastai Visuomenės
kultūringumas ir jos pedagoginė sistema turi vienas antrai
grįžtamosios įtakos: ugdomoji visuomenės sistema pareina
nuo kultūrinio jos lygmalo, ir, atvirkščiai, pats kultūrinis
visuomenės lygmalūs yra priklausomybėje nuo ugdymo
pakraipos sąlygų, priemonių, veiksnių, žodžiu tariant, —
nuo pedagoginių išgalių. Visai yra negalimas dalykas pa-
kelti kultūrinis visuomenės stovis į aukštesnį laipsnį ne-
sinaudojant lavinimo bei auklėjimo priemonėmis. Todėl
pastačius sau panašų uždavinį, privalu visų pirma paruoš-
ti ir sutvarkyti auklėjimo bei lavinimo aparatas. Be to,
išeinant šitame darbe iš dabarties stovio, patys pedago-
gai privalo tinkamai orientuotis dabartiniame kultūros
stovyje, kad žinotų, kas svarbu palaikyti iš teigiamųjų
kultūros tradicijų ir kas reikia pataisyti, keisti, papildyti
arba naujai sukurti. Pedagogas, nesiorientuojąs laisvai ir
sąmoningai kultūros problemoje, bus visados linkęs ne-
sąmoningai ir pasyviai plaukti su vandeniu ir laiku ir
dar nepajėgs sunaudoti aukštiems ugdymo tikslams visų
tų galimybių, kurių yra laisvoje žmogaus asmenybėje.

Iš to, kas ką tik pasakyta, galima laikyti paaiškėjusiais
dalykais, iš vienos pusės, kultūros filosofijos reikšmė pe-
dagogikos mokslui, o iš antros pusės, pedagoginės siste-
mos ir praktikos reikšmė pačiam kultūros stoviui visuo-
menėje. Pedagogika, kaipo pritaikomasis mokslas, nėra
visai nepriklausoma nuo kitų mokslo disciplinų. Jai pri-
taikomi visos mokslų eilės daviniai, pavyzdžiui: fiziolo-
gijos, eksperimentinės psichologijos, filosofijos apskritai,
apreikštosios doktrinos ir t. t. Šitoje eilėje kultūros filo-
sofija užima labai žymią vietą. Pedagogika privalo pa-
ruošti žmogų tikslams, kurių turi pats žmogaus gyveni-

166

mas. Tuo tarpu šitame gyvenime kultūra sudaro tą sritį,
kuri ypatingai pareina nuo laisvo Žmogaus asmens, jo
iniciatyvos ir veiklumo, Todėl kultūros filosofija turi tie-
sioginės įtakos pagrindiniam pedagoginės sistemos užda-
viniui, kurį sudaro kultūrinimas apskritai. Šitam kultūri-
nimui kultūros filosofija privalo nurodyti reiškiamuosius
tikslus, tinkamą pakraipą, tikslingų priemonių ir t. t. TO-
kiu būdu jei kultūros filosofija, kaipo mokslas, yra viena
iš filosofinių disciplinų, tai santykiuose su pedagogikos
teorija ir praktika jinai galima laikyti savo rūšies filoso-
fine įvada į kultūrinius pedagoginius uždavinius.
Įvedamaisiais šios dienos pastebėjimais norėjau, iš
vienos pusės, nurodyti priežastis, kodėl kultūros filoso-
fija yra mūsų laikais tikrai aktualus mokslas, ir iš antros
pusės, paakinti, kokios reikšmės turi kultūros filosofija
pedagogikos teorijai ir praktikai. Pirmuoju atžvilgiu kul-
tūros filosofija yra tasai mokslas, kuriame užsimezgė gin-
čas apie aktualiausius kultūros klausimus, surištus su mū-
sų laikų katastrofomis ir tolimesniu kultūros išsivystymu.
Mums specialiai kultūros filosofija turi ypatingos reikš-
mės todėl, kad mūsų keleriopas atgimimas yra iš esmės
kultūrinis judėjimas ir kad mūsų padėtis lemia mums at-
sidurti kultūrinių judėjimų sūkuryje. Antruoju atžvilgiu
kultūros filosofija yra mokslas, kuris suteikia pakraipos
visuomenės gyvenimo bėgiui, kadangi jam lemta turėti vi-
sados sprendžiamosios reikšmės pedagoginės sistemos te-
orijai bei praktikai. Dėl pastarosios priežasties kultūros
filosofija yra įėjusi privalomu dalyku į pedagogikos psi-
chologijos šaką ? kaipo filosofinė įvada į pedagogikos siste-
mą. Šitas praktinis motyvas neduoda man galimybės im-
ti smulkiai visus kultūros filosofijos dalykus ir verčia ten-
kintis bendra kultūros filosofijos problemų apžvalga, taip
sakant, konstruktyviniu, arba statomuoju, būdu. Toks yra
bendras mano nusistatymas kultūros filosofijos dėstyme.
Pagaliau dera man pasakyti keletas žodžių apie kul-
tūros filosofijos turinio santykiavimą su pedagogikos sis-
tema. Pedagoginis veikimas visame savo plote yra tam
tikras kultūrinis veikimas, arba naujųjų kartų kultiva-
vimas. Jis tik reiškiasi, palygintas su istoriniu vyksmų,
paruošiamuoju savo būdu, kadangi naujųjų kartų ugdy-
mas turi jas įvesti į kultūrinį žmonijos gyvenimą, arba
jas šitam gyvenimui paruošti. Tarp ugdymo sistemos ir
gyvenimo turi būti griežto atatikimo, nes šita sistema
turi paruošti žmogų prie visų gyvenimo tikslų. O kadan-

167

gi tikrai žmogiškasis gyvenimas, t. y. sąmoningas bei Iais-
vas, reiškiasi kultūros lytimis, tai kultūrinis žmogaus iš-
auklėjimas bei išlavinimas sudaro, galima sakyti, pagrin-
dinius pedagogikos uždavinius. Po to savaime aiškėja,
kad pedagogika, kaipo pritaikomasis mokslas, privalo pasi-
naudoti visais kultūros filosofijos patyrimais bei išvedžio-
jimais.

Faktinai ir pasirodo, jog tarp kultūros filosofijos dalių
lir} pedagoginio veikimo sričių yra tikslaus atatikimo, Ką
gi iš tikrųjų tyrinėja ta kultūros filosofijos dalis, kuri pa-
vadinta „kultūros veiksniai“, jei ne patį lavinimo bei
auklėjimo subjektą. Kai paskui kalbama apie kultūros
materialines aplinkybes, tuo pačiu kalbama apie fizinio
lavinimo salygas ir priemones. Kai toliau kalbama apie
kultūros lytis, tuo pačių kalbama apie tikrai kultūrinio
lavinimo, t. y. apie dorinimo, protinimo ir estetinimo, iš-
davas. Kai galop tyrinėjamas kultūros tikslas, tuo pačiu
nustatomas aukštesnis siekiamasis kultūrinio lavinimo tik-
slas, kuris yra religinimas.

Tik nusimanydamas apie kultūros esmę, jos vykdymo
dėsnius, veiksnius ir tikslus, pedagogas tegalės tinkamai
sutvarkyti savo veikimo sistemą ir pilnai atsakyti savo
uždaviniams. Todėl dar kartą turiu progos pabrėžti, jog
kultūros problema turi dideliausios reikšmės pedagogikos
teorijai ir praktikai.

Pilnos tiesos dėlei teisingiau būtų pasakyti, kad ne vien
kultūros filosofija, bet visa gyvenimo filosofija turi ve-
damosios reikšmės pedagogikos sisiemai, būtent prigim-
ties filosofija, kultūros filosofija ir religijos filosofija. Kol
iš šitų dalykų mes teturime kultūros filosofiją, prigimties
filosofijos bruožai įeina į materialines kultūros aplinky-
bes, o religijos filosofijos bruožai į siekiamąjį kultūros
tikslą, t. y. į paskutinę kultūros filosofijos dalį.

3. Kultūros esmė

Kadangi, kaip matėme anąkart, kultūros esmė suprasti
nėra visai paprastas dalykas, manau, bus ne pro šalį at-
kartojus svarbesnes idėjas, liečiančias šitą klausimą. Ogi
išaiškinti, kas yra kultūra, nėra lengva todėl, kad kultū-
ra pali būti imama įvairiais atžvilgiais ir kad į kultūros
aptarimo pagrindą gali būti padėti įvairios kultūros ele-
mentai. Kultūra gali būti imama individualiniu ir visuo-
meniniu atžvilgiu, išvidiniu ir išviršiniu, t. y. subjekty-

168

vinių ir objektyvinių; ji gali būti aptariama kaipo išvi-
dinis nusiteikimas, kaipo veiksmas, kaipo išdava ir t. t.
Bet kadangi kultūra, taip ar šiaip, yra žmogaus veikimo
apraiška, tai grendžiamosios reikšmės kultūros sąvokai
turi kultūrinio veiksmo supratimas. Kultūrinis veiksmas
stovi pusiaukelyje tarp kultūrinio nusiteikimo ir kultū-
rinės išdavos ir faktinai tuodu dalyku savyje jungia. Taip
pat kultūrinis veiksmas jungia savyje išvidinį, arba sub-
jektyvinį, ir išviršinį, arba objektyvinį, kultūrinio veiki--
mo atžvilgius. Žodžiu tariant, kultūrinio veiksmo sąvoka
gali patiesti geriausio pagrindo tinkamam kultūros supra-
timui.

Ir štai šitam pagrindiniam kultūros pradui, kaip jau
žinoma, gali būti suteikta sekama aptartis: kultūrinis vei-
ksmas yra sąmoninga žmogaus veikmė kokiam nors pri-
gimtajam objektui tikslu apipavidalinti jį lytimi, atatin-
kančia aukštesnei idėjai. Kiek apibendrinant, bet todėl]
ne visai tiksliai galima pasakyti, kad kultūra yra ne kas
kita, kaip sąmoningas žmogaus veikimas, kuriuo keičiamas
pirmykštis kokio nors dalyko stovis pagal aukštesnę idėją.

Pagal kultūrinių veiksmų objektus, kultūra gali būti
realinė, arba materialinė, fizinė ir idealinė, arba dvasinė.
Pirmuoju atvejų veikiamuoju objektu yra nuošaliniai pa-
saulio daiktai; antruoju atveju — žmogaus kūnas; trečiuo-
ju atveju — žmogaus sielos išgalės. Atsižvelgiant į tai,
kas yra imamas kultūriniu veikėju — asmuo ar visa vi-
suomenė, kultūra gali būti individualinė arba visuome-
ninė; atskiro asmens kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau
kultūrinio veiklumo visuma sudaro individualinę kultūrą.
Tuo tarpu visuomenės kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau
kultūrinio veiklumo visuma sudaro visuomeninę kultūrą.
Pagaliau buvome priėję klausimų, kaip kultūra santykiuo-
ja su civilizacija ir padarėme išvadą, kad kultūra ir ci-
vilizacija taip santykiuoja tarp savęs kaip subjektyvinė
ir objektyvinė vieno dalyko pusės.

Kultūrinis žmogaus veiksmas yra kultūriniame gyve-
nime tasai pagrindinis pradas, kuris visados turi išeina-
mojo punkto reikšmės visame kultūriniame gyvenime. To-
dėl kultūros sąvokai grendžiamosios reikšmės turi irgi
kultūrinio veiksmo supratimas. Tuo tarpu tiek kultūros
sąvoka, tiek ir kitos bendros kultūrinio gyvenimo bei vei-
kimo apraiškos yra sudėtingesni dalykai negi kultūrinio
veiksmo esmė. Su šituo reik skaitytis, kad ir kultūrinio
veiksmo sąvoka turės visuomet šituose dalykuose pagrin-

169

dinės reikšmės, kadangi kultūra, taip ar šiaip, yra visų
pirma žmogaus veikimo apraiška.

Tr štai, kalbant apie kultūrinį veiksmą, reik skaitytis,
iš vienos pusės, su žmogaus nusiteikimu, arba dispozicija,
veikti kultūriniu būdu, o iš antros pusės — su kultūrinio
veiksmo išdava. Aišku savaime, kad pirmoje vietoje stovi
žmogaus nusiteikimas veikti kultūrinių būdu, paskui eina
pats kultūrinis veiksmas ir pagaliau gaunama kultūrinė
išdava, arba gėrybė. Kultūrinis nusiteikimas sudaro po-
tencialinės kultūros dalyką; kultūrinis veiksmas yra ak-
tualinės kultūros apraiška; galop kultūrinė išdava yra ob-
jektyvuotos kultūros, arba, kaip bus vėliau paaiškinta, ci-
vilizacijos gėrybė. (Visuma kultūrinių nusiteikimų ir kul-
tūrinio veiklumo atskirame asmenyje sudaro individualinę
kultūra. Užtat visuma kultūrinių nusiteikimų ir kultūrinio
veiklumo visuomenėje sudaro visuomeninę kuliūrą. Pa-
galiau visuma objeklyvuotų individualinės ir visuomeni-
nės kultūros gėrybių sudaro tai, kas yra vadinama civi-
lizacijos vardu.) Tokiu būdu, kaip matome, kultūrinis vei-
ksmas stovi pusiaukelyje tarp kultūrinio nusiteikimo ir
kultūrinės išdavos. Kad žmogus galėtų vesti kultūringą
žemės ūkį, reik kad jis turėtų atatinkamą nusiteikimą, ar-
ba dispoziciją, t. y. kad jis būtų teorijoje apsipažinęs su
žemės ūkiu ir kad jis turėtų sykiu tam tikro asmeniškojo
patyrimo ir išsimiklinimo, Esant šitoms salygoms, gali jau
įvykti kultūrinis veiksmas, t. y. žemės kultivavimas tiks-
lu privesti ią prie tokio stovio, kad ji atatiktų produkci-
jos idėjai. Žemės kultivavimo vaisiai bus jau kultūrinės
išdavos, arba net civilizacijos gėrybė.

Kai kultūrinis žmogaus veiksmas turi siekiamuoju tik-
slu žmogaus sielos patenkinimą idealinėmis gėrybėmis, tu-
rime idealinę, arba dvasinę, kultūrą. Pirmuoju atveju vei-
kiamuoju kultūrinio veiksmo objektu bus nuošaliniai, ar-
ba materialiniai daiktai, pavyzdžiui, žemė žemės ūkyje,
įvairūs gaminiai technikoje. Antruoju atveju veikiamuoju
objektu bus žmogaus kūnas. Trečiuoju atveju veikiamuoju
objektu bus aukštesnė žmogaus prigimtis arba, tikriau sa-
kant, žmogaus sielos sugebėjimai protauti, valioti ir jaus-
ti, Iš čion matome, kad ekonomika ir technika ieina į
realinės, arba materialinės, kultūros sritį. Kūno kultūra
yra lygi fizinei kultūrai. Žinija, dora ir dailusis menas yra
kultivuojamomis žmogaus proto. valios ir aukštųjų jaus-
mų išgalėmis pagal aukštąsias tiesos, gėrio ir grožio idė-
jas ir todėl sudaro idealinę, arba dvasinę, kultūros sritį.

170

Nesu čia paminėjęs religijos, nes religija netelpa kuliū-
ros plote, arba, kitaip sakant, neįeina į kultūros sritį su-
dedamąja dalimi. Religija kaipo aukščiausia gyvenimo ap-
raiška išsilenkia iš kultūros srities, kad ir remiasi žmo-
giškąja savo puse tiek žmogaus prigimtimi, kiek ir jo
kultūra,

Ką tik patiektas kultūros suskirstymas pagal veikia-
muosius objektus. Kultūra galima dar skirstyti pagal tai,
kas yra imamas jos subjektų: atskiras asmuo, ar visuo-
menė? — Ir štai, alskiro asmens kultūrinių: nusiteikimų ir
šiaip jau kultūrinių veiklumo visetas sudaro individualinę
kultūra. Tuo tarpu visuomenės kultūrinių nusileikimų ir
šiaip jau kultūrinio veiklumo visetas sudaro visuomeninę
kultūrą. Faktinai visuomeninė kultūra susidaro savitarpio
atskirų asmenų veikimosi išdavoje. Savitarpinis žmonių
veikimasis sudaro visuomenėje aplinkinį tarpą, arba ap-
linkumą, kurią prancūzai vadina milieu. Šita aplinkuma
tarsi jungia atskirų Žmonių veikimą į tam tikrą visumą:
jis asimiliuoja žmones pagal viens kitą ir atvaizduoja
kultūrinius jų laimėjimus bendrame vaizde, Tokiu būdu
visuomeninė kultūra yra organingoje priklausomybėje
nuo atskirų visuomenės narių individualinės kultūros, bet,
iš antros pusės, ir kiekvieno atskiro asmens individualinė
kultūra, taip ar šiaip, pareina nuo bendro kultūrinio vi-
suomenės stovio.

Saryšyje su kultūros skirstymu į individualinę ir visuo-
meninę tenka atsižvelgti į išvidinį, arba subjektyvinį, kul-
tūros atžvilgį ir į išviršinį, arba objektyvinį, kultūros at-
žvilgį. Jei, pavyzdžiui, imsime kokią nors individualinės
kultūros apraiška, tai genetinė jos eiga, kaip paaiškinta
anksčiau, bus šitokia: kultūrinis nusiteikimas, kultūrinis
veiksmas ir kultūrinė išdava. Kultūrinis žmogaus nusitei-
kimas yra, aišku savaime, išvidinis, arba subjektyvinis,
dalykas. Kultūrinė išdava yra išviršinis, arba objektyvi-
nis, dalykas. Kultūrinis veiksmas yra perėjimo momentas
nuo išvidinio, arba subjektyvinio, prie išviršinio, arba
objektyvinio, kultūros atžvilgio. Leiskime, dailininkas ku-
ria savo veikalą. Nėra abejotina, kad jo atliekamas kul-
tūrinis darbas. Šitame darbe ir turi pasireikšti visi trys
nusakyti momentai: pirma, dailininko sugebėjimas kurti,
iš dalies įgimtas ir iš dalies įsigytas, yra kultūrinis nusi-
teikimas išvidinio, arba subjektyvinio, pobūdžio; antra,
kūrybos aktas, išvidinis savo sumanyme ir išviršinis savo
realizavime, yra kultūrinis veiksmas; pagaliau sukurta dai-

171

lenybė, objektyvuota išviršinėmis priemonėmis, yra kul-
tūrinė išdava arba net objektyvuotos kultūros gėrybė.
Jei dabar paimsime visuomeninę kultūrą, tai joje du
dalyku yra ypatingai reikšmingu kultūros atžvilgiu. Visų
pirma — kultūriniai atskirų visuomenės narių nusiteiki-
mai; antra vertus,— kultūrinių išdavų visuma, objekty-
vuota bendrame visuomenės kultūrinių laimėjimų vaiz-
de. Pastaruoju atžvilgiu kultūros išdavos apsireiškia
išviršiniu, arba objektyviniu būdu, būdamos suorganizuo-
tos sutelktinio gyvenimo lytimis. Visuma individualinių
kultūrinių nusiteikimų, sustiprintų visuomenine aplinku-
ma, sudaro visuomenės kultūrą subjektyvia prasme. Tuo
tarpu individualinių kultūros išdavų visuma, suorganizuo-
ta sulelktinio gyvenimo lytimis, sudaro visuomenės kultūrą
objektyvia prasme.— Mano įsitikrinimu, šitai objektyvuo-
tai visuomenės kultūrai geriausiai pritinka civilizacijos
vardas. Skiriant nurodyta prasme kultūrą nuo civilizaci-
jos, kultūra reikštų labiau išvidinę, arba subjekiyvinę,
žmonių gyvenimo pusę, kiek ji reiškiasi kultūriniais jų
veiksmais; ogi civilizacija reikštų išviršinę, arba objekty-
vinę, gyvenimo pusę arba net kultūrinių išdavų visumą,
kiek ji reiškiasi suorganizuoto visuomeninio gyvenimo ly-
timis. Trumpai tariant, civilizacija yra kultūros objekty-
vacija mažiau ar daugiau išviršinėmis priemonėmis.
Anąkart mes turėjome progos patirti Spenglerio nuo-
monę apie kultūros ir civilizacijos santykiavimą. Spengle-
riui civilizacija reiškia neišvengiamą kultūros likimą, ta-
riant aiškiai — galą. Bet tai nėra vienintelė nuomonė
apie šitą dalyką. Įvairios nuomonės šituo klausimu dau-
gėja todėl, kad paprastai ten, kur vokiečiai vartoja žodį
Kultur, prancūzai sako civilisation, taip kad tautinis šitų
dviejų tautų antagonizmas išeina aikštėn net mokslo ter-
minologijoje.
Vokiškajai pažiūrai nušviesti bus ne pro šali pažymė-
jus, kad Nickel savo „Visuotinajai kultūros istorijai“ nu-
„ stato šitokį skirtumą tarp kultūros ir civilizacijos. „Nau-
ias mokslingas kalbos vartojimas,— sako jisai, — skiria
kultūrą nuo civilizacijos. Siauresne prasme kultūra reiš-
kia žmogaus viešpatavimo prigimčiai plotą. Tuo pačiu
kultūros žodis išreiškia tą žmogaus plėtojimosi sritį, kuri
šiaip jau vadinama materialine kultūra. Kultūra tad api-
ma šita prasme žmogaus reikalus pagal psichofizinę jo
prigimtį ir dargi taip, kad pagal šitų reikalų skaičių ir
laipsnį galima kalbėti apie aukštesnę ir žemesnę kultū-

172

rą; prigimtis patiekia žmogui plačių sričių, tarsi darbo
lauką, kurį jis turi dirbti (colere). Užtat civilizacija liečia
žmonių santykius tarp savęs ir su Dievybe; taigi jos api-
mami religiniai doriniai ir visuomeniniai santykiai. Kul-
tūra reiškia visus laimėjimus srityse fizinio darbo, susi-
siekimo, meno ir žinijos, apskritai fizinės ir dvasinės
kūrybos, kiek tai privalo tarnauti visų žmogaus reikalų pa-
tenkinimui. Civilizacija apima dorą ir teisę, kaip jos ap-
sireiškia ir išsivysto per žmogaus prigimtį, per religiją, -
per visuomeninius santykius ir valstybinę santvarką“
(Nickel. Allgemeine Kulturgeschichte.— P. 1).

Nickel, kaip matome, civilizacijos vardu vadina visuo-
meninę kultūrą siaura prasme, jungdamas su ja dar reli-
giją. Prancūzai tuo tarpu civilizacijos žodžiui suteikia
daug platesnės prasmės, nors pati šito žodžio kilmė nuo
žodžio „civilis“ verčia ir juos matyti civilizacijoje visų
pirma visuomeninį išsidirbimą, kuo mažiausia — draugin-
go gyvenimo padorumą, ir tik paskui išplėsti jo prasmę
ant plačiai suprastos kultūros.

Belgai ir šveicarai, kurie turi reikalo tiek su germa-
niškąja vokiečių kultūra, kiek ir su romaniškąja prancū-
zų civilizacija, yra labiau linkę taikinti vokiečių—pran-
cūzų ginčą apie kultūros ir civilizacijos skirtumą. Imki-
me, pavyzdžiui, Friburgo pedagogo E. Dėvaud nuomonę,
išreikštą jo veikale „Guide de l'Enseignement primaire” 3,
kur jis sako, tarp kitko, šitokį dalyką: „Praeities gėry-
bės, padaugintos dabarties laimėjimais, kuriuos paveldi
gimstančioji karta, nesudaro vien technikos patobulini-
mų. Šitas paveldimas lobis apima visus tikusius ir trun-
kančius kūrinius: mokslus ir jų pritaikymus, menus, mo-
ralines, juridines, socialines ir labdarybines įstaigas, ti-
kybą: mūsų laukus, kelius, dirbtuves, paminklus; mūsų
tradicijas, istoriją, socialinę ir politinę santvarką, papro-
čius, kalbą, bažnyčias, jos apeigas ir doktrinas.— Visos
šitos gėrybės priklauso civilizacijai, imamai objektyvia
prasme.— Civilizacijos idėja nėra dar tuo tarpu išsemta.
Vienintelė tikroji civilizacija yra išvidinė. Ji yra bran-
gus turtas, kuris tačiau neturi nieko, kas yra materialu;
tasai turtas yra sukrautas širdyse ir sielose; tai įsigytos
pažintys, išvystyti gabumai, geri įpročiai, dorinė vertė,
proto aiškumas, valios patvarumas; tai pasisavintoji ci-
vilizacija, įdiegta į žmonių asmenybes, civilizacija, kurią
mes su didesniu noru vadiname kuliūra“ (p. 11). Tokiu
būdu Dėvaud, išėjęs iš civilizacijos sąvokos, prieina rei-

173

kalą išvidinį civilizacijos atžvilgį pavadinti kultūros var-
du. Tuo tarpu išeinant iš kuliūros sąvokos, prieinama,
kaip matėme anksčiau, reikalas išviršinį kultūros atžvil-
gį pavadinti civilizacijos vardu.

Kai žodžio prasmė nėra galutinai nustatyta, susitari-
mo dalykas yra jinai nustatyti ir aptarti. Tai vis dėlto
nereiškia, kad tokiais atvejais galima laisvai elgtis pagal
savo nuožiūrą, t. y. niekuo nesivaduojant. Reik visuomet .
stengtis tokia ar kitokia dalyko prasmė racionaliai apgin-
ti. Mano įsitikrinimu, Dėvaud arčiausiai prieina prie tiks-
lingo nustatymo skirtumo tarp kultūros ir civilizacijos.

Einant šita linkme, galima sakyti, civilizacija ir kul-
tūra taip laikosi viena antros kaip padaras — veikimo, iš
kurio jis yra kilęs, kaip išdava —savo priežasties. Šita
prasme civilizacija ir yra kultūros objektyvacija išvirši-
nėmis visuomeninio gyvenimo lytimis. Tokiu būdu kultū-
ra ir civilizacija yra tarsi dvi pusės vieno ir to pačio da-
lyko, kaip kad kiekviename žmogaus veiksme yra sub-
jekto ir objekto; asmens, kuris veikia, ir daikto, kuris yra
veikiamas ir kuris tampa padaru.

Nustačius šitokį skirtumą tarp kultūros ir civilizacijos,
galima pripažinti tiesos dalį žinomai jau mums Spengle-
rio pažiūrai į kultūros ir civilizacijos santykiavima, Kul-
tūros įsikūnijimas išoriniame pasaulyje, taip ar šiaip, yra
kultūrai tikslas ir todėl tam tikra prasme jos galas. Bet
tai, žinoma, toli gražu nereiškia, kad vienos kurios vi-
suomenės gyvenime jos visa kultūra ir jos visa civiliza-
cija gali eiti viena po antros atskiromis gadynėmis. Pa-
prastai jiedvi gyvuoja gretimais ir dargi taip, kad pa-
prastai kultūros laipsniui aiatinka ir civilizacijos laipsnis,
nes kultūra ir civilizacija yra tarp savęs priežastingumo
sąryšyje. Tiesa, kultūros ir civilizacijos laipsnių atatiki-
mas gali kartais rodytis nepilnas dėl įvairių pripuolamų-
jų priežasčių. Jei paimsime, pavyzdžiui, Lietuvą, tai rei-
kės pasakyti, kad pas mus civilizacijos laipsnis palygina-
mai yra žemesnis negu kultūros laipsnis; tuo tarpu
Vokietijoje civilizacijos laipsnis, tariant mūsų terminolo-
gija. yra palyginamai aukštesnis už kultūros laipsnį.

Tautų ir amžių palyginimas kultūros atžvilgiu tuomi ir
yra sunkus, kad su kultūros matu paprastai yra painioja-
mas civilizacijos matas, nesant atatikimui tarp kultūros ir
civilizacijos sričių. Tauta arba koks amžius gali pasižy-
mėti realinės arba materialinės kultūros srityje ir sykiu
galingai pasireikšti atatinkamoje civilizacijos srityje; bet

174

sykiu šita tauta ar amžius gali žymiai atsilikti idealinės,
arba dvasinės, kultūros srityje ir menkiau pasireikšti ata-
tinkamoje civilizacijos srityje. Tokiu atveju palyginimas
privalo būti ne vientisas, bet daugeriopas, t. y. daromas
pagal atskirus kultūros atžvilgius. Bendro vertingumo at-
žvilgiu galima, žinoma, pažymėti, kad idealinė, arba dva-
sinė, kultūra yra vertingesnė už realinę, arba materialinę,
kultūrą, ir sykiu čia ieškoti galutinos išvados. Taip, pa-
vyzdžiui, tektų elgtis palyginant Angliją su Indijos kraš-
tu, Vakarų Europą — su Amerika, viduramžių XIII šimt-
metį su moderniuojų XIX šimtmečiu ir t. t.

Dar viena kritinė pastaba prie Spenglerio pažiūros į
kultūros ir civilizacijos santykiavimą. Kaip buvo matyti,
kultūra yra pagrindinė veikiamoji priežastis civilizacijai.
Todėl jei nyksta visuomenėje išvidinė kultūra su visais
kultūriniais nusiteikimais, tai turi nykti ir išviršinė civi-
lizacija tame laipsnyje, kuriame ji priklauso nuo nuolatos
gaivinančios kultūrinės kūrybos. Taip supratus kultūros
ir civilizacijos santykiavimą, negalima kalbėti apie tai,
kad gali būti viena gadynė, pareikšta kultūros viešpata-
vimo, ir kad gali po jos eiti kita gadynė, pareikšta civi-
lizacijos viešpatavimu, Kultūra ir civilizacija yra surištos
tarp savęs savo išsivystyme organingo priežastingumo
santykiu, Tiesa, kai kokia kultūra žlunga, pasilieka atei-
čiai civilizacijos, bet ne kultūros liekanos, nes tokiomis
liekanomis tegali būti vien tai, kas yra objektyvuota iš-
viršinėmis priemonėmis.

Atsižvelgus dabar į tiek sudėtingą dalyką, kokiu yra
kultūra, galima savęs paklausti, ar reik ir tikslinga pa-
keisti lietuvių kalboje kultūros terminą lietuviškuoju ter-
minu, pavyzdžiui, žodžiu „įdarbė“. Visų pirma dera pa-
žymėti, kad nėra būtino reikalo lietuvinti tarptautinių
terminų, jei jiems savaime nesiperša savas žodis. Antra,
netikslinga versti tarptautinis terminas, kai jis turi tiek
sudėtingo turinio, kurio negali išreikšti joks naujadaras
etimologine savo prasme. Trečia, tokie žodžiai kaip įdar-
bė gali turėti specialaus pritaikymo šalia kullūros ter-
mino.

Pirmoje paskaitoje apie kultūros filosofiją esu palietęs
labai pripuolamus dalykus, turinčius net netiesioginės
reikšmės kultūros filosofijos mokslui. Buvo kalbėta bū-
tent apie tai, kad kultūros filosofija yra mūsų laikams ir
ypatingai Lietuvai labai aktualus mokslas ir kad šitas
mokslas turi vedamosios reikšmės pedagogikos teorijai

175

bei praktikai ir tuo pačiu kultūrinei visuomenės pažan-
gai ateityje. Šitie dalykai nesudaro net tų dalykų, kurie
paprastai įeina į mokslo įžangą. Eidami dabar prie tikros
kultūros filosofijos įžangos, turėsime susidomėti šiais
klausimais:

1. kultūros esmė, kaipo pagrindinis kultūros filosofi-
jos objektas;

2. kultūros filosofija, kaipo mokslas;

3. kultūros filosofijos vieta filosofijos visumoje;

4, kultūros filosofijos suskirstymas;

5. bibliografiniai nurodymai.

Norint nustatyti ir aptarti kultūros filosofijos dalyką,
rodos, būtų visai natūralu padaryti tokis paaiškinimas:
kultūros filosofija yra ta filosofinė disciplina, kuri tyrinė-
ja kultūros pagrindus, arba tolimiausias priežastis. Fakti-
nai tai būtų tautologinė ir todėl netaisyklinga aptartis,
kadangi ir aptariamajame, ir aptariančiajame termine bū-
tų kartojama neaiški kultūros sąvoka, reikalaujanti pirma
einančios aptarties. Todėl norint gauti tikrą kultūros fi-
losofijos aptartį, reik iš pradžios nustatyti kultūros esmė,
o paskui suderinti jinai su filosofijos sąvoka.— Taigi visų
pirma, kas yra kultūra?

Išeinant iš nominalinių davinių patiriama, kad žodis
„Kultūra“ yra kilęs iš lotynų žodžio colere, kuris reiškia
apdirbinėti, taisyti, pavyzdžiui, dirbti žemė, taisyti dirva.
Tai yra pirmykštė žodžio colere prasmė, nes iš pat pra-
džios jis buvo vartojamas sąryšyje su žemės dirbimu,
t. y. buvo vartojamas kaipo agrikultūros terminas. Nuo
žemės dirbimo kultūros prasmė buvo perkelta analogijos
keliu ir į tas žmogaus veikimo sritis, kur veikimo objek-
tas buvo jau ne žemė, bet koks nors kitas prigimtasis ob-
jektas, pavyzdžiui, technikos ar meno daiktai ir net pati
psichofizinė žmogaus prigimtis,

Primityviai suprastoje kultūros apraiškoje, kad ir pa-
liestoje žemės kultūros apraiškoje, galima skirti du daly-
ku: iš vienos pusės — žmogaus veikimas ir iš antros pu-
sės — šito veikimo išdava, arba padaras. Pirmuoju atveju
turėsime kultūros apraišką subjektyvia prasme: mūsų pa-
vyzdyje tai bus tikslingos žemės dirbimo žmogaus pas-
tangos. Antruoju atveju turėsime kultūros apraiškų ob-
jektyvia prasme: mūsų pavyzdyje tai bus žemės įdirbi-
mas ir jos vaisingumas. Kitaip tariant, žmogaus veikmė
dirvai sudaro subjektyvią kultūros pusę; tuo tarpu našus

176

dirvos stovis, šita žmogaus veikme atsiektas, yra žemės
kultūra objektyvia prasme.

Ieškodami kitų kultūros elementų nurodytajame pa-
vyzdyje, galime lengvai pastebėti, kad žmogaus veiki-
mas stengiasi čia sutelkti savo objektui tam tikrą formą,
arba lytį, — stengiasi, taip sakant, apipavidalinti kultivuo-
jamąjį objektą tam tikra lytimi. Žemės lytis prieš pra-
dedant darbą ir darbui pasibaigus nėra ta pati; žmogus
tikslingu bei sąmoningu savo veikimu kaip tik pakeičia
žemės lytį ir dargi pakeičia tam, kad šita lytis atatiktų
tam tikram tikslui pagal aukštesnę žmogaus idėją. Bū-
tent dirbdamas žemę, žmogus stengiasi patiekti jai tokios
lyties, kuri atatiktų jo tikslui pasigauti žemės gaminiais
gyvenimo reikalams. Tuo tarpu šitas tikslas jau iš anksto
glūdi žmogaus dvasioje ir net žmogų stumia į darbą, kai-
po tam tikra idėja, aukštesnė už tai, kuo yra pats kulti-
vuojamas objektas, t. y. pati žemė.

Taigi analizuodami žemės kultūros pavyzdį, gauname
šitokius elementus, arba pradus, kultūros aptarčiai: 1. są-
moningą žmogaus veikimą, 2. vieną kurį prigimtąji ob-
jektą, 3. perteikiamąją objektui lytį ir 4. aukštesnį tikslą,
arba idėją. Priežastingai sujungus šituos pradus, gausime
šitokią kultūros aptartį: (subjektyvia prasme) kultūra yra
sąmoninga žmogaus veikmė kokiam nors prigimtajam ob-
jektui tikslu apipavidalintii jį lytimi, atatinkančia aukš-
tesnei idėjai. Objektyvia gi prasme kultūra yra pasiekta
šituo veikimu išdava, arba jos padaras.

Kad kultūrinio gyvenimo srityje yra reikalo skirti sub-
jektyvinė ir objektyvinė pusės, netiesioginiu prirodymų
gali tarnauti tas faktas, kad tas pats dviejų pusių skirtu-
mas išeina aikštėn ir kitose žmogaus gyvenime srityse:
prigimtojoje ir religinėje. Prigimtis yra Žmogui tai, kas
yra jam prigiję iš nuošalinio gamtos pasaulio. Todėl pri-
gimtis įeina į žmogaus gyvenimą kaipo palenkta žmogaus
subjektui gamta, bet sykiu besireiškianti ir savo dėsniais.
Gamta tuo tarpu yra priešpastatoma žmogui kaipo tam
tikras objektas. Tokiu būdu prigimtis ir gamta sudaro
- subjektyvinę ir objektyvinę arba, kitaip tariant, išvidinę
ir išviršinę gyvenimo pusę.

Religinėje žmogaus gyvenimo srityje patiriame tą patį
skirtumą tarp subjektyvinės ir objektyvinės pusės. Kai
kalbama apie žmogaus religiją, savaime laikoma galvoje
tai, kas darosi žmoguje jam santykiuoiant su Dievu. Kai
kalbama apie tai, kaip religijos apraiškos objektyviai pa-

12. S. Šalkauskis 177

sireiškia išviršinėmis priemonėmis, dera jau kalbėti apie
tą aukščiausią objektyvuotą religinių apraiškų organiza-
ciją, kuri vadinama Bažnyčios vardu.

Tokiu būdu subjektyvinę žmogaus gyvenimo pusę
užpildo prigimtis, kultūra ir religija; tuo tarpu kad ob-
jektyvinę gyvenimo pusę sudaro gamta, civilizacija ir
Bažnyčia. Nereik manyti, kad subjektyvinės ir objekty-
vinės gyvenimo pusės eina tikrovėje atskiromis savo sri-
timis, griežtai atribotais ruožais. Fakiinai atskiros gyve-
nimo sritys organingai susinarsto, ir tik žmogaus minties
analizė pratęsia logines ribas tarp šitų sričių. Negalima,
pavyzdžiui, atskirti prigimties nuo kultūros arba kultū-
ros — nuo religijos, nors jas galima skirti įvairiais atžvil-
giais. Sakysime, prigimties srityje žmogus yra pasyvus
atžvilgiu į žemesnį materialinį pasaulį. Kultūros srityje
žmogus yra aktyvus tam tikru sau specifiniu būdu. Pa-
galiau religijoje žmogus yra ir aktyvus, ir pasyvus at-
žvilgiu į aukštesnį dieviškąjį pasauli. Pažymėtina, kad
kultūros srityje žmogus atsipalaiduoja nuo materialinio
pasaulio prievartos, kad galėtų laisvai apsispręsti savo
santykiuose su dieviškuoju pasauliu.

Toliau turėsime įvairias kultūrines apraiškas pagal tai,
kokie bus kultūrinio veiksmo objektai. Visų pirma kul-
tūrinis veikimas gali turėti objektu nuošalinį materialinį
daiktą, ką matome, pavyzdžiui, žemės ūkyje arba techni-
kos gamyboje. Bet kultūrinis veiksmas gali irgi turėti
savo objektu pačią žmogaus prigimtį arba, tikriau tariant,
šitos prigimties dalį, Pavyzdžiui, gali būti kultivuojami
žmogaus kūnas, protas, valia, jausmas. Ką, pavyzdžiui,
reiškia kultivuoti žmogaus kūną, jei ne imti jisai kultūri-
nio veiksmo objektu? Kultūrinis veiksmas kūnui yra žmo-
gaus pastanga suteikti šitam kūnui lyties, arba savybių.
kurios atatiktų aukštesnei idėjai. Kūno stiprumas, svei-
kata, gražumas yra jau aukštesnės idėjos, kurios imamos
tikslais kūno kultūroje, Bet aukščiausioji kūno kultūros
idėja yra kūno nusiteikimas aukštesniems žmogaus gy-
venimo tikslams. Panaši analizė kultūrinių veiksmų, tai-
komų prie proto, valios ir jausmų otjektų, privestų mus
prie išvados, kad kultūrinis veiksmas visuose šituose at~
sitikimuose iš esmės yra sąmoninga žmogaus veikmė ko-
kiam nors prigimtajam objektui tikslu apipavidalinti jį
lytimi, atatinkančia aukštesnei idėjai. Tik kalbant apie
proto, valios ir jausmo kultivavimą, kultūrinio veiksmo
supratimas yra sudėtingesnis, ir todėl šituo klausimų teks

178

specialiai susidomėti, kai prieisime tris pagrindinės dva-
sinės, arba idealinės, kultūros lytis, kuriomis yra Žinija,
dora ir dailusis menas.

Pagal kultūrinių veiksmų objektus pati kultūra skirs-
toma tam tikromis lytimis. Vienu atveju siekiamuoju tik-
slu gali būti žmogaus kūno patenkinimas materialinėmis
gėrybėmis, kurios yra kultivuojamos. Kitu atveju žmo-
gaus kūnas gali būti pats kultivuojamas tobulinimo tiks-
lu. Pagaliau trečių atveju kultūrinių veiksmų tikslu gali
būti žmogaus dvasios patenkinimas aukštesnėmis gėrybė-
mis, kultivuojamomis sykiu su žmogaus sielos galiomis,
t. y. protu, valia, jausmų. Kai kultūrinis žmogaus veiksmas
turi savo siekiamuojuų tikslu žmogaus kūno patenkinimą
plačia to žodžio prasme, turime realinę, arba materialinę,
kultūrą. Kai kultūrinis žmogaus veiksmas turi siekiamuo-
ju tikslu kūno ištobulinimą ir jo palenkimą aukštesniems
gyvenimo tikslams, turime fizinę kultūrą.

Labai dažnai religija įglaudžiama į kultūros sritį. Ta-
čiau toks nusistatymas religijos atžvilgiu ne visai gali
būti pateisintas. Galima pastebėti, kad religijoje gali būti
visa tai, kas sudaro kultūros esmę ir dar tam tikras nau-
jas veiksnys, kuriuo iš tikrųjų yra pati Dievybė ir jos
veikmė ir žmogų, ir pasaulį. Religijos ir kultūros negali-
ma dirbtinai perskirti, kaip kad negalima perskirti kultū-
ros nuo prigimties. Prigimtis yra materialinis pagrindas,
arba atrama, kultūrai. Panašiai prigimtis ir kultūra abi
tarnauja prigimtuoju pagrindu, arba atrama, religijai
žmogaus gyvenime. Jei kultūra apimtų ir religija, tai rei-
-kštų, kad religija savo esme nėra aukštesnė už kultūrą,
o savo plotu yra net siauresnė už jąją.

Iš tikrųjų religija tam tikra prasme apima ir prigimtį,
ir kultūrą, ir būtent todėl, kad religijai pridera jungti
visą žmogaus gyvenimą vienu dieviškuoju pradu. Jei ši-
ta prasme religija apima visą Žmogaus gyvenimą vienu
dieviškuoju pradu, tai tuo pačiu ji apima ir kultūros ap-
raiškas, bet tuomet ji negali būti įglausia į kultūros są-
voką kaipo viena iš jos loginių dalių.— Analoginių, tik
iau objektyvine prasme, yra santykių tarp gamtos, civi-
lizacijos ir Bažnyčios. Gamta yra panaudojama kultūrai
medžiaga. Gamta ir kultūra yra panaudojama Bažnyčiai
medžiaga, ir būtent todėl, kad Bažnyčia yra objektyvuotas,
organizuotas ir regimas religijos reiškimasis mūsų pasau-
lyje. Kitaip tariant, Bažnyčia taip laikosi religijos, kaip
kad civilizacija — kultūros arba gamta — prigimties.

179

4. Kultūros iilosofijos dalykas ir jos
vieta filosofijos sistemoje

Po visų šitų įvedamųjų paaiškinimų apie kultūros es-
mę, savybes ir jos santykiavimą su kitomis žmogaus gy-
venimo sritimis reik man grįžti prie kultūros filosofijos
dalyko aptarimo. Buvo juk jau pasakyta, kad kultūros
filosofiją yra toji praktinė filosofijos disciplina, kuri ty-
rinėja kultūros pagrindus, arba jos tolimiausias priežastis.
Šita kultūros aptartis yra nominalinė, bet ne realinė to-
dėl, kad joje aptariamas terminas, bet ne pats dalykas.
Tik atsižvelgus į visa tai, kas buvo pasakyta apie kul-
tūros esmę ir savybės su jos apraiškomis žmogaus gy-
venime, galima, kaip sakyta, legalizuoti suteikta aptartis
neįvedant į ją kultūros aptarties. Ogi įvedimas kultūros
aptarties į kultūros filosofijos aptartį yra beveik nega-
limas, kuo mažiausia yra labai sunkus todėl, kad kultū-
ros sąvoka yra labai sudėtinga.

Taigi suteikta kultūros filosofijos aptartis tepaaiški-
na mums, kad kultūros filosofija tyrinėja filosofijos mok-
slo priemonėmis tą žmogaus gyvenimo sritį, kurią vadi-
name kultūros vardu ir kurią esame tam tikru būdu
supratę *. Čia dera dar paaiškinti, o daugumai mano klau-
sytojų vien tepriminti, ką reiškia tyrinėti kokį nors ob-
jektą filosofijos mokslo priemonėmis. Nesunku suprasti,
kad tai reiškia jam taikyti filosofijos mokslo metodą ir
siekti šito objekto srityje filosofijos mokslo tikslų,

Kaip yra žinoma iš filosofijos įvados, pažinimo atžvil-
giu filosofijos mokslas neturi savo atskiro pažinimo meto-
do. Jis tik saviškai taiko savo tikslams bendrąjį pažinimo
metodą, kuriuo yra protu apdirbamo patyrimo metodas.
Šitą bendrąjį pažinimo metodą filosofija ir taiko savo tik-
slams, prie kurių ji eina plačiausių apibendrinimo ke-
liais, nes jai tenka susekti savo objektų tolimiausias, t. y.
pirmutines ir visuotinąsias priežastis.

Todėl ir kultūros filosofijoje svarbu plačiausiais api-
bendrinimais prieiti pirmutines bei visuotinąsias kultūros
priežastis. Todėl kultūros filosofijai nedera aprašinėti at-
skirų kultūrinių tipų, kaip kad gali daryti aprašomasis
geografijos mokslas; ji taip pat nesistengs aprašinėti kul-
tūrinio žmonijos plėtojimosi įvairiais laikais ir įvairiose
vietose, kaip kad daro kultūros istorija. Jai svarbu nus-
tatyti kultūros, kaipo tokios, pagrindai ir išaiškinti kultū-

180

ros apraiškų tolimiausias priežastis, arba visuotinuosius
dėsnius.

Kultūros filosofija priklauso prie tų filosofijos šakų,
kurios tėra dar formacijos, arba vyksmo, stovyje. Galima
net pasakyti, kad kultūros filosofija nėra dar įgijusi pil-
nų pilietybės teisių filosofijos sistemoje. Mano įsitikini-
mu, ji neišvengiamai turės šitas teises įsigyti pertvar-
kant naujai, pagal laiko reikalavimus, filosofijos sistemos
suskirstymą, bet tuo tarpu negalima dar to konstatuoti
kaipo įvykusio fakto, Štai kodėl ir mūsų filosofijos sky-
riuje5 nelaikoma dar visai savarankiškąja filosofijos dís-
ciplina ir labiausiai tarnauja filosofine įvada į pedago-
gikos mokslą. Pasielgti kitaip būtų tuo tarpu per drąsu,
ir, be to, nepriklausomas jo statymas pareikalautų plates-
nių ribų jo dėstymui, ką šiais laikais vargu bau pasisektų
padaryti.

Turiu dar pakartoti, kad kultūros filosofija gali įgauti
pilnų pilietybės teisių tik tada, kai paaiškės galutinai jos
vieta filosofijos sistemoje ir kai ji pasidarys viena iš bū-
tinų disciplinų jos visumoje. Tuo tarpu kai filosofija yra
skirstoma atskiromis disciplinomis, kultūros filosofija ne-
randa vietos filosofijos suskirstymuose. Iš čion galima pa-
daryti dvejopos išvados. Viena iš dviejų: arba kultūros
filosofija yra tiek naujas dalykas, kad su juo dar rimtai
negalima skaitytis; arba kultūros filosofija reiškia ne vie-
ną kurią šaką, arba discipliną, bet ištisą jų grupę.

Kad kultūros filosofija nėra visai menka apraiška da-
bartiniame filosofinės minties stovyje, gali liudyti kad
ir pradėjęs eiti Vokietijoje 1910 m. filosofinis laikraštis
„Logos“, pasiskelbęs esąs „Internationale Zeitschrift fūr
Philosophie der Kultur“, vadinasi, „Tarptautinis kultūros
filosofijos laikraštis". Šito laikraščio yra jau išėję kelio-
lika storulių tomų. Be to, laikraštis sykiu eina italų kalba
ir buvo ėjęs prieš karą rusų kalba, taip sakant, autonomi-
nėmis šakomis. Nemaža gerai žinomų filosofijos pasaulyje
vardų rado vietos šitame principe tarptautiniame, bet fak-
tinai vokiškajame laikraštyje, ir nesiskaityti su varomąja
jo filosofine vaga nebegalima.

Kaip šitas laikraštis supranta savo uždavinį kultūros
filosofijos srityje, paaiškinta jau jo pratartyje. Ten pa-
sakyta, tarp kitko, šitokis dalykas: „Mūsų laikai nėra
palenkti vienos kurios filosofinės sistemos viešpatavimui;
užtat jie labiau reiškiasi įvairumu ir stropumu atskiruose
filosofiniuose darbuose, kurie vis dėlto galutinai tegali tu-

tai

rėti prasmės sistemos sudaryme, Kad būtų paruoštas pa-
giindas šitam tikslui, reikia, kad filosofinis darbas įsisunk-
tų į įvairių įvairiausias kultūros sritis, ypač — į žiniją,
meną ir socialinį, etini, juridinį, valstybinį, tautinį gyve-
nimą, į religiją ir t. t. Dera tad visa eilė motyvų, veikian-
čių kultūros srityje, iškelti aikštėn filosofinėje sąmonėje.
Štai kodėl „Logos“ skelbiasi esąs kuliūros filosofijos lai-
kraštis: <...> Kultūros filosofija privalo visam kultūros
plote ieškoti proto, ir todėl šitas laikraštis yra gavęs „Lo-
gos'o" vardą... Vien tik protas tesuteikia prasmės bei
reikšmės kuliūriniam gyvenimui, kurį atskiri mokslai ty-
rinėja iš faktinos jo pusės. Tik prileidus iš anksto šitą
prasmę bei reikšmę, smulkus filosofinis darbas tegali ti-
kėtis paruošti filosofijos sistemą. Be pasitikėjimo kokiu
nors logos'u tiek gyvenimo viduje, kiek ir jo nuošalyje,
nėra galima apskritai jokia filosofija, kuri būtų verta šito
vardo" (Logos, I.— 1910/1, p. X ir III).

Remiantis Eogoso pratartimi, galima konstatuoti:
1) kad kultūros filosofija nėra dar įgijusi visur maždaug
pastovios išvaizdos; 2) kad jos išsivystymas yra svarbi
ir būtina priemonė filosofijos sistemai atbaigti ir 3) kad
jinai apima visą eilę atskirų kultūros šakų, kurias savaip
tyrinėja ivairūs specialūs mokslai. Pirmuodu teigimu ne-
gali rasti rimtų prieštaravimų, kadangi juodu yra pakan-
kamai paaiškėjusiu, Trečiasis teigimas gali duoti progos
manyti, kad kultūros filosofijos sąvoka apima visą grupę
filosofinių šakų, arba disciplinų, sujungtų kultūros žymė-
mis. Ir iš tikrųjų šitoksai manymas randa pagrindo dabar-
tiniame tilcsofijos mokslo stovyje.

John Stuart Mill įvedė į savo logiką mokslų skirsty-
mą į gamtos ir dvasios mokslus, vokiškai: Naturwissens-
chaiten ir Geistwissenschalten. Ilgainiui imta ir filosofija
skirstyti į dvi pagrindines grupes, iš kurių viena vadinta
gamtos filosofija (Naturphilosophie), ir antra — dvasios
filosofija (Geistphilosophie). Bet sykių imta nagrinėti, ar
priešpastatymas gamtos ir dvasios yra visai teisėtas 10-
gikos atžvilgiu. Į tai buvo atsakyta, kad šitokis gamtos
ir dvasios priešpastatymas negali būti daromas metalizine
prasme, t. y. dvasios negalima čia suprasti kaip kažko,
kas išeina iš mūsų pasaulio ribų. Prieš gamtą, kuri, Wund-
to supratimu, yra „materialinių daiktų ir išviršinių jų
santykių visetas“, tegalima statyti psichinių veiksmų bei
stovių visetas,— veiksmų ir stovių, sąmoningai suvestų į

182

vienybę. Trumpai tariant, buvo pripažintas loginis fizinių
ir psichinių apraiškų priešpastatymas.

Vis dėlto kai kurių filosofų einama dar toliau. Pavyz-
džiui, Heinrich Rickert, vienas iš veiklesnių „Logos'o" rė-
mėjų, yra linkęs prieš gamtos mokslus pastatyti kultūros
mokslus. Savo žymiame veikale „Die Grenzen der natur-
wissenschafilichen Begrifisbildung“, t. y. „Sąvokų suda-
rymo ribos gamtos moksluose", Rickert sako: „Jei mes
norime apskritai nustatyti ne vien logišką, bet ir faktiną
dviejų patirtinių mokslo grupių priešumą, tai prieš gam-
tos mokslus dera statyti kultūros mokslai". Tokiu būdu
Rickertui gamtos ir kultūros priešuma rodosi pagrindinė
skirstant mokslus pagal jų medžiagą į gamtos ir kultūros
mokslus. Sykiu tai ir filosofijos disciplinos linkstama skir-
styti į dvi pagrindines grupes pagal gamtos ir kultūros
sritis,

Šita prasme reikšminga yra tai, kad kitas žymus „Lo-
gos'0o" remėjas, miręs karo metu, būtent Wilhelm Windel-
band, savo straipsnyje „Kulturphilosophie und transcen-
dentaler Idealismus”? daro šitokį prisipažinimą: „Trum-
poje naujosios filosofijos istorijos apžvalgoje, kurią esu
patiekęs leidimui, „Dabarties kultūra“ (Bd. V.—S. 474
f), kriticizmo sistema yra mano nucharakterizuota kaipo
plati kultūros filosofija; aš norėčiau ypatingai iškelti aik-
štėn, kad tuo turėtų būti primygtinai pažymėtas ne Kan-
to istorinės problemos pastatymas, bet jo mokslo išdava,
žiūrint jo reikšmę dabartiniam dvasios gyvenimui (Logos,
I.— 1910/1.— P. 187). Pigu įspėti, kad pats Windelband,
buvęs vienas iš žymiausių neokantizmo reiškėjų, buvo
linkęs statyti lygybės ženklą tarp transcendentalinės Kan-
to filosofijos ir kultūros filosofijos. Iš čion jo šitokis pa-
sakymas: „Kultūros sąvokoje mes galų gale suprantame
ne kas kita, kaip visetas viso to, ką žmogaus samonė,
protinio savo tikslingumo dėlei, pajėgia apdirbti iš to,
kas jau tikrovės yra patiekta“ (ibid.— P. 191). Taip pla-
čiai suprantant kultūrą, ji susilieja apskritai su visu są-
moningu žmogaus gyvenimu, o kultūros filosofija dėl ši-
tos priežasties nustoja sau tinkamo apriboto ploto filo-
sofijos sistemoje.— Taigi galų gale išeina, kad, iš vienos
pusės, kultūros filosofija yra aktuali disciplina, turinti
patarnauti tikslingam filosofijos sistemos sudarymui, ir
iš antros pusės, kad kultūros filosofija tiek yra platus
dalykas, jog ji apima visą eilę filosofinių disciplinų. Kaip

183

gi iš tikrųjų reik išspręsti šitokį paradoksalinį klausimo
stovį2

Anąkart buvo prie galo sakyta, kad norint nusimanyti
apie kultūros filosofijos vietą filosofijos visumoje, arba
sistemoje, reik visų pirma atsižvelgti į racionalų filoso-
fijos suskirstymą. Šituos klausimus turėjau progos palies-
ti per logikos įvedamąsias paskaitas, čia tik turiu ši tą
priminti ir labiau pakreipti dėmesį į tai, kas mums čia ga-
li ypatingai rūpėti.

Iš filosofijos aptarties jau matyti, kad filosofija yra,
iš vienos pusės, pažinimo, © iš antros pusės, pasaulėžiū-
ros mokslas. Kaipo pasaulėžiūros mokslas, filosofija gali
domėtis ar pasauliu, ar žmogaus gyvenimu. Pirmuoju at-
veju turėsime teorinę pasaulėžiūrą, arba metafizikos mok-
slą; antruoju atveju — praktinę pasaulėžiūrą. Savo ruožtu

praktinėje pasaulėžiūroję galima siekti ar žmogaus vei-
kimo normų, arba veikimo išaiškinimo,— t. y. arba tai,
kas privalo būti, arba tai, kas yra, įvyksta. Pirmuoju
atveju turėsime normatyvinės praktinės filosofijos dis-
ciplinas, antruoju atveju — eksplikatyvines disciplinas.
Tarp normatyvinių praktinių disciplinų naudojasi piliety-
bės teisėmis etika ir estetika; su etika mažiau ar daugiau
jungiama teisės filosofija, kuri kartais laikoma specialia
etikos dalimi,

Kokių gi yra eksplikatyvinių, t. y. aiškinamųjų, dis-
ciplinų praktinėje filosofijoje? Šitoje srityje galima su-
rasti visa eilė mažiau ar daugiau pripažintų disciplinų,
kaip antai istorijos filosofija, socialinė filosofija, vadi-
nama kartais tiesiog sociologija, visuomenės ūkio filosofi-
ja, kalbos filosofija, net pinigų filosofija, religijos filo-
solija ir dar šis tas. Visai tad vietoje bus pastačius klau-
simą, kokiose logiškose santykiuose bus visos šitos dis-
ciplinos tarp savęs. Ir čia apsireiškia naujojoje filosofijo-
je visa šitos srities nesantvarka.

Iš vienos pusės, galima pastebėti, kad kai kurios dis-
ciplinos turi savyje dalykų, kurios neprivalėtų eiti į filo-
sofijos sritį. Pavyzdžiui, į istorijos filosofijos mokslą trau-
kiami paprastai klausimai apie istorinio pažinimo princi-
pus, kurie sudaro vadinamąją „istorijos logiką“ (Ge-
schichtslogik) ir kurie iš tikrųjų turėtų rasti vietos spe-
cialiojoje istorijos metodologijoje, Taip pat į sociologiją,

filosofiškai suprantamą, dažnai traukiama dalykai, kurie
turėtų įeiti į specialius visuomeninius mokslus.

184

Iš kitos pusės, minėtos filosofinės disciplinos nesuima
į save daugelio kultūros klausimų, kurie turėtų būti ty-
rinėjami filosofiniu būdu. Jei jie ir liečiami, pavyzdžiui,
istorijos filosofijoje arba socialinėje filosofijoje, tai tik
pripuolamai arba sąryšyje su kitais specialiais klausimais,
Tuo tarpu, kaip galėjome matyti, kultūros filosofija ne-
statoma šalia istorijos filosofijos arba socialinės filoso-
fijos kaipo lygiagretė disciplina. Ką visa tai reiškia?

Mano įsitikrinimu, čia išeina aikštėn tas neatatikimas, “
kurio esama tarp faktinų minėtų disciplinų išsivystymo,
iš vienos pusės, ir sistemos reikalavimo, iš antros pusės.
Kitaip tariant, filosofijos sistema reikalauja naujo login-
gesnio eksplikatyvinių praktinės filosofijos disciplinų su-
tvarkymo. Ne nuo manęs, žinoma, pareina padaryti šito-
kia reforma; teiškeliu čia aikštėn, kas šitoje srityje yra
pageidaujama, kaipo tai, kas turėtų būti.

Visų pirma nesunkų pastebėti, kad minėtų disciplinų
objektai, būtent istorija, visuomenė, visuomeninis ūkis,
kalba, išskyrus tik vieną religiją, taip ar šiaip, įeina į kul-
tūros Sritį. Religija, kaip žinome, netelpa ištisa kultūros
plote ir todėl negali būti kultūros filosofijos apimta. To-
kiu būdu išeina, kad praktinės filosofijos eksplikatyvinės
disciplinos tyrinėja arba kultūros, arba religijos pagrin-
dus. Todėl kultūros filosofija ir religijos filosofija ir suda-
ro du pagrindiniu skyriu eksplikatyvinėje praktinės fi-
losofijos srityje. Taigi prieiname išvadą, kad kultūros fi-
losofija apima filosofines dalis tokių disciplinų kaip isto-
rijos filosofija, socialinė filosofija, visuomenės ūkio filo-
sofija, kalbos filosofija ir t. t., nors neapima tų jų dalių,
kurios nesudaro filosofinio tyrinėjimo dalykų ir todėl nė-
ra tikslingomis filosofinėmis disciplinomis. Tokioje padė-
tyje telieka, mano nuomone, viena racionali išeitis: rei-
kėtuų, iš vienos pusės, išskirti iš minėtų disciplinų dalykai,
neatatinką filosofijos esmei, o iš kitos pusės, sujungti
atliekančios šitų disciplinų dalys į tikslingai sutvarkytą
kultūros filosofijos discipliną. Tokiu būdu kultūros filo-
sofija turi apimti filosofines dalis istorijos filosofijos, so-
cialinės filosofijos, visuomenės ūkio filosofijos, kalbos fi-
losofijos ir kitų gretimų bandymų, o iš antros pusės, pri-
dėti dar tai, kas nėra tyrinėjama jokioje iš šitų provizori-
nių filosofinių disciplinų. Jei ilgainiui, kultūros filosofijai
tarpstant, galima būtų padaryti mokslingas jos suskirs-

185

tymas dalimis ir sykiu atsirastų reikalas kiekvienai da-
liai specializuotis ir išsivystyti į atskirą filosofinę discip-
liną, tai tokia evoliucija eitų jau ne tik istorijos, bet ir
logikos keliais,

5. Kultūros filosofijos turinys
ir jo suskirstymas

Atsižvelgiant į tą painią padėtį, kurioje, kaip matėme
ka tik, tebėra kultūros filosofija mūsų laikais, visai pra-
vartu pasistatyti klausimas, koks gi iš tikrųjų yra kultūros
filosofijos turinys ir kaip dera šitas turinys suskirstyti
dalimis. Statant šitą klausimą, svarbu visų pirma išaiškin-
ti, kokia prasme ir kokiame laipsnyje kultūros filosofija
susieina savo turiniu su istorijos filosofija ir socialine ar-
ba apskritai visuomeninių apraiškų filosofija. Nekalbėsiu
čia apie kalbos filosofiją, kuri savo turiniu vis dėlio įei-
na į kuliūros sritį. Kalba, kad ir yra viena iš kultūros
apraiškų, bet tiek yra specialus dalykas, kad nėra reikalo
skirti jai vieną atskirą filosofijos discipliną. Monografiš-
kai imant dalyką, pakaktų kalbėti apie kalbos problemą
filosofijos šviesoje. Apskritai nedera su lengva širdimi
dauginti nebaigiamai filosofinių disciplinų, nes tuo pačiu
žeminamas pats filosofijos vardas ir pratinama visuomenė
nerimtai žiūrėti į filosofijos mokslo esmę. Ar galima, pa-
vyzdžiui, rimtai skaitytis su pinigų filosofija kaipo su at-
skira filosofijos šaka, kad panaši monografija ir priklau-
so žinomam vckiečių filosofui G. Simmeliui? Užtai nega-
lima nieko turėti prieš tai, kad kas nors tyrinėtų „filoso-
finius politinės ekonomijos pagrindus“, kaip kad daro
dr. E. Eppich savo bandyme, įvardytajame „Die Philo-
sophischen Grundlagen der Nalionalekonomie" 7,

Taigi šiuo tarpu svarbu išaiškinti, kaip susieina savo
turiniu kultūros filosofija su istorijos filosofija ir su vi-
suomeninių apraiškų filosofija, kurion faktinai įeina so-
cialinė filosofija ir visuomenės ūkio filosofija,

Istorijos filosofija tyrinėja bendriausius istorijos vyk-
smo ir mokslo pagrindus. Kiek istorijos filosofija tyrinėja
patį istorijos vyksmą, t. y. procesą, jo veiksnius dėsnius,
prasmę ir tikslą, ji vadinama kartais istorijos metafizika.
Kiek ji domisi ne istorijos vyksmu, bet istorijos mokslo,
t. y. istorinio pažinimo principais, ji vadinama istorijos
logika.— Posakis „istorijos metafizika" negalima laikyti
vykusiai sudarytu, kadangi metafizika yra istorinis teori-

186

nės filosofijos vardas, dargi gerokai sukompromituotas
įvairiais nesusipratimais. Taikyti šitas vardas praktinei
filosofijai galima būtų taikyti nebent analoginiu būdu, ki-
taip tariant — per panašybę.— Iš kitos pusės, istorijos ło-
gika bendrąja savo dalimi turėtų įeiti į metodologijos
mokslą, kuris sudaro antrąją logikos dalį. Tuo tarpu spe-
cialioji logikos dalis iš tikrųjų sudaro specialiąją istorijos
metodologiją, kuri išeina iš filosofijos mokslo ribų, ka-
dangi filosofija iš esmės yra bendrasis mokslas, neprivaląs
kištis į atskirus specialiųjų mokslų reikalus.

Iš to jau aiškų, kad kultūros filosofija negali turėti
bendro turinio su ta istorijos filosofijos dalimi, kuri va-
dinama ,„Geschichtslogik“ 8, Kas kita yra su pirmąja jos
dalimi, tyrinėjančia istorinio vyksmo pagrindus, t. y. su
dalimi, kartais netinkamai vadinama istorijos metafizika.
Norėdami išspręsti klausimą, kiek bendro turi kultūros
filosofija su istorijos filosofija, turime nustatyti, kokių
santykių esama tarp istorijos ir kultūros apskritai.

Jau pirmu pažvelgimu nesunku yra pastebėti artimas
sąryšis tarp kultūros ir istorijos. Minėtas pereitą karią
Rickert konstatuoja, kad kultūros tesama vien ten, kur
galima kalbėti apie tikslingą istorinį vyksmą, ir jog iš-
ėjusios į kultūrinę sceną tautos yra tas pats, ką tautos,
turinčios savo istoriją. „Istoringos tautos, — sako jisai —
visados privalo būti kultūringos tautos, nes kultūros te-
gali būti pas istoringas tautas. Kultūros ir istorijos sąvo-
kos tarnauja viena antrai sąlygomis ir tam tikram laips-
nyje surištos tarp savęs dvejopu būdu. Tik kultūros ver-
tybės tepadaro, kad galima yra istorija kaipo mokslas,
o iš kitos pusės, tik istorinis plėtojimasis tegamina tikrų
gėrybių, kurios turi kultūros vertybių reikšmę“ („Die
Grenzen der naturwissenschaften'ichen Begriisbildung" *.—
P. 396. Pagaliau Rickert prieina išvadą, kad kultūros
plėtojimasis ir sudaro istorijos mokslams tyrinėjamąją
medžiagą.

Iš tikro kultūra yra ta lytis, arba forma, kuria reiš-
kiasi istorinis žmonijos gyvenimas. Ten, kur nesama kul-
tūros, gali būti gamtinės evoliucijos, bet negali būti is-
torijos. Štai kodėl sakoma, kad laukiniai žmonės neturį
savo istorijos. Tačiau šitas pastarasis teigimas privalu im-
ti su tam tikra rezerva, arba kaip gyvenime sakoma,
cum grano salis , nes visai nekultūrinių žmonių, kurie sa-
vo gyvenime neturėtų jokių kultūros apraiškų ir kurie
todėl neturi jokių davinių istorijai sudaryti, galima sa-

187

X

kyti; nėra. Dalykas čia privalu suprasti reliatyviai arba
palyginamai: menkas kultūringumo laipsnis, pasireiškiąs
pas laukinius žmones, tarsi neimamas sąskaiton.

Be to, istorija, arba istorinis žmonijos vyksmas, reikš-
damasis kultūros arba, tikriau pasakius, civilizacijos ly-
timis, tarnauja tiems patiems tikslams, ką ir kultūra ap-
skritai. Vadinasi, istorija ir kultūra turi bendrus tikslus.
Apie šitą faktą gražiai išsireiškia F. Sawicki savo „Ge-
schichtsphilosophie" !! sakydamas, kad „istorija turi savo
uždavinių vesti kultūros idealą į pilnatvę pažangiu jo
išsivystymu visose gyvenimo srityse” (P. 213).

Taigi žmonijos istorija reiškiasi kultūros, arba civi-
lizacijos tytimis; galutini jos tikslai supuola su kultūros
tikslais; kultūrinis žmonijos išsivystymas sudaro net ty-
rinėjamąją medžiagą istorijos mokslui. Jei dabar savęs
paklausime, kas svarbu istorijos filosofijai ištirti bei iš-
aiškinti, tai ar negausime atsakymo, kad istorijos filoso-
fija, tyrinėjanti filosofijos mokslo priemonėmis istorijos
pagrindus, faktinai tuo pačiu tyrinėja kultūros pagrindus,
Ir iš tikro istorijos sąlygos ir veiksniai, kurie rūpi isto-
rijos filosofijai, sykiu yra Kultūros sąlygos ir veiksniai;
istorijos reiškimosi lytys ir dėsniai, kas irgi svarbu isto-
rijos filosofijai, sykiu sudaro kultūros esmę ir jos plėtoji-
mosi dėsnius; pagaliau istorijos tikslas supuola su kultū-
ros tikslu, Ar po viso to nereiškia, kad filosofiškai statyti
istorijos problema yra tas pats, ką įeiti į kultūros filoso-
fijos darbo sritį. Iš čion aišku, kad išskyrus iš istorijos
filosofijos istorinės metodologijos klausimus, istorijos fi-
losofija visu savo atliekamu turiniu įeina į kultūros fi-
losofiją.

Paaiškėjus, kaip susieina savo turiniu kultūros filo-
sofija ir istorijos filosofija, svarbu toliau išaiškinti pa-
našus kultūros filosofijos santykis su visuomeninių ap-
raiškų filosofija, vokiškai vadinama Socialphilosophie !*, o
kitų net sociologijos vardu. Trumpumo dėlei visuomeninių

„apraiškų filosofiją vadinsiu visuomenės filosofija, supras-
damas ją tiek plačiai, kad ji apimtų tas visuomenės gy-
venimo apraiškas, kurios turi politinės, socialinės, eko-
nominės ir šiaip įau visuomeninės prigimties. Taip supran-
tama visuomenės filosofija bus filosofijos šaka, tyrinėjan-
ti bendriausius plačiai suprasto visuomeninio gyvenimo
pagrindus.

Nesunku pastebėti, kad visuomenės filosofija turi ar-
timų santykių su istorijos filosofija ir būtent todėl, kad

188

istoriniais žmonijos gyvenimo įvykiais telaikomi tik tie,
kurie, taip ar šiaip, yra surišti sų visuomeninio gyveni-
mo apraiškomis. Todėl žinomas istorikas metodologas
E. Bernheim aptaria istorijos sąvoką sąryšyje su visuo-
menine žmogaus gyvenimo puse. „Istorija,— sako jis,—
yra mokslas, kuris tyrinėja ir nupasakoja nustatytus laiko
ir vietos atžvilgiais žmogaus išsivystymo įvykius, kiek jie
reiškiasi visuomeninio veikimosi žymėmis sąryšyje su psi-
chofizinių priežastingumu" (E. Bernheim, Lehrbuch der
historischen Methode !3.— Leipzig, 1908.— S. 9).

Neatskiriamas istorijos sąryšis su visuomeniniu žmo-
gaus gyvenimų spyrė mokslininkus nustatyti santykius
tarp istorijos filosofijos, iš vienos pusės, ir visuomenės
filosofijos, iš antros. Vienų buvo prieita nuomonė, kad
visuomenės filosofija yra palenkta istorijos filosofijai
kaipo viena šios pastarosios dalis. Kiti manė, jog, atvirk-
ščiai, istorijos filosofija palenkta visuomenės filosofijai.
Buvo ir tokių mokslininkų, kurie tarp istorijos filosofijos
ir visuomenės filosofijos pastatė lygybės ženklą.

Tuo tarpu netinkamas skyrimas šitų dalykų slepia sa-
vyje nesusipratimą. Visuomeninio gyvenimo pagrindai ga-
lima tyrinėti dvejopu būdu, būtent arba atsižvelgiant į
šito gyvenimo vyksmą, arba žiūrint į jo stovį, susikrista-
lizavusį į tam tikras visuomenines lytis. Pirmuoju atžvil-
giu domisi istorijos filosofija; antruoju — visuomenės fi-
losofija. Vadinasi, istorijos filosofija, tyrinėdama visuo-
tinuosius istorijos pagrindus, tuo pačiu nagrinėja visuo-
meninio gyvenimo vyksmą, t. y. procesą, jo priežastis,
dėsnius, tikslą ir t. t. Ogi visuomenės filosofija tyrinėja
visuomeninio gyvenimo pagrindus, dairydamasi į tipin-
gąsias jo lytis, pavyzdžiui, šeima, valstybė, visuomenė,
tauta. Istorijos filosofijai svarbus visuomeninio vyksmo
turinys, visuomenės filosofijai — visuomeninio gyvenimo
lytys, arba formos,

Antra vertus, ne tik istorija yra neatskiriamai surišta
su kultūra, bet taip pat ir visuomeninio gyvenimo lytys.
Kaip pats žmogus yra tam tikra prasme visuomeninio gy-
venimo padaras, taip ir jo kultūra visuomet turi tokiu ar
kitokiu būdu visuomeniškumo pradų. Leiskime, kad Ro-
binzonas Kruzė yra savo izoliuotoje saloje išvystęs tam
tikrą kultūros laipsnį. Ar tai jau reikštų, kad šita jo kul-
tūra tebūtų vien individualinio jo veikimo padaras? Anaip-
tol ne: atsidūręs vienatvėje, Kruzė atsinešė su savimi sa-
vo patyrimuose ir daiktuose, kurių jis turėjo gyvenda-

189

mas visuomenėje, šitos visuomenės laimėjimų, įpročių,
sugebėjimų, kurie ir leido jam kultivuoti ir plėtoti toliau
vaisius, anksčiau buvusius visuomeninio gyvenimo gė-
lėmis,

Pasirodo, jog kultūra ir visuomenė yra panašiame są-
ryšyje kaip kad kultūra ir istorija: visuomeninis gyve-
nimas yra būtina sąlyga kultūrai išsivystyti į bent kiek
aukštesnį laipsnį; o iš antros pusės, pati visuomenė yra
jau tam tikra prasme kultūros padaras. Šitokis paradok-
salus kultūros ir visuomenės santykiavimas pagrįstas yra
tuo, kad visuomeninio gyvenimo lytys sudaro vieną kul-
tūros pusę, kuri turi reikšmės bei įtakos visoms kitoms
kultūrinio gyvenimo apraiškoms.

Taip dalykui stovint, aišku, jog visuomenės filosofija
įeina savo turiniu į kultūros filosofiją, kiek ji tyrinėja
bendruosius visuomeninio gyvenimo pagrindus. Smulkus
nagrinėjimas visų visuomeninio gyvenimo lyčių, jų ap-
rašymas ir šiaip jau tyrinėjimas iš artimesnių priežas-
čių, kas dažnai suprantama kaipo sociologijos uždavinys,
negali sudaryti kultūros filosofijos uždavinio, nes apskri-
tai šitie dalykai, liesdami specialių visuomeninių mokslų
uždavinius, neatatinka filosofinio tyrinėjimo prigimčiai.

Galime dabar laikyti nustatytu dalyku, jog į kuitūros
filosofijos turinį įeina, iš vienos pusės, istorinio vyksmo,
o iš kitos pusės, visuomeninio gyvenimo pagrindai. Tačiau
tuodu objektu neišsemia dar viso kultūros filosofijos
turinio. Jei būtų kitaip, reikalas sudaryti iš kultūros fi-
losofijos atskirą filosofinę discipliną žymiai sumažėtų. Pa-
vyzdžiui, lieka dar nuošaliai tokie klausimai, kaip ideali-
nės kultūros lytys, kuriomis yra žinija, dora ir menas,
šitų lyčių esmė, reikšmė ir dar žmonijos gyvenimo tiks-
lingumas ir t. t. Be to, lieka dar klausimas apie kultūros
tikslingumą apskritai, o drauge su juo ir klausimas apie
kultūros santykiavimą su religija, kuri iš tikrųjų sudaro
galutinąjį kultūros tikslą, arba jos siekiamąją priežastį.

Kai suprasta nusakytų būdu kultūros filosofija imama
atskira filosofine disciplina, kyla reikalas saviškai sutelkti
ir sutvarkyti ios medžiaga taip, kad tai atatiktų pačio daly-
ko esmei, O kedanoi filosofija apskritai tyrinėja savo ob-
jektus iš tolimiausių priežasčių, tai tinka suskirstyti kul-
tūros filosofijos dalykas pagal priežasčių rūšį, kurių, pa-
øal Aristotelio filosofiją, yra visas ketvertas, neskaitant
sudėtingų priežasčių. Tomis priežastimis ir bus: vykdo-

190

moji (causa efficiens), materialinė (causa meterialis), for-
malinė (causa formalis) ir siekiamoji (causa finalis).

Jei paimsime tik kultūrinio veiksmo aptartį, tai pa-
matysime, kad joje kiekvienai iš šitų priežasčių paskirta
atatinkama rolė. Kaip sakoma, kad kultūrinis veiksmas
yra sąmoninga žmogaus veikmė, nurodoma vykdomoji
priežastis, nes vykdomoji yra priežastis, kurios veikme
esybė tampa tuo, kuo ji yra. Kai sakoma, kad šita žmo-
gaus veikmė taikoma kokiam nors prigimtajam objektui,
nurodoma materialinė priežastis, nes šita priežastis yra
tai, iš ko arba kame esybė susidaro. Kai sakoma, kad
žmogaus veikmė apipavidalina veikiamąji objektą lyti-
mi, arba forma, kalbama apie formalinę priežastį, kuri yra
tai, ko dėlei esybė yra tai, kuo ji yra. Pagaliau, kai sako-
ma, kad toji lytis turi atatikti aukštesnei idėjai, nurodoma
siekiamoji priežastis, kuri yra tai, ko dėlei esybė yra
vykdoma, arba realizuojama.

Sakysime, inžinierius architektas statydina universite-
tinius rūmus. Neabejojame ji darant kultūrinį darbą. Pats
architektas, arba tikriau tariant, jo veikimas, padedamas
visos darbininkų eilės, yra vykdomoji universiteto rūmų
priežastis. Toji medžiaga, iš kurios rūmai statomi, yra
materialinė jų priežastis. Stilius ir apskritai rūmų archi-
tektūra, kuri padaro, kad rūmai yra universiteto rūmais,
o ne nesutvarkyta įvairios medžiagos krūva, yra forma-
linė rūmų priežastis. Pagaliau tasai tikslas, kurio dėlei
rūmai statomi ir kuris yra vedamoji rūmų idėja, sudaro
siekiamąją rūmų priežastį: rūmų idėja, pagal kurią turi
būti išlaikytas tiek išvidinis, kiek ir išviršinis rūmų sti-
lius, yra aukštojo mokslo būstinė.

Esu paėmęs vieną atskirą kultūrinio veikimo pavyz-
di. Tuo tarpų kultūros filosofija tyrinėja visnotinuosius
viso kultūrinio žmonijos veikimo pagrindus.

Paskutinį kartą mums parūpo keturios kultūrinio veik-
smo priežastys, pagal kurias turėtų būti suskirstytas visas
kultūros filosofijos turinys. Imkime dar vieną pavyzdį.
Leisime, skulptorius kuria dailiąją statulą. Pats skulpio-
rius kaipo kūrybos vykdytojas, yra vykdomoji statulos
priežastis (causa efficiens), t. y. priežastis, kurios veik-
me daiktas tampa žmogaus statula. Statula, sakysime, da-
roma iš gipso. Gipsas yra dirbamoji medžiaga, kuri ir
vadinama materialinė priežastis, t. y. tai, iš ko statula
yra padaroma. Žmogiškasis statulos pavidalas yra tam ti-
kra forma, arba lytis, kurios dėlei gipso gabalas yra sta-

191

tula, o ne belytė žaliosios medžiagos krūva, ir kuri yra
vadinama formaline priežastimi. Pagaliau žmogiškoji sta-
tula yra kuriama tam, kad iš jos išeitų meno dailenybė,
kaipo pasigrožėjimo objektas. Šitas meno tikslas ir yra
siekiamoji priežastis, kuri stumia menininką kurti sta-
tulą <...> ",

Čia tad svarbu ištirti plati kultūros problema kuo ben-
driausiais atžvilgiais. Ogi apibendrinant išeina, kad vyk-
domąja kultūros priežastimi yra pats žmogus tiek imamas
skyrium, kiek ir sutelktinai. Taigi asmens ir visuomenės
rolė kultūros vyksme sudaro tyrinėjimo objektą pirmai
pagrindinei kultūros filosofijos daliai, kuri dera todėl pa-
vadinti: kultūros veiksniai. Materialinė kultūros priežas-
tis yra iš viršaus — gamta, o iš vidaus — prigimtis. Gam-
ta ir prigimtis yra ir jųdviejų materialinė organizacija,
yra kultūrai materialinės aplinkybės, todėl antroji kultū-
ros filosofijos dalis ir turi būti pavadinta materialinių
aplinkybių posakiu. Formalinė kultūros priežastis glūdi
tose lytyse, kuriomis reiškiasi žmogaus gyvenimas bei ve:-
kimas: yra tai žinija, dora ir menas. Taigi trečia kultūros
filosofijos dalis dera pavadinti: kultūros lytis. Pagaliau
lieka siekiamoji kultūros priežastis, sudaranti tiriamąjį ob-
jektą ketvirtai pagrindinei kultūros filosofijos daliai, kuri
tinka pavadinti: kultūros tikslas. Kaip matysime, išvidinis
kultūros tikslas yra civilizacija, ogi išviršinis — religijos
statomas idealas.

Taigi kultūros filosofijos turinys skirstomas į keturias
pagrindines dalis pagal keturias priežasčių rūšis. Tai ir
yra, kaip sakyta: 1. kultūros veiksniai, 2. kultūros ma-
terialinės aplinkybės, 3. kultūros lytys ir 4. kultūros tiks-

lai.
6. Kultūros filosofijos bibliograifija
Kultūros istorija

1. Johann Nickel. Allgemeine Kulturgeschichte.— 1907.

Kultūros filosofija

2. J. G, Herder. Ideen zųr Kulturphilosophie— Leipzig, 1911.

3. David Koigen. Ideen zur Philosophie der Kultur: Der Kuliurakt.—
München, Leipzig, 1910.

4. Dr. Olto Braun. Grundriss einer Philosophie des Schaffens als Kul-
turphilosophie.— Leipzig, 1912.

(92

5, Georg Burckhard. Individuum und Welt als Werk: Eine Grund-
legung der Kulturphilosophie— München, 1920,

6. Eberhard Grisebach. Kultur als Formbildung— Weida in Th., 1910,

7. Eberhard Grisebach. Kulturphilosophische Arbeit der Gegenwart.—

8

9

Weida in Th., 1913.
„Dr. Hans Freyer. Theorie des objektiven Geistes: Eine Einleitung

der Kulturphilosophie.— Leipzig, Berlin, 1923.
. Logos: Internationale Zeitschrift für Philosophie der Kultur.—

1910 — iki mūsų laikų.

Istorijos filosofija

10. Franz Sawicki. Geschichtsphilosophie— Mūnchen-Kempten, 1922.
11. Theodor Lindner. Geschichtsphilosophie.— Berlin, 1915.
12. Dr. Georg Mehlis. Lehrbuch der Geschichtsphilosophie— Berlin,

1915.
t3. L. Karsavin. Filosofija istorii. — Berlin, 1923.
14. Nikolaj Berdiajev. Smysl istorii.— Berlin, 1923.

Sociologija kaipo visuomenės filosofija

15. P. Barth. Die Philosophie der Geschichte als Soziologie— 1897.— I.
16. Dr. Ludwig Stein. Einfūhrung in die Soziologie.

17. Rudolf Eisler. Soziologie— 1903.

18. Sergej Bulgakov. Filosofija choziajstva— Moskva, 1912.

A. KULTŪROS VEIKSNIAI
ŽMOGUS KAIPO KULTŪROS VEIKĖJAS

1. Zmogaus prigimtis

Einant į pirmąją kultūros filosofijos dalį, pavadintą
posakiu „kultūros veiksniai“, tenka visų pirma susidomė-
ti žmogumi, kaipo sąmoningu bei laisvu kultūros veikė-
ju. Tarp kitko, kultūra skiria žmogų nuo gyvulių, nes šie
pastarieji negali būti kultūros veikėjai. Gyvulių pasaulis
yra palenktas būtiniems prigimties dėsniams tokiu būdu,
kad jame negalima pastebėti nei mažiausių proto arba
laisvės apraiškų. Jei, pavyzdžiui, bitės labai tikslingai su-
daro savo korius ir savo draugėje prisilaiko tam tikrų
sutelktinio gyvenimo taisyklių, tai vis dėlto negalima kal-
bėti tikslia prasme nei apie bičių kuriamą kultūrą, nei
apie bičių visuomenę. Negalima juk kalbėti apie jų są-
moningą iniciatyvą, kai jos negali išsilenkti iš instinkto
prievolės. Negalima kalbėti apie idėjinį jų nusistatymą
darbe, kai nesama jose nei mažiausių proto ir laisvės

13. S. Šalkauskis 193

pėdsakų. Tai, kas kartais per nesusipratimą vadinama gy-
vulio protu ir jo laisve, gali būti visuomet išaiškinta jus-
liniu pažinimu, jusliniu geidimu ir instinkto tikslingumu.
Tuo tarpu kultūros tikra to žodžio prasme tegali būti pas
protingasias ir laisvąsias būtybes, kurios tik vienos iš
mūsų prigimtojo pasaulio tegali veikti laisvai bei sąmo-
ningai į kultivuojamuosius objektus ir tiekti jiems lyčių,
atatinkančių aukštesnėms idėjoms,

Tikrai sakant, kultūra yra tasai veikimo būdas, kuris
prigimtas yra žmogui, kaipo tokiam. Norint tad gerai nu-
simanyti apie žmogų, kaipo apie kultūros veikėją, reik
gerai suprasti jo tikroji prigimtis. Kadangi tai turi svar-
bos visai kultūros problemai, negaliu praeiti pro šitą
klausimą nepakartojęs pagrindinių žinių apie žmogaus bū-
tybę, juo labiau kad nuo to pareina irgi tinkamas supra-
timas, kas yra individas ir asmuo kaipo kultūros veiksniai.

Paprastai sakoma, kad žmogus turi kūną, bet nesako-
ma, kad žmogus tėra kūnas. Tai atsitinka todėl, kad žmo-
gaus pasireiškime pastebima psichinių apraiškų, kurios jį
skiria nuo materialinio, arba fizinio, pasaulio. Psichinės
apraiškos yra priskiriamos aukštesnei sielos rūšiai, nes
žemesnės sielos, pavyzdžiui, augmenų sielos, psichinėmis
apraiškomis nepasižymi. Einant toliau ir domintis palygi-
nimui gyvulių ir žmonių psichinėmis apraiškomis, prieina-
ma išvada, kad žmogaus siela griežtai skiriasi nuo gyvulio
sielos, būtent kad šitos apraiškos leidžia spręsti žmogaus
sielą esant nematerialią, vientisą, protingą ir laisvą, nors
žmogaus siela ir suima į save neprotingų gyvulių savy-
bes, jutimą, geidimą ir t. t. Psichologijos dalykas yra išeiti
visa šita išvadžiojimų eilė ir išrodyti, kad žmogaus siela
iš tikro yra tokia, kaip yra pasakyta: nemateriali, vienti-
sa, protinga ir laisva. Mūsų reikalui iš psichologinių ty-
rinėjimų teimu vieną kitą išvadą ir visų pirma tai, kad
žmogus yra vieninga būtybė, sudaryta iš materialinio kū-
no ir nematerialinės sielos.

Tai darau todėl, kad kultūros problemai turi nemaža
reikšmės tinkamas supratimas, kokiu būdu kūnas ir siela
sudaro tą vieningą substanciją, kurią vadiname žmogiš-
kuoju individu, ir kaip reiškiasi kūno ir sielos veikimasis
žmogaus gyvenime bei veikime. Į šituos klausimus svar-
bu kiek įsigilinti todėl, kad kiekvienos esybės veikimas
atatinka tam tikru būdu jos buvimo būdui. Lotyniškai tai
išreiškiama aforizmu: operari seguitur esse, kas lietuviš-

194

kai galima tarti: pagal būseną ir veiksena.— Kaipgi tad
kūnas ir siela sudaro vieningą substanciją?

Į tai visų pirma galima atsakyti, kad kūnas ir siela
taip pat sudaro žmogaus būtybę, kaip kad materija ir
forma, arba medžiaga ir lytis, sudaro bet kurį materialinio
pasaulio daiktą.— Aristotelis ir drauge su juo didieji se-
novės ir viduramžių mąstytojai, o taip pat ir mūsų laikų
neoscholastikos reiškėjai yra sutikę, kad kiekviena mate-
rialinė mūsų pasaulio substancija susideda iš dviejų pra-
dų: pirminės medžiagos (materią prima) ir substancialinės
formos (forma substancialis). Šita teorija yra vadinama
hilemorfizmo vardu, sudarytu iš graikų hylė (medžiaga) ir
morfė (forma, lytis).

Pirminė medžiaga nėra dar atbaigta substancija ir ne-
gali todėl reikštis materialiniame mūsų pasaulyje; ji nėra
ištįsusi erdvėje ir neturi įokių kokybių, kokiomis reiškia-
si materialinės substancijos. Kad ji sutaptų į substanciją,
ištęstą erdvėje ir besireiškiančią materialinėmis kokybė-
mis, ji turi būti sujungta su tuo buvimo, veikimo ir tiks-
lingumo pradu, kuris yra vadinamas substancialinę forma,
arba lytimi, ir iš kurios ji įgauna savo kokybes. Nei pir-
minė medžiaga be substancialinės lyties, nei substanciali-
nė lytis be medžiagos negali būti viena be antros mūsų
prigimtajame pasaulyje. Substancialinė lytis suteikė ma-
terialiniam daiktui jo prigimtį ir kokybes; ogi pirminė
medžiaga yra tasai substratas, arba pamatas, kuris visa tai
prisiima, kaip kad apsprendžiamasis dalykas prisiima ap-
sprendžiančiojo dalyko žymes. Todėl kintant substancia-
linei lyčiai, kinta ir viso materialinio daikto kokybės.
Kai, pavyzdžiui, iš gilės išauga ąžuolas, substancialinė ly-
tis, vis kintanti išsivystymo vyksme, pasireiškia kaskart
kitomis kokybėmis ir formuoja vis naują medžiagą, pa-
tenkančią į substancialinės lyties veikmės plotą.

Žmogaus būtybėje esama irgi pirminės medžiagos ir
substancialinės lyties, Žiūrint į žmogų pirmuoju atžvil-
giu, pastebime tai, kas paprastai vadinama kūnu; ogi tai,
kas šitam kūnui suteikia gyvybės ir visas jo kokybes, yra
substancialinė lytis, vadinama sielos vardu. Kūnas ir siela
taip pat sudaro vieningą substanciją, kaip kad pirminė
medžiaga ir substancialinė lytis sudaro gilės substanciją.
Tas didelis skirtumas, kurio tačiau esama tarp žmogaus
ir gilės, pareina nuo substancialinių lyčių skirtingumo.
Psichinės žmogaus būtybės apraiškos, kuriomis pasižymi
žmogus, duoda galimybės spręsti apie jo substancialinės

195

lyties, arba sielos, skirtingumą. Tai yra būtent proto ir
laisvos valios apraiškos, kurios verčia manyti, kad sub-
stancialinė žmogaus lytis, arba siela, turi dvasinės pri-
gimties ir todėl gali irgi būti atbaigta dvasinė substancija,
nepriklausoma nuo kūno, Tačiau kol kūnas ir siela su-
daro vieningą žmogaus substanciją šitame prigimtajame
pasaulyje, juodu yra tiek ankštai surištu, kad tik sykiu
sudaro tai, kas vadinama žmogiškuoju individu.

Mūsų tikslams svarbu nustatyti bendrais bruo-
žais sielos santykiavimą su kūnu ir jųdviejų veikimosi
būdą. Netikras išsprendimas šito klausimo gali turėti nei-

singai pastebi bendrą materialinio žmogaus gyvenimo
linkmę, vis dėlto stambiai klysta istorijos ir kultūros daly-
kuose, kadangi nesiskaito su psichinėmis žmogaus savy-
bėmis ir su galutinėmis išvadomis apie žmogaus sielą.

Toliau tad dera pažymėti, kad žmogaus siela, būdama
dvasinės prigimties, vis dėlto substancialiniu kūnu yra
sujungta su kūnu, kuriam ji tarnauja apsprendžiančiąja
lytimi. Kaipo dvasinė lytis, ji negali skirstytis dalimis.
Štai kodėl šv. Tomas buvo sakęs, kad anima ralionalis esi
tola ir toto corpore et lota in qualibet parte corporis, va-
dinasi, protingoji siela yra visa visame kūne ir kiekvie-
noje jo dalyje. Jei prileistume, kad žmogaus siela gali
skirstytis dalimis, turėtume pripažinti, kad ji yra materia-
linės prigimties. Tačiau pasakymas, kad žmogaus siela yra
visa ne tik visame organizmo kūne, bet ir kiekvienoje jo
dalyje, neleidžia dar manyti, kad kiekvienoje organizmo
dalyje ji reiškiasi visomis savo išgalėmis. Augamosios ir
juntamosios, t. y, vegetatyvinės ir sensityvinės išgalės
yra surištos su tam tikrais organizmo nariais, pavyzdžiui,
mitimas yra surištas su mitimo aparatu, matymas yra su-
rištas su regėjimo organu, arba akimi, ir t. t. Šitos auga-
mosios ir juntamosios išgalės yra lokalizuotos tuose or-
ganizmo nariuose, su kuriais sujungtas yra jų veikimas.
Užtat dvasinės galios, neturinčios tam tikrų organų, nėra
lokalizuotos atskirose organizmo dalyse.

Tokiomis dvasinėmis galiomis yra protas ir laisvoji
valia, kuriuodu, nebūdami lokalizuotu viename kuriame
organizmo naryje, turi galimybės savo veikme atsigręžti,
arba reflektuoti, patys į save. Taip protas gali daryti ref-

196

leksijos į savo pažinimą: valia gali veikti pati į save,
stengdaniasi vykdyti proto nurodymus.

Tai tačiau nereiškia, kad dvasinių galių veikimas yra
visai nepriklausomas nuo žmogaus kūno. Faktinai jų vei-
kimas, iš vienos pusės, tam tikra prasme priklauso nuo
anatominių bei fiziologinių sąlygų ir nervų sistemos su
smegenų centrine, o iš kitos pusės — nuo juntamųjų ma-
terialinės prigimties galių, kurios yra tiek juslės (sensus
externi), kiek ir jauslės (sensus interni), Juslinio pažinimo
ir juslinio geidimo tvarka, bendra žmogui su gyvuliais,
priklauso tiesioginiu būdu nuo organizmo veikimo ir ap-
skritai nuo materialinių veiksnių. Ogi dvasiniai sielos vei-
ksniai, t. y. protinis pažinimas ir protingas valiojimas,
niekados neįvyksta be to, kad jiems neatitiktų tam tikros
gretimos apraiškos juslingo žmogaus gyvenimo srityje.
Pavyzdžiui, žmogus mąsto. Jo mąstymas yra sudėtingas
veiksmas, kuriame dalyvauja, iš vienos pusės, juslės bei
jauslės, o iš kitos pusės — jo protas, kuris dalykus suvo-
kia, apie juos sprendžia ir apskritai samprotauja. Jusli-
niam pažinimui būtinais tiesioginiais organais yra, iš vie-
nos pusės, jutimo organai, o iš antros pusės — tam tikra
smegenų sritis. Netiesioginiu būdu smegenys tarnauja or-
ganu ir protiniam darbui, bet tik netiesioginiu būdu, kiek
proto darbui privalo būti lygiagrečiais tiekiama juslinė
medžiaga, be kurios protas taip pat negali apsieiti, kaip
kad siela šiame pasaulyje neapsieina be kūno. Taigi in-
telektualiniame savo darbe protas priklauso nuo smegenų
ne savo veikimu, bet dirbamąja medžiaga.

Gyvas žmogus, kuris yra vieninga substancija, sudary-
ta iš pirminės medžiagos ir substancialinės lyties, t. y. iš
kūno ir sielos, visuomet veikia visa savo būtybe, t. y.
taip, kad jo veikime sykiu dalyvauja ir kūnas, ir siela.
Tinkamas šitos tiesos supratimas turi nemaža reikšmės ge-
ram supratimui žmogaus veikimo apskritai. Todėl anali-
zuojant šitą tiesą, dera gerai įsiminti trys dalykai: 1. kad
žmogus yra vieninga substancija, sudaryta iš medžiagos ir
lyties, t. y. iš kūno ir protingos sielos; 2. kad šita žmo-
giškoji substancija, gyvendama bei veikdama, reiškiasi
kiekviename savo akte sykiu ir kūnu, ir siela; 3. kad visa
tai, kas veikia į žmogaus kūną, tuo pačiu veikia ir į jo
sielą, ir atvirkščiai, visa tai, kas eina iš sielos gelmių,
veikia irgi, taip ar šiaip, į žmogaus kūną.

Substancialinė žmogaus vienybė, tinkamai suprasta,
leidžia taip pat gerai suprasti, kas yra žmogiškasis asmuo.

197

Asmuo nėra nei viena siela, nei vienas kūnas, bet tasai
subjektas, kuris kad ir susideda iš kūno ir sielos, vis dėlto
sudaro neskirstomą vienybę, t. y. individą (individuum
lotyniškai ir reiškia nedalijamą daiktą). Taigi neskiriamo-
ji vienybė ir yra tai, kas vadinama individo vardu. Bet
individais, atžvilgiu į substancialinės lyties vienybę, bus
ir gyvulys, ir augmuo, ir apskritai bet kuris daiktas, turįs
lyties, kaipo vienybės prado. Žmogiškasis individas, kaipo
aukštesnės rūšies individas, yra vadinamas asmeniu. To-
dėl Bcetiaus klasišku pasakymu, žmogiškasis asmuo yra
substantia individua rationalis naturae, vadinasi, indivi-
duali substancija protingos prigimties, Iš čion matyti, kad
individo sąvoka yra platesnė negu asmens sąvoka ir kad
individas, apdovanotas protu, sudaro atskirą individo rū-
šį, vadinamą kaip tik asmens vardu.

Jei asmuo ir individas nėra tas pats dalykas, tai ir
asmenybė, ir individualybė nėra irgi tolygūs dalykai. Ko-
kių yra santykių tarp individo ir individualybės, iš vienos
pusės, ir tarp asmens ir asmenybės, iš antros pusės, ir
kokios reikšmės turi šitie veiksniai kultūros srityje, —
šitais klausimais turėsime susidomėti kitą kartą.

2. Individas ir asmuo

Individas, kaip matėme, yra substanciali vienybė, tu-
rinti nepriklausomos buities. Jei tokia vieninga substan-
cija yra dar apdovanota protinga prigimtimi, vadinasi,
pasižymi protu ir laisve, tai ji sudaro asmenį, pagal Boe-
tiaus pasakymą, jog persona est substantia individua ra-
tionalis naturae, t. y. asmuo yra individuali substancija
protingos prigimties.

Individo sąvoka yra platesnė už asmens sąvoką. Visi
asmenys yra tuo pačiu individai, bet ne visi individai
esti asmenimis. Arklys yra individas, bet nėra asmuo,
kadangi jam trūksta proto bei laisvės, arba jis nėra pro-
tingos prigimties. Individas yra giminės sąvoka, o as-
muo — viena tik rūšis, šitos sąvokos apimama. Protinga
prigimtis sudaro čia rūšinę žymę. Todėl galima pasakyti,
kad asmuo yra individas, turįs protingą prigimtį.

Nežiūrint didelio ir svarbaus skirtumo, kurio yra tarp
individo ir asmens, vis dėlto vietoje asmens dažnai yra
vartojamas individo terminas. Įvyksta tai todėl, kad žmo-
gus kaip ne kaip yra žymiausias individas mūsų prigim-
tajame pasaulyje. Bet tiksliau tariant, pareiškiamoji žmo-

198

gaus savybė sudaro labiausiai tai, kad jis tik vienas tėra
šitame pasaulyje tikras asmuo,

Tai, kas padaro, kad individas yra individu, yra jo
esmė arba, kitaip tariant, jo individualybė. Panašiai tai,
kas padaro, kad asmuo yra asmeniu, yra jo esmė, arba
asmenybė. Individualybės ir asmenybės žodžiai yra suda-
ryti pagal analogiją su žodžiais. tautybė, žmogybė, Die-
vybė ir t. t. Tautybė yra tautos esmė, žmogybė — žmo-
gaus esmė, Dievybė — Dievo esmė ir t. t. Lotynų kalbo-
je atatinkamų sąvokų skirtumas išreiškiamas žodžiais:
individuum — individualitas, persona — personalitas, na-
tio — nalionalitas, homo — humanitas, Deus — divinitas ir
t. t. Šita lotynų kalbos terminologija su mažesnėmis ar
didesnėmis atimainomis perėjo į didžiąsias Europos kalbas.

Taigi atatinkamai ir lietuvių kalboje asmenybė taip
laikosi asmens, kaip individualybė — individo. Individua-
lybė, būdama tai, kas sudaro individo esmę, išreiškia in-
divido originalumą, kuris jį išskiria iš visos panašių į jį
individų masės. Asmenybė, būdama tai, kas sudaro as-
mens esmę, išreiškia asmens originalumą, kuris jį išski-
Tria iš visos žmogiškųjų asmenų visuomenės.

Individualybė, kaipo savybė, bendra lygiai žmogui
kaip ir gyvuliams, pareina žmogui nuo materialinės, arba
fizinės, prigimties ir yra ankštai surišta su žmogaus tem-
peramentu, arba lietuviškai tariant, pobūdžiu. Užtat as-
menybė, kaipo savybė, tepritinkanti vien žmogui, par-
eina jam nuo aukštesnės dvasinės prigimties ir yra ank-
štai surišta su charakteriu, arba lietuviškai tariant, būdu.

Bendrą asmenybės turinį, kuris atatinka kiekvienam
atskiram asmeniui, sudaro dvi žymės: protingumas ir lai-
svė, pareinančios nuo proto ir laisvos valios galių. Lais-
vas elgimasis, valdymasis ir veikimas, vaduojantis proto
motyvais, sudaro vieną iš svarbiausių asmens savybių.
Palygintas su neprotingais gyvuliais, žmogaus asmuo, tarp
kitko, skiriasi nuo jų tuo, kad yra savo veiksmų valdo-
vas, nepriklausąs aklai nuo būtino fizinio pasaulio vyks-
mo.

Sulig protinga ir laisva žmogaus prigimtimi žmogui
yra paskirtas ir aukštesnis likimas. Atsiekti sau paskirtą
tikslą žmogus tegali per laisvą išvidinį bei išviršinį apsi-
sprendimą. Todėl sakoma, kad per prievartą nieks negali
būti išganytas. O jei taip, tai žmogiškasis asmuo turi tei-
sės reikalauti sau laisvo apsisprendimo sąlygų, kurių
nieks negali iš jo atimti. Kitaip tariant, žmogiškasis as-

199

muo yra neliečiamųjų teisių nešėjas, arba subjektas; jis
yra moralinis ir juridinis asmuo, kuris negali būti laiko-
mas kitiems žmonėms grynu įrankiu, t. y. gyvu daiktu
arba vergu.

Jei dabar paimsime žmogaus asmenį, kaipo kultūros
veikėją, tai visų pirma turėsime pastebėti, kad tarp jo,
iš vienos pusės, ir tarp kultūrinio veiksmo, iš antros pusės,
yra tam tikro atatikimo. Kiekviename kultūriniame veik-
sme yra, iš vienos pusės, Materialinės apraiškos ir, iš an-
tros pusės — aukštesnės idėjos, pagal kurias veikiamasis
objektas apipavidalinamas lytimi. Prigimtasis objektas vi-
suomet taip ar šiaip surištas su materialiniu mūsų pasau-
liu, atatinka mūsų kūnui, per kurį ji patenka į mūsų
vidaus pasaulį. Aukštesnė idėja, kuri kultūriniam veiks-
mui bei padarui suteikia aukštesnės prasmės, atatinka
mūsų sielai, kurios veikme ji pajėgia reikštis mūsų pa-
saulyje. Proto idėja, glūdėdama mūsų sieloje, yra neat-
skiriamai sujungta su vaidiniu; ogi per vaidinio tarpinin-
kavimą šita idėja pajėgia pajudinti ir mūsų kūną, ir per
kūną — nuošalinį mums pasaulį. Taigi išeina, kad nuoša-
linis pasaulis, veikdamas į mūsų kūną, veikia sykiu ir į
mūsų sielą; ir atvirkščiai, mūsų siela, veikdama į mūsų
kūną, gali veikti ir į nuošalinį mums pasaulį.

Kultūriniame veiksme svarbu ypatingai yra tai, kad
mūsų sielos aukštesnė idėja, atatinkanti idealiniam daikto
tipui, gali veikti kūno priemonėmis į šitą daiktą, apipa-
vidalindama jį atatinkama lytimi, ir tuo pačiu gali šitą
daiktą. patobulinti. Tiesa, kultūrinis daikto patobulinimas
yra gana reliatyvus, arba lygstamas. Žmogus gali sudary-
ti prigimčiai sąlygų, reikalingų daiktui pagaminti arba jo
veislei patobulinti, jis gali taip pat žaliai medžiagai su-
teikti lyties, kuri atvaizduos aukštesnę idėją, bet jis nie-
kados negali savo pajėgomis ir nuosava galia pakeisti
substancialinę daikto lytį. Visos žmogaus suteikiamos
daiktams lytys savo galia yra pripuolamos lytys, kurios
nekeičia substancialiniu būdu daikto substancijos. Jei,
pavyzdžiui, iš statomosios medžiagos žmogus pastato rū-
mus, tai rūmų lytis, arba stilius, nėra substancialinė, bet
tik pripuolama lytis. Jei vis dėlto pripuolamai statant
rūmus atskirais atsitikimais įvyksta, pavyzdžiui, cheminių
substancialinių kitimų, tai šitie kitimai yra prigimties dės-
nių padaras. Taigi žmogus pajėgia savo sielos galiomis
tvarkyti gamtos eigą ir sudaryti pripuolamųjų lyčių, ne-
siekiančių substancialinių kitimų.

200

Bet iš kitos pusės, ir pripuolamieji prigimties, ir gam-
tos kitimai, įvykstą žmogaus pastangomis, jau tarsi duo-
da pažinti, kad kultūrinis veiksmas tėra vien paruošiama-
sis veiksmas kitai dar aukštesnei veikimo tvarkai, kur
mūsų pasaulio kitimai turi net siekti pačios daiktų sub-
stancijos ir suteikti mūsų pasauliui lyties, atatinkančios
aukščiausiam pasaulio prototipui, arba pirmavaizdžiui.
Galima jau įspėti, jog šita nauja veikimo tvarka įvyksta
jau religijos srityje, kur aukščiausios idėjos yra tos die-
viškosios idėjos, pagal kurias pasaulis buvo sukurtas. Kul-
tūriniame veikime žmogus vien ruošiasi pats ir tuo pačiu
ruošia visą pasaulį tam protingam bei laisvam apsispren-
dimui, be kurio aukščiausieji religijos tikslai nėra atsie-
kiami.

Čia tik keliais bruožais tenorėjau užbrėžti žmogaus
gyvenimo planą, kuris yra priklausomybėje nuo to, kas
yra žmogus iš savo esmės ir koks yra jame santykiavimas
tarp kūno ir sielos. Iš to galėjo paaiškėti, kad žmogus iš
savo prigimties yra kuliūros veikėjas, kadangi jo fizinė ir
dvasinė prigimtis atatinka kultūrinio veiksmo kultivuo-
jamam objektui ir aukštesnei idėjai, pagal kurią jis yra
kultivuojamas. Jei apskritai sakoma, kad veikimo būdas
atatinka buvimo būdui, arba kad veiksena atatinka būse-
ną, tai šitas pasakymas, tarp kitko, yra pritaikomas ir prie
kultūrinio veiksmo, nes žmogus, veikdamas kultūriniu bū-
du, iš tikrųjų veikia pagal savo žmogiškąją prigimtį.

3. Masė ir visuomenė

Taigi žmogus yra tikrų tikriausias kultūros veikėjas,
arba pagrindinis jos veiksnys, arba net tikra vykdomoji
jos priežastis. Tuo tarpu visiškai izoliuotas žmogus, kaip
galima buvo matyti iš Robinzono Kruzės pavyzdžio, yra
gryna fikcija, neatatinkanti tikrovei. Žmoguje ir per žmo-
gų visuomet reiškiasi toji žmonių aplinkuma, kur jis yra
išaugęs ir toliau tebegyvena, Sulig tuo ir kyla klausimas,
kokia prasme žmonių aplinkuma, ar ji bus vadinama ma-
se, ar visuomene, gali būti kultūros veiksniu šalia atskiro
žmogaus, t. y. individo arba asmens. Šitas klausimas lie-
čia faktinai individo ir masės, asmens ir visuomenės san-
tykiavimą. Nuo to ir turime pradėti tolimesnį tyrinėjimą
kultūros veiksnių. Bet visų pirma turime kiek įsigilinti į
masės ir visuomenės sąvokų supratimą.

201

Žodis „masė“ tapo perkeltas į visuomeninę sritį iš
gamtos mokslų. Juo norėta išreikšti tai, kad visuomenė
panašiai susideda iš atskirų individų, kaip kad materiali-
nė masė iš atomų. Bet jau pirmu pažvelgimu aiškėja ta-
sai pagrindinis skirtumas, kad atomų sąryšis tarp savęs
yra fizinės prigimties, tuo tarpu kad individų sąryšis vi-
suomenėje turi psichinio pobūdžio. Individo sąryšis su
mase meterialiniame daikte ir visuomenėje yra įvairaus
tvirtumo ir rūšies, taip kad žmonių masė nėra mechaninis
individų sutelkimas *.

Antra vertus, negalima nepripažinti, kad tarp mate-
rialinės masės ir žmonių masės yra irgi tam tikro pana-
šumo. Ir čia, ir ten masės sąvoka reiškia atskirų individų
daugybę, sudarančią mažiau ar daugiau, silpniau ar stip-
riau sutelktą visumą. Kai kalbama tokia prasme apie
masę, kreipiama dėmesio ne į atskirų individų individua-
lybes, bet į tai, ko šitie individai turi bendra tarp savęs,
ir kad jų veikimas reiškiasi vienodu būdu ir panašiomis
lytimis.

Visuomenės moksluose yra dargi žinoma vadinamoji
organicizmo teorija, kuri stengiasi išrodyti, jog žmonių
visuomenė yra tam tikras organizmas, kuris yra palenktas
biologiniam dėsningumui, kaip kad organinis pasaulis yra
palenktas biologiniams dėsniams. Panašiomis teorijomis
pasižymėjo A. Schaffle, R. /Worms ir kiti. Žinoma, nega-
lima nepripažinti, kad visuomenės ir organizmo gyvenime
yra tam tikro panašumo arba net analogijos. Visuomenė,
kaip ir organizmas, sudaro tam tikrą vienybę iš daugelio
organų, joje yra taip pat atskirų dalių koordinacijos, ji
taip pat auga, plėtojasi ir ra ir t. t: Tačiau ne mažesniu,
bet didesniu yra skirtumas tarp visuomenės ir organizmo.
Atskirų visuomenės narių sąmoningumas bei savarankiš-
kumas labai ryškiai skiria juos nuo paprastų organizmo
organų, kurie jokios sąmonės turėti negali. Gyvajame
organizme yra visiškoji sąmonės arba bendro tikslingumo
centralizacija; tuo tarpu sąmonės nešėjų visuomenėje yra
atskiras asmuo, ir dargi apie atskirą visos visuomenės
sąmonę tegalima kalbėti vien labai lygstamąja prasme.

Mokslininkas, kuris norėtų griežtai išlaikyti analogiją
tarp visuomenės ir organizmo, negalėtų pagauti specifi-
nės visuomeninių apraiškų prigimties, kadangi jos yra
psichinio pobūdžio, kuris yra kokybiniu atžvilgiu skirtinas
nuo biologinio gyvenimo apraiškų. Iš čion kiltų dar viena
išdava: griežtas biologinių analogijų pravedimas visuo-

202

menės supratime neleistų sociologui tinkamai atsižvelgti
bei įvertinti aukštesnio žmonijos gyvenimo, arba dvasi-
nės jo srities, kuri, išeidama iš biologijos ribų, įeina į
psichologijos plotą.

Jei visuomenė, esanti, taip ar šiaip, žmonių masės su-
daryta, nėra nei materialinis mechanizmas, nei biologinis
organizmas, tai šitoksai jos atribavimas dar nereiškia, kad
ji yra ne kas kita, kaip paprastas individų agregatas arba
paprasta jų suma. Visuomenė, kaip ir kiekviena kita žmo-
nių masė, yra visų pirma stipresnė ar silpnesnė psichinė
organizacija. Šitokia organizacija, aiškus dalykas, reika-
lauja tam tikro vienybės prado, arba vieningo sąryšio
tarp atskirų individų, sudarančių visuomenę. Ir štai šitas
vienybės pradas, arba sąryšis, yra psichinės prigimties,
kas duoda teisės kalbėti apie visuomenės psichologiją.
Todėl jei nėra tikslu kalbėti apie mechaninį arba biolo-
ginį visuomenės apraiškų dėsningumą, tai vis dėlto leis-
tina kalbėti apie psichologinį jų dėsningumą. Tai, tarp
kitko, reiškia, kad visuomeninis gyvenimas bei plėtoji-
masis savo visumoje nėra atsitiktinio priepuolio arba ne-
pamatuotos kieno nors užgaidos padaras. Jų pagrinde
glūdi psichiniai veiksniai, kurie palenkti yra tam tikram,
kad ir psichiniam priežastingumui, kuris mažiau ar dau-
„giau griežtu būdu valdo visuomeninių apraiškų eigą, jų
susibūrimus, santykius, tvarką ir t. t. Iš čion kyla tam
tikras vienodumas ir tipingumas tokiose visuomenės gy-
venimo apraiškose, kokiomis yra kalba, papročiai, teisė,
dorovė, visuomenės ūkis ir t. t.

Kad ir kalbama apie visuomenės psichologiją, vis dėl-
to būtų klaidinga taikyti šitą psichologiją visuomenei taip,
. tarsi ši pastaroji sudarytų kokiu nors būdu substanciali-
nę vienybę. Galutinėje sąskaitoje ir visuomenės psicho-
logija glūdės atskirų asmenų sielose, nors jos reiškima-
sis tik tiek yra aktualus, kiek šitie atskiri žmonės sueina
į visuomeninius santykius. Dalykas čia yra tas, kad ir
sutelktinio gyvenimo apraiškose visas veikimas eina nuo
atskirų individų, nes pati sutelktinė visuma nėra aukš-
tesnės rūšies asmuo, apdovanotas protu ir laisvąja valia.
Jei kalbama vis dėlto apie visuomenės valią, sąmonę,
supratimą, dvasią, tai tokie posakiai yra ne kas kita, kaip
sutelktinių arba kolektyvinių apraiškų personifikacija.
Remiantis padarytaisiais paaiškinimais, galima žmonių ma-
sės sąvokai suteikti šitokia aptartis: masė yra tam tikras

203

individų viselas, surištas tarp savęs kolektyvinės psicho-
i0ogijos dėsniais,

Nėra mums dabar tuščias klausimas, ko naujo yra ma-
sės psichologijoje, palyginus su psichiniu atskiro indivi-
do gyvenimu. Domintis juk sutelktinio gyvenimo apraiš-
komis, pigu pastebėti, kad žmogus, paimtas savo vienat-
vėje ir tas pats žmogus draugijoje, nėra vienodas. Jis
džiaugsis kitaip vienas ir kitaip būdamas draugijoje, kuri
gyvena džiaugsmu. Jis liūdės kitaip vienas ir kitaip bū-
damas draugijoje, kuri taiso gedulas. Ir visa tai atsitinka
todėl, kad draugijoje, kaip ir kiekvienoje sutelktinio gy-
venimo lytyje, yra savitarpio veikimosi,

Kiekvienas draugijos narys duoda ko nors iš savęs
visumai ir sykiu gauna ko nors iš visumos. Įvyksta tai
pagal interpersonalinės difuzijos dėsnį. Pavyzdžiui, esa-
me nustoję didelės tautinės brangenybės ir einame į ge-
dulingas iškilmes. Esame nuliūdę, tarsi patyrę dvasinio
nuostolio: su savo tautine brangenybe esame nustoję, tarp
kitko, dvasinio turto, kuriuo ji mums buvo. Skaudžiai tai
jaučiame ir apie tai mąstome, ir visa tai ima reikštis mūsų
elgesy bei išvaizdoje: tai sako ir mūsų veidas, ir visas
mūsų užsilaikymas. Leiskime, kad mūsų tarpe atsirado
žmogus, kuris nėra dar nuostolio užgautas. Ar susidariusi
gedulingoje iškilmėje atmosfera neužkrės ir jo sielos ir
neįdiegs jam nė kiek liūdesio, kuris paveržė visų susirin-
kusių širdis? Tikriausia, kad taip, nebent būtų ypatingų
priežasčių priešingai apraiškai, pavyzdžiui, jam esant mū-
sų tautiniu priešu. Paprastai kiekvienoje draugijoje susi-
daro tam tikra atmosfera, kuri yra sudėtinga išdava, su-
daryta visų draugijos narių savitarpio veikimosi arba psi-
chinio tarpasmeninio susijautimo bei susižinojimo prie-
monėmis. Šita interpersonalinė difuzija gali įvykti todėl,
kad dar anksčiau mūsų būtybės viduje yra įvykusi išvi-
dinė psichinė difuzija. i

Būtent kiekvienas mūsų psichinio gyvenimo įvykis lin-
ksta visuomet persiduoti į visas mūsų būtybės sritis: įvyk-
sta tarsi jo difuzija, arba išplitimas visame mūsų asme-
nyje. Pavyzdžiui, paskaitome laikraštyje linksmą žinią.
Gautas įspūdis persikelia į mūsų vaizduotę ir paskui į
protą. Vaizduotė pajudina visą mūsų nervų aparatą ir
pagaliau pasireiškia per mūsų veido raumenis tam tikra
šypsena. Sykiu protas, sąryšyje su žinios turiniu, gimdo
sumanymą: valia ryžtasi sumanymą vykdyti; sykiu susi-
daro emocija, arba jautulys, kuris pasireiškia kaipo gei-

204

dimas to, kas sumanyta. Žodžiu tariant, vienas dalykas
padaro, kad mes gyvename visomis savo būtybės išgalė-
mis ir atatinkamai pasireiškiame savo išvaizda, elgesiu ir
veikimu,

Pasirodo, kad čia dar nesibaigia psichinės išvidinės
difuzijos išdavos, Tik toliau iš išvidinės ji tampa išvirši-
ne. Mūsų elgimasis, mūsų kalba, gestai, išvaizda veikia į
kitus žmones, verčia juos pergyventi tai, kuo mes gyve-
name, kartais veikti taip, kaip mes veikiame. Atogrąžos
tvarkoje jų emocijos, pasiryžimai, sumanymai pasireikš
iš pradžios išvidinėje difuzijoje, paskui tarpasmeninėje
išviršinėje difuzijoje ir įneš naujų pradų į psichinę at-
mosferą, sudarytą grįžtamąja savitarpio įtaka. Tokiu bū-
du plinta nesąmoningas pamėgdžiojimas, mados, ironybė,
sparnuotos idėjos ir t. t.

Savitarpinis veikimasis, pagrįstas interpersonaline di-
fuzija, įneša į atskiro žmogaus gyvenimą daug daugiau
dalykų, negu paprastai priimta manyti vaduojantis įpras-
tu gyvenimo bėgiu. Įprotis neleidžia mums įžvelgti, kaip
daug dalykų pareina ne nuo protingo mūsų nusistatymo,
bet nuo nejuntamos ir dažnai neracionalinės įtaigos, ar-
ba sugestijos, kuri eina iš šalies ir paveržia mūsų sava-
rankiškumą. Šituo atžvilgiu įdomūs yra tyrinėjimai apie
sugestijos ir hipnozės reikšmę tautų gyvenimui. Tiek pa-
žangos, kiek ir reakcijos idėjos laimi įtaigos, arba suges-
tijos, keliu plačiąsias mases ir dažnai padaro žymių per-
mainų visuomenės gyvenime. Taip pat sužadinami plačio-
siose masėse tiek entuziazmas ir heroizmas, kiek panika,
neapykanta ir fanatizmas. Apskritai savitarpinė įtaka bei
įtaiga gali būti pakreiptos kaip į gera, taip ir į bloga.

Čia glūdi priežastis, kodėl taip įvairiai įvertinama ma-
sė arba, mūsiškai tariant, liaudis. Vieni su panieka kalba
apie jos tamsumą, inerciją, materializmą; kiti kelia į pa-
danges aukštąsias jos savybes, idealizuoja jos dorybes,
stato ją pavyzdžiu ir tikslu. Tuo tarpu ta pati minia pa-
kaitoms gali būti bloga ar gera; gali su entuziazmu ap-
reikšti pasišventimo arba pasiduoti šaltam egoistiniam iš-
rokavimui pagal tai, kieno ir kokia įtaka bei įtaiga vy-
raus jos gelmėse.

Turint galvoje tik šitokias psichinės kolektyvinės prie-
vartos apraiškas, būtų kartais pagundos manyti, kad žmo-
gaus gyvenime viskas pareina nuo kolektyvinių aplinky-
bių ir nieko nereiškia atskiro žmogaus iniciatyva, asme-
ninis nusistatymas ir laisvas apsisprendimas. Iš tikro yra

205

nemaža mokslininkų, kurie yra linkę panašiai manyti, bet,
kaip pamatysime vėliau, jie tiek pat klysta, kaip ir tie, ku-
rie norėtų atskirų didžiųjų žmonių individualybėse ma-
tyti vienintelius kultūrinio žmonijos gyvenimo veiksnius.
Koks iš tikrųjų yra santykiavimas tarp individo ir ma-
sės, tarp visuomenės ir asmens, turėsime tyrinėti kitą
kartą.

Paskutinį kartą buvo kalbėta apie išvidinę psichinę
difuziją ir išviršinę tarpasmeninę difuziją, kaipo du tarps-
niu, turinčiu reikšmės savitarpiniam žmonių veikimuisi,
Visa tai, kas veikia į žmogaus kūną arba sielą, turi link-
mės, taip ar šiaip, pasireikšti visoje žmogaus būtybėje
ir todėl taip pat jo išvaizdoje, elgsenoje ir veiksenoje.
Ogi tai, kas pasireiškia tokiu būdu, turi toliau linkmės,
taip ar šiaip, pasireikšti žmonių aplinkumoje per tarp-
asmeninę difuziją, arba plitimą. Tokiu būdu susidaro psi-
chinė aplinkumos atmosfera, kuri turi dideliausios veik-
mės į žmonių nusistatymą ir veikimą masėje arba net vi-
suomenėje, kadangi savitarpiniame veikimesi kiekviena
apraiška didėja savo įtampa ir dinamine galybe. Ir tai reik
pasakyti tiek apie minios palinkimą į gera, taip ir į bloga.

4. Masė ir individas

Buvo sakyta, kad individas yra kitoks, paimtas skyrium
ir masėje; panašiai ir Žmogiškasis asmuo kitaip reiškiasi
būdamas skyrium ir gyvendamas ir veikdamas visuome-
nėje. Nors masė ir visuomenė, kaipo tokios, nėra gyvos
būtybės, kurios galėtų eiti sąmoningais veiksniais kultū-
riniame darbe, vis dėlto masė ir duoda daugiau negu at-
skirų individų arba asmenų suma, ir todėl galima laikyti
masė ir visuomenė kultūros veiksniais, kad ir neturinčiais
centralizuotos sąmonės. Taip dalykams stovint, bus visai
teisėtas klausimas, kokia kultūrinės kūrybos dalis pareina
nuo individo ir asmens, iš vienos pusės, ir nuo masės ir
visuomenės, iš antros.

Kai kalbama apie kultūros veiksnius, reik skirti dvi
artimos sąvokos: veiksnys ir veikėjas. Kiekvienas veikė-
jas yra tuo pačiu ir veiksnys, bet ne kiekvienas veiks-
nys yra veikėjas. Veiksnys, kuris kitose kalbose išreiškia-
mas faktoriaus žodžiu, yra visa tai, kas turi vykdomosios
veikmės kokiam nors vyksmui, arba procesui. Taip plačiai
suprantamas veiksnys yra faktinai vykdomoji priežastis,
bet nėra būtinai gyva sąmoninga būtybė, tuo tarpu kad

206

veikėjas tokia būtybe visuomet privalo būti. Todėl jei
veiksnys yra tas pat, ką vykdomoji priežastis, tai veikė-
jas yra veikiąs asmuo. Veikėjas visuomet atlieka vyk-
domosios priežasties rolę tame darbe, kurį jis dirba. Bet
yra irgi negyvų veiksnių, kurie, nebūdami veikėjai, vis
dėlto yra vykdomosiomis priežastimis. Pavyzdžiui, auklė-
tojas, tėvas, mokytojas, kunigas yra auklėjimo veikėjas,
kadangi jis sąmoningai daro auklėjamąjį darbą. Bet au-
klėti gali ir toks dalykas kaip susidraugavimas su dorais
draugais. Čia ne draugai sąmoningu savo nusistatymu yra
auklėjimo veiksnys, bet pats draugavimo faktas, atremtas
į savitarpinį psichologinį veikimąsi.

Šitokis skirtumas tarp veiksnio ir veikėjo svarbų tu-
rėti galvoje norint išspręsti klausimą apie masės ir indi-
vido, asmens ir visuomenės rolę kultūrinėje kūryboje.
Jau iš to, kas apie šitą skirtumą pasakyta ir kas buvo an-
ksčiau sakyta apie kultūros veikėjo privalomą sąmonin-
gumą, gali paaiškėti, kad tiek masė, kiek ir individas yra
kultūros veiksniai, bet ne veikėjai; tuo tarpu kai visuo-
menė yra taip pat kultūros veiksnys, žmogaus asmuo tėra
vienintelis tikras kultūros veikėjas. Iš čion galima jau
pastebėti, kad išspręsti klausimas apie masės ir individo
santykiavimą kultūriniame darbe nereiškia išspręsti taip
pat klausimas apie visuomenės ir asmens santykiavimą
kultūrinėje kūryboje. Kaip asmuo yra aukštesnė individo
rūšis, taip būtent sąmoningas ir laisvas individas, pana-
šiai kaip visuomenė, yra aukštesnė masės rūšis, būtent
suorganizuota laisvės bei tvarkos pagrindais. Masė susi-
daro iš individų, visuomenė — iš asmenų. Jei nedarysi-
me skirtumo tarp masės ir visuomenės, iš vienos pusės,
ir — tarp individo ir asmens, iš antros, ir pakeisime vi-
suomenės ir asmens santykiavimą masės ir individo san-
tykiavimu, tai lengvai galima prieiti klaidingų išvadų apie
palyginamają visų šių veiksnių rolę ir kultūrinėje kūry-
boje.

Rodos, visi galėtų sutikti su pasakymu, jog tiek atski-
ras individas, kiek ir sutelktinė masė yra kultūrinės kū-
rybos veiksniai, nesakau, veikėjai. Atskiras individas, kaip
sakyta, yra substancialinė masės atrama, arba subjektas,
turįs realinės prigimties, kuri kad ir reiškiasi masėje su-
telktiniu būdu, vis dėlto visuomet yra kultūros veiksnys,
Iš kitos pusės, masė kad ir yra individų rinkinys, neturįs
savyje substancialinės vienybės, vis dėlto suteikia indivi-
dams ypatybių, kurių šitie neturi izoliuotame stovyje,

207

būtent — sudaro sutelktinę jų psichologiją ir tokiu būdu
eina nauju veiksniu kultūriniame darbe.

Atsiranda tačiau sociologų, kurie norėtų atskiro in-
divido rolę visai padengti masės veikimu. Yra tai tie so-
ciologai, kurie, drauge su Gumplowiczium, mato viso indi-
vido veiklumo šaltinį jo aplinkumoje. „Kas betgi — sako
Sawicki, — nepripažįsta individui savarankiškumo bei sa-
vaimingumo, tas irgi atima šitas savybes ir nuo masės,
kuri juk iš individų susideda. Ir kas individą laiko visuo-
meninio tarpo, arba aplinkumos, padaru, nustoja gali-
mybės išaiškinti pačią šitą aplinkumą. Aplinkuma kyla iš
savitarpinio atskirų visumos narių veikimosi, tačiau dalys
vien tada tegali sudaryti visumą, jei jos pačios yra išsa-
vaus veikimo centrai“ (Geschichtsphilosophia. — P. 68—
69). Tokiu būdu pasirodo, jog individas ir masė abu tar-
nauja veiksniais kultūrinei kūrybai, arba net istoriniam
vyksmui,

5 Masė ir asmuo

Klausimas įgauna kitokios prasmės, kai palyginama ne
masės ir individo, bet masės ir asmens rolė istoriniam
vyksmui ir tuo pačiu — kultūrinei kūrybai. Čia jau svar-
bu išaiškinti ne tai, ar masė ir individas yra greta viens
antro kultūros veiksniai, bet tai, kas nustato kultūros
istorinę eigą: tanki panašių viens į kitą individų masė ar
atskiri žymūs asmenys.— Vieni pasisako už masę, kiti —
už žymius asmenis. Pirmieji prisilaiko kolektyvistinio, an-
trieji — individualistinio istorijos supratimo. Kolektyviz-
mas laiko masę sprendžiamuoju istorijos veiksniu. Jo su-
pratimu, ne žymūs bei sąmoningi asmenys taisą kelią is-
toriniam kultūros vyksmui, bet masė, esanti, anot kolek-
tyvizmo, kūrybos pradu.

Kadangi kiekviena istorija yra sutelktinis vyksmas, ku-
riame visuomenine savo puse reiškiasi visumos gyvenimo
kitimai, tai asmuo tesąs vien praeinanti apraiška, kuriame
tik laikinai konkretizuojasi sutelktinis masės gyvenimas,
Jei todėl kas nors ryškiau išeina aikštėn asmenų gyve-
nime bei veikime, tai šitokis asmens pasireiškimas esąs
ne kas kita, kaip konkreti ilgos sutelktinės evoliucijos ap-
raiška, Ne darą iš čion išimčių ir didieji žmonijos geni-
jai, kurie tokiu pat būdu neturį nei savarankiškosios,
nei tikrai kuriamosios reikšmės. Jie esą būtinas įvykis vi-
sumos gyvenime ir pareina nuo šito gyvenimo aplinky-

208

bių taip dargi, kad jie negali nepasireikšti tam tikru lai-
ku ir tam tikroje vietoje,

Šita pažiūra einant, reik manyti, kad jei ne Napoleo-
nas, tai kitas asmuo turėjo atlikti tai, ką jis yra padaręs,
ir pasižymėti tais žygiais, kuriais jis yra pasireiškęs. Su-
telktinis prancūzų tautos gyvenimas tik laikinai buvęs
susikristalizavęs Napoleono asmenyje, kad įvykdytų tai,
ko reikalavo ano laiko aplinkybės, ir kad pasireikštų tarp-
tautiniame Europos gyvenime būdu, atatinkančiu prancū-
zų padėčiai.

Suprantamas savaime dalykas, kai individualizmas iria-
si priešinga kolektyvizmui pakraipa. Jo supratimu, kultū-
rinį istorijos vyksmą vedą didieji asmenys, kurie tik vie-
ni sudarą kuriamąjį istorijos pradą. Jei sykiu su jų veiki-
mu apsireiškia irgi masės veiklumas, tai masė esanti čia
ne kas kitė, kaip paprastas irankis, kurį didieji asmenys
vartCcja savo nuožiūra užbrėžtiems savo tikslams. Tad, —
sako kolektyvistinės pakraipos atstovai, — istoriją sudarą
didieji asmenys. „Visuotinoji istorija esanti ne kas kita,
kaip didžiųjų žmonių istorija“. Didysis asmuo — štai, anot
individualizmo, istorijos kūrėjas, vykdytojas ir valdovas.

Nėra sunku pastebėti, kad ir kolektyvizmas, ir indivi-
dualizmas turi sykiu tiesos dalį ir sykiu abu klysta. Kaip
dažnai esti panašiais atsitikimais sų dviem kraštutinėmis
pakraipomis, taip ir čia tiesa labiau glūdi tame, ką jos
teigia, ir klaida tame, ką jiedvi neigia. Su kolektyvizmu
galima sutikti, kad kiekvienas kultūrinis istorijos vyks-
mas yra.sutelktinis padaras, kuriame, taip ar šiaip, masė
turi didelės reikšmės. Buvo juk savo laiku kalbėta apie
tai, kad istorijos negali būti be visuomeninio gyvenimo
reiškimosi jos eigoje. Su individualizmu galima sutikti,
kad atskiras asmuo, ir ypač didysis asmuo, turi kuria-
mosios bei sprendžiamosios reikšmės istorijos vyksmui.
Kaipgi galėtų būti kitaip žinant, jog vien tik individuali-
nis asmuo tėra gyvoji substancialinė atrama negyvai ir
neturinčiai substancialinės vienybės masei.

Bet iš kitos pusės, ir kolektyvizmas, ir individualizmas
iššaukia prieštaravimo. Kai kolektyvizmas neigia asmens
rolę kultūriniame istorijos vyksme, jaučiama, kad asmens
sąvoką jis pasikeičia individo sąvoka. Ogi kai individua-
lizmas neigia masės rolę kultūriniame istorijos vyksme,
jaučiama, kad jis pamiršta, jog asmuo vis dėlto yra vie-
nas iš daugelio individų, sudarančių sutelktinę žmonių
masės esmę. Kolektyvizmas nesiskaito pakankamai su as-

14. S. Salkauskis 209

menimi; individualizmas nesiskaito pakankamai su indivi-
du, nors jo vardu yra pasinaudojęs savo pavadinimui.
Todėl, taisant jųdviejų paklaidas, privalu prieš kolekty-
vizmą iškelti savarankiškoji asmens reikšmė visuomenė-
je, ogi prieš individualizmą — individo priklausomumas
nuo masės.

Kadangi kiekvienas žmogiškasis asmuo sykiu ir visuo-
met yra individas ir kadangi, iš kitos pusės, kiekvienas
žmogiškasis individas yra asmuo, tai kiekvienas atskiras
žmogus savo santykiuose su visuomenės visuma turi ne-
išvengiamai pasireikšti ir kaipo individas, ir kaipo asmuo.
Tai lygu pasakius, kad kiekvienas atskiras žmogus yra iš
dalies priklausomas nuo masės ir iš dalies turi savarankiš-
kos vertės, Čia todėl dera smulkiau panagrinėti, kaip reiš-
kiasi individo priklausomumas nuo masės ir koks yra
asmens savarankiškumas.

Buvo jau pripuolamai pastebėta, kad tobulėjant būty-
bei, jos individualybė tampa ryškesnė ir savarankiškes-
nė. Žmogaus individualybė yra didesnė už bet kurio gy-
vio individualybę; kultūringo žmogaus individualybė yra
didesnė už laukinio žmogaus individualybę. Aukščiausioji
individualybės rūšis yra ta, kuri yra sujungta su asme-
nybe. Kaip asmuo yra nepriklausąs, t. y. protingas bei
laisvas, sau — individas (atsiminkime čia Vydūno posakį
„sau-žmogus"), taip asmenybė yra sau-individualybė. „As-
menybė,— sako, pavyzdžiui, Windelband,— yra individu-
alybė, tapusi objektyvia pati sau, vadinasi: sau-individua-
lybe, die Individualität für sich (Einleitung in die Philo-
sophie !ĉ6.— P, 338). „Tačiau asmenybės, — sako toliau Win-
delband,— esti įvairių laipsnių. Plačiosios masės, kurios,
rodos, tesančios galutinai skirtos vien tik veislei nepa-
liaujamai palaikyti, teturi tik potencialinės asmenybės:
mes apsaugojame jas teisiniu bei moraliniu būdu, tačiau
ji tėra vien pradžioje perėjimo iš individualybės į as-
menybę“ (ibid.— P. 338—339).

Kai Windelband kalba čia apie potencialinę masės
asmenybę, jis turi, matyti, galvoje silpnai dar išsivysčiu-
sias sudarančias ją individų asmenybes, nes sąmoningas
bei laisvas šitų asmenybių išsivystymas ir jų atsipalaida-
vimas nuo masės prievartos ir savarankiškas pasireiški-
mas sudaro, jo supratimu, istorinio vyksmo eigą. Win-
delband savinosi Fichtės pasakymą, jog kiekvienoje
asmenybėje stovi priešais, iš vienos pusės, šviesios sąmo-
nės plotas, o iš antros pusės — apytamsis pajautų plotas,

210

ir jog tai ypalingai ryškiai išeina aikštėn genijaus asme-
nyje. Apytamsis pajautų plotas sudaro visuomeninės są-
monės sritį asmenyje; užtat aiškios sąmonės plotas suda-
ro tą sritį, kur asmuo pasireiškia nepriklausoma savo bui-
timi. „Kaip tik asmuo aiškią savo sąmonybę stato šalia
bendrosios sąmonės viešpatavimo ir šitą priešingumą pą-
remia išviršiniais žygiais, jis įeina, — sako Windelband.—
į tą priešingumą su visuma, kuriuo yra pagrįstas istorinis
vyksmas. Asmenybės esmė glūdi tad tame, kad individas
privalo būti daugiau kaip paprastas veislės egzemplio-
rius“ (op. cit.— P, 341).

Bet asmuo, besiemancipuodamas nuo masės sąmonės
viešpatavimo, sykiu pakelia šitą masę į aukštesnį sutelk-
tinio gyvenimo laipsnį. „Kiekviena pažanga pažinime, do-
roje, valstybiniame gyvenime, mene, religijoje yra,— sa-
ko Windelband,— išsilenkimas iš to, kas iki šiolei buvo
vertinga, — išsilenkimas, kuris kovoje ir per aukas kei-
čia sąmonę ir visuomeninį gyvenimą. Ir galutinoji to pras-
mė glūdi tame, kad vien asmens iniciatyva sutelktinė
visumos sąmonė pereina pažangiai iš tamsaus bei kurčio
pasąmonio į laisvą dvasios žydėjimą. Ir tai yra galų gale
bendra žmonijos istorijos prasmė“ (op. cit— P. 34).

Kiek ilgėliau esu užtrukęs prie Windelbando koncep-
cijos, kadangi jinai, būdama pati savaime įdomi, paaiški-
na daug ką iš masės ir individo santykių ir nurodo
kelią, kuriuo individas išsivysto į pilną asmens ūgį, o
masė virsta visuomene. Tiesa, ne su visomis Windelban-
do koncepcijos smulkmenomis galima sutikti; čia tačiau
labai svarbu įsidėmėti, kad savo pasąmonio sritimi indi-
vidas labiausiai priklauso nuo masės. Masė, kuri faktinai
yra individui aplinkinis žmonių tarpas, arba aplinkuma,
tiek per paveldėtus įpročius, kiek ir per nuolatinę įtaigą,
arba sugestiją, reiškiasi su neišvengiamu būtinumu kiek-
viename individe, kol jis nėra tapęs susipratusiu ir lais-
vai apsisprendusiu asmenimi. Šita prasme masė reiškiasi
ne tik šalia individo, bet ir jame pačiame.

Tuo tarpu joks asmuo nenustoja visai buvęs individu,
kol jis negali tobulai reikštis savo protu ir laisva valia.
Ogi tai yra mažesniame ar didesniame laipsnyje neišven-
giama mūsų prigimtojo gyvenimo aplinkybėse. Todėl irgi
mažesniame ar didesniame laipsnyje kiekvienas asmuo
palaikys savyje individo savybes nurodyta prasme ir su-
lyg tuo bus priklausąs nuo masės. Iš šito dėsnio negali
net išsilenkti genijai, t. y. žmonės, pasiekę aukščiausio

21i

žinomo mums kuriamosios asmenybės laipsnio. Teisingu
Sawickio pasakymu, genijus pasirodo priklausąs nuo ma-
sės, pirma, savo atsiradimu, antra, savo buvimo bei vei-
kimo aplinkybėmis ir, trečia, istoriniu savo pasisekimu.
„Kaip kalnai milžinai, — sako Sawicki, — paprastai nekyla
staiga iš lygumos, taip pat genijaus aukštybė nepasiekia-
ma žmonijoje, jei kilimas nėra palengvėl prieš tai ėjęs“
(Geschichtsphilosophie.— P. 72). Tiesa, kilimas gali būti
mažiau ar daugiau staigus, bet visai be jo joks kultūrinis
žydėjimas negali apsieiti. Ar bus tai mokslas ar dailė,
ar visuomenės santvarka, jokia iš šitų kultūros vertybių
negali apsireikšti genijaus kūryboje visai nepriklausomai
nuo to, kas pasiekta prieš jį kultūriniame vyksme. Pa-
vyzdžiu gali tarnauti kad ir genialios Aristotelio arba šv.
Tomo filosofinės sistemos. Šitos sistemos nėra išsyk atsi-
radusios be sąryšio su filosofijos istorija, nes paruošia-
masis kultūros tarpsnis tiek filosofijoje, tiek ir kultūroje
apskritai yra būtinai reikalingas, kaipo genialaus išto-
bulinimo objektas.

Genijaus buvimo bei veikimo ypatybės pareina, iš vie-
nos pusės, nuo paveldėjimo, o iš antros pusės — nuo au-
klėjimo bei lavinimo. Gimimu tam tikroje vietoje ir tam
tikru laiku genijus pačio likimo yra jau įstatytas į tam
tikras aplinkybes, kurios negali neturėti reikšmės jo kū-
rybos medžiagos ir pakraipos pasirinkimui. Genialus, pa-
vyzdžiui, filosofas negali ir net neprivalo atitrūkti nuo
problemų, kurių jam stato gyvenamoji vieta ir laikas.
Jis taip pat negali ir neprivalo nepanaudoti mažesniame
ar didesniame laipsnyje tai, ko yra pasiekę pranokėjai
dirbamojoje jo srityje.

Pagaliau kuriąs asmuo, kaip sakyta, yra priklausomas
nuo masės savo pasisekimu. Atitrukęs nuo masės ir ją
prieš savę nustatęs, jis maža arba nieko negalės nuveikti,
jei panorės savo idėjas vykdyti praktiniame žmonių gy-
venime. Norint sutarti su žmonėmis, reik jau, pavyzdžiui,
vartoti bendrai suprantama kalba, tuo tarpu kad šita kal-
ba nėra jau visiškas padaras to žmogaus, kuris ją vartoja.
Panašiai, norint sutarti su didele žmonių mase dėl kokio
nors plataus sumanymo vykdymo gyvenime, žmogui ne-
išvengiama pavartoti ne tik bendra žodžių kalba paprasta
prasme, bet ir prasme jausmų, įpročių, protinių motyvų,
reikalų, kurie, kad ir tarnauja jam saviškai vartojamu
įrankiu, vis dėlto nėra pilnai nuosavas jos padaras. Jei ge-
nialus asmuo neranda tokios kalbos su mase, kurioje jis

212

gyvena, jis lieka nesuprantamas šitai masei, nepajėgia
realizuoti joje ir per jąją savo sumanymų, kurie todėl tu-
ri laukti tų laikų, kai aplinkybės bus atatinkamai pasikei-
tusios.

Baigdamas šios dienos paskaitą, norėčiau suvesti krū-
von pagrindines jos idėjas bei išvadas. Nagrinėjant kolek-
tyvizmą ir individualizmą, reik pasakyti, kad daugiausia
tiesos yra tame, ką šitiedvi pakraipos teigia, ir daugiau-
sia klaidos yra tame, ką jiedvi neigia. Kolektyvizmas te-
mato žmoguje masės dalelę arba individą ir nesiskaito
pakankamai su žmogaus asmenimi. Individualizmas te-
mato žmoguje vien asmenį ir nesiskaito su juo pakan-
kamai kaipo su individų, sudarančių vieną masės dalelę.
Tuo tarpu žmogus sykiu yra ir individas, ir asmuo. Kaipo
individas, jis sudaro masės dalelę, priklausančią visumai.
Kaipo asmuo, jis yra laisvas bei protingas visuomenės
narys. Vadinasi, kiekvienas žmogus ir priklauso masei, ir
laisvai pasireiškia visuomenėje, lygiai taip pat, kaip tam
tikra žmonių visuma sykiu yra ir inertinga masė, ir susi-
pratusi visuomenė.

Gyvulys tėra vien individas; žmogus iš individo tam-
pa asmenimi, t. y. žmoguje individualybė virsta asmeny-
be. Ogi juo labiau tobulėja asmenybė, juo protingesne ir
laisvesne ji tampa, Vadinasi, sulig pažanga žmogaus as-
muo pasidaro vis labiau pilnutiniu, Todėl irgi žmogiškasis
individas, virsdamas asmenimi, pasidaro vis labiau nepri-
klausomas nuo masės. Gyvuodamas masėje ir jos gyve-
nimu, individas gyvena apytamsiame pasąmonio plote, ogi
kaipo susipratęs visuomenės narys arba asmuo, jis są-
moningai apsisprendžia. Sulig tuo, kaip inertingi indi-
vidai tampa sąmoningai apsisprendusiais asmenimis, pati
masė virsta susipratusia visuomene. Vis dėlto joks as-
muo nenustoja sykiu buvęs asmenimi, lygiai taip pat, kaip
kiekviena visuomenė niekuomet nenustoja buvusi žmo-
nių masę. |

Pasirodo, kad primityvioje masėje, kur atskiras žmo-
gus paprastai tesudaro inertingą individą, šito individo
priklausomumas visumai yra labai didelis. Bet užtat ga-
besnis ir labiau susipratęs žmogus, kaipo galingesnis as-
muo, pajėgia inertingoje masėje lengviau pasireikšti ir
iškilti viešumon nekaip susipratusioje visuomenėje.

Visuomenėje, kuri yra ne kas kita, kaip mažiau ar dau-
giau susipratusi masė, atskiras žmogus yra jau ne tiek
inertingas individas, kiek laisvas asmuo; todėl jo priklau-

213

somumas visumai yra mažesnis negu inertingo individo —
masei. Bet užtat visuomenei susidarant iš mažiau ar dau-
giau susipratusių asmenų, atskiras, kad ir galingas as-
muo sutinka vis daugiau sunkenybių individualiai pasi-
reikšti viešumoje ir atsiekti vaduojamosios reikšmės.

Masėje individas yra labiau surištas, bet užtat asmuo
turi daugiau galimybės galingai pasireikšti savo indivi-
dualybe. Visuomenėje sulig tuo, kaip individas virsta
vis labiau susipratusiu asmenimi, šis pastarasis pasidaro
vis laisvesnis savo viduje, bet jo galimybė galingai pasi-
reikšti viešumoje vis mažėja, kadangi pasitinka vis dau-
giau individualinių pasipriešinimų iš kitų visuomenės na-
rių. Tai vis dėlto nekliudo būti objektyviam tam faktui,
kad masė yra aktyvesnis veiksnys liaudies kultūroje, o
asmuo yra toks veiksnys šviesuomenės kultūroje, apie ką
esu kiek anksčiau kalbėjęs.

Suvedant krūvon visa tai, kas buvo pasakyta apie in-
dividą ir masę, asmenį ir visuomenę, ir statant klausimą
apie atskiro žmogaus ir žmonių visumos rolę kultūrinia-
me istorijos vyksme, tenka padaryti viena bendra išvada,
turinti įvedamosios reikšmės klausimo išsprendimui. Ten-
ka būtent konstatuoti, kad sulig tuo, kaip inertinga masė
virsta susipratusia visuomene ir vergiškai suvaržytas in-
dividas — laisvai apsisprendžiančiu asmenimi, asmens ir
visumos santykiavimas pasidaro kokybiniu atžvilgiu ki-
toks, ir kad todėl pastatytojo klausimo apie asmens ir
visumos santykiavimą nedera spręsti grynai kiekybine
prasme. Tr iš tikro, kaip matėme anksčiau, asmens san-
tykiavimas su mase ir jo santykiavimas su mažiau ar dau-
giau susipratusia visuomene keičiasi ne vien tik valdo-
mosios įtakos galybe, kuri tarsi galima būtų dar matuoti
kiekybiniu atžvilgiu, bet ir įvairiais kitais atžvilgiais, ku-
rie vientisus kiekybinius matus visai supainioja. Taip ma-
sėje individas yra labiau priklausomas, asmuo gali galin-
giau pasireikšti, ir vis dėlto masė lieka kūrybinis liaudies
kultūros veiksnys; mažiau ar daugiau susipratusioje vi-
suomenėje individas atsipalaiduoja nuo masės prievartos,
asmuo vis mažiau turi galimybės galingai pasireikšti vi-
sumoje, nors jis ir tampa kūrybiniu šviesuomenės kultūros
veiksniu, — tos kultūros, kuri vis labiau paveržia liaudies
kultūrinę kūrybą. Jei šitame sudėtingame santykiavime
atskiri atžvilgiai ir gali būti matuojami kiekybiniu būdu,
tai visas šitas santykiavimas negali turėti vientiso mato,
kadangi, kaip sakyta, santykiavimas savo išsivystyme nuo

214

masės prie visuomenės, nuo individo prie asmens tampa
kitoks kokybiniu būdu.

Todėl kiekvienas vientisas šito sudėtingo klausimo iš-
sprendimas bus neišvengiamai vienašališkas ir todėl klai-
dingas. Turint galvoje visą klausimo sudėtingumą, nega-
lima net statyti jo ta prasme, kaip jis paprastai statomas
kolektyvizmo ir individualizmo: būtent masė ar asmuo
yra kuriamasis kultūrinio istorijos vyksmo veiksnys? Ar
kas atsako masės naudon, ar kas linksta matyti asmeny-
je vienintelį kuriamąjį kultūrinio istorijos vyksmo veiks-
nį, kiekvieną kartą nusižengiama vienašališkumu, kuris
yra klaidingas tuo, ką jis neigia. Taip pat nėra patenki-
namas Rocholio atsakymas, kad anksčiau turėjusi per-
svaros individo akcija, o dabar — masės veiklumas. Tokia-
me atsakyme nematyti, kad būtų priimtas į dėmesį indi-
vido ir asmens, masės ir visuomenės skirtumas. Todėl
vientisas atsakymas, kad anksčiau turėjo daugiau reikš-
mės vienas veiksnys, o dabar kitas, negali būti laikomas
teisingu, nes iš tikrųjų šitų veiksnių yra daugiau, būtent
ne dvejetas — individas ir masė, bet ketvertas — indivi-
das ir masė, asmuo ir visuomenė.

Galų gale pasirodo, jog masės ir asmens santykiavimo
problema privalu išspręsti ta prasme, kad sulyg kultūri-
niu istorijos vyksmu masės ir individo santykiavimas pa-
sikeičia vis labiau visuomenės ir asmens santykiavimu,
nors niekados negali pasikeisti visiškai, nes kiekvienas
asmuo pasilieka visuomet tam tikrame laipsnyje inertin-
gas individas, o visuomenė visuomet pasilieka mažesnia-
me ar didesniame laipsnyje inertinga mase. Taigi atskiro
žmogaus ir žmonių visumoje santykiavimas nuolat kinta
kultūriniame istorijos vyksme ir todėl negali būti suim-
tas į vieną visuomet vienodą formulę, tinkančią visiems
laikams ir visiems kraštams. Ir sykiu yra neabejotina, kad
kiekvienu laiku ir kiekviename krašte visuomet pasireiš-
kia, nors niekados vienodu santykiavimu, ir masė, ir in-
dividas, ir visuomenė, ir asmuo kaipo kultūrinio istorijos
vyksmo veiksniai. Ogi istorijos dalykas yra kiekvienu
atskiru atveju nustatyti konkretinį visų šitų veiksnių san-
tykiavimą. Todėl iš istorijos ir patiriame, kad šitų veiks-
nių santykiavimas yra visai kitoks revoliucijos metu ir
kitoks reakcijos metu; yra kitoks pas laukinius žmones
ir kitoks pas kultūringas tautas; yra vienoks vienoje vi-
suomeninėje tvarkoje ir yra kitoks — kitoje ir t. t.

215

Tiesa, iš visų kultūrinio istorijos vyksmo veiksnių
vienas ypatingai išsiskiria savo reikšme, būtent asmuo,
kuris yra čia ne tik veiksnys, bet ir veikėjas. Dėl jo ten-
ka konstatuoti skyrium, kad kultūriniame istorijos vyks-
me jo susipratimas ir laisvingumas vis labiau didėja su-
lig tuo, kaip jis iš inertingo individo tampa vis tobuliau
apsisprendžiančiu asmeniu ir kaip sykiu su tuo jis tampa
naujų kultūrinių vertenybių kūrėju. Bet tai dar toli gražu
nereiškia, kad atskiras asmuo tampa vieninteliu kultūri-
nio istorijos vyksmo veiksniu.

Dabar jau numanu, kad masės ir atskiro žmogaus ir
žmogiškojo kolektyvo santykiavimas kultūriniame istorijos
vyksme yra daug sudėtingesnis, kaip paprastai mano ko-
lektyvistai ar individuailistai. Baigdamas šitą klausimą, ma-
nau bus pravartu dar apsipažinti su Lindnerio formulavi-
mu, kuriuo jis išsprendžia klausimą. „Istorinis vyksmas, —
sako jisai, — reikalauja tiek masės, kiek ir individų. Ga-
lima būtų pasakyti: idėjos gimsta individualiniu būdu;
jos plinta kolektyviniu būdu ir vėliau individų vykdomos.
Atskiras didysis žmogus pritaiko savo valią prie masės
vaidinių bei jausmų, ir nuo jos stiprumo pareina tai, kiek
toli jo įtaka gali siekti. Tačiau negali būti individų, kurie
būtų visai laisvi: jie gauna iš masės uždavinio veikimui
ir medžiagos vykdymui. Čia nuolatos yra pasikeitimo san-
tykių, kurie pagal įvairias gyvenimo sritis įgauna įvairių
lyčių.— Istorinis aprašymas negali nesidairyti į didžiuo-
sius žmones... Be didžiųjų žmonių, atskiras istorijos vyk-
smas nėra išaiškinamas; užtat vien tik heroistinis istorijos
supratimas turėtų paversti istoriją priepuolių žaismu...
Tas pat galios ir ateityje. Masės veiklumo didėjimas, pa-
stebimas naujais laikais Vakarų Europoje ir giminingose
šalyse, neša sykiu su savimi individualinės srities ir jos
reikalų plitimą; ogi masė yra įsigijusi didesnės reikšmės
kaip tik todėl, kad atskiri žmonės yra įgiję daugiau teisių
ir galimybės užsiimti aukštesniais dalykais. .. Sulig tuo di-
dieji žmonės kyla savo vertingumu... Progos dideliems
kūrybos darbams visur yra daug. Todėl vaduojančių as-
menų pasireiškimas bus lygiai taip pat galimas ateityje,
kaip kad tai yra buvę praeityje“ (Geschichtsphilosophie.—
P. 69—70).

Reik pripažinti, kad Lindner savo koncepcijos turiniu
labai arti prieina prie tikro problemos išsprendimo. Jis
tik nedaro pakankamai tikslaus skirtumo tarp asmens ir
individo, iš vienos pusės, ir visuomenės ir masės, iš an-

216

tros. Griežtai skiriant šitas sąvokas geriau aiškėja masės
ir individo, visuomenės ir asmens santykiavimo ypatybės,
besireiškiančios kultūriniame žmonijos vyksme,

Pažymėsiu dar čia, kad, skirstant kultūrą į liaudies ir
šviesuomenės kultūrą, atskirų kultūrinių veiksnių santy-
kiavimas bus šitokis; pirmaeilis veiksnys sutelktinėje liau-
dies kultūroje yra masė, antraeilis veiksnys — individas;
pirmaeilis veiksnys individualinėje šviesuomenės kultūro-
je yra asmuo, antraeilis veiksnys — visuomenė. Bet liau-
dies ir šviesuomenės kultūra paprastai nėra griežtai per-
skirtos viena nuo antros, kaip kad atskirame žmoguje
nėra perskirtu viens nuo antro individas ir asmuo arba
kaip kad žmonių visumoje nėra faktinai perskirtos masė
ir visuomenė. Todėl konkretinėje kultūrinėje kūryboje,
taip ar šiaip, sueina krūvon visas ketvertas kuriamųjų
veikšnių, nors tik vienas asmuo turi būti pripažintas lais-
vas bei sąmoningas kuliūros kūrėjas.

Tikiuos, kad visu tuo, kas yra pasakyta apie kultūri-
nio istorijos vyksmo veiksnius, randasi išaiškinta vykdo-
moji kultūros priežastis, kuri pagal numatytąjį įžangoje
planą tenka tyrinėti pirmojoje kultūros filosofijos dalyje.
Telieka dar čion šis tas pridėti apie kultūrinės kūrybos
motyvus, kuriais vaduojasi žmogus kaipo kultūrinis vei-
kėjas ir pačios kultūros kūrėjas, nes tolima prasme ir
šitie motyvai, arba akstinai, galima pavadinti kultūros
veiksniais,

Lotyniškas žodis motivum reiškia etimologinė savo
prasme tai, kas judina. Taigi motyvas yra akstinas, kuris
spiria ką nors daryti. Jei veiksnys yra visa tai, kas ką
nors daro, tai motyvas yra tai, kas spiria veiksnį į darba,
arba veikti.— Ir štai atsiranda klausimas: koks gi yra pa-
grindinis kultūrinės kūrybos motyvas?— Kalba čia eina
ne apie kultūrinės kūrybos tikslą, kuris, kaipo siekiamoji
priežastis, yra jai irgi savo rūšies veikiamuoju motyvu,
bet apie tai, kas iš vidaus verčia kultūros veikėją kurti.

Į pastatytąjį klausimą privalo atsakyti pati žmogaus
prigimtis. Kadangi gyvuliai neturi jokios kultūros, nors
ir yra kartais nesąmoningais instinktyviniais kūrėjais, tai
aišku savaime, kad žmogus yra kultūros kūrėjas ne gy-
vuliškuojųu savo pobūdžiu, bet ta savo prigimties puse,
kuri sudaro, kad jis yra sąmoningas bei laisvas asmuo.
Protas ir valia yra tiedvi galios, kurias žmogus turi pa-
vartoti darbe, norėdamas sukurti kultūrinę vertenybę.
Gyvuliui pakanka savo veiksmui instinktyvaus politinio

217

ir masinančio vaidinio. Žmogui reikia dar ko kito, kad jo
veiksmas būtų tikrai žmogiškas ir kad šito veiksmo pa-
daras sudarytų kultūros vertybę. Tiesa, vaidinys ir žmo-
gaus sielai yra veikiamuoju akstinu, todėl kalbama psi-
chologijoje apie „judinamąją vaidinių galią“, Bet tikrai
žmogiškuosiuose veiksmuose su vaidiniu yra visuomet sū-
rišta tam tikra sąvoka, arba idėja, kuri aukštesne prasme
vadovauja žmogaus veiksmams; ogi žmogaus vaiios pa-
grindinę savybę sudaro tai, kad ji gali laisvai apsispręsti
idėjos linkme prieš visus kitus masinančius polinkius ir
geidimus. Taigi sąmoningas bei laisvas vadavimasis idė-
jomis sudaro pagrindinę žmogaus veikimo ypatybę. Idė-
ja ir yra tasai išvidinis veikiamasis kultūrinės kūrybos
motyvas, kuris mums čia labiausiai turi rūpėti,

Iš kultūrinio veiksmo aptarties yra jau mums žinoma,
kad kiekviena kultūros lytis turi atatikti kokiai nors auk-
štesnei idėjai. Jei imsime dar skirti įvairius kultūros laip-
snius, tai pastebėsime, kad idėjinis kultūros turinys pri-
valo tobulėti pagal kiekvieną aukštesnį kultūros laipsnį.
Pakanka šituo tikslu palyginti liaudies ir šviesuomenės
kultūra.— Liaudies kultūroje svorio centras glūdi indivi-
dualinėje lytyje, sukurtoje sutelktinėmis pastangomis.
Šviesuomenės kultūroje svorio centras, atvirkščiai, glūdi
idėjiniame turinyje, sukurtame individualinėmis pastango-
mis, Liaudies kultūroje lytis dar nėra aukščiausių idėjų
atvaizdas. Šviesuomenės kultūroje lytys pasidaro vis auk-
štesnių idėjų reiškėjomis; jos aprėpia vis platesnes dva-
sios sritis; pasidaro vis mažiau medžiagingi, jei taip gali-
ma išsireikšti, ir siekia vis gilyn ir vis aukštyn.

Vienoje kurioje tautoje liaudies kultūra ir šviesuome-
nės kultūra sudaro sykiu vieną tautinę kultūrą, besireiš-
kiančią tautinės civilizacijos lytimis, Liaudis atlieka kul-
tūrinėje tautos kūryboje labiausiai materialinio pagrindo
rolę. Užtat inteligentijai tenka uždavinys pakelti tautinę
kultūrą į aukštesnį lygį teikiant liaudies kultūros lytims
visuotinojo žmogaus dvasios turinio. Iš pradžios sutelkti-
nė liaudies kūryba, dažnai nesąmoningai instinkto veda-
ma, patiekia tautinės lyties individualumo; paskui indi-
viduali šviesuomenės sąmonė kuria visuotinąjį turinį. Žo-
džiu tariant, kylant kultūros laipsniui kuriamosios idėjos
skaidrėja bei tobulėja lygiai taip pat, kaip augant žmo-
gaus sąmoningumui bei laisvingumui idėjos rolė jo veiki-
me bei gyvenime irgi atatinkamai auga <. >V,

218

Yra įdomu ir mums labai svarbu konstatuoti, jog sulig
tuo, kaip žmogiškasis individas virsta vis labiau sąmonė-
jančiu asmenimi, o masė — visuomene, šalia liaudies kul-
tūros atsiranda šviesuomenės kuriama intelektualinė kul-
tūra. Sutelktinė, arba kolektyvinė, kūryba nežino autorių
asmenų: ji yra beasmenė. Intelektualinė šviesuomenės
kultūra yra pareikšta tarsi gairėmis atskirų asmenų dar-
bais ir atsiekimais: ji yra asmeninga. Liaudies kultūrą
vaduoja sutelktinis masės instinktas, šviesuomenės kul-
tūrinėje kūryboje vyrauja atskiro asmens sąmonybė.

Žinoma, tai nereiškia, kad liaudies kūryboje nevaidi-
na jokios rolės individas, ir atvirkščiai, kad šviesuomenės
kūryboje neturi savo dalies visuomenė. Pirmuoju atveju,
t. y. liaudies kūryboje individas dar nepajėgia pasireikšti
savo asmenimi tiek stipriai, kad galėtų šitą asmenį prieš-
pastatyti masės įtakai. Antruoju atveju, t. y. šviesuome-
nės kūryboje pro sutelktinę visuomenės įtaką asmuo pra-
siveržia savarankiškuoju savo veiklumu ir kuria, taip ar
šiaip, dalykus, pareikštus jo individualumu.

Kokio yra skirtumo tarp liaudies ir šviesuomenės kul-
tūros, aiškėja iš kalbos pavyzdžio. Gyvoji žmonių kalba
yra sutelktinis masės padaras, nors jos kūrimo pagrinde
galų gale glūdi atskiro individo iniciatyva. Tik čia šita
individualinė iniciatyva tik tiek teturi reikšmės, kiek ji
randa pritarimo masėje. Užtat rašomoji kalba, arba litera-
tūros kalba, yra tam tikrame laipsnyje atskirų asmenų
padaras. Tai, kas padaro, kad kalba pasidaro rašytojui
sava kalba, yra stilius. Ogi stilius yra gryna asmenybės
apraiška. Gyvoji žmonių kalba atatinka liaudies kultūros
laipsniui. Rašomoji literatūros kalba atatinka intelektua-
linei šviesuomenės kultūrai. Pirmuoju atveju turima la-
biausiai sutelktinės kūrybos apraiška; antruoju atveju iš-
eina labiausiai aikštėn individualinė, arba asmeninė, kū-
ryba. Todėl kultūrinės kūrybos veiksniu teisinga yra lai-
kyti pirmuoju atveju masė, o antruoju atveju — asmuo.

Iš nurodyto ką tik pavyzdžio aiškėja, jog individuali-
nis žmogaus veiklumas didėja sulig tuo, kaip jie iš nesusi-
pratusio individo virsta sąmoningu asmenimi. Lygiagre-
čiais su šituo individualinio veiklumo didėjimu, liaudies
kultūra papildoma šviesuomenės kultūra, ir net kultūrinės
kūrybos centras pereina iš masės į asmenį. Pasirodo, jog
sykiu su kultūrine pažanga žengia re tik asmens atsipalai-
davimas, t. y. emancipavimasis nuo masės prievartos,
bet ir jo kuriamoji galia. Ar tai reiškia, kad asmens rolė

219

visuomenėje auga sykiu su kultūrine pažanga? Štai klau-
simas, į kurį, rodos, reikėtų atsakyti teigiamai, remiantis
ikišioliniu išvedžiojimu. Iš tikrųjų taip negali vien ro-
dytis, nors faktinai dalyko esmė yra kitokia,

Lindner savo ,„Geschichtsphilosophie“ duoda iš tikro
šitam klausimui priešingą atsakymą: „Naujais laikais, —
sako jisai — masė yra įgijusi nepaprastos reikšmės“ (p.
53). Le Bon vadina mūsų laikus „masės gadyne“, o Ro-
chol — daro šitokią paralelę: „Anksčiau pavienis veik-
lumas, dabar sutelktinis veiklumas ir sutelktinis darbas“.
Sawickis, kuris cituoja Le Boną ir Rocholį, neišsprendžia
klausimo nei į vieną, nei į antrą pusę. Jo nuomone, nėra
galima padaryti bendro sprendimo, katras iš dviejų veik-
snių, masė arba asmuo, turi daugiau reikšmės istorijoje,
nes kiekvienu atskiru atveju palyginamoji jųdviejų įtaka
yra labai įvairi. Vis dėlto Sawicki konstatuoja, kad sulig
kultūrine pažanga ir minios susipratimu yra vis sunkiau
įsigyti vaduojamosios rolės visuomenėje. „Aukštesnis vi-
suomeninės kultūros lygis, — sako jisai, — tam tikra pras-
me apsunkina atskiram asmeniui nepaprastai iškilti savo
padėtimi visuomenėje; vis dėlto jei tik jis turi nepapras-
tų dvasios gabumų, jam yra taip pat naujų priemonių
pareikšti savo įtaką dar stipriau ir dar platesnėse ma-
sėse" (Geschichtsphilosophie,— P. 81—82).

Nusakytose nuomonėse gali kiek netikėtinas pasiro-
dyti vienas dalykas: būtent iš jų išeina, jog masės rolė
didėja sulig tuo, kaip atskiri žmonės pasidaro sąmonin-
gesniais ir laisvingesniais. Čia gali spėti kažkokio nesusi-
pratimo. Juk, iš vienos pusės, matome, kad žemesniame
kultūros laipsnyję masė, bet ne atskiri asmenys kuria
pirmutinę kultūros lytį, būtent liaudies kultūrą. Iš antros
pusės, aukštesniame kultūringo gyvenimo laipsnyje at-
atskiri asmens. Kaipgi galima po to sakyti, kad sulig
telektualine visuomenės kultūra. Išeina tad, jog iš pra-
džios pirmaeiliu kultūros veiksniu yra masė, ogi paskui —
atskiri asmens. Kaipgi galima po to sakyti, kad sulyg
kultūrine pažanga masės rolė istorijoje, arba kultūrinėje
kūryboje, didėja?

Čia pažymėtinas yra faktas, kad mažai kultūringais
laikais žymiam asmeniui yra lengviau iškilti iš žemai sto-
vinčios masės ir valdyti jinai savo įtaigos galia, jei jis
tik sugeba šitai masei imponuoti. Tuo tarpu susipratusio-
je mažiau ar daugiau visuomenėje ne taip jau lengva
įtikinti daugumą ir palenkti jinai savo valios galiai, Iški-

220

lęs nekultūringoje masėje asmuo įgauna nepaprastų ypa-
tybių masės akyse; jis yra jai didvyriu, žygininku hero-
jumi, kartais net dievaičiu; aplink jo vardą telkiasi žmo-
nių legendos, susidaro mitų. Tuo tarpu iškilęs maždaug
susipratusioje visuomenėje asmuo pasilieka visuomet Iy-
giateisis su kitais visuomenės nariais. Jis gali būti pripa-
žintas didžiuoju žmogumi, bet vis dėlto visuomenės nu-
sistatymas jo atžvilgiu bus visuomet mažiau ar daugiau
kritingas. Jis laikomas lygios esmės su kitais visuomenės
asmenimis, Dažniausiai jis naudojasi valdžia tik tol, kol
sugeba ją pateisinti savo darbais. Jis jau nebelaikomas
monarchu autokratu, bet vien tik pirmininku, pirmsėdžiu,
prezidentu.

Problema apie idėjų priežastingumą kultūriniam isto-
rijos vyksmui stato faktinai klausimą, ar žmogus savo gy-
venime bei veikime gali laisvai apsispręsti pagal nepri-
klausomą nuo gyvenimo pakraipos idėją, kuri turi todėl
pirmutinio priežastingumo reikšmės. Kitaip tariant, kyla
klausimas, kas kam turi veikiamosios įtakos: idėja gyve-
nimo pakraipai ar gyvenimo pakraipa su visomis jo ap-
linkybėmis — idėjai susidaryti. Kaip matėme, ekonominis
materializmas teigia, kad ekonominiai socialiniai gyveni-
mo veiksniai apsprendžia ideologinį Žmogaus nusistaty-
mą; tuo tarpu kraštutiniai intelektualistai gali tvirtinti,
kad visas žmogaus gyvenimas ir veikimas pareina nuo
žmogaus nusistatymo pagal ideologinius principus, kurie
turi visai nepriklausomos nuo gyvenimo veiksnių reikš-
mės.

Sprendžiant šitą klausimą metodologiniu būdu, išpuola
visų pirma ištirti žmogaus, kaip veikėjo, prigimtį. Kitaip
tariant, klausimo išsprendimas negali įvykti be grendžia-
mųjų psichologinių tyrinėjimų. Žinoma, čia ne vieta ši-
tie tyrinėjimai daryti. Tam reikalui tarnauja psichologi-
jos mokslas, kuris yra dėstomas pas mus atskiru dalyku.
Čia tik tekonstatuoju faktą, kad nuo to, kokios yra psi-
chologinių tyrinėjimų išdavos apie psichinę žmogaus pri-
gimti, pareina irgi tai, kaip yra išsprendžiamas klausimas
apie priežastingų idėjų reikšmę kultūriniam istorijos vyk-
smui. Kodėl taip yra, savaime aišku akivaizdoje to fakto,
kurį ontologija formuluoja posakiu: operari sequitur esse,
t. y. veiksena atatinka būsenai. Ir iš tikro kiekvienas vei-
ksnys veikia pagal savo buvimo būdą; kitaip tariant, kiek-
vienas veikimas pasireiškia būdu. atatinkančiu pačio vei-
ksnio prigimčiai.

221

Iš šitos taisyklės nesudaro irgi išimties ir žmogus,
kuris tik vienas tėra kultūrinės kūrybos veikėjas. Ogi psi-
chinė Žmogaus prigimtis, kaip turėjome jau progos jsi-
tikinti, pasireiškia tinkamu sau būdu žmogiškajame as-
menyje, kuris yra protingos prigimties individas. Protin-
ga asmens prigimtis tuo ir pasireiškia, kad jis turi, šalia
juslinio pažinimo, protinį pažinimą ir sykiu pajėgia lais-
vai apsispręsti protiniais motyvais net prieš juslinės savo
prigimties masės veiksnius. Sakau, prirodyti šitas žmogiš-
kojo asmens savybes yra psichologijos uždavinys. Čia te-
galiu vien skaitytis su mūsų psichologijos daviniais, kai-
po jau filosofiškai prirodytais. Šitų davinių akivaizdoje
autonominis, bet ne heteronominis idėjų pasireiškimas yra
individualinės asmens sąmonės faktas. O jei taip, tai idė-
jos, taip ar šiaip, turi priežastingos reikšmės kultūriniam
istorijos vyksmui, nes jos yra šitam vyksmui ne išdavos,
bet pirmutiniai veiksniai. Pirmutiniai veiksniai jos yra to-
dėl, kad pats asmuo, kuris yra tikras kultūrinis veikėjas,

savo kultūrinėje kūryboje apsisprendžia pagal jų tu-
rinį.

Jei dargi paimsime kultūrinį veiksmą ir pažiūrėsime,
kaip jame pasireiškia žmogiškojo asmens protinga pri-
gimtis, tai pamatysime, kad kultūrinė veiksena pilnai ata-
tinka žmogiškojo asmens būsenai. Kultūriniu veiksmu
žmogus apipavidalina objektą lytimi, atatinkančia aukš-
tesnei idėjai. Šita aukštesnė idėja, kaipo egzempliarinė
priežastis, arba pirmavaizdis, ir yra tasai pirmutinis vei-
ksnys, kuris, taip ar šiaip, apsprendžia kultūrinį veiksmą.
Tokiu būdu matome, kad kultūrinis veiksmas ir žmogiška-
sis asmuo taip santykiuoja tarp savęs, kaip kad veiksena
santykiuoja su būsena; vadinasi, kultūrinė veiksena ata-
tinka individualinei žmogiškojo asmens būsenai.

Žinoma, jei psichologinė problema apie žmogiškojo
asmens esmę bus išspręsta kuriuo kitokiu būdu, atatinka-
mai turės pasikeisti ir kultūrinio veiksmo supratimas ir
priežastingos idėjų reikšmės įvertinimas. Bet, taip ar šiaip,
metodologinis klausimo statymas reikalauja padėti į iš-
einamąjį punktą psichinę žmogaus prigimtį, bet ne koks
kitas problemos atžvilgis. Todėl, pavyzdžiui, matant, kaip
ekonominis materializmas prieina prie šitos problemos iš
visuomeninių veiksnių pusės, galima tvirtai spręstį, kad
problemos išsprendimas jo atstovaujama pakraipa tegali
turėti savyje vien didelio nesusipratimo. Leiskime, kad

ekonominis materializmas gali faktinai prirodyti, kad ma-

222

sių gyvenimas yra apsprendžiamas materialiniais ekono-
mikos veiksniais, kas iš tikro dažniausiai atsitikdavo isto-
rijoje. Ar tai reikštų, kad atskiro asmens gyvenime bei
veikime pirmykštis idėjų priežastingumas nurodyta pras-
me tuo pačiu būtų neigtinas? Anaiptcl ne: tai tik priro-
dytų, kad masės gyvenime bei veikime asmens ideologi-
nis nusistatymas yra neutralizuojamas kai kuriais kitais
veiksniais, kurie masėse pasirodo stipresniais už atskirų
asmenų nusistatymą. Iš tikrųjų materialinių ekonomikos
veiksnių priežastingumas, kad ir yra žmonijos gyvenime
labai galingas, bet niekieno nėra prirodytas kaipo visuo-
tinas faktas; ir net niekados negalėjo būti prirodytas, nes
ir tamsiose masėse inertingi individai tebelieka visuomet
tam tikrame laipsnyje protingais bei laisvais asmenimis.

Tai, kas buvo anksčiau pasakyta apie masės ir indivi-
* do, asmens ir visuomenės santykiavimą, kaip tik gali pa-
aiškinti, kodėl plačiose masėse individų dauguma apsi-
sprendžia materialiniais veiksniais, kurie geriausiai paten-
kina materialinę žmogaus prigimtį. Masė, kaip sakyta, su-
sideda iš inertingų individų, tuo tarpu kad visuomenė su-
sideda iš susipratusių asmenų. Individualybė yra žmogaus
savybė, apsprendžiama žemesne žmogaus prigimtimi, tuo
tarpu kad asmenybė pareina nuo aukštesnės žmogaus pri-
gimties. Kol inertingas individas nėra virtęs susipratusiu
asmenimi ir todėl taip pat masė nėra patapusi susipratu-
sia visuomene, masės gyvenimui bei veikimui geriausiai
atatinka tai, kas geriausiai patenkina žemesnę žmogaus
prigimtį. Tiesa, ir kiekviena tariamoji susipratusi visuo-
menė mažiau ar daugiau lieka inertinga masė, kaip kad
kiekvienas susipratęs asmuo visuomet tebelieka tam tikra-
me laipsnyje individu, apsisprendžiančiu materialiniais
motyvais. Todėl irgi materialinių ekonomikos veiksnių
priežastingumas visuomet turi mažesnės ar didesnės reik-
šmės kultūriniam žmonijos vyksmui. Deja, reik net kon-
statuoti, kad faktinai iki šiolei šitas priežastingumas yra
tiek didelis, kad labai dažnai jis, o ne kitų aukštesnių mo-
tyvų priežastingumas duoda galimybės tikriausiai spręsti
apie būsimąją visuomenės ar valstybės gyvenimo bei vei-
kimo pakraipą. Šituo atžvilgiu labai įdomus ir pamoko-
mas tasai numatomasis ateities įžvelgimas, kuris į mate-
rialinius ekonomikos veiksnius yra atremiamas. Taip bol-
ševikiškoji revoliucija buvo Lenino vykdoma Rusijoje re-
miantis šitų veiksnių priežastingumu; iš čion tie dema-
goginiai obalsiai, kurie pažadėjo kareiviui taiką, kaimie-

223

čiui žemę, darbininkui duoną, o visiems jiems — valdžią.
Demagogiškas metodas veikti į plačiąsias mases pasirodė
tikras, ir bolševikai laimėjo revoliuciją, bet tai toli gražu
nereiškia, kad praktinio metodo sėkmingumas prirodė
doktrinalinį marksizmo teisingumą. Sykiu pasirodė, kad
tas pats praktinis metodas neįstengia atsiekti tų pačių
rezultatų ten, kur plačiųjų masių susipratimas yra dides-
nis ir kur jos sudaro tam tikrame laipsnyje susipratusią
visuomenę. Todėl Vakarų Europa suteikė tiek apsivylimų
tų pačių bolševikų išrokavimams.

Taigi ekonominis materializmas gali patiekti sėkmingą
metodą veikimui ten, kur inertingos masės susideda iš
nesusipratusių individų, bet tai toli gražu nereiškia, kad
jis gali turėti doktrinalinio visuotinumo reikšmės. Kultū-
rinė pažanga, kurios vyksme inertinga masė turi tapti
susipratusia visuomene ir vergiškas individas — laisvu as-
menimi, tuo ir pasižymi, kad ideologinis priežastingumas
įgauna joje vis daugiau vykdomosios reikšmės ir kad at-
skiro asmens idėjingumas sykių didėja. Mes matėme an-
ksčiau, kaip yra sudėtingas masės ir individo, asmens ir
visuomenės santykiavimas kultūriniame istorijos vyksme.
Tas pats sudėtingumas išeina aikštėn ir tada, kai tenka
konstatuoti priežastingą idėjų reikšmę tam pačiam kul-
turiniam istorijos vyksmui. Pasirodo, kad vienas yra da-
lykas išspręsti priežastingą idėjų reikšmę principe, re-
miantis psichine asmens prigimtimi, ir kad kitas yra da-
lykas nustatyti idėjų priežastingumą konkretiniame kultū-
riniame istorijos vyksme tam tikru laiku ir tam tikrose
aplinkybėse. Šio pastarojo klausimo išsprendimas pareina
nuo išsprendimo klausimo, koks yra konkretinis masės ir
individo, visuomenės ir asmens santykiavimas šitame in-
dividualiniame vyksme. Kaip negalime surasti vienos vi-
suotinos formulės šitam santykiavimui, kuri galėtų pri-
tikti visiems laikams ir visiems kraštams, taip irgi ne-
galime surasti idėjų priežastingumo laipsniui vienos taip
pat visuotinos formulės. Todėl tenka klausimas skirstyti
atskirais atžvilgiais ir kiekvienas atžvilgis spręsti skyrium.
Eidamas tad prie galutinių išvadų formulavimo, turiu
klausimą spręsti kaip tik atskirais atžvilgiais.

1 išvada. Kaipo protingos prigimties individas, ar-
ba asmuo, žmogus gali laisvai apsispręsti proliniu moty-
vu, arba idėja, ir tuo patiekti šitai pastarajai priežastin-
gos reikšmės kultūriniam veiksmui.— Šita išvada liečia
psichologinį atžvilgį ir nustato žmogaus veiksenos atatiki-

224

mą jo psichinės prigimties būsenai. Kaipo psichologinė,
šita išvada priklauso psichologijos mokslui, kur tačiau nu-
rodyta pažiūra nėra vienintelė akivaizdoje pakraipų įvai-
rumo,

2 išvada. Kultūrinis veiksmas nėra įmanomas be
ideologinio veiksnio, kadangi jame idėja vaidina egzem-
pliarinės priežasties rolę. Šita išvada plaukia iš kultūrinio
veiksmo analizės, daromos kultūros filosofijos pradžioje.
Jei atmesime idėjos priežastingumą, tai tariamasis kultūri
nis žmogaus veiksmas niekuo nesiskirs nuo instinklyvinės
gyvių kūrybos, pavyzdžiui, bičių, skruzdžių, paukščių ir
t. t,— panašiai kaip paneigimas žmoguje laisvo apsi-
sprendimo protiniais motyvais, arba idėjomis, prilygina
žmogų neprotingam gyvuliui.

3 išvada. Laisvas asmens apsisprendimas protiniais
motyvais, arba idėjomis, nėra tačiau pastovus ir nuolati-
nis faktas žmogaus gyvenime bei veikime. Žmogus, kaip
matėme, ne visuose savo gyvenimo bei veikimo atsitiki-
muose yra sąmoningas bei laisvas asmuo: jau vienu gi-
mimo faktu jis randasi neišvengiamai palenktas fiziologi-
nio gyvenimo dėsningumui; paskui jis yra mažiau ar dau-
giau priklausomas nuo tokių nesąmoningų motyvų, kuriais
yra instinktyviniai polinkiai, įpročiai, individualistiniai
geidimai ir t. t. Trumpai tariant, žmogaus idėjingumas
gyvenime bei veikime turi tik tiek vietos, kiek aukštesnė
žmogaus prigimtis vadovauja žemesnei, t. y. kiek
žmogaus asmenybė palenkia sau jo individualybę. Sąry-
šyje su šituo konstatavimu peršasi:

4 išvada. Kultūrinė žmogaus pažanga yra priežas-
tingai surišta su jo idėjingumo didėjimu bei tobulėjimu,
t. y. su tuo, kaip šitas idėjingumas užkariauja vis didesnį
plotą žmogaus gyvenime bei veikime ir sykiu iš psicholo-
ginio virsla ontologiniu.— Kaip sakyta paskutinį kartą,
protinis motyvas gali būti neprotinga idėja, nors visuomet
yra idėja psichologine šito žodžio prasme. Tuo tarpu psi-
chologinė idėja įgauna aukštesnės reikšmės, jei ji atatin-
ka objektyviniam arba idealiniam dalyko tipui. Kultūrinė
kūryba, pradedant technikos dalykais ir baigiant aukš-
čiausiais meno laimėjimais, turi savo tikslu realizuoti ob-
jektyviai idealinius dalykų tipus, kitaip tariant, aukštesnes
idėjas, kurios galutinėje sąskaitoje suvedamos prie tiesos,
gėrio ir grožio idealų. Sąryšyje su ontologiniu idėjos su-
pratimų tenka padaryti:

15. S. Šalkauskis 225

5 išvada, Jei laisvas žmogaus apsisprendimas idė-
jomis, imamomis psichologine prasme, nėra pastovus bei
nuolatinis faktas žmogaus gyvenime bei veikime, tai jo
apsisprendimas idėjomis, imamomis ontologine prasme, yra
dar mažiau visuotinas faktas. Ontologinių idėjų, arba ide-
alinių dalykų tipų realizavimas užtinka daugiau kliūčių,
kaip kad šiaip jau psichologinių idėjų realizavimas. Pir-
ma, žmogus apskritai ne visuomet apsisprendžia protiniais
motyvais, antra vertus, žmogus ne visuomet sugeba ob-
jektyviai pažinti idealinius dalykų tipus, arba aukštesnes
idėjas; pagaliau juo aukštesnė yra idėja, juo sunkiau yra
suprantamas jos idealinis naudingumas, kuris todėl dau-
geliui žmonių yra silpnas akstinas joms realizuoti savo
kultūriniame veikime, Iš čion tiesioginis kelias veda prie
klausimo apie idėjų realizavimo sėkmingumą, kurį turi
formuluoti:

6 išvada, Idėjų realizavimo lengvumas ir todėl tam
tikrame laipsnyje ir šito realizavimo sėkmingumas parei-
na nuo jų naudingumo mažesniam ar didesniam reikalų
skaičiui. Reikalų žmogus turi įvairių įvairiausių, ir todėl
nėra reikalo jų apriboti ne tik ekonomikos sritimi, bet ir
apskritai praktinio gyvenimo bei veikimo plotu. Aukštai
pakilusiam kultūroje žmogui intelektualinis pažinimo rei-
kalas, dorinis gėrėjimosi reikalas ar estetinis grožėjimosi
reikalas gali būti lygiai stipriai nujaučiami kaip ir reali-
niai fiziologinio gyvenimo reikalai, Aišku, jog idėjų rea-
lizavimas visuomet patenkina kokį nors žmogaus reikalą
ir tuo pačiu yra laikomas naudingu. Bet naudingumas gali
būti įvairiai ir subjektyviai žmonių įvertinamas pagal tai,
ką jie laiko savo reikalais. Ir štai pasirodo, kad bendroje
žmonių masėje palyginti nedidelis žmonių skaičius inten-
syviai gyvena idealiniais gyvenimo reikalais ir kad todėl
aukštųjų idėjų realizavimas plačiojoje visuomenėje yra
labai apsunkintas tuo, kad jų naudingumas nėra atjaučia-
mas sąryšyje su kasdieniniais realiniais reikalais. Naudin-
gumas gyvai jaučiamiems gyvenimo reikalams tėra vis
dėlto sąlyga sėkmingam idėjų realizavimui, kuri tačiau
nepanaikina visai nepriklausomo idėjos, kaipo pirmutinio
veiksnio, priežastingumo. Pereinant dabar iš individuali-
nės žmogaus srities į visuomeninę, tenka padaryti:

7 išvada. Jei idėjų priežastinga reikšmė individua-
linei kultūrinei kūrybai pareina nuo žmogiškojo asmens,
kaipo jos veikėjo, idėjingumo, tai priežastinga idėjų reik-
šmė kultūriniam visuomenės gyvenimui bei veikimui par-

226

eina nuo to, kiek ir kokiame laipsnyje yra visuomenėje
susipratusių asmenų. Turėjome progos patirti, kad asmens
rolė yra įvairi pagal tai, ar jis veikia inertingoje masėje,
ar jis veikia susipratusioje visuomenėje. Galingas asmuo
apsisprendęs aukštesnėmis idėjomis gali turėti dideliau-
sios reikšmės plačiųjų inertingų masių gyvenimui, tuo
tarpu kad šitų masių idėjingumas gali būti labai menkas.
Susipratusių asmenų visuomenėje galingas asmuo ne taip
lengvai pasireiškia idėjiniu savo veikimu, bet užtat ben-
dras visuomenės idėjingumas stovi aukštesniame laipsny-
je. Vis dėlto kiekvienas asmuo pasilieka visuomet ma-
žesniame ar didesniame laipsnyje inertingu individu, ir
kiekviena visuomenė turi mažiau ar daugiau masės sa-
vybių. Dėl šitų priežasčių, kaip ir dėl kitų, čia neminimų,
visuomenės idėjingumas kultūrinėje kūryboje yra didybė,
labai nepastovi taip, kad priežastinga idėjų rolė galutinoje
sąskaitoje mažėja sulig tuo, kaip yra imamos į atžvilgi
vis platesnės žmonių masės. Aukštuoju ontologiniu idė-
jingumu pasižymi tik aukščiau iškilę asmenys. Bendra
asmenų masė pasižymi paprastu psichologinių idėjingumu.
Pagaliau plačioji nesusipratusių individų masė eina užpa-
kaly instinktyvinių polinkių, neprotingų įpročių, individu-
alistinių geidimų, svetimos įtaigos, arba sugestijos, ir t. t.
Kadangi žmogaus idėjingumas reiškia aukštesnės jo pri-
gimties vadovavimą žemesnei, tai bendras visuomenės idė-
jingumas yra ne kas kita, kaip kultūrinės jos pažangos
laipsnis. Tačiau dešifruoti šitas kultūringumo laipsnis kiek-
viename atskirame atsitikime nėra lengvas dalykas, nes
kiekvienu atveju reikia ne tik skaitytis su įvairių įvai-
riausiomis kultūros apraiškomis, su masės ir individo, vi-
suomenės ir asmens santykiavimu, bet dargi atsižvelgti į
tiek subtilų klausimą, kokiu yra klausimas apie priežas-
tingą idėjų reikšmę kultūriniame istorijos vyksme.— Iš
čion paskutinė: .

8 išvada. Žmonijos idėjingumo didėjimas reiškia
jos tobulėjimą; iodėl kol žmonija nėra tobula, jos idėjin-
gumas nėra dar visuotinai įvykęs faktas, bet tik idealinis
uždavinys, vykdytinas jos istoriniame gyvenime bei vei-
kime. Atsiekti tobulo idėjingumo reiškia laisvu apsispren-
dimu įvykdyti savo gyvenime bei veikime tiesos, grožio ir
gėrio idealus. Aišku savaime, kad šitas uždavinys nėra
niekuomet pilnai atliekamas mūsų gyvenime, nors jis vi-
suomet pasilieka privalomu individualinei žmogaus sąži-
nei. Dar mažiau jis gali būti atsiektas istorinio žmonijos

227

vyksmo ribose. Bet tai yra jau eschatologinis klausimas
apie galutinąjį žmonijos stovį, kurio spręsti šioje vietoje
nepridera,

Tuo ir baigiu pirmąjį kultūros filosofijos skyrių, pa-
švestą kultūros veiksniams.— Bet pirm negu pereisiu prie
antros jos dalies, t. y. prie materialinių kultūros aplinky-
bių, turiu padaryti keletą pritaikomųjų išvadų pedagogi-
kos reikalui, kuriam, kaip žinome, kultūros filosofija tar-
nauja, taip sakant, filosofine įvada.

Kalbant apie kultūros veiksnius, arba apie vykdomąją
kultūros priežastį, pasirodė, kad tarp kultūros veiksnių
tėra tik vienas, kuris dargi užsitarnauja veikėjo vardą:
tai yra asmuo. Taigi asmuo yra kultūros veikėjas. Bet
pirm negu jis tokiu tampa, jis pats turi būti kultivuoja-
mas, arba kultūrinamas. Vadinasi, kultūros veikėjas, kul-
tūrinei kūrybai ruošiamas, yra visų pirma ugdymo ob-
jektas. Tuo tarpu pats pedagoginis ugdymo darbas viso-
se savo dalyse yra tam tikra kultūrinė kūryba. Juk šitas
pedagoginis ugdymo darbas turi palenktą savo veiksmui
prigimtąjį objektą, kuriuo yra žmogiškasis individas. Juk
šitas darbas stengiasi apipavidalinti savo objektą lytimis,
„atatinkančiomis aukštesnei idėjai, būtent žmogaus ideali-
niam tipui, arba Žmogaus idealui, Taigi visas ugdomasis
darbas yra kultūrinis darbas: bet specialiai kultūrinį au-
klėjimą bei lavinimą sudarys ta šito darbo dalis, kuri
statosi tikslu išauklėti bei išlavinti kultūrinį veikėją. Ir
reik pastebėti, kad tai yra pagrindinė pedagogikos dalis,
nes iš vienos pusės, fizinis mankštymas įgauna aukštesnės
prasmės sąryšyje su kultūriniu lavinimu, o iš antros pu-
sės, religinis auklėjimas remiasi šituo kultūriniu lavini-
mu ir nuo jo negali atitrūkti, nenorėdamas nustoti realios
atramos kultivuojamoje auklėtinio prigimtyje.

Taip dalykams stovint, pigu nusimanyti, kiek svarbos
turi pedagogikai filosofinis kultūros veiksnių supratimas:
juk kultūros veiksnių teorija stato visą eilę uždavinių
kultūriniam lavinimui bei auklėjimui. Pavyzdžiui, peda-
gogika, patyrusi apie individo evoliuciją asmens linkon
kultūriniame vyksme, negalės nestengtis auklėti bei lavin-
ti individą į pilną asmens ūgį: ji turės atpalaiduoti žmo-
giškąjį individą nuo inertingos masės prievartos, išlavinti
jame kuo didžiausią sąmoningumą bei laisvingumą, suža-
dinti jame kuo daugiausia inciatyvos ir sykiu išauklėti
jame solidarų susipratusios visuomenės narį. Pedagogikai

228

privalu nusimanyti, kad ji ne tik gali, bet ir privalo auk-
lėti visuomenę kaipo kultūrinį veiksnį auklėdama atatin-
kamus kultūrinius nusiteikimus atskiruose auklėtiniuose.
Nuo pedagogikos žymiame laipsnyje pareina pakelti ar
nuslopinti tiek asmens, kiek ir visuomenės našumas kultū-
rinėje kūryboje; nuo jos taip pat pareina mesti į auklėti-
nių sielas vienybės ar priešingumo sėklas, kurios turės
išdygti tarp asmens ir visuomenės. Kitaip juk reik auklė-
ti asmuo, kuriam teks gyventi inertingoje masėje, ir ki-
taip asmuo, kuriam skirta gyventi bei veikti jei ne visai
susipratusioje, tai bent atbundančioje visuomenėje. Kad
ir žymiausias asmuo, laikąs visuomenę inertinga mase,
įeis į koliziją su visuomene viešajame savo veikime ir
gali bergždžiai suvartoti ir savo jėgas, ir savo gyvenimą.
Ir atvirkščiai, inertingas ir be išlavintos iniciatyvos in-
dividas, kad ir gabiausias iš prigimties, nepajėgs pasireik-
šti savo gabumais visuomenės gyvenime. Pedagogikos sis-
tema privalo stengtis nustatyti tarp asmens ir visuomenės
pusiausvyrą, vaduodamasi jųdviejų santykiavimo prigim-
timi, kiek ji susekiama kultūros filosofijoje.

Be to, pedagogika turi atkreipti ypatingą dėmesį į savo
auklėtinių idėjingumą. Jai svarbu žinoti, kad idėjingumo
laipsnis yra išvidinės žmogaus kultūros reiškėjas. Vado-
vavimasis protiniais motyvais, idėjomis, arba principais,
yra charakteringas visai kultūrinei kūrybai. Sulig idėjin-
gumo didėjimu, žmogus atsipalaiduoja nuo neprotingų
motyvų, materialinių gaivalų prievartos, pripuolamų už-
gaidų, aklų instinktų ir t. t. Sykiu juo aukštesnė yra idė-
ja, kuri yra realizuojama kultūrinėje kūryboje, juo ver-
tingesni yra jos padarai. Tai žinodama, pedagogika turi
pasirūpinti, kad auklėtinis būtų ruošiamas realizuoti savo
gyvenime bei veikime maximum idėjingumo, palenkda-
mas jam fiziologinį savo prigimties dėsningumą, instink-
tyvinius polinkius, susidariusius įpročius ir visa tai, kas
gali jį pakreipti į šalį nuo aukštųjų žmogaus idealų,

Eidamas spręsti idėjų reikšmę kultūriniame istorijos
vyksme, paskutinį kartą buvau Konstatavęs, kad kylant
kultūros laipsniui, kuriamosios idėjos skaidrėja ir tobulėja
lygiai taip pat, kaip augant žmogaus sąmoningumui bei
laisvingumui, idėjos rolė jo veikime bei gyvenime irgi
atatinkamai auga. Šita išvada buvo gauta iš liaudies ir
šviesuomenės kultūros palyginimo. Iš tikrųjų ji pakarto-
ja tai, kas jau buvo žinoma iš kultūrinio veiksmo aptar-
ties, Kultūriniame veiksme idėja yra egzempliarinė prie-

229

žastis, nes ji vaidina motyvo rolę ir sykiu formuoja kul-
tivuojamojo objekto lytį. Buvo juk sakyta, kad kultūri-
niame veiksme prigimtasis objektas yra apipavidalinimas
lytimi pagal aukštesnę idėją. Jei kultūrinis veiksmas įvyk-
sta, tai iš tikrųjų jis įvyksta vardan šitos aukštesnės idė-
jos, pagal kurią objektas yra apipavidalinamas: ji yra to-
dėl kultūrinio veiksmo, arba net jo išdavos, egzempliari-
nė priežastis, t. y. tas pirmavaizdis, pagal kurį kas nors
įvyksta arba yra daroma. Sykiu yra savaime aišku, jog
juo aukštesnis yra kultūrinio veiksmo laipsnis, juo aukš-
tesnė yra pati idėja. Kitaip tariant, tobulėjant idėjai, to-
bulėja ir kultūros tipas, arba rūšis. Todėl, pavyzdžiui, rea-
linės kultūros idėja negali būti aukštesnė už idealinės
kultūros idėją, nes idealinė kultūra yra aukštesnis kultū-
ros tipas, palygintas su realinės kultūros tipu.

Žinant, kad pati kultūros esmė reikalauja iš idėjos
vaduojamosios rolės ir kad, antra vertus, pats žmogus
tikrai žmogiškuoju būdu tegali pasireikšti, vaduodamasis
savo protingosios sielos idėjomis, negali būti nei mažiau-
sios abejonės apie dideliausią idėjų reikšmę kultūriniame
istorijos vyksme. Vis dėlto idėjų reikšmė kultūriniam is-
torijos vyksmui yra objektu plačiai ir įdomiai problemai,
kuri toli gražu nėra vienodai išsprendžiama ir nėra taip
aiški, kaip, pavyzdžiui, galima būtų manyti iš padarytų
ką tik konstatavimų. Jei mums ir aišku, kad kiekvienas
žmogiškasis veiksmas turi savo pagrinde proto ir laisvos
valios veikimą, arba laisvą apsisprendimą pagal idėjinę
normą, ir kad todėl kultūrinis veiksmas turi neišvengiamai
savo pagrinde idėjinį motyvą, tai šitie faktai dar neiš-
sprendžia klausimo, kokią rolę vaidina apskritai žmogaus
protas ir laisva valia kultūriniame istorijos vyksme, paly-
ginant su kitais žmonijos gyvenimo motyvais, sprendžian-
čiais apie istorijos vyksmą. Šita prasme ir teks spręsti
problema apie idėjų reikšmę kultūriniam istorijos vyks-
mui.

Vaduotis idėjomis savo veikime reiškia vaduotis proto
motyvais, arba net protiniais motyvais. Vaduotis proti-
niais motyvais dar nereiškia vaduotis protingais motyvais,
nes ne kiekviena idėja, arba proto motyvas, yra geras.
Protinių motyvų gali būti ir blogų, ir jei žmogus apsi-
sprendžia tokiu motyvu, jo veiksmas objektyviai yra blo-
gas. Ir atvirkščiai, jei žmogus apsisprendžia geru proti-
niu arba, vienu žodžiu betariant, protingu motyvu, tai ir
jo veiksmas objektyviai yra geras. Pavyzdžiui, žmogus

230

gali turėti neapykantos ir meilės idėjas anksčiau, negu jis
apsisprendžia, kaip privalu nusistatyti atžvilgiu į savo
tėvynės priešą. Leiskime, kad jausmas, arba išrokavimas,
jo nestumia nei į keršto, nei į meilės pusę. Tuo tarpu jis
nori racionaliai nusistatyti santykiuose su savo tėvynės
priešu. Jei jis apsispręs į neapykantą, jis nusistatys pagal
protinį motyvą, bet neprotingai. Jei jis apsispręs į meilę,
jis nusistatys taip pat pagal protinį motyvą, bet jau pro-
tingai. Žinoma, protingumas turi jam toliau pasakyti, kad
mylėti savo tėvynės priešus dar toli gražu nereiškia leis-
` ti jiems daryti jai skriaudų, nes mylėti žmogų niekuomet
nereiškia mylėti visus jo pasielgimus, net blogus. Tikra
pareina nuo idėjinio jo nusistatymo: iš vienos pusės, žmo-
gus būtų toks, koks jis privalo būti, ir kad tai būtų jam
tikros gerovės pagrindas. Taigi žmogaus protiniai moty-
vai, arba idėjos, gali būti protingos ir neprotingos.

Gyvuliams neduota laisvės rinktis motyvų savo veik-
smams, ir todėl jų veiksmai ir sykiu jie patys nėra nei
blogi, nei geri. Užtat žmogaus vertingumas, taip ar šiaip,
pareina nuo idėjinio jo nusistatymo: iš vienos pusės, žmo-
gaus asmuo tobulėja sulig tuo, kaip jis sąmoningai bei
laisvai vaduojasi vis aukštesnėmis idėjomis; ogi iš kitos
pusės, žmonijos kultūra tampa vis tobulesne sulig tuo,
kaip jai teikiama vis aukštesnio idėjinio turinio. Reiškia,
sulig žmogaus asmens ir jo kultūros pažanga auga jo
idėjingumas. Ir atvirkščiai, juo žemesniame kultūros laip-
snyje stovi žmogus, juo mažesnis yra jo idėjingumas,
juo sunkiau yra jam vaduotis protiniais motyvais, arba
idėjomis. Žmogus, stovįs žemame kultūros laipsnyje, len-
gviau pasiduoda pripuolamiems gyvenimo akstinams ir la-
biausiai yra linkęs vaduotis gyvuliškosios prigimties mo-
tyvais.

Žmogaus tobulinimesi, kaip ir kultūros pažangoje, ma-
tyti tam tikro palengvėl iš laipsnio į laipsnį išsivystančio
nuoseklumo. Žmogaus gyvenime bei veikime yra kuo įvai-
riausių veiksnių, būtent polinkių, atatinkančių materiali-
niams gyvenimo reikalams, arba instinktų, geismų, jaus-
mų, vaidinių, spręsmų, valios veiksmų ir t. t. Iš pat pra-
džios vyrauja visai savaimingai instinktyvūs žmogaus pri-
gimties polinkiai, pavyzdžiui, mitimo instinktas, visimo
instinktas ir t. t. Ilgainiui instinktyvinė gyvenimo pusė,
kad ir tebelieka žmogaus prigimtyje, tačiau vis labiau
palenkiama protingai žmogaus valios valdžiai. Proto spręs-
mai vis aiškiau ima svarstyti geismus, jausmus, vaidi-

231

nius; vienus iš jų vertina teigiamai, kitus — neigiamai.
Sykiu su tuo jis siūlo valiai vienus iš jų vengti, kitus
skatinti. Atskiri sprendimai pasikartoja panašiose aplin-
kybėse, išsidirba tipingas proto nusistatymas, arba idėja,
kuri, būdama išvidiniu veikimo tikslu, nustato pageidau-
jamą pakraipą geidimui ir norėjimui, Iš pradžios idėjos
atatinka vienam kuriam specialiam reikalui, kurį ji sten-
giasi išspręsti arba patenkinti. Bet sulig tuo, kaip žmogus
įpranta mąstyti ir samprotautį labiau atitrauktinių būdu,
idėjų turinys pasidaro vis labiau bendras, t. y. pritaiko-
mas visiems panašiems atsitikimams. Pagrindinės bendro-
sios veikimo idėjos ir yra ne kas kita kaip praktiniai
principai.

Taigi praktinis veikimo principas yra bendras teigimas,
kuriuo protas sprendžia apie tai, kas privalo būti. Taip
suprastas principas yra ne tik praktinė idėja, bet ir ide-
alinė veikimo norma, kuri nustatoma ne kokiu nors ne-
protingu motyvu, bet su sąmoningos mūsų pažinimo galios
pagalba. Yra šituo atveju prueidžiama, kad praktinė
idėja, arba veikimo principas, yra nepriklausomas nuo
gyvenimo prievartos ir tėra apsprendžiamas idealinėmis
pažinimo normomis. Šita prasme juo didesnis yra žmo-
gaus sąmoningumas, juo labiau žmogus yra linkęs va-
duotis ne pripuolamomis idėjomis, bet tik tomis iš jų,
kurios sudaro protingus principus. Pagal tiesos, gėrio ir
grožio idėjas toks žmogus susidaro intelektualinių, dori-
nių ir estetinių principų. Intelektualiniai principai yra
pažinimo normos, Doriniai principai yra veikimo normos.
Estetiniai principai yra dailiosios kūrybos normos. Paga-
liau pagal šitas idėjines pažinimo, veikimo ir kūrybos
normas žmogus įsivaizduoja savo gyvenimo tikslus kaipo
tiesos, grožio ir gėrio idealus. Žmogus, turįs aukštųjų
idealų, nusimanąs apie idealines normas ir nusistatąs idė-
jiniais principais savo veikime, ir yra idėjingas žmogus
tikra to žodžio prasme.

Ypatingai ryškiu idėjingumu visuomet pasižymi didie-
ji žmonės: jie geriau už kitus suvokia didžiųjų idėjų
prasmę, tvirčiau ryžtasi jomis vaduotis, jas platinti ir
vykdyti ne tik savo, bet ir visuomenės gyvenime, Tiesa,
aukštosios idėjos, kuriomis jie gyvena, ne visuomet yra
prieinamos plačiosioms masėms. Bet ir tada, kai jos yra
masėms iš karto neprieinamos, atsiranda ilgainiui tarpi-
ninkų populiarizatorių, kurie skleidžia didžiąsias idėjas
miniose prisitaikydami prie jų mąstymo būdo.

282

Apskritai reik pastebėti, kad idėjos kūrėju tegali būti
atskiras asmuo. Masė kaipo tokia negali idėjų nei suvok-
ti, nei formuluoti, nei aiškinti, nei vykdyti; ji tėra idė-
joms skleisti vien tarpas, arba aplinkuma, Bet vieną kartą
pasklidusi tarp minios idėja pereina vėl į atskirų indivi-
dų psichiką, sužadina juose vaidinių, paragina valią ir
stumia juos į vykdomąjį veikimą.

Iš to, kas pasakyta, pakankamai aišku, kad tik atski-
ram žmogui prigimta vaduotis idėjomis ir kad Žmogaus
apsisprendimas jomis yra vis sąmoningesnis ir vis toliau
siekia sulig tuo, kaip žmogus kyla kultūros laiptais. Ši-
tos bendros psichologinės tiesos konstatavimas turi mums
padėti orientuotis sprendžiant problemą apie priežastingą
idėjų reikšmę kultūriniam istorijos vyksmui. Tuo tarpu
toli gražu ne visi, kas bandė spręsti šitą problemą, tinka-
mai atsižvelgdavo į nusakytąsias psichologines prielai-
das idėjų priežastingumui suprasti.

Šituo atžvilgiu ypatingai kraštutinė ir vienašališka yra
marksizmo teorija apie ekonominį istorijos supratimą. Ši-
ta teorija, sudaryta ne tik Marxo, bet ir Engelso pastan-
gomis, yra dargi vadinama ekonominiu, arba net istoriniu,
materializmu. Pagal šitą teoriją, gamybos santykiai, pa-
reiną nuo techninių aplinkybių, sudaro tą realų pagrindą,
iš kurio išdygsta juridinė ir politinė sąranga ir kuriam to-
dėl atatinka tam tikros visuomeninės sąmonės lytys. Iš
čion žinomas problemos išsprendimas šitokioje išraiškoje:
„Materialinio gyvenimo gamybos būdas apsprendžia ap-
skritai socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimo vyksmą. Ne
žmonių sąmonė apsprendžia jų būvį, bet atvirkščiai, vi-
suomeninis jų būvis apsprendžia jų sąmonę“. Taip spren-
džiant dalyką, idėjos tesančios vien ekonominių sociali-
nių tendencijų atspindžiai ir todėl negali vaidinti vaduo-
jamosios rolės nepriklausomai nuo visuomeninių gyveni-
mo aplinkybių. Kitaip tariant, priežastingame kultūrinio
gyvenimo vyksme idėjos yra imamos ne kaipo pirmutiniai
motyvai, bet kaipo materialinio gyvenimo išdavos. O jei
taip, tai visi ideologiniai veiksniai, kaip religija, dora,
dailė, intelektualinis pažinimas, yra priežastingoje pri-
klausomybėje nuo ekonominio išsivystymo. Po to kalbėti
apie nepriklausomą priežastingą idėjų rolę kultūriniame
istorijos vyksme jau nebegalima, nes pirmykštis priežas-
tingumas yra čia pripažintas ekonominiam veiksniui.

Lindner priežastingą idėjų veikmę kultūriniam istori-
jos vyksmui stato į sąryšį su realiais žmonių reikalais.

233

„Viena iš svarbiausių istorinio vyksmo priežasčių yra
reikalas (das Bedūrinis). Jis gali būti materialinio arba
dvasinio pobūdžio,— taip pat įvairus, kaip kad ir pats
gyvenimas, ir todėl gali liesti visas jo puses“ (Geschichts-
philosophie.— P. 26). Kai reikalo pajutimas pasiekia są-
monę ir ten virsta vaidiniu, reikalas tampa idėja. Idėja, —
sako toliau Lindner,— aš vadinu, vartodamas kiek galint
bendriau priimtą išraišką — mintį, kuri yra pakreipta tam
tikram tikslui atsiekti (ibid.— P. 28). Idėja tegali veikti
tik tada, kai ją pasisavina arba jai atsideda didesnė dau-
gybė žmonių (p. 28). Idėjos išsiplatinimas tegalimas tada,
jei reikalas, kurį jinai norėtų patenkinti, yra kuo pla-

čiausiai nujaučiamas. .. Todėl kaipo veikiančios istoriniu

būdu idėjos privalu laikyti tos, kurios, kildamos iš kokio

nors reikalo, taikomas viešam gyvenimui ir jo vyksmui. —
Kai viena kuri idėja plačiau praplinta, ji reikalo tikslą

paverčia obalsiu ir padaro iš jo principą, ., Idėja gali pri-

augti prie idealo ir tokiu būdu įeiti į doros sritį... Idealas

yra idėja, kuri imama dėl jos pačios, bet ne dėl ko kita

(ibid. — P. 11). Idėjose įgauna gyvos išraiškos laiko bei

naujų kartų reikšmingas ūpas bei nusistatymas... Idė-

jos, — daro Lindner išvadą, — yra ne kas kita, kaip is-

toriniai įvykiai tarp žmonių ir per žmonių veiksmus

(ibid, — P, 30). „Ragindamos patenkinti kuri nors reikalą,

idėjos tampa istorinio vyksmo akstinais“ (ibid. — P. 11).

Marksizme tėra kalbos apie ekonominį socialinį reika-

lą kaipo apie pagrindinį istorijos veiksnį. Lindner kalba
jau apie reikalą apskritai ir dargi pripažįsta, kad reikalų
gali būti tiek kūnui, kiek ir dvasiai. Einant nuosekliai
šita pakraipa reikėtų pripažinti irgi, kad gali būti taip pat
grynai intelektualinio reikalo pažinti tiesą kaipo tokią ir
kad gimusios iš šito reikalo idėjos gali irgi turėti prie-
žastingos reikšmės istoriniam vyksmui. Todėl Lindnerio
koncepciją apie idėjų reikšmę istorijai galima panašiai
įvertinti, kaip kad jis pats įvertina žinomą pažiūrą, kad
žmogus esąs aplinkybių padaras. „Taip,— sako jis, — tei-
gimas: žmogus yra aplinkybių padaras — turi savyje tie-
sos; tik prie aplinkybių priklauso irgi individualiniai ga-
bumai, jo prigimtis ir jo valia" (ibid.— P. 63). Panašiai su
Lindneriu galima sutikti, kad tik tos idėjos priklauso prie
veikiančių istoriniu būdu idėjų, kurios patenkina kokį
nors realų reikalą; tik yra taip pat idėjų, kurios patenki-
na grynai intelektualinį žmogaus reikalą, ir todėl jos taip

234

pat gali turėti reikšmės žmogaus nusistatymui bei veiki-
mui, o sykiu ir kultūriniam istorijos vyksmui, Todėl irgi
nėra reikalo ne tik sykiu su Marxu pagrįsti idėjinis žmo-
gaus nusistatymas išimtinai ekonominiu socialiniu reika-
lu, bet ir sykiu su Lindneriu apriboti idėjinis priežastin-
gumas praktiniais reikalais. Tiesa, juo platesnis ir visuo-
tinesnis yra reikalas, t. y. juo labiau jis išreiškia bendrą
visiems žmonėms regimąją prigimtį, juo lengviau idėjos,
kurios taikomos jam patenkinti, praplinta tarp plačiųjų
masių ir randa savo įsivykdymui labai palankių aplinky-
bių. Galima todėl kalbėti apie tai, kad vienos idėjos turi
daugiau, kitos mažiau praktinės reikšmės kultūriniam is-
torijos vyksmui, bet tai dar nereiškia, kad idėjos apskritai
galima būtų suskirstyti į veikiančias ir neveikiančias is-
toriniu kultūriniu būdu. Faktinai, kai Marx kalba apie
ekonominį socialinį reikalą arba kai Lindner kalba apskri-
tai apie praktinį reikalą, tai jie iš tikrųjų kalba ne apie
pirmykštį idėjų priežastingumą, bet apie idėjų vykdymo
sėkmingumą arba apie sąlygas, labiausiai palankias idė-
joms realizuotis gyvenimui,

Bet ir šituo pastaruoju atžvilgiu reik labai atsargiai
spręsti, kokios idėjos gali turėti praktinės reikšmės kul-
tūriniam istorijos vyksmui. Hello, pavyzdžiui, net preten-
duoja, kad idėjos, patenkinančios grynai intelektualinį
reikalą, kitaip tariant — metafizinės, arba grynai teorinės
idėjos, gali turėti dideliausios reikšmės praktiniam žmo-
nijos gyvenimui. Žmogus turi metafizinio reikalo, turėda-
mas ne tik kūną, bet ir dvasinę siela; ir to pakanka, kad
šitas metafizinis reikalas reikštųsi šalia kūno reikalų, kar-
tais juos vaduotų, kartais su jais kovotų ir jiems prieš-
tarautų. Ir tiems, kas norėtų tesiskaityti su materialiniais
žmogaus reikalais, Hello patiekia šitokį ryškų palygini-
mą: „Minėdami amžinąsias tiesas, jūs sakote: Kas be-
veikti su jomis mano šios dienos rūpesčiuose? Jūs esate
panašus į žmogų, kuris badaudamas tartų: Kas man rūpi
šviesa, šiluma ir dirva? Man svarbu duona. Bet, nelaimin-
gasai, juk tik pasigaunant šviesos, šilumos ir dirvos gami-
nama duona. Saulės spinduliai, krintą ant auksinių javų,
nėra panašūs į duonos riekę.— O tuo tarpu, kas tai duonos
riekė, jei ne saulės spindulys, įminkytas į žemės gaivalą
žmogaus triūsu.— Panašiai yra doros santvarkoje. Kilniau-
sios ir subtiliausios tiesos nėra panašios į duonos riekę. Ir
tuo tarpu tai jos patiekia jąją, tai jos daugina jąją.
Duonos padauginimas tėra kaip tik jų paslaptis.— Ir juo tie-

235

sos yra kilnesnės, juo jų veikmė yra gilesnė žmonijos gel-
mėse.— Nejaugi žmonių minios yra kada nors alsiekusios
Evangelijos gilumą? Iš tikrųjų ne. Kiekvienas jos žodis ga-
lėtų būti svarstomas per ištisus žmonių gyvenimus, ir jo
prasmė tebeliktų neišsemta.— Tuo tarpu tai šita Evangelijos
veikmė minioms pagamino tautose tai, ką papasakoja istori-
ja. Ar minios yra studijavusios šv, Dionizą, šv. Atanazą,
šv. Augustiną, šv. Tomą?— Iš tikro ne. Ir tuo tarpu tai iš
dvasinių šitų didvyrių aukštybių yra kritęs ant tamsių
minių tasai tiesų lietus, kuris yra išugdęs tiek auksinių
javų. — Ar minios yra skaičiusios, pradedant nuo Spino-
zos laikų, visus metafizinius klaidos galvosūkius?— Iš ti-
kro ne. Tuo tarpu tai šitie metafiziniai galvosūkiai reiškia-
si žygiais visada, kiek kartų blogis kur nors įvyksta“ (Kri-
zio valandos ir aktualūs dalykai // Romuva.— Nr. L.— P.
91). Taip kalba didelis tiesos mylėtojas Hello.

Vadinasi, metafizinis reikalas yra visuomet gyvas pla-
čiose miniose, ir idėjos, taip ar šiaip, jį patenkinančios,
randa visuomet, kad ir tarptautiniu būdu, tokio ar kitokio
atbalsio mažai išlavintose žmonių sielose, nes gyvas žmo-
gus visuomet reiškiasi su visomis savo išgalėmis, nors
faktinai viena reikalų rūšis gali jame vyrauti, palyginant
su kitomis. Pasirodo net, jog istorijoje idėjos esti net
stipresnės ir gyvastingesnės už atskirus žmones, jei jos
įgauna objektyvios lyties ir įsigyvena tvirtai žmonių at-
mintyje. „Idėjos ir idealai, — sako Eisler,— yra ne kokios
nors realybės, bet tik aktualybės; jos turi veikimo ga-
lios, patampa gyvomis jėgomis, kurios turi savitarpinės
įtakos tarp visumos ir individo. Jos tarsi atitrūksta nuo
kuriamųjų savo veiksmų, veda palyginti nepriklausomą
gyvenimą, turi savo išsivystymui nuosavo dėsningumo,
yra palenktos savo rūšies kovai už būvį ir savotiškai at-
rankai; jos pergyvena ištisas kartas, amžius, tautas; ke-
liauja iš tautos į tautą; nustato nuolatinių ryšių tarp toli-
miausių laikų ir vietų. Jos pačios įeina į veikimosi san-
tykius, turi grįžtamosios įtakos viena kitai, skiriasi tarp
savęs ir skiria tautas arba net veikia vienodinimo bei
tvarkymo prasmę (Einführung in die Philosophie !8.— P.
379—380).— Tai, ką Eisler atsargiai, tarp kabučių, vadina
aktualybėmis, kiti, pavyzdžiui, Fouillėe, vadina idėjomis
jėgomis (idėe-force) ir, objektyvuodami jas realistinių bū-
du, linkę yra perdėti jų rolę istorijoje.

23

Sawicki daro skirtumo tarp psichologinio ir ontologi-
nio idėjos supratimo ir prieina išvadą, jog idėjų rolė kul-
tūriniame istorijos vyksme yra skirtina pagal tai, kaip ji
yra suprantama. Jei imsime idėjas psichologiniu supra-
timu, tai reik jas pripažinti pagrindiniu vaduojamuojų
istorinio vyksmo motyvu. „Kiekvienas patraukiąs daly-
kas, kuris turi pasidaryti žmogui veikiamuoju akstinu,
privalo,— sako Sawicki, — pereiti per sielą ir apsivilkti
psichinėmis ypatybėmis. Tik tada, kai įspūdis yra paste-
bėtas ir apipavidalintas vaidiniu, jis tepajėgia suteikti
stumsnio į sąmoningą veiksmą. Ir štai, jei prisidėsime
prie žodžio naujo supratimo ir kiekviename vaidmenyje,
nežiūrint jo specialaus turinio, įžvelgsime idėją, tai galė-
sime pasakyti, kad visas istorinis žmogaus veikimas yra
įdėjų sužadintas“ (Geschichtsphilosophie— P. 82).

Idėjos veikia teikdamos paraginimo sielos geismams
per tarpininkavimą vaidinių, kurie siūlosi patenkinti gei-
džiamaisiais objektais. Bet sielos geismų gali būti žemes-
nių ir aukštesnių, ir net šitų dviejų rūšių geismai sudaro
ryškų dualizmą, kartais net skaudžią priešginybę žmogaus
būtybėje: iš vienos pusės, žmogus stengiasi patenkinti sa-
vo materialinius reikalus, taip sakant, gyvuliškąją savo
prigimtį; iš kitos pusės, jis niekados negali išsižadėti pa-
siilgimo aukštesnių gėrybių, kuriomis yra tiesa, gėris ir
grožis. Iš vienos pusės, žmogus yra linkęs apsiriboti savo
egoizme; o iš kitos pusės, jis negali nejausti mažesniame
ar didesniame laipsnyje solidarumo su panašiais sau žmo-
nėmis. Kai žmogus kyla iš žemesnės gyvenimo srities į
aukštesnę ir nusistato idėjomis, kurios išreiškia ne pri-
puolamą proto motyvą, bet tai, kas privalo būti visuoti-
nuoju ir amžinuoju pirmavaizdžiu, arba idealu, jo idėjos
įgauna naujos jau prasmės, būtent ontologinės. Idėja yra
jau čia ne bet kuris psichologinis proto motyvas, bet am-
žinosios vertybės atvaizdas. „Šitaip suprantant idėjos są-
voką, — sako Sawicki, — negalima jau pasakyti, kad visas
istorinis veikimas būtų istorijos sužadintas“ (ibid. — P.
84). Bet paimtos ir šita aukštesne prasme idėjos sudaro
žmogaus gyvenime galybę, taip kad įsikvėpimas didžio-
siomis idėjomis, kokiomis yra tiesa, gėris ir grožis, bene
bus sužadinęs istorijoje audringesnių judėjimų negu smul-
kmeningas susirūpinimas nuosavu aš (ibid. — P. 84),

237

B. MATERIALINĖS KULTŪROS
APLINKYBĖS

1. Gamta

Antrojoje kultūros filosofijos dalyje numatyta tyrinėti
materialinė kultūros priežastis. Materialinė priežastis, pla-
čia šito žodžio prasme, yra visa tai, iš ko arba kame
kas daroma arba įvyksta. Pakeičiant šitą filosofinę išraiš-
ką paprasta kalba, tenka pasakyti, kad čia bus tyrinėjama
tai, kas paprastai vadinama materialinėmis kultūrinės kū-
rybos sąlygomis arba net aplinkybėmis. Ir štai trys yra
pagrindinės kultūrinei žmogaus kūrybai materialinės ap-
linkybės, būtent iš viršaus — gamta, iš vidaus — prigim-
tis ir iš jųdviejų santykiavimo pusės — ūkis. Taigi išvir-
šinė gamta, išvidinė prigimtis ir jųdviejų santykiavimas
ūkyje, — štai trys pagrindinės materialinės kultūrinio gy-
venimo bei veikimo aplinkybės, kurios turėsime iš eilės
trumpai išnagrinėti.

Gamtos vardu paprastai vadinamas materialinis arba
daiktingas pasaulis, apsupąs žmogų ir sudarąs, jo supra-
timu, vieną visumą. Žmogus, kaipo sąmoninga būtybė, yra
paslankus daryti pagrindinio skirtumo tarp savo „aš“ ir
gamtos pasaulio, kuris jam atrodo visų pirma kaipo „ne-
aš”, Jei todėl mąstąs apie savo patirčias žmogus laiko sa-
ve gyvenimo, veikimo ir pažinimo subjektu, tai daiktin-
gas pasaulis, kaipo koreliatyvinis terminas, jo laikomas
objektu. Kultūros atžvilgiu šitas nusistatymas yra visai
pateisinamas, kadangi gamtos pasaulio daiktai kaip tik
yra tie pirmieji objektai, prie kurių žmogus taiko visų
pirma kultūrinius savo veiksmus. Iš gamtos dovanų jis
pasigamina maisto; iš jos irgi jis išgauna priemonių savo
kūnui apvilkti ir pastogei pasistatyti. Galima sakyti, pa-
prasčiausi žmogiškojo gyvenimo reikalai verčia žmogų
susidurti su gamta ir stengtis palenkti ją savo valdžiai ir
prispirti ją sau tarnauti. Gamtos apvaldymas ir vadovavi-
mas savaimingai jos kūrybai sudaro būtiną kultūros pa-
grindą.

Žmogui būtų bepigu verstis gamtos pasaulyje, jei jis
pats nebūtų sudaręs savo kūnu vienos gamtinio pasaulio
dalies ir nebūtų todėl nuo jos priklausąs. Ne tik kultūri-
nė kūryba yra priklausanti gamtai savo objektais, bet ir
pats žmogus, tasai kultūros kūrėjas, yra mažiau ar dau-
giau palenktas jos veikmei.

238

Žmogaus priklausomumas nuo gamtos yra tiek aiškus,
kad sunku jis neigti. Bet iš čion kartais daroma vienaša-
liškų išvadų stengiantis priežastingai išsiaiškinti visą žmo-
gaus veikimą materialinėmis gamtos sąlygomis. Norint čia
išvengti klaidingų išvadų, dera tinkamai suprasti žmo-
gaus priklausomumo nuo gamtos prigimtis ir laipsnis. Ar
galime, pavyzdžiui, teigti, kad gamtos veiksniai apspren-
džia būtinu būdu žmogaus protavimo bei valiojimo eigą?
Jei taip būtų iš tikrųjų, negalima būtų kalbėti apie jokią
kultūrinę žmogaus kūrybą, nes visa, ką žmogus veiktų,
būtų buvę ne kas kita, kaip mechaninio gamtos priežas-
tingumo padaras. Kaipgi yra iš tikrųjų su žmogaus buvi-
mu ir veikimu gamtos pasaulyje?

Į šitą klausimą plačiai ir pamatuotu būdu galima atsa-
kyti vien sąryšyje su kosmologijos ir psichologijos tyzi-
nėjimais, kurie turėtų išrodyti, kaip išvidinis gamtos tiks-
lingumas, susidūręs su sąmoningu žmogaus nusistatymu,
pareina į išviršinį tikslingumą, nustatomą žmogaus protu
ir valia. Kosmologija patiekia materialinio gamtos pasau-
lio filosofiją. Psichologija gi suteikia mums psichinės žmo-
gaus prigimties filosofiją. Suderinus materialinės gamtos
ir psichinės žmogaus prigimties filosofijos išvadas, gali-
ma prieiti išvadų, kaip materialinės gamtos tikslingumas
palenkiamas psichinės žmogaus prigimties tikslingumui.
Suprantama savaime, čia neturiu galimybės gilintis į kal-
bamąją problemą nors kiek specialesniu būdu: tenorėčiau
vien nurodyti iš šitos srities keletą vedamųjų idėjų, nuo
kurių pareina lemtas šitos problemos pastatymas ir iš-
sprendimas.

Gamtos pasaulis, sakoma, susidaro iš materialinių dai-
ktų; ogi, kaip žinome, kiekvienas materialinis daiktas su-
sidaro iš materijos ir formos, lietuviškai tariant, iš me-
džiagos ir lyties. Norint pabrėžti filosofinį medžiagos ir
lyties supratimą, pridedama, kad gamtos daiktai susidaro
iš pirminės medžiagos ir substancialinės lyties. Vario sta-
tula turi savo lytį, kuri padaro iš jos statulą, bet ne ką
kita. Bet šita statulos lytis yra pripuolamoji lytis (forma
accidentalis), nes varis, kaipo toks, turi dargi pastovesnės
lyties, kuri padaro jį variu, o ne kita metalų rūšimi ir
kuri suteikia jam tam tikrų fizinių ir cheminių vienos
substancijos savybių. Štai kodėl kalbama apie skirtumą
tarp pripuolamosios ir substancialinės gamtos daikto lyčių.

Kai kreipiama dėmesys į pripuolamąją lytį ir imama,
pavyzdžiui, varis statulai medžiaga, tai šita medžiaga yra

239

jau apipavidalinta vario lytimi, t. y. ji nėra jau pirminė
belytė medžiaga, panašiai kaip statulos lytis nėra subs-
tancialinė, bet tik pripuolama lytis. Pripuolamoji lytis, ga-
lima sakyti, tarsi pripuola iš šalies substancialinei lyčiai.
Todėl kai prieš substancialinę lytį statoma medžiaga, tai ji
suprantama kaipo laisva nuo bet kurios lyties arba kaipo
esanti pirminė medžiaga.— Negalima taip pat įsivaizduoti,
kad pirminė medžiaga susideda iš atomų, nes, pavyzdžiui,
vario atomas yra jau varis, turįs savo substancialinę lytį.
Lytis ir medžiaga yra du koreliatyviniu pradu, kuriuodu
viens antrą papildo, kadangi vienas iš jų yra apspren-
džiamasis, antras — apsprendžiantysis pradas, būtent me-
džiaga yra apsprendžiama lytimi.

Kaip tik dėl to, kad lytis yra apsprendžiąs pradas me-
džiagai, substancialinė lytis yra daiktui buvimo, veikimo
ir tikslingumo pradas. Žodžiu tariant, per daikto lytį ap-
sireiškia jo prigimtis su visomis jos savybėmis. Šitoje pri-
gimtyje, tarp kitko, pastovi gamtos dėsningumo atrama.
Tai, kas jungia ir vienija visus gamtos daiktus ir nustato
jų veikimosi sistemą, ir yra gamtos dėsningumas, pasižy-
mjs vienodumų bei visuotinumu. Gamtos dėsniai padaro
iš materialinio pasaulio vieną visumą, palenktą visuo-
tinajam priežastingumui bei tikslingumui.

Šitos visumos dalelę sudaro ir kiekvienas atskiras žmo-
gus. Kaipo materialinė būtybė, jis taip pat yra sudarytas
iš pirminės medžiagos ir substancialinės lyties ir yra pa-
lenktas visuotinajam gamtos dėsningumui. Jo kūnas, ar-
ba medžiaga, taip pat priklauso gravitacijos dėsniui kaip
ir paprastas akmuo. Jis auga panašiai kaip ir paprastas
augmuo. Jis junta drauge su paprastu gyvuliu. O vis dėl-
to jis nėra nei tik daiktas, nei tik augmuo, nei tik gy-
vulys.

Tai, kas sudaro prigimties skirtumą tarp atskirų būty-
bių, yra substancialinės lyties ypatybės, nes, kaip sakyta,
substancialinė lytis yra buvimo, veikimo ir tikslingumo
pradas. Gyvose esybėse, arba būtybėse, substancialinė Iy-
tis vadinama siela, nes siela yra ne kas kita, kaip gyvy-
bės pradas. Vienos gyvos būtybės skiriasi nuo kitų ne
tuo, kad vienos turi, o kitos neturi sielos, bet tuo, kad
vienų siela yra vienokia, kitų kitokia. Gyvulio siela ski-

Iiasi savo prigimtimi ir todėl savybėmis nuo augmens
sielos. Žmogaus siela juo labiau skiriasi savo prigimtimi
nuo gyvulio ir augmens sielos. Augmuo tepasižymi orga-
ningumu; gyvulys — organingumu ir juslingumuų; žmo-

240

gus — ir organingumu, ir juslingumu, ir protingumu. Pa-
gal prigimties skirtingumą kinta ir priežastingumo rūšis.
Grynai organingos gyvatos priežastingumas yra kitoks
negu juslingos gyvatos priežastingumas: iš grynai biolo-
ginio, pirmajame atvejuje, jis pareina į labiau psichinį,
antrajame atvejuje. Nenuostabu tad, kad protingos žmo-
gaus būtybės gyvatoje priežastingumo rūšis ir juo reiš-
kimosi būdas yra jau visai savotiškas.

Protinga žmogaus siela, kaipo substancialinė kūno ly-
tis, yra žmogaus būtybėje taip pat vienybės, buvimo, vei-
kimo ir tikslingumo pradas. Kaipo ne tik protinga, bet ir
augamoji, ir juntamoji, žmogaus siela priklauso mate-
Tialiniam gamtos pasauliui, ir todėl, reikšdamasi jame,
negali atmainyti jokių jo dėsnių, negali sukurti savo nuo-
žiūra jokios substancialinės lyties ir apskritai negali at-
palaiduoti žmogaus kūno nuo fizinės priklausomybės gam-
tai. Kitaip tariant, vegetatyvinėmis ir sensityvinėmis savo
ypatybėmis žmogaus siela neiškyla aukščiau mūsų mate-
rialinio pasaulio ir todėl yra palenkta paprastam gamtos
dėsningumui.

Bet žmogaus siela ne tik turi vegetatyvinių ir sensi-
tyvinių savybių: jinai dargi yra protingos prigimties; ir
tai kaip tik padaro, kad ji gali vis dėlto iškilti iš gamtos
pasaulio prievartos ir, nuo jos atsipalaidavusi, laisvai ap-
sispręsti pagal idealinės tvarkos motyvus.

Būdama protinga bei laisva iš prigimties, žmogaus sie-
la gali sąmoningai suvokti gamtos priežastingumą bei tik-
slingumą, kuriamai papildyti išvidinį šitą tikslingumą iš-
viršinių gamtai tikslingumu, nustatomu proto pajėgomis,
ir pagaliau laisvai pasinaudoti būtinų gamtos dėsnių veik-
me, kreipdama ją tinkamu savo tikslams būdu. Kadangi
protinga bei laisva siela yra iš pagrindų dvasinės esmės,
tai laisvas jos apsisprendimas įvyksta nematerialinėje sri-
tyje, nepalenktoje būtinam gamtos dėsningumui. Užtat
kaipo substancialinė materialinio kūno lytis, ji įsipina į
gamtos priežastingumo grandinę ir pajėgia pakreipti šito
. priežastingumo eigą pageidaujama sau pakraipa.

Sielos rolė materialinio gamtos pasaulio gyvatoje gali-
ma palyginti su tuo, kaip žmogus panaudoja savo tikslams
bet kurį gyvulį, pavyzdžiui, arklį Žmogus nepajėgia sa-
vo galia sukurti arklio, kaip kad jis nepajėgia tiesioginiu
būdu nei pridėti, nei atimti energijos. Bet jis gali prižiū-
rėti ir tvarkyti jo visimo, mitimo ir veikimo tvarką; jis
gali šitą arklį įsikinkyti į vežimą ir priversti jį tarnauti

16, S. Salkauskis 241

žmogiškiesiems tikslams. Arklys, palenktas pilnai gamtos
dėsniams, visgi žmogaus įpinamas į naujas priežastingu-
mo grandines, ir jo prigimties išvidinis tikslingumas pa-
verčiamas tuo pačiu išviršinių tikslingumu, atatinkančiu
idėjiniam žmogaus nusistatymui.

Tai, kas randa vietos šitame pavyzdyje, įvyksta aps-
kritai žmogaus santykiuose su materialine gamta. Žmogus
nepakeičia gamtos dėsnių; prigimtasis tik gamtos tikslin-
gumas jame pasiekia sąmoningumo laipsnio ir iš išvidinio
virsta išviršiniu, nes vadovavimo rolė nuo aklų realinių
gamtos dėsnių pereina prie žmogaus, nusistatančio ideali-
nėmis proto ir valios normomis, Dabar jau ne materialinė
tik daiktų prigimtis nulemia veikimo pakraipą, bet ir idė-
jinis žmogaus nusistatymas bei veikimas gamtos pasau-
lyje.
ý Kalbant apie išvidinio gamtos tikslingumo perėjimą į
išviršini tikslingumą, nustatomą žmogaus galiomis, pra-
vartu pažymėti labai reikšmingas sąryšis, kokio yra tarp
substancialinės lyties ir intelektualinės proto idėjos. Tai
kaip tik galės iškelti aikštėn, kad kultūrinis žmogaus vei-
ksmas yra būtinas veiksnys bendroje pasaulio evoliuci-
joje.— Ir štai pasirodo, kad substancialinė lytis ne tik yra
buvimo, vienybės, veikimo ir tikslingumo, bet taip pat
ir pažinimo pradas. Substancialinė lytis yra ne kas kita,
kaip realizuota idėja, ir tik kaipo tokia ji gali būti pažinta.
Tai, kas neturi jokios lyties, negali būti pažinta, kaip kad
negali būti pažintas, pavyzdžiui, chaoso turinys. Iš antros
pusės, proto idėja yra ne kas kita, kaip derealizuota, arba
nugamtinta, idėja. Todėl sakoma, kad idėja yra daikto
lytis, nuo jo atitraukta. Nuo konkretinės daikto lyties
žmogus prieina pažinimo keliu prie idėjos; ogi nuo idėjos
jis eina prie daikto principų, kuriuo yra jo idealinis ti-
vas, idealas, arba pirmavaizdis. Tokiu būdu nuo realinės
tvarkos žmogus pakyla savo protu prie idealinės tvarkos,
o paskui, grįždamas prie tikrovės, vadovauja savo valios
veiksmus idėjiniais motyvais. Išdavoje realinis gamtos
tikslingumas pareina žmogaus veikime į idėjinį tikslin-
gumą, o sykiu su tuo pati gamta tampa įrankiu žmogaus
rankose: ji — jo valdoma ir vaduojama pagal aukštesnes
idėjas faktinos galimybės ribose. Sulig tuo momentu, kai
ima reikštis šita žmogaus vadovybė gamtos pasaulyje,
žmogus pasireiškia kaipo kultūrinis kūrėjas. Todėl pagal
laipsnį, kuriame žmogus yra atsipalaidavęs nuo gamtos
prievartos, galima spręsti apie jo kultūringumo laipsnį.

242

Kitaip tariant, kultūrinė kūryba vykdo žmogaus atsipa-
laidavimą nuo gamtos, kiek tai, žinoma, yra galima pri-
gimtojo gyvenimo aplinkybėse.

Suvedant krūvon, kas yra pasakyta apie kultūrinį žmo-
gaus santykiavimą su gamta, tenka konstatuoti šitokios
išvados. Materialine savo puse žmogus priklauso nuo
gamtos pasaulio ir yra palenktas jo priežastingam dės-
ningumui, Giliausia savo sielos esme žmogus priklauso
dvasiniam pasauliui ir yra todėl šioje srityje laisvas nuo
gamtos prievartos. Palenkdamas realinę savo materialinio
gyvenimo tvarką idealinei savo dvasinės esmės tvarkai,
žmogus tuo pačiu palenkia gamtos pasaulį idėjinei savo
vadovybei. Sulig tuo išvidinis gamtos tikslingumas per-
eina į išviršinį tikslingumą, nustatomą žmogaus laisvu
apsisprendimu pagal idealines pasaulio normas. Tačiau
šitokis žmogaus pašaukimas yra labiau idealinis jo užda-
vinys, kaip visuotinai įvykęs faktas. Žmogus atsipalaiduo-
ja nuo gamtos prievartos kultūriniame veiksme. Todėl
žmogaus nepriklausomumas nuo gamtos gali būti matuo-
jamas jo kultūringumo laipsniu. Tačiau šitam nepriklauso-
mumui yra visuomet aprėžios ribos mūsų prigimtojo gy-
venimo aplinkybėse, Yra juk pastebėta aiškių ryšių, ku-
rių tarp kultūringumo laipsnio ir tokių fizinių aplinkybių,
kokiomis yra klimatas, žemės turtingumas, jos paviršiaus
bei gelmių ypatybės, geografinė padėtis ir t. t. Pavyzdžiui,
klimato savybės gali skatinti kultūrinį žmogaus užsimoji-
mą, bet gali taip pat ir jį tramdyti: taip kaitringos šalys
žmogų skandina abejingame snūduriavime; ogi speigų
kraštai, kad ir skatina žmogaus energiją, bet vis dėlto
visą ją paglemžia kovai už būvį. Vidutinio klimato kraš-
tai, kur pakaitoms eina vieni po kitų šaltesni ir šiltesni
tarpsniai, pasirodo esą labiausiai palankūs kultūrinei žmo-
gaus kūrybai.

Nemažos reikšmės turi kultūros išsivystymui žemės
turtingumas tiek iš viršaus, kiek ir jos gelmėse. Kultūros
istorija konstatuoja, kad žymesni kultūros centrai kurda-
vosi ten, kur gamtos aplinkybės patiekdavo pakankamai
materialinių gėrybių, kurios turėdavo sudaryti būtiną ma-
terialinį kultūros pagrindą. Nes dvasinės kultūros kles-
tėjimas reikalauja tam tikros bent minimalinės gerovės,
nes kovai už būvį paglemžus visas žmogaus jėgas, nebe-
lieka energijos aukštesniems dvasios žygiams.— Tačiau
negalima pasakyti, kad kultūringumo laipsnis būtų visa-
dos tiesioginės proporcijos santykyje su gamtinės aplin-

243

kumos turtingumu. Lengvai panaudojamų turtų gausa,
nereikalaujanti nuo žmogaus ypatingų rūpesnių, per daug
išlepina žmogų ir migdo jo iniciatyvą; tuo tarpu šykšti
gamta kartais sužadina žmoguje energingą kultūrinį vei-
kimą ir kuriamąjį užsimojimą. Štai kodėl tautos ilgai pasi-
lieka laukinėmis tarp turtingiausios gamtos, kai toks suo-
mis yra pasiekęs savo neturtingame ir žiauraus klimato
krašte aukšto kultūros laipsnio.

Aiški taip pat yra reikšmė, kurios turi kultūriniam
žmogaus išsivystymui geografinė krašto struktūra ir jo
padėtis. Kitoks juk bus kultūros tipas pas žmones, gyve-
nančius lygumose, ir kitoks pas žmones, gyvenančius kal-
nuose. Be to, kultūros išsivystymo tempas, arba greitis,
pareis nuo to, ar žmonių gyvenama gilioje sausumoje, to-
li nuo vandens kelių, ar jų gyvenama jūrių arba upių
pakraščiais,

2. Prigimtis

Anąkart buvo kalbėta apie tai, kokia yra žmogaus pa-
dėtis apsupančiame jį materialiniame pasaulyje, arba gam-
toje. Matėme, jog žmogus, sudarydamas šito gamtos pā-
saulio dalelę materialine savo puse, yra priklausomas nuo
gamtos būtino dėsningumo. Bet antra — dvasine — savo
puse žmogus iškyla iš materialinio pasaulio priežastingu-
mo ir, pasiliuosavęs nuo gamtos prievartos, stengiasi pats
palenkti sau gamtos gyvenimą. Palenkdamas realinę ma-
terialinio savo gyvenimo tvarką idealinei savo dvasios
tvarkai, žmogus tuo pačiu palenkia gamtos pasaulį idėji-
nei savo vadovybei. Sulig tuo išvidinis gamtos tikslingu-
mas pereina į išviršinį tikslingumą, nustatomą žmogaus
laisvu apsisprendimu pagal idėjinės pasaulio bei gyveni-
mo normas. Iš tikrųjų čia prigimtasis gamtos tikslingu-
mas pasikeičia kultūriniu žmogaus nustatomu tikslingumu.

Tai įvyksta net jau žmogaus pažinime. Eidamas nuo
konkretinių pasaulio lyčių atotraukos ir apibendrinimo ke-
liu, žmogus prieina prie jų sąvokų. Pagal sąvokas žmo-
gus susidaro idealinius daiktų tipus, jų idėjas arba net
idealus. Paskui žmogus nuo idealinės tvarkos eina vėl prie
realinės tvarkos tikslu vykdyti pastarojoje aukštesnes idė-
jas. Tokiu būdu pasirodo, kad idėja yra daikto lytis, nuo
jo buities atitraukta, arba derealizuota, lytis; kitaip gi ap-
vertus dalyką, lytis yra realizuota idėja. Kultūriniu veik-
smu žmogus visuomet realizuoja kokią nors idėją ir tuo

244

pačiu palenkia sau prigimtąjį gamtos objektą. Kitaip ta-
riant, žmogus atsipalaiduoja nuo gamtos prievartos kul-
tūriniame veiksme, taip kad jo nepriklausomumas nuo
gamtos gali būti matuojamas jo kultūringumo laipsniu.
Bet kadangi tobulas kultūringumas yra žmogui labiau už-
davinys negu įvykęs faktas, tai kalbėti apie pilną žmo-
gaus atsipalaidavimą nuo gamtos prievartos yra kuo ma-
- Žiausia per ankstybas dalykas.

Žiūrint į visiškąjį žmogaus atsipalaidavimą nuo gam-
tos, kaipo į vieną iš tolimesnių žmogaus tikslų, reik pirm
gerai ištirti ir tinkamai suprasti žmogaus priklausomumo
nuo gamtos prigimtis. Taigi tenka apie tai dar šis tas
smulkiau pakalbėti.

Taigi žmogus iš savo prigimties yra dvilinka būtybė,
kuri stovi tarpusieny dviejų sričių, materialinės ir dvasi-
nės, kas išreiškiama pasakymu, kad žmogus yra psicho-
fizinė būtybė. Bet kaip tik šitas faktas padaro, kad žmo-
gus, kuris, iš vienos pusės, priklauso nuo gamtos, iš an-
tros pusės, yra nuo jos nepriklausomas tam tikrame laip-
snyje ir net pajėgia aktyviai nusistatyti atžvilgiu į ją,
norėdamas jai vadovauti, palenkęs ją savo valdžiai.

Pasirodo, kad žmogus faktinai yra savo rūšies jungia-
moji grandis tarp materialinio gamtos pasaulio ir nema-
terialinės srities, tarp realinės ir idealinės buvimo tvar-
kos. Žmoguje gamta pasiekia aukščiausio prigimties laip-
snio ir jo kūne ryškiausiai pasireiškia savo išgalėmis. Pa-
lenkdama žmogaus kūno buvimą bei veikimą visuotina-
jam savo priežastingumui, ji sykiu pasireiškia jame su
visų savo tikslingumu. Bet, šalia to, žmoguje gyva yra
dvasinė jo sielos prigimtis, kuri irgi veikia ir apsireiškia
protingomis savo savybėmis. Žmogus sugeba suvokti iš-
vidinį gamtos tikslingumą, nuo jo pajėgia pasikelti savo
išmintimi prie amžinųjų idėjų, arba pasaulio pirmavaiz-
džių, ir paskui savo valia gali laisvai apsispręsti vaduotis
savo veikime proto motyvais, idėjomis, arba principais.
Šitokiu būtent būdu nesąmoningas išvidinis gamtos tiks-
lingumas pereina į sąmoningą išviršinį atžvilgiu į gamtą
tikslingumą, vykdomą pasaulyje žmogaus galiomis.

Žmogus tokiu būdu ne tik gauna iš gamtos, bet ir
duoda jai, nes jis yra atžvilgiu į gamtą ne tik pasyvus,
bet ir aktyvus. Tikslingas žmogaus aktyvumas gamtos at-
žvilgiu ir yra ne kas kita kaip kultūrinė jo veikmė gam-
tai. Tai, ko naujo žmogus įneša į gamtos pasaulį, yra ne
gamtos, bet kultūros apraiška. Kultūrine savo kūryba žmo-

245

gus negali sukurti nieko naujo prigimties atžvilgiu. Jei
kultūros vyksme vis dėlto gimsta kokia nors nauja subs-
tancialinė lytis, tai iš tikrųjų įvyksta pačios gamtos veik-
me. Pavyzdžiui, žmogus kultivuoja chrizantemas, kurių
viena nauja rūšis jam pasiseka išvesti. Naujai sukurtoji
substancialinė lytis atsirado šiame pasaulyje žmogui va-
dovaujant bei valdant gamtos vyksmus norima pakraipa,
bet vis dėlto gamta, bet ne žmogus yra sukūrusi naują
lytį. Panorėjęs pats savo jėgomis padaryti tokią pat gėlę,
žmogus tegalėtų vien sukurti jos panašybę, kuri kad ir
turėtų savo lytį, bet tuo skirtųsi nuo tikros gėlės, kad šita
lytis būtų pripuolama, bet ne substancialinė. Panašiai ir
menininkai kuria ne substancialines, bet pripuolamąsias
savo dailenybių lytis.

Sulig kultūrine savo pažanga, kaip sakyta, žmogus vis
labiau atsipalaiduoja nuo gamtos prievartos ir priklau-
somybės nuo jos. Jis, Lindnerio žodžiais tariant, pranok-
sta kaskart geriau prisitaikyti prie gamtos ir sykiu gamtą
pritaikyti prie savęs. Vis geresnis gamtos dėsnių paži-
nimas leidžia žmogui pakeisti ribas savo priklausomumui
nuo jos. Jis išplėšia iš gamtos kaskart daugiau paslapčių
ir priverčia jas sau tarnauti, Žodžiu tariant, sulig kultū-
rine savo pažanga žmogus tampa vis labiau gamtos val-
dovu, bet vėl svarbu pažymėti, jis nieko nepajėgia at-
mainyti gamtos dėsniuose ir net kreipdamas gamtą tar-
nauti savo tikslams, jis atsiklauso gamtos dėsnių. Jis su-
rengia, pavyzdžiui, garvežį, ir šitas mechanizmas tėra vien
silpna gyvo, gamtos sukurto organizmo panašybė. Jis pa-
siekia vandenyno gelmes povandeniniu laivu, bet šitas
laivas tėra vien netobulas žuvies atvaizdas. Jis pakyla į
padanges aeroplanu, bet šitas lakstytuvas, kad ir primena
kiek paukštį, bet negali pasigirti šio pastarojo prigimties
tobulumu. '

Savo kovoje su gamta žmogus laimi kultūros priemo-
nėmis, bet jo kultūrinis laimėjimas nėra niekuomet pilnas,
niekuomet nesiekia gamtos esmės ir neatmaino jos dės-
nių. Kai teks mums prieiti prie kultūros tikslingumo, pa-
matysime, kad kultūros tikslingumas stengiasi galutinoje
sąskaitoje išsilenkti iš būtinų prigimtojo pasaulio ribų
ir pereiti į naują tikslingumo rūšį, kurios yra religijos
pagrinde. Tuomet irgi pamatysime, kad panašiai kaip iš-
vidinis gamtos tikslingumas papildomas išviršiniu kultūros

tikslingumu, taip išvidinis kultūros tikslingumas turi ten-
dencijos pereiti į išviršinį religijos tikslingumą. Tuo tar-

246

pu kai kalbama apie kultūros ir gamtos santykiavimą,
šitas išviršinis kultūros tikslingumas negali būti imamas
į atžvilgį.

Iš to, kas pasakyta apie gamtos reikšmę kultūrinei
kūrybai, galima padaryti šitokių bendrų išvadų. Gamtos
pasaulis yra toji materialinė aplinkuma, kur žmogui ten-
ka pasireikšti kultūriniu savo pašaukimu. Gamta patiekia
kultūriniam žmogaus veikimui reikiamų materialinių ob-
jektų, ir nuo šitų objektų prigimties priklauso, taip ar
šiaip, visos kultūros apraiškos, nes kiekvieno veiksmo
padaras pareina ne tik nuo to, kas yra subjektas, bet ir
nuo to, kas yra jo objektas. Materialiniai kultūros ob-
jektai tebelieka palenkti gamtos priežastingumui, žmogus
tik savo idėjiniu nusistatymu įveda kultūriniu veikimu
naują tikslingumo rūšį ir sulig tuo vadovauja ir valdo
gamtos pasaulio eigą. Kad materialinių daiktų prigimtis
- ir turi reikšmės kultūros padarams, vis dėlto aktyvi rolė
kultūrinėje kūryboje visuomet tenka žmogui, kaipo tikram
kultūros veikėjui. Juo aktyvesnis yra žmogaus nusistaty-
mas gamtos atžvilgiu, juo didesnis bus jo laimėjimas ko-
voje su gamtos priešingumu ir sykiu juo aukštesnis bus
kultūrinės kūrybos laipsnis. Vis dėlto visi kultūriniai žmo-
gaus laimėjimai kovoje su gamta turi reliatyvinės, arba
lygstamosios, reikšmės, nes žmogus neįstengia atmainyti
gamtos dėsnių būtinumo, nepajėgia pats sukurti jokios
substancialinės lyties ir, be to, kas net svarbiausia, ma-
terialine savo prigimtimi yra palenktas būtinam gamtos
dėsningumui.

Panašiai kaip žmogus gali kultivuoti gamtos nuošali-
nius objektus, jis gali taip pat kultivuoti nuosavą savo
materialinę prigimtį. Kai kalbama apie kultūrinę žmogaus
veikmę gamtai, turima galvoje išviršinė, arba realinė, kul-
tūra. Ogi kai kalbama apie kultūrinę žmogaus veikmę
nuosavai prigimčiai, eina kalba apie išvidinę, arba huma-
nitarinę, kultūrą. Materialinė žmogaus prigimtis tėra vien
atskira gamtos pasaulio apraiška, bet ji sueina į tiesio-
ginius santykius su žmogaus siela, ir todėl jos rolė žmo-
gaus gyvenime bei veikime yra dar svarbesnė ir reikš-
mingesnė. Iš vienos pusės, per materialinę žmogaus pri-
gimtį gamtos pasaulis turi stipriausios reikšmės žmogaus
būtybei: žmogaus kūne ryškiausiai bei intensyviausiai iš-
eina aikštėn žmogaus priklausomybė nuo gamtos. Bet iš
antros pusės, žmogaus kūnas, arba materialinė žmogaus
prigimtis, yra tasai artimiausias žmogui materialinis tar-

247

pas, kur apsireiškia dvasinė žmogaus esmė. Jei buvo
galima kalbėti apie savitarpinę žmogaus ir gamtos įtaką
kultūros apraiškose, tai juo labiau pritinka kalbėti apie
kūno ir sielos savitarpinę veikmę kultūrinio gyvenimo
atžvilgiu, ypač dar todėl, kad apskritai žmogaus kultūra
apsireiškia pasaulyje jo kūnui, taip ar šiaip, tarpinin-
kaujant. Tarnaudamas sielai kultūriniu įrankiu, kūnas lei-
džia jai per jį veikti į pasaulį, bet ir atvirkščiai — pa-
sauliui veikti per jį į jąją; ir juo tobulesnių kultūros įran-
kiu kūnas tampa, paklusdamas sielos galioms, juo mažiau
žmogus randasi priklausąs ir juo daugiau jis turi pasta-
rajam vadovaujamos rolės. Štai kodėl mokslininkai kar-
tais įžvelgia kultūros esmėje ne ką kita, kaip sėkmingą
kovą su gyvuliu pačiame žmoguje. Ir iš tikro gyvulio
suvaldymas savyje yra gal svarbiausia tikro kultūringu-
mo sąlyga.

Čia gali kilti klausimas, kaip toli pajėgia nužengti kū-
no apvaldymas išvidinėmis kultūros priemonėmis? Savai-
me beveik aišku, kad tai visų pirma pareina nuo kūno ir
sielos veikimosi prigimties. Kūnas ir siela, kaip jau ži-
noma, sudaro sykiu vieną psichofizinę substanciją lygiai
taip pat, kaip medžiaga ir lytis sudaro bet kurį mūsų
pasaulio daiktą. Siela, kaip ir kiekviena kita substancia-
linė lytis, yra žmogiškojoje substancijoje buvimo, vieny-
bės, veikimo ir tikslingumo pradas. Trumpai tariant, ji
yra žmogaus gyvybės pradas, ir kiek šitas pradas yra
prigimties dalykas, tiek jis priklauso prigimtajam gamtos
pasauliui ir reiškiasi su tam tikru jo dėsningumų.

Bet iš kitos pusės, pastebime dvasinių žmogaus sielos
apraiškų, kurios, kaipo materialinės, nepriklauso tiesiogi-
niu būdu nuo materialinių pasaulio dėsnių. Pavyzdžiui,
idealinė protavimo ir valiojimo tvarka nepriklauso nuo
mechaninio pasaulio dėsningumo. Todėl, tarp kitko, lais-
vas valios apsisprendimas, kad ir įvyksta pagal idėjinius
principus, vis dėlto išsilenkia iš būtino materialinės gam-
tos vyksmo. Iš čion pereina idėjingas žmogaus tikslingu-
mas, aukštesnis už tąjį, kurio yra gamtos pasaulyje. Gam-
toje, kaip jau minėta, substancialinė daiktų lytis yra ne
kas kita, kaip realizuotos idėjos, drauge su kuriomis joms
įdiegtas išvidinio tikslingumo pradas. Žmogus pajėgia su-
vokti gamtoje realizuotą tikslingumą ir savo protu deši[-
ruoti glūdintį joje idėjingumą. Ir tai galioja tiek išvirši-

niam pasauliui, kiek ir išvidiniam savo „aš“. Žmogaus
siela, kaipo substancialinė lytis, taip pat yra realizuota

248

idėja. Išgvildydamas ją iš jos prigimtųjų savybių, žmo-
gus, taip sakant, nugamtina ją ir prieina prie jos idėjos,
arba idealinės jos esmės, supratimo, Jis suseka išvidinį
žmogaus būtybės tikslingumą, nusimano apie jo priežastį,
tikslus ir uždavinius, žodžiu tariant, susipranta, sąmonin-
gai nusistato idėjiniais motyvais ir ryžtasi jais vadovautis
savo gyvenime bei veikime. Nuo šiolei prasideda kultūri-
nis žmogaus veikimas į savo prigimtį.

Kol žmogaus siela, kaipo gyvybės pradas, gaivina bei
veikdo jo kūną pagal prigimtojo pasaulio dėsnius, ji ne-
išeina iš prigimties reiškimosi ribų: ji neveikia dar pagal
idėjinį savo nusistatymą. Bet kaip tik ji susipranta ir nu-
sistato veikti, vadovaujantis idėjomis, jos veikimas tam-
pa kultūriniu. Dabar pati prigimtis tarnauja jai veikia-
muoju objektu, kurį siela stengiasi kultivuoti, arba apipa-
vidalinti lytimi, atatinkančia aukštesnei jos idėjai. Kitaip
tariant, kultūriniu veiksmu siela stengiasi kultivuoti žmo-
gaus materialinę prigimtį pagal jos aukštesnę idėją. At-
žvilgiu į gamtą šita aukštesnė idėja yra nugamtinta, arba
derealizuota lytis; ogi atžvilgiu į tai, kad savo nemate-
rialine esme ji priklauso amžinai ir nekintančiai ideali-
nei tvarkai, ji yra idealas, arba pirmavaizdis,

Žmogus nepajėgia jokiai idėjai, jokiam pirmavaizdžiui
sukurti savo galiomis jokios substancialinės lyties; jis tik
gali esamas gamtoje substancialines lytis kultivuoti pa-
gal idealinius jų tipus, arba pirmavaizdžius. Pavyzdžiui,
dailininkas iš akmens tašo paminklą. Sukurtas paminklas
įgijo, rodos, naujos lyties, kuri tarsi perkeitė kietą, sunkų,
rambų akmens gaivalą. Tačiau jo prigimtis liko ta pati
drauge su jo substancialine lytimi. Jis tik apsivilko nauja
pripuolamąja lytimi, kuri paslėpė nuogą akmens gaiva-
lą; įdiegė jam gyvybės panašumo ir, realizuodama jama
aukštesnę idėją, privertė jį pasistiebti į padangę.

Panašios veikmės turi ir siela, kultivuodama žmogaus
kūną, arba materialinę įo prigimtį. Ji neatmaino šitos pri-
gimties, kaipo tokios. Ji tik kultivuoja šitą prigimtį pagal
aukštesnę jos idėją, pagal jos pirmavaizdį. Kiekviena ly-
tis suteikia sujungtai su ja medžiagai ypatybių, atatin-
kančių jos, t. y. lyties, esmei. Medžiaga, pereinanti iš
gamtos į žmogaus kūną, įgauna ypatybių, kurių ji anks-
čiau nebuvo turėjusi. Žmogaus siela ją pasisavina ir api-
pavidalina savo lytimi, aukštesnės savo prigimties veiks-
mais; ogi paskui dvasinėmis savo galiomis — protu ir va-
lia — stengiasi, taip sakant, sudvasinti pagal savo aukštes-

249

nę dvasinę esmę. Ir tai, kas paprastai vadinama vidaus kul-
tūra, yra ne kas kita, kaip tam tikras materialinės žmo-
gaus prigimties įdvasinimo laipsnis, pasiektas sąmoningu
sielos veikimu į kūną.

Vidaus kultūroje materialinė žmogaus prigimtis yra
kultūros objektas; ogi dvasinė siela — kultūros subjektas,
tuo tarpu kad išviršinėje, arba materialinėje kultūroje,
kultūros subjektas yra žmogus apskritai, ogi objektu yra
gamtos pasaulis, arba materialiniai daiktai. Kadangi pir-
muoju ir antruoju atveju kultūros subjektas ir objektas
nesupuola, tai gali būti —ir iš tikrųjų dažnai esti — ne-
supuolimo tarp vidaus kultūros ir materialinės kultūros
laipsnio tiek pas atskirą žmogų, kiek ir pas visas tautas.

Šituo atžvilgiu įdomu būtų pravesti nuosekliai para-
lelẹ tarp Indijos ir Jungtinių Amerikos Valstybių, kitaip
tariant, tarp kraštutinių Rytų ir kraštutinių Vakarų. In-
dus charakterizuoja pasyvus nusistatymas atžvilgiu į gam-
tą, tuo tarpu kad amerikiečiai, atvirkščiai, pasireiškia la-
bai aktyviu nusistatymu gamtos atžvilgiu. Indas, nusitei-
kęs panteistiniu būdu, save laiko gamtos dalele ir toli-
mas yra nuo to antropocentrinio amerikiečių nusistaty-
mo, kuris mato teisingai žmoguje gamtos valdovą. Indas
tad visų pirma taikosi prie gamtos, tuo tarpu kad ameri-
kietis gamtą visų pirma taiko prie savęs. Išdavoje indas
dažniausiai skursta materialiniame gyvenime, tuo tarpu
kad amerikietis turi laimės priklausyti prie turtingiau-
sios pasaulyje nacijos. Todėl ir pagrindiniai nusiteikimai
yra įvairūs pas „vienus ir kitus: indas yra nusižeminęs,
kantrus, pilnas rezignacijos, palinkęs į veizdėjimą; užtat
amerikietis pasitiki savimi, yra ekspansyvus savo drąsia
iniciatyva, aktyviai kovoja su likimo aplinkybėmis ir yra
tolimas nuo kontempliatyvinio veizdėjimo, būdamas kaip
tik palinkęs į kraštutinį aktyvizmą.

Jei dabar paimsime didžiausius laimėjimus, kurių yra
atsiekę, iš vienos pusės, indai ir, iš antros pusės, ameri-
kiečiai, tai pamatysime, kad šitie laimėjimai yra labai
įvairūs savo pobūdžiais. Indas, linkęs taikytis prie gamtos
ir susitelkti viduje, iškyla materialinės savo prigimties
suvaldyme prie tokio tobulumo, kokio nežino amerikie-
čiai. Bet užtat amerikietis, linkęs taikyti gamtą prie savęs,
iškyla gamtos valdyme prie tokio tobulumo, kurio
nežino ne tik indai, bet visos kitos pasaulio tautos.
Indų laimėjimai ryškiausiai pasireiškia tikro jogo tipe,
kuris prigimtojo gyvenimo tvarkoje apvaldo savo prigim-

250

tį laipsnyje, niekur kitur nežinomame. Amerikiečių laimė-
jimai skaidriausiai pasireiškia technikos ir ekonomikos sri-
tyse, taip kad jų dangaus skrodėjai primena mums Babe-
lio bokštą, o nuo jų aukso priklauso galingiausios pasau-
lio valstybės. Pagrindiniu kultivuojamuoju objektu jogui
yra materialinė žmogaus prigimtis. Pagrindiniu kultivuo-
jamuoju objektu amerikiečiui yra materialiniai gamtos
daiktai. Kadangi kiekvienu atveju kultūriniai nusiteikimai
ir veikiamieji objektai yra įvairūs, tai ir kultūriniai lai-
mėjimai yra įvairūs.

Žinoma, esu pavyzdžiu paėmęs skaidriausias indų ir
amerikiečių ypatybes, nekalbėdamas apie daugelį kitų
ypatybių, kurios galėtų nusakytą vaizdą padaryti pilnesnį,
bet sykiu ir labiau komplikuotą. Taip ar šiaip, iš pravesto
palyginimo matyti, kur glūdi svorio centras indų ir ame-
rikiečių kultūrose. Būtent iki šiolei indų kultūra turėjo
savo svorio centrą išvidinėje prigimtyje, kurią ji ėmėsi
veikiamuoju objektu; tuo tarpu amerikiečių kultūra tu-
rėjo savo svorio centrą išviršinėje gamtoje, kuri jai tar-
navo veikiamuoju objektu. Žinoma, tai nereiškia, kad ši-
tas skirtumas yra visais atžvilgiais nelygstamas: jis teturi
palyginamosios reikšmės ir tėra vien kiekybinis. Tačiau
iš šito pakanka, kad išdavos būtų ryškiai įvairios,

Pakanka paprasto sveiko nujautimo, kad laikyti nepa-
kankamomis abidvi kraštenybes. Ir iš tikro nei indiškas,
nei amerikoniškas kultūros tipas nėra pilnai idealus. Visų
pirma normaliu reik pripažinti stovį, kuriame išviršinės
gamtos valdymas yra harmoningo atatikimo laipsnyje su
išvidinės prigimties apvaldymu ir, atvirkščiai, kuriame
išvidinės prigimties apvaldymo laipsnis atatinka gamtos
suvaldymo laipsniui. Kuo, pavyzdžiui, turėtų pavirsti dan-
gaus skrodėjai ir aukso krūvos, jei jų didumui neatatik-
tų išvidinio susivaldymo laipsnis? Atsakymas aiškus: dan-
gaus skrodėjai turėtų virsti Babelio bokštais ir aukso krū-
vos — aukso veršiais. Iš kitos pusės, savo išvidinės pri-
gimties apvaldymas ir pasyvus nusistatymas atžvilgiu į
gamtos pasaulį neduotų galimybės žmogui realizuoti savo
pašaukimą prigimtajame gamtos pasaulyje. Be to, jei to-
kiais atvejais pati gamta yra dievinama ir jei prigimties
jėgos nėra palenkiamos aukštesnės dvasinės buities tvar-
kai, tai jogiškas prigimties apvaldymas virsta fakyrizmu,
juodąja magija, pilna prietarų ir normalios prigimties iš-
krypimų. Kitaip tariant, nei išvidinės gamtos, nei išvidi-
nės prigimties suvaldymas nėra dar sau tikslas. Kultūrinės

251

vertės šitokis gamtos ir prigimties apvaldymas įgauna
vien sąryšyje su tuo, kaip jis yra daromas vardan aukš-
tesnės idėjos arba kaip jis yra imamas priemone aukštes-
niems žmogaus gyvenimo tikslams siekti. Jei materialinės
priemonės yra imamos tikslais, normalus kultūros tarpi-
mas aukštesnėse gyvenimo srityse yra stabdomas, nes
imama tenkintis Babelio bokštais, aukso veršiais ir juo-
dąja magija.

3. Ūkis

Kilus klausimui apie materialinę kultūros priežastį, te-
ko iš pradžios ištirti gamtos reikšmę žmogaus gyvenimui,
o paskui — materialinės žmogaus prigimties santykis su
protinga žmogaus siela. Pasirodė, jog materialinė žmo-
gaus prigimtis yra tarpininkė tarp gamtos pasaulio ir dva-
sinės žmogaus esmės: gamta veikia į žmogų per mate-
rialinę jo prigimtį, taip pat kaip ir dvasinė žmogaus siela
veikia į pasaulį per tą pačią materialinę žmogaus prigimtį.
Žodžiu tariant, žmogaus kūnas yra tarpininkas tarp mate-
Tialinės ir dvasinės buvimo srities. Iš vienos pusės, jis
priklauso materialiniam pasauliui, o iš antros pusės, jis
pasiduoda tam tikrose ribose dvasinės sielos veikmei.

Kai kalbama apie materialinę ir dvasinę žmogaus pusę,
nereik tačiau manyti, kad žmogus turi dvi prigimti: vieną
materialinę, antrą — dvasinę. Tikrai sakant, prigimtis yra
tai, kas prigimsta žmogui iš gamtos. Iš gamtos Žmogus
gauna kūną ir visus tuos nusiteikimus, kurie pareina nuo
medžiagos savybių. Dvasinė žmogaus siela negali žmogui
prigyti iš gamtos ir todėl privalo turėti savo pradžią ku-
riamajame šaltinyje. Tai tačiau nereiškia, kad materiali-
nė žmogaus prigimtis ir dvasinė jo esmė sudaro įvairi
prigimti: iš tikrųjų materialinė žmogaus prigimtis ir dva-
sinė jo esmė sudaro vieną psichofizinę substanciją, į ku-
rią galima žiūrėti materialiniu ir dvasiniu atžvilgiu. Pa-
gal šituos atskirus žmogaus būtybės atžvilgius galima taip
pat kalbėti apie įvairius žmogaus prigimties reikalus, —
būtent galima skirti fiziniai reikalai nuo dvasinių reikalų.
Fiziniai reikalai patenkinami materialinėmis gėrybėmis,
pavyzdžiui, reikalas misti aprūpinamas maistu; reikalas
apsaugoti kūną nuo atmosferinių nepalankių aplinkybių
aprūpinamas drabužiais ir t. t. Dvasiniai reikalai patenki-

252

nami užtat dvasinėmis gėrybėmis, pavyzdžiui, reikalas
gerbti tobulybę aprūpinamas religiniu kultu.

Iš fizinių reikalų vieni esti visuotini aktualiu būdu;
vadinasi, tokie, kurie visuotinai atjaučiami ir neišvengia-
mai turi būti tenkinami. Reikalas alsuoti arba reikalas
misti yra visuotini aktualių būdu ir todėl neprileidžia jo-
kių išimčių: jei jie nepatenkinami, neilgai trukus įvyksta
mirtis. Reikalas vilkėti drabužius, turėti pastogę, susida-
ryti šeimyną yra irgi visuotini aktualiu būdu, bet prileidžia
išimtis tam tikrose aplinkybėse: netenkinimas šitų reika-
lų neturi tokių sunkių išdavų kaip kad pirmuoju atveju.
Dvasiniai reikalai yra visuotini, jau ne aktualių, bet po-
tencialiu būdu. Pavyzdžiui, žmogus, kaipo toks, turi rei-
kalo pažinti tiesą, mylėti gėrį, grožėtis dailenybėmis, bet
šitie reikalai, kad ir visuotini potencialiniu būdu, nėra
visuotini aktualių būdu, kaip kad, pavyzdžiui, reikalas
alsuoti, misti, apsisaugoti nuo šalčio ir t. t. Žmogus visuo-
met jaučia reikalą alsuoti, bet to negalima pasakyti apie
reikalus pažinti tiesą, mylėti gėrį, grožėtis dailenybėmis.
Vieni žmonės šituos reikalus atjaučia daugiau, kiti ma-
žiau; bet pasitaiko ir tokių žmonių, kurie, susirūpinę savo
visų dienų duona, šitų aukštesnių reikalų visai nejaučia
ir jų nelavina aktualiu būdu.

Rodos, nebus klaidinga manyti, kad fizinių reikalų
įtampa mažėja sulig tuo, kaip didėja dvasinių reikalų
pajautimo įlampa, nors, žinoma, fiziniai reikalai, ir ypač
visuotinieji aktualiu būdu, visuomet, taip ar šiaip, atjau-
čiami. Nekultūringas žmogus pasižymi didesniu godumuų
prie valgio, turto ir t. t. Tikrai kultūringam žmogui šitos
gėrybės nustoja nepriklausomos vertės, nes jos jam tik
tiek teturi vertės, kiek jos tarnauja galutinoje sąskaitoje
priemonėmis dvasiniams jo reikalams patenkinti. Tiesa,
mūsų tariamame kultūringame pasaulyje galima pastebėti
beveik kiekviename žingsnyje, kad žmonių godumas auga
net sulig jų apšvietimu ir išviršiniu išauklėjimu. Tokiu
pavyzdžiu yra buržuaziškojo tipo kapitalistas, kurio visos
gyvenimo pastangos yra atkreiptos tik tam, kad visomis
prieinamomis priemonėmis galima būtų padidinti savo tur-
tai. Bet čia kaip tik ir negalima kalbėti apie tikrai supras-
tą, sveiką ir pilnutinę kultūrą, nes ten, kur dvasinė kul-
tūra yra tinkamai suprantama ir tikrai ugdoma žmogaus
gyvenime bei veikime, fiziniai reikalai žymiai nustoja
savo įtampos, ir nepriklausoma materialinių gėrybių ver-
tė mažėja žmogaus psichikoje, ;

253

Iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, kad privalu sau-
gotis suprasti kultūra paviršutiniu būdu. Žmogus, intelek-
tualiai išlavintas, aplamdytas ir todėl pasižymįs geromis
manieromis ir besinaudojąs materialinės kultūros gėry-
bėmis, gali būti daug mažiau kultūringas už dorą, susi-
valdantį žmogų, kad ir vykdantį savo idealus labai pri-
mityviame materialinės kultūros stovyje. Apskritai tikras
kultūringumas ir kultūriška išvaizda yra du dalyku, ku-
riuodu ne visados supuola. Normaliame stovyje jiedu,
žinoma, turi sutapti. Nenormalioje kultūros pakraipoje
išviršinė išvaizda ir materialinės kultūros turtingumas ga-
li užstelbti išvidinės idealinės kultūros apraiškas. Palygi-
'nant kultūringumo laipsnį dviejuose panašiuose atsitiki-
muose, negalima nekonstatuoti, kad idealinės kultūros
vertenybės sveria daugiau negu materialinės kultūros gė-
rybės ir išviršinė kultūringumo išvaizda.

Po šitos gana pripuolamos pastabos mums privalu su-
grįžti prie materialinių ir dvasinių reikalų palyginimo.
Matėme jau, kad fiziniai reikalai turi pastovaus pobūdžio,
besireikšdami visuotinai ir dažnai aktualių būdu. Tuo tar-
pu dvasiniai reikalai turi labiau kintamo pobūdžio, kuris
pasireiškia žmogaus gyvenime nereguliariais net protar-
piais. Kiekvienas žmogus, pavyzdžiui, jaučia reikalą val-
gyti, sakysime, kas keletas valandų. Tuo tarpu reikalą ger-
bti Gyvąją Tobulybę, arba Dievą jaučia ne kiekvienas
žmogus, ir dargi tas žmogus, kuris tai jaučia, ne visuomet
lygiai ir nevienodai dažnai turi polinkio gerbti Tobulybę
aktyviame dvasios sutelkime.

Taigi fiziniai reikalai yra visuotini aktualiu būdu ir ap-
sireiškia reguliariais protarpiais pastovių polinkių lytyse.
Užtat dvasiniai reikalai yra visuotini tik potencialiu bū-
du ir nesireiškia, kaip kad pirmieji, tokiais pat reguliariais
protarpiais ir tokių pat pastovių polinkių lytyse. Betgi
augant dvasiniams reikalams, sulig kultūros pažanga fizi-
nių reikalų įtampa mažėja, kad jie ir nenustoja pirmykš-
tės savo prigimties.

Pigu įspėti, kad šitas ryškus skirtumas tarp fizinių ir
dvasinių reikalų prigimties turi padėti savo antspaudą
visoje žmogaus kultūrinio gyvenimo eigoje ir visų pirma
išeiti aikštėn ekonominiame žmogaus ūkyje, kuris sudaro
materialinį kultūrinės kūrybos pagrindą.

Tariant apskritai, ūkis yra žmogaus organizuotas ten-
kinimas savo reikalų materialinėmis gėrybėmis. Visų pir-
ma fizinė žmogaus prigimtis stato savo reikalavimų; be to,

254

ir dvasiniai reikalai neapsieina be materialinių priemonių.
Gamtoje yra ir jėgų, ir daiktų, žodžiu tariant, gėrybių,
kuriomis šitie reikalavimai gali būti patenkinti. Ūkišku
veikimu, taip plačiai suprastu, kad jis apimtų ir techni-
ką, žmogus pritaiko gamtos gėrybes prie savo prigimties
reikalavimų ir dargi suteikia jiems lyties, dėl kurios jos
tampa tinkančiomis dvasiniams žmogaus reikalams kaipo
šitų reikalų tenkinančios priemonės.

Tokiu būdu ūkis yra sykiu ir materialinis žmogaus kul-
tūros pagrindas, ir pirmas jos laipsnis. Kad žmogus ga-
lėtų kurti idealines vertybes, jis visų pirma turi patenkin-
ti tuos materialinius savo reikalus, be kurių patenkinimo
arba visai negalimas žmogaus gyvenimas, arba tegalimas
vien toks skurdus būvis, kuriame lemtas žmogaus dvasios
reiškimasis pasaulyje yra labai trukdomas. Taigi tam ti-
kras materialinės gerovės laipsnis yra reikalingas kultūri-
niam žmogaus išsivystymui aukštesnėse kultūrinio gyve-
nimo srityse. O kadangi reikiamos materialinės gerovės
žmogus pasiekia ūkio steigimu bei tvarkymu techninėmis
priemonėmis, tai dera pasakyti, kad ūkis yra materialinis
pagrindas žmogaus aukštesnei kultūrai klestėti ir sykiu
pirmas kultūrinės kūrybos laipsnis.

Negalima nepripažinti, kad pats ūkis yra jau tam ti-
kros, būtent materialinės kultūros apraiška. Tačiau sykiu
apie ūkį dera pastebėti, kad jis yra tiek tampriai surištas
su materialiniais žmogaus prigimties reikalavimais, kad
tarsi kyla savaimingu būdu iš žmogaus atsilaikymo ins-
tinkto. Kad žmogaus ūkio kilmė yra savaimingo pobūdžio,
aišku jau iš to, kad ūkio panašybė arba net primityvi
ūkio užuomazga randama jau žemesnių už žmogų gyvių
pasaulyje. Pavyzdžiui, bitės ir skruzdės, instinkto stu-
miamos, turi savo rūšies ūkį, kuris sutvarkyto sutelktinio
veikimo priemonėmis patenkina šitų darbščių gyvulėlių
reikalus. Tačiau nei bitės, nei skruzdės neturi jokių prie-
žastingumo, tvarkos, tikslingumo ir kitų veikiamųjų idė-
jų, kurios vadovautų jų veikimą. Jų trūsėjimui visgi trūk-
sta sąmoningumo bei idėjingumo, be ko, kaip žinome,
negali būti irgi jokio kultūrinio veikimo.

Jei vis dėlto gyvulių pasaulyje randame rudimenta-
rinio ūkio panašybę, tad nenuostabu, kad ir pas žmogų
primityvaus ūkio apraiškos susidaro labiau instinktyviu
bei savaimingu negu sąmoningu bei idėjingu būdu. Šitas
primityvus ūkis teapreiškia vien instinktyvią žmogaus
linkmę tenkinti savo materialinius reikalus sistemingai su-

255

organizuotu būdu. Užtat kai žmogus pramoksta sąmonin-
gai valdyti gamtos jėgas ūkio tikslu ir daro tai tam tikrų
planingu ir idėjingu būdų, jo ūkiškas veikimas iš tikro
tampa kultūriniu veikimu. Dabar jau žmogus nusistato
viešpatauti gamtai, ją valdyti ir teikti jos gėrybėms lyčių,
atatinkančių, iš vienos pusės, žmogaus prigimties reika-
lams, o iš kitos pusės — žmogaus idėjiniam nusistatymui.

Kalbėti čia apie idėjinį žmogaus nusistatymą ypač pra-
vartu todėl, kad grynas, taip sakant, nuogas tenkinimas
materialinių žmogaus reikalų dar nesudaro jokia prasme
kultūrinio veikimo. Kiekvienas gyvis, ar bus tai augmuo,
ar gyvulys, ar žmogus, taip ar šiaip, patenkina savo rei-
kalus. Kad reikalų tenkinimas įsigytų kultūrinių savybių,
reik, kad jis, iš vienos pusės, būtų tvarkomas sistemingai
organizuotu būdu ir, iš kitos pusės, kad šitas suorgani-
zuotas žmogaus veikimas vykdytų sąmoningą idėjinį jo
nusistatymą valdyti ne tik gamtą, bet ir materialinę savo
prigimtį, ir sykiu teikti ūkio gaminiams atatinkamų ly-
čių. Jei šitokio idėjingo nusistatymo nėra, ūkis negali
būti laikomas kultūros apraiška ir tėra vien instinktyvaus
veikimo padaras, kokiu kad yra bičių ir skruzdžių ūkis.

Materialinės prigimties atžvilgiu žmogaus idėjingu-
mas apsireiškia tuo, kad žmogus stengiasi palenkti ją dva-
siniams savo reikalams ir suteikti jai tam tikrų lyčių.
Bet žinant jau, kokiu būdu duoda save jausti žmogaus
gyvenime, iš vienos pusės, materialiniai, o iš kitos pusės,
dvasiniai reikalai, yra savaime suprantamas dalykas, kad
ne tik žmogaus idėjingumas gali turėti reikšmės ūkiškam,
arba ekonominiam, žmogaus gyvenimui, bet ir atvirkščiai,
ekonominio jo veikimo aplinkybės — dvasinei jo kultū-
Tai. Ir kadangi sykiu yra žinoma, kad kai kurie materia-
liniai žmogaus reikalai duoda save jausti visuotinai aktu-
aliu ir pastoviu būdu, tuo tarpu kad dvasiniai reikalai
turi labiau potencialaus ir nepastovaus pobūdžio, tai gali-
ma net tikėtis, kad galutinoje sąskaitoje visai žmonijos
istorijai, prigimtojo mūsų gyvenimo aplinkybėse materia-
liniai, bet ne dvasiniai reikalai gali turėti sprendžiamo-
sios reikšmės. Čia pabrėžiu keletą sąlygų, kurios padaro
tikėtinu materialinių reikalų persvarą žmonijos istorijo-
je. Yra tai: 1. visos žmonijos gyvenimas, 2. galutinoji šito
gyvenimo sąskaita ir 3. dargi gyvenimas prigimtosiose
aplinkybėse, t. y. gyvenimas, vykstąs nepriklausomai nuo
antgamtinių veiksnių.

256

Jei, sakysime, išrinksime pripuolamai vieną žmogų iš
minios, tai gali pasirodyti, kad šitas pripuolamai parinktas
žmogus yra nusistatęs savo gyvenime bei veikime idėji-
niais motyvais. Jei išrinksime iš minios pripuolamu būdu
ne vieną, bet penketą žmonių, tai visgi gali pasirodyti,
kad pas juos visus dvasiniai reikalai ir idėjiniai motyvai
gali turėti jų gyvenimui bei veikimui didesnės reikšmės
negu materialiniai reikalai bei motyvai. Bet jei paimsime
išsyk didesnį žmonių skaičių, tai pamatysime, kad jų tar-
pe beveik neišvengiamai pasitaiko įvairiai nusistačiusių
žmonių, Jei, pavyzdžiui, pripuolamai paimsime 100 žmo-
nių iš bet kurios minios, tai jų tarpe jau rasime nemaža
žmonių, nusistatančių savo gyvenime bei veikime mate-
Tialiniais reikalais ir atatinkamais motyvais. Jei pripuola-
mąji žmonių skaičių nuolatos didinsime, pagaliau prieisime
prie to, kad nusistačiusių materialiniais reikalais bei mo-
tyvais žmonių skaičius ims augti ne tik lygstamai, t. y.
reliatyviai, bet ir nelygstamai, t. y. absoliučiai ir dargi
su tam tikru sistemingumu.

Tikimybių teorijoje šitokis stenama yra aiškina-
mas tuo, kad pastovios bei aktualios priežastys gimdo
pastovių bei realių išdavų. Pavyzdžiui, turime 5 centų
pinigą, kuris iš vienos pusės turi vytį, o iš antros pusės —
linų gėlę. Jei mesime pinigą į viršų, jis gali kristi taip,
kad viršuje pasirodys vytis. Metus net penkis kartus pi-
nigą, gali išpulti kiekvieną kartą vytis. Bet jei imsime
mėtyti pinigą daug kartų, tai vytis ir linų gėlės ims kai-
taliotis iš pradžios labai nelygiame skaičiuje, bet galuti-
noje sąskaitoje vyties ir gėlių skaičiai parodys aiškios
linkmės susilyginti. Tokiu būdu metus pinigą 2000 sykių,
pasirodys, kad vytis ir linų gėlės pasitaikė maždaug po
tūkstantį sykių. Kiekvienas metimas pinigo į viršų yra
pripuolamas dalykas, nes nėra galima numatyti visų pri-
puolamųjų priežasčių, kurios nulemia vyties ar linų gėlių
pasirodymą. Bet užtat pinigo mėtyme yra viena pastovi
ir visuomet vienoda priežastis, būtent tai, kad pinigas te-
turi vien dvi puses, kuriedvi visuomet konkuruoja tarp
savęs pinigo puolime. Šita pastovi priežastis, taip sakant,
ilgesnėje distancijoje pasirodo daug aktualesne už visas
pripuolamas priežastis, taip kad galų gale mėtymui pasi-
kartojant daug kartų, kiekviena pinigo pusė laimi pusę
metimų skaičiaus. Statistiniai argumentai paprastai ir re-
miasi didžiais skaičiais, kurie iškelia aikštėn paslėptasias
pastovias priežastis, kurios pirmu pažvelgimu nėra aiš-

17. S. Šalkauskis 257

kiai matomos. Tikimybių teorija suseka net didžiųjų skai-
čių dėsnius ir išskaičiuoja net galimų paklydimų laipsnius.

Tai, kas čia buvo vienu pavyzdžiu paaiškinta, turi
reikšmės palyginant materialinių ir dvasinių reikalų rei-
kšmę kultūriniam istorijos vyksmui. Buvo juk sakyta, kad
kai kurie materialiniai reikalai pasireiškia žmogaus gyve-
nime visuotinuoju, aktualių ir pastoviu būdu, tuo tarpu
kad dvasiniai reikalai yra visuotini tik potencialia prasme
ir nėra taip pastovūs, kaip pirmieji. Todėl, kai materiali-
niai reikalai reiškiasi didelėje žmonių daugybėje, per ilgą
laiką ir dargi sunkiose prigimtojo gyvenimo aplinkybėse,
tai galima visai nesistebėti, kad materialiai reikalai tokio-
se aplinkybėse realiai nulems žmonijos gyvenime bei vei-
kime daugiau kaip dvasiniai reikalai ir idealiniai moty-
vai.-— Nėra abejojimo, kad tuo pačiu yra konstatuojamas
tam tikras prigimtojo žmonijos gyvenimo tragizmas, ku-
ris, taip ar šiaip, turi irgi pasireikšti istoriniame žmonijos
išsivystyme.

Jei dabar nuo šitų bendrų išvedžiojimų eisime prie
istorinio žmonijos gyvenimo, tai faktinai patirsime didelę
ekonominio gyvenimo reikšmę visoms kitoms žmogaus
gyvenimo sritims. Visų pirma su ekonominiu gyvenimu
yra surištas, taip ar šiaip, socialinis bei politinis žmonijos
išsivystymas. Socialiniai santykiai pareina tam tikrame
laipsnyje nuo ekonominių sąlygų todėl, kad jie yra ne
kas kita, kaip žmonių santykiavimas tarp savęs, kilęs iš
ekonominio gyvenimo pagrindo. Politinio gyvenimo lytys
turi reikšmės socialiniams santykiams, suteikdamos šitiems
pastariesiems formalinio pagrindo. Bet, antraip ver-
tus, tarp socialinių ir politinių santykių yra savitarpinės
įtakos, ir todėl patys socialiniai santykiai dažnai pakeičia
politinio gyvenimo lytis. Ogi per socialinius santykius po-
litinis gyvenimas, taip ar šiaip, pareina nuo ekonominių
gyvenimo aplinkybių. Iš čion, pavyzdžiui, pareina parla-
mentų atstovų susibūrimas pagal socialinius reikalus ir
atatinkamas jų programinis veikimas.

Ne mažesnė yra ekonomikos reikšmė tarptautiniam gy-
venimui. Didieji karai labai dažnai po šauniais obalsiais
slepia ekonominius motyvus. Jei, pavyzdžiui, pasiknistu-
me kiek giliau pasauliniame kare, tai pirmoje jo priežas-
čių eilėje reiktų pastatyti ne grynai rasinis tautų lenkty-
niavimasis ir jų neapykanta tarp savęs, bet jų stengima-
sis įsigyti viešpataujančios rolės ekonominiame pasaulio
gyvenime. Artimiausioji karo proga ir faktino susidūrimo

258

aplinkybės teturėjo. ne esminės, bet antraeilės ir net pri-
puolamos reikšmės. Imperialistinė individualistinio kapita-
lizmo politika, praktikuota visų didžiųjų valstybių, ir bu-
vo pagrindinė Didžiojo karo kaltininkė; ogi šitos politikos
pagrinde pirmą vietą užimdavo materialiniai ir egoisti-
niai tautų reikalai ir motyvai.

Ekonominiai santykiai turi veikmės ne tik socialiniam,
politiniam ir tarptautiniam gyvenimui: jie siekia dar to-
liau ir turi aiškios įtakos dvasiniam žmonijos gyvenimui.
Ekonominis gyvenimas yra būtina materialinė atrama vi-
sam žmogaus veikimui šiame pasaulyje, todėl taip pat ir
dvasinei jo kūrybai. Nuo šitos materialinės atramos ypa-
tybių pareina tam tikram laipsnyje kultūrinės kūrybos
pakraipa ir savybės. Pavyzdžiui, žemdirbių kultūra bus
vienokia, miestelėnų — kitokia.— Iš istorijos vyksmo net
pastebėta, kad aukštesniam kultūros laipsniui reikalingi
tam tikri kultūriniai centrai, kurie supuola su pramonės
ir prekybos centrais ir todėl kuriasi paprastai didesniuose
miestuose.

Ekonominiai motyvai ne tik esti judinamaisiais aksti-
nais kultūrinei kūrybai, bet turi net įtakos kultūrinės
kūrybos turiniui. Pavyzdžiui, žmonės stengiasi apgalėti
gamtos jėgas ekonominiu tikslu ir sykiu padaro svarbių
patyrimų apie gamtos dėsnių ypatybes, kas turi didelės
reikšmės gamtos pažinimui,

Nelieka be šiokios tokios įtakos iš ekonomikos pusės
ir aukščiausios žmogaus dvasinio gyvenimo bei veikimo
sritys, kaip, pavyzdžiui, filosofija, menas, dora, religija.
Filosofijai ekonominiai santykiai kartais tarnauja tyrinė-
jimo akstinais, kurie verčia filosofus spręsti ekonominio
bei socialinio gyvenimo problemas sąryšyje su laiko bei
vietos santykiais. Štai kodėl tokie didieji senovės filo-
sofai kaip Sokratas, Platonas, Aristotelis negalėjo iškilti
iš savo laikų viešpataujančių santykių ir pasmerkti ver-
govės instinktą, kaipo neatatinkantį protingai žmogaus
prigimčiai.

Matome toliau, kad sulig ekonominiu skurdu didėja
visuomenėje nusižengėlių skaičius, kas parodo, kad žmo-
nių dora atatinkamai menkėja. Silpnesni individai, atsi-
dūrę ekonominiame skurde, nebeišlaiko materialinių pa-
gundų ir puola doros atžvilgiu. Tai ypač lengva pastebėti
mūsų kartai, kai karas ir revoliucija labai žymiai apardė
ekonominę pasaulio gerovę.— Suprantamas savaime daly-
kas, kad sykiu su doros menkėjimu silpnėja irgi ir žmonių

259

religingumas. Tokiu būdų ir religijos stovis randasi, taip
ar šiaip, surištas su ekonominių žmonijos gyvenimu.

Tas pat, kas pasakyta apie filosofiją, dorą ir religiją,
dera irgi pasakyti apie meną, pridėjus, kad meno sąryšis
su ekonominėmis gyvenimo aplinkybėmis yra dar stipręs-
nis, kadangi menui reikštis dažnai reikalingos materiali-
nės gėrybės, kurių gamina ūkis; pavyzdžiui, architektū-
rai, skulptūrai, tapybai reikalinga visuomet tam tikra me-
džiaga, kuri tegali būti pagaminta tam tikrame ūkiškos
kultūros laipsnyje. Ir šiaip jau menas reikalauja didesnio
materialinio pasiturėjimo, kadangi pats menas turi savo
prigimtyje jau kiek prabangos pobūdžio,

Anakart buvo konstatuotas labai reikšmingas santy-
kiavimas tarp materialinių ir dvasinių žmogaus reikalų.
Gyvenimas gamtoje ir dargi tam tikroje nuo jos priklau-
somybėje sudaro materialinei žmogaus prigimčiai mate-
rialinių reikalų. Materialinių reikalų tenkinimas gamtos
priemonėmis suorganizuotu ir tikslingu būdu yra ne kas
kita kaip ūkis. Tokiu būdu ūkyje įvyksta santykiavimas
tarp gamtos ir materialinių žmogaus prigimties reikalų.
Jei prileistume, kad žmogus tėra vien materialinė būtybė,
neturinti nei proto, nei laisvos valios, turėtume irgi pri-
pažinti, kad materialinės žmogaus prigimties priklauso-
mybė nuo gamtos yra pilna ir todėl palenkta būtinam
priežastingumui, iš kurio žmogui nėra jokios galimybės,
atsivaduoti jokiame laipsnyje. Bet tada irgi reiktų pripa-
žinti, kad žmogaus ūkis niekuo nesiskiria nuo instinktyvi-
nio ūkio, kurio pėdsakus pastebime pas bites ir skruzdes.
Tada irgi žmogaus ūkis negalėtų būti kultūros padaru
jokia prasme ir būtų ne tik materialinių žmogaus gyve-
nimo pagrindu, bet ir vienintelių tikrų jo turiniu.

Bet ir tada, kai žmoguje yra pripažįstamas dvasinis
pradas, materialinių reikalų galybė pasirodo labai didelė.
Tai atsitinka todėl, kad pagrindiniai materialiniai reika-
lai yra visuotini aktualiu būdu, pastovūs ir reguliariai
reiškiasi, tuo tarpu kad dvasiniai reikalai yra visuotini
potencialiu būdu, nepastovūs ir nesireiškia paprastai su
tokiu reguliarumu kaip pirmieji. Dėl šitokio prigimties
skirtumo tarp materialinių ir dvasinių žmogaus reikalų
gaunama labai svarbi išdava žmonijos gyvenime: pasirodo,
kad materialiniai reikalai, imami ilgesnėje distancijoje ir
didelėse žmonių masėse, įgauna visuomenės gyvenime per-
svaros, palyginant su dvasiniais reikalais. Šita materiali-
nių reikalų persvara žmonijos gyvenime yra neabejojant

260

tam tikra jos tragedija, kuri dideliame maštabe atvaiz-
duoja tą individo tragediją, kurią sudaro jam mirtis, kai-
po materialinių nuošalinių jėgų įsigalėjimas jo kūne. Yra
juk aišku, kad mirtis yra materialinio gamtos gaivalo lai-
mėjimas žmogaus kūno gyvenime. Nei žmogaus protas,
nei jo laisva valia negali šito iracionalaus fakto įveikti.
Panašus materialinių veiksnių įsigalėjimas įvyksta ir vi-
suomenės gyvenime, kai materialiniai reikalai ir motyvai
ima viršų ant dvasinių reikalų ir motyvų. Paskutinį kartą
buvo pavyzdžiu parodyta, kad vis dėlto šitas gana pesi-
mistinis konstatavimas visai dar neneigia kiekvienam at-
skiram individui galimybės laisvai vaduotis protingais mo-
tyvais ir pastatyti savo gyvenime bei veikime dvasinius
reikalus aukščiau už materialinius reikalus.

Visa, kas čia yra pasakyta apie materialinius reika-
lus, dera taip pat pasakyti apie ekonominius veiksnius,
nes, kaip sakyta, ūkyje įvyksta materialinių prigimties
reikalų tenkinimas gamtos priemonėmis. Kalbėti tad apie
tai, kad materialiniai reikalai tam tikrose aplinkybėse ir
tam tikrų būdu persveria dvasiniųs reikalus, yra, tarp
kitko, kalbėti apie ekonominių veiksnių galybę Žmonijos
gyvenime. Ir iš tikro negalima neigti, kad ekonominis
žmonijos gyvenimas turi labai didelės reikšmės visoms
kitoms jos gyvenimo sritims. Kaip nusakyta paskutinį
kartą, iš tikro visose aukštesnėse žmogaus gyvenimo ir
veikimo apraiškose aiškiai matyti ekonomikos įtaka: nei
žinija, nei dora, nei menas, nei net pati religija nepasilie-
ka be mažiau ar daugiau įžvelgiamos įtakos iš ekonomi-
nių veiksnių pusės.

Taip dalykams stovint, kultūros filosofija, tyrinėdama
materialią kultūros priežastį, aiškus dalykas, negali ne-
sistengti pažvelgti filosofiškai į ekonomikos problemą. Fi-
losofiškoji ekonomikos teorija yra vadinama ūkio filoso-
fija, kuri faktinai turi sudaryti vieną iš kultūros filosofijos
dalių. Tiesa, filosofiškas ūkio problemos tyrinėjimas men-
kai dar tėra išsivystęs, nors šitoje srityje yra susidariusi
ekonominio materializmo doktrina, kuri kad ir negali būti
laikoma filosofinių žmonijos laimėjimu, vis dėlto turėjo
ir dar tebeturi didelės praktinės reikšmės Žmonių nusista-
tymui ekonominėje, socialinėje ir politinėje žmonių vei-
kimo srityje.

Nėra abejonės, kad ekonominis materializmas yra vie-
nas iš bandymų patiekti ūkio filosofijos. O kadangi eko-
nominis materializmas į pagrindą kultūrinio istorijos vyk-

261

smo deda ekonominius gamybos santykius, tai išeina net,
kad jis, būdamas ūkio filosofija, faktinai pretenduoja būti
kultūros filosofija. Kodėl taip yra, nesunku suprasti. At-
metus dvasinių reikalų ir motyvų nepriklausomą šaltinį,
t. y. dvasinį žmogaus būtybės pradą, išpuola pripažinti
pagrindinį materialinių žmogaus reikalų ir motyvų vieš-
patavimą žmogaus gyvenime bei veikime. Ūkyje šitie
materialiniai reikalai ir motyvai įgauna organizuoto ir
tikslingo pavidalo. Tokiu būdu ekonominiai gamybos san-
tykiai ima galutinoje sąskaitoje spręsti apie žmogaus gy-
venimo ir veikimo pakraipą su neišvengiamu priežastin-
gu dėsningumu. Tarp kitko, šitie ekonominiai gamybos
santykiai yra tasai pagrindas, kuris galutinoje sąskaitoje
apsprendžia būtinu būdu visas kultūros apraiškas. Šituo
supratimu einant, pasirodo, kad tarp ekonomikos ir kul-
tūros yra santykio, kurio kad esama tarp pamato ir iš-
dygusio iš jo su neišvengiamu būtinumu anstato, arba,
tariant prof. Dovydaičio posakiu, prieduro, Visa žmonijos
kultūra, šituo supratimu, tėra vien antstatas, arba prie-
duras, ant ekonominio pagrindo ir tik išviršinėje gyve-
nimo srityje tarnauja šito pagrindo refleksu, taip kad ga-
lutinoje sąskaitoje ekonominio pagrindo priežastingumas
pasirodo visuotinas ir neišvengiamas jokioms žmogaus
kultūrinio gyvenimo apraiškoms. Sulig tuo idėjos esan-
čios ne pagrindiniai veikiamieji istorijos motyvai, bet
simptomingos išraiškos ekonominiams veiksniams, kurie,
ekonominio materializmo supratimu, leidžia pilnai išaiš-
kinti kultūrinį istorijos vyksmą. Vadinamieji dvasiniai
motyvai ir idealiniai principai neturį nepriklausomo ver-
tingumo ir tesą vien ideologinis prieduras, charakterizuo-
jąs ekonominį socialinį visuomenės būvį, kaip kad apraiš-
ka charakterizuoja priežastį.

Iš to, kad ekonominiai gamybos veiksniai turi žymios
ir svarbios reikšmės žmonijos istorijoje ir kad materia-
liniai reikalai bei motyvai esti dažnai sprendžiamais vei-
ksniais žmonių veikimui bei elgimuisi, ekonominis mate-
rializmas padarė visuotinos išvados: io supratimu, eko-
nominiai gamybos veiksniai pasidarė vieninteliai veiks-
niai, kurie, taip ar šiaip, galutinoje sąskaitoje apspren-
džia visą kultūrinį žmonijos istorijos vyksmą. Yra tai
pakraipa, kuri kultūros filosofijoje dera, drauge su minė-
tu jau Bulgakovu, pavadinti ekonomizmu. Šita pakraipa
serga vienašališkumu, kai temato žmoguje vien animal
economicum, ekonomiškąjį gyvulį. Jei žmogus teturėtų

262

vien materialinių reikalų arba, kas yra viena su pasaky-
mu, jei žmogus tebūtų vien materialinė būtybė, tai eko-
nomizmas visai atatiktų tikrovei. Bet kai yra konstatuo-
ta, kad žmogus, šalia materialinės savo prigimties, turi
dar dvasinio prado ir kad todėl, šalia materialinių rei-
kalų, jis turi dar dvasinių reikalų, tai telaikyti žmogų vien
ūkio subjektu yra kuo mažiausia vienašališka pažiūra.
Tiesa, pats klausimas, kaip jau buvo kitoje vietoje saky-
ta, išsprendžiamas galutinai ne kultūros filosofijoje, bet
toje psichologijos dalyje, kur pagal psichines žmogaus
apraiškas sprendžiama apie šitų apraiškų subjekto esmę.

Jei vieną kartą yra pripažinta, kad žmogus yra psicho-
fizinė būtybė, sudaryta iš materialinės medžiagos, arba
kūno, ir nematerialinės lyties, arba sielos, reik irgi nuo-
sekliai pripažinti, kad žmogus turi, šalia materialinių rei-
kalų, dar dvasinių ir kad, šalia materialinių motyvų, žmo-
gaus gyvenime bei veikime dar esama dvasinių, arba
idealinių motyvų, einančių iš protingos žmogaus sielos
gelmių. „Materialiniai ūkio veiksniai, — sako Lindner,—
nėra vieni tik valdę istoriją, nei ūkis pats iš savęs nėra
kada nors padaręs pervartų. Senoji pasaka tai patvirtina
faktu, kad virškinimo aparatas negali apsieiti be kitų kū-
no narių“ (Geschichtsphilosophie.— P. 120). „Kad mate-
rialiniai santykiai, — sako tas pats Lindner,—ir priklauso
prie svarių priežasčių, gimdančių istorinių permainų, vis
dėlto ne jie tik vieni apsprendžia istorijos eigą. Jie veikia
visų pirma tuo, kad sužadina reikalavimų tiek materiali-
nio, kiek ir dvasinio turinio, o per tai irgi idėjų, atkreiptų
šitiems reikalavimams patenkinti, ir tik idėjos tampa iš
tikro Teikšmingos.— Socialiniai bei visuomeniniai ir net
doriniai santykiai turi tampraus sąryšio su savo laiko
ekonominėmis lytimis, tačiau ne taip, tarsi jie šiomis pas-
tarosiomis tesiremtų" (ibid. — P. 122).

„Ekonominis gyvenimas, — sako taip pat Eisler,— kad
ir yra svarbus priežastingumo veiksnys, tačiau tėra tik
vienas iš daugelio veiksnių, su kuriais jis veikia visados
drauge. Tiesa, iš ekonominių permainų eina daugeriopa
įtaka, kuri reiškiasi išsivystymo vyksme tokių apraiškų,
kokiomis yra teisė, visuomeniniai ir valstybiniai santy-
kiai, religija, menas, technika ir t. t. Tačiau nei šitos kul-
tūrinės lytys nekyla iš ekonominių motyvų, nei jos taip
giliai nėra valdomos ekonominių permainų, kad jos ga-
lėtų rodytis šitų pastarųjų išraiška, arba padaras, Atvirk-
ščiai, jos turi nuosavos prigimties, tam tikrų nepriklauso-

263

mų impulsų, motyvų, tikslų, dėsningumo ir net yra akty-
vios jėgos, kurios dargi iš savęs turi įtakos ekonominiam
gyvenimui, kaipo religinės, etinės, juridinės, socialinės,
politinės tendencijos arba idėjos (p. 375). Ūkis tad nėra
vienintelis arba net vienatinis esminis istorinio gyvenimo
veiksnys, bet stovi savitarpinio veikimosi santykiuose su
kitomis kultūros apraiškomis, kurios tik visos drauge te-
leidžia išaiškinti tam tikrą istorijos tarpsnį. Ir kultūros
„pamatu“ (Unterbau) ūkis- tėra tik tiek, kiek jis yra būti-
nu įrankiu gyvenimui palaikyti bei pakelti taip, kad būtų
sudaryta bendra bei tvirta atrama dvasiniams tikslams
vykdyti. Be to, pats ūkis, žiūrint jo lyties, yra jau viena
dvasinio kultūrinio veikimo sritis, kuri tiek proto ir valios
galių panaudojimu, kiek gyvenimo santykių tvarkymu
įgauna vis aukštesnės kultūrinės reikšmės sulyg tuo, kaip
šitas ūkis tolsta nuo paprasto tenkinimo kūno reikalų ir
nuo paprastų pasiturėjimo ir įsigalėjimo užgaidų. Ne kai-
po galutinas pats savyje tikslas, bet tik kaipo priemonė
pilnutinei kultūrai ugdyti, žmogaus ūkis yra didžiai ver-
tingas istorinio gyvenimo veiksnys“ (Einfūhrung in die
Philosophie.— P. 376).

Kad materialiniai reikalai ir ekonominiai N nė-
ra vieninteliai sprendžiamieji istorinio vyksmo veiksniai,
parodo net patys istorijos faktai, būdami objektyviai pa-
stebėti ir tinkamai išaiškinti. „Visas grynai ekonominio
istorijos supratimo trūkumas, — sako Sawicki, — išeina aik-
štėn, kai daroma bandymo pritaikyti šitą teoriją prie kon-
kretinių istorijos įvykių. Ogi ryškiausiai ji pasidaro ne-
pakankama aiškinant dvasinio gyvenimo apraiškas“ (Ges-
chichtsphilosophie.— P. 145). Pavyzdžiui, turime išaiškinti
senovės žydų monoteizmo kilmę. Ekonominių istorijos su-
pratimu, žydų monoteizmas yra ne kas kita, kaip religinis
atspindis to patriarchų viešpatavimo, kuris turėjo savo
šaknis ekonominėje gyvenimo santvarkoje. Taip aiškinant
dalyką, lieka vis dėlto neišaiškinta, kodėl tarp senovės
tautų monoteizmas terado vietos vien pas žydus, tuo tar-
pu kad ir kitos tautos buvo turėjusios savo patriarchalinį
laikotarpį. Neaišku taip pat, kodėl pas žydus monoteiz-
mas užsilaikė ir tada, kai patriarchalinė gadynė buvo jau
praėjusi. Ne mažesne paslaptimi pasilieka ekonominiam
istorijos supratimui faktas, kad ištisos žmonių grupės iš-
sižada greičiau visų savo turtų ir net didžiausios mate-

264

rialinės gėrybės, būtent gyvybės, nekaip religinių savo
įsitikinimų. .

Tuo tarpu žinant bendrą filosofinę taisyklę, jog operari
sequitur esse, t. y. jog veiksena atatinka būsenai arba
veikimo būdas atatinka prigimties esmei, reikia ieškoti
šitų faktų išaiškinimų visų pirma pačioje žmogaus prigim-
tyje, bet ne nuošalinėse žmogaus gyvenimo aplinkybėse.
Aišku juk savaime, kad nuošalinės gyvenimo aplinkybės
veiks į žmogų pagal tai, kaip žmogaus prigimtis prisiima
nuošalinę įtaką. Tuo tarpų žmogaus būtybė, paimta savo
visumoje, šalia materialinių reikalų, turi dargi dvasinių
reikalų, vadovaujasi ne tik materialiniais motyvais, bet
ir dvasiniais ir sykiu turi ne tik materialinių, bet ir ide-
alinių normų supratimo. O kadangi žmogaus būtybė vi-
suomet reiškiasi, taip ar šiaip, ir materialine, ir dvasine
savo puse, tai nenuostabu, kad beveik kiekviename žmo-
gaus veiksme galima įžvelgti dvilypės žmogaus esmės
pėdsakus. Bet kaip tik todėl klaidinga yra matyti tik vie-
nos rūšies pėdsakai, neigiant kitos rūšies pėdsakų bu-
vimą.

Ekonomizmo vienašališkumas itin ryškėja, kai kalba
eina dar šiaip taip apie žmogaus veikimo normas. Gali-
ma dar būtų sutikti, kad materialinė norma gali vadovau-
ti ekonominiam žmogaus veikimui, nors ir čia iš tikrųjų
idealu yra antūkinis žmogaus nusistatymas į materialinį
gyvenimą, nes, kaip jau sakyta, materialinė žmogaus pri-
gimtis turi paklusti dvasinei žmogaus esmei ir paskiau
atatinkamai valdyti materialinį gamtos pasaulį. Vis dėlto
šita idealinė ekonominio gyvenimo norma nėra tiek pla-
čiai realizuojama žmonijos gyvenime, kad ji galėtų būti
ryškiai aiški didesniam žmonių skaičiui. Daug ryškiau iš-
eina aikštėn ekonomizmo vienašališkumas dvasinės kul-
tūros normų klausime. Imkim tik klausimą apie doros ir
pažinimo normas ir tuoj turėsime patirti, kad ekonomiš-
kasis materializmas atžvilgiu į jas atsiduria prasčiokiškojo
neigimo ir praktiško nenuoseklumo padėtyje.

Šituo atžvilgiu labai įdomūs yra liudymai Bulgakovo,
kuris pats yra giliai išgyvenęs evoliuciją nuo marksizmo
prie idealizmo. „Iš vienos pusės, — sako jis, — ekonomiš-
kasis materializmas yra tolimas bet kuriai etikai, kaip to-
dėl, kad jis neigia nepriklausomą tikrumą viso to, kas nė-
ra ekonomiška, taip ir todėl, kad etika negali būti nuo-
sekliai suderinta su nuosekliu determinizmu (t. y. laisvės
neigimu), ir kad visi tokio suderinimo bandymai yra prieš-

265

taringi. Etika ir laisvė, t. y. indeterminizmas, kuris ski-
ria tam tikrą vietą laisvai apsisprendžiančiai valiai, ne-
atskiriamai yra tarp savęs surištu. Iš kitos pusės, yra ne-
ginčytinas faktas, kad ekonominis materializmas socialis-
tinėje savo interpretacijoje yra perdėm etinio pobūdžio,
ir kad, tarp kitko, negalima neigti pačiame Marxe galin-
go etinio temperamento, Socializmas viena bent savo pu-
se yra ūkio etika, t. y. mokslas apie tai, kas ūkiui yra
privaloma ir kas todėl kreipiasi į žmogaus valią, į jos
laisvę. Iš šito prieštaravimo ekonominis materializmas net
beveik nemėgina išsigelbėti, praktiškai jungdamas tai, kas
filosofiškai nesujungiama“ (Filosofija choziajstva !*— P.
317). Vadinasi, ekonominis materializmas neigia, iš vienos
pusės, išviršines dorines normas ūkiškam veikimui ir tuo
pačiu laikų kažkokiu būdu paskatina savo išpažintojus
statyti idealines etines normas ūkiškam žmonijos gyveni-
mui, normas, kurios yra nuošalinės pačiam ūkiui ir rei-
kalauja laisvo žmogaus apsisprendimo. Šitas prieštaravi-
mas yra labai reikšmingas kaip tik todėl, kad tie, kas
klaidingai neigia teorijoje aukštesnę žmogaus esmę, prak-
tikoje neišvengiamai pasireiškia šita savo esme, iš ko ir
susidaro nusakytasis jų prieštaravimas su pačiais savimi.
Ne mažiau prieštaringa yra ekonominio materializmo
teorija ir tada, kai kyla reikalas nustatyti objektyvias pa-
žinimo normas. Bulgakov net tvirtina, kad filosofijos at-
žvilgiu labiausiai įveikiama vieta yra net ne etika, bet
ekonominio materializmo gnoseologija. „Nors ekonominis
materializmas, — sako Bulgakov,— yra svetimas gnoseolo-
gijai ir net ją griežtai atmeta. .., tačiau gnoseologija ne-
leidžia taip lengvai save atmesti; ji neišleidžia jo iš savo
kimbių nagų, reikalaudama „kritingo atsiskaitymo“. Eko-
nominiam materializmui privalu, kaip tik privalu išaiš-
kinti savo galimumą. Kokiu būtent būdu pasirodo galima
tokia autoreileksija, toks susipratimas, galima sakyti, toks
gamtos apsireiškimas, kokį kad mes randame ekonominio
materializmo teorijoje, jei pasaulis tėra vien mechaniz-
mas, O žmogus yra ištisas palenktas ekonominiam prie-
žastingumui, ir jei visa, ką jis tik daro ir ką jis tik mąs-
to, .. „galutinoje sąskaitoje“ tėra vien antstatas, arba ide-
olopija, [kitaip] tariant, tam tikras savęs klaidinimas, ar-
ba iliuzija? Kokiu būdu molis gali žinoti, ką daro su juo
puodžius, arba kokiu būdu mašina gali turėti supratimą
apie savo mechanizmą? Ar tai jau nereiškia iškilti iš me-
chanizmo, t. y. nustoti buvus tik mašina? Bet tada teorija,

266

skelbianti visuotinojo mašiniškumo principą, yra neabe-
jojant netikra, nes ji pati jau išeina iš mašininio buvimo
srities, ir tuo pačiu ji pati pramuša skylę tariamojo visuo-
"tinojo mašiniškumo santvarkoje“ (p. 318).

Žinoma, ekonominio materializmo išpažintojai sten-
giasi užbėgti už akių šitokiam priekaištui, ir todėl jau
jo kūrėjai bandė išaiškinti ekonominio materializmo susi-
pratimą: „Jų pažiūra, tam tikrame ekonominio išsivysty-
mo laipsnyje, būtent kapitalistinės prekių gamybos tarps-
nyje, sušvinta visuotinojo ekonominio priežastingumo su-
pratimas ir tuo pačių pašalinamas ideologinis istorijos su-
pratimas. Leiskime, kad taip iš tikro yra, bet taip sam-
protaudami, mes nė kiek ne aukščiau statome ekonominį
materializmą už visas kitas jo paneigtas ir jo neapkenčia-
mas ideologijas: jisai, kaip ir šios pastarosios, vienodai
neišvengiamas savo laikui, nes taip pat yra ideologinis
refleksas tam tikrai ekonominei formacijai. Tai ir viskas.
Jo tikrumas ar netikrumas tuo dar nenustatomas“ (p.
319).

Išeina, kad pats ekonominis materializmas yra ekono-
minio būtinumo padaras, kuriam negalima nuosekliai sta-
tyti išviršinių tikrumo ar netikrumo kriterijų, nenorint
išeili iš užbrėžtų jo prielaidomis ribų. Ekonominis mate-
rializmas šituo atžvilgiu tėra vien faktas, kurio negalima
kvalifikuoti tikrumo normomis. Tuo tarpu ekonominio ma-
terializmo šalininkai ne tik laiko šitą teoriją objektyviai
tikra, bet dargi kvalifikuoja ją moksliškojo tikrumo laip-
sniu. Tai faktinai yra didelis ekonominio materializmo
skelbėjų nenuoseklumas, nes vienintelis nuoseklus kelias
iš ekonominio materializmo tegali vesti vien prie visuo-
tinojo skepticizmo, jei prileisti dargi, kad skepticizmas,
kaip ir agnosticizmas, gali būti nuosekliai pravestas iki
galui,

Ogi faktinas ekonominių materialistų nenuoseklumas
kaip tik yra argumentas už tai, kad jų prielaidose yra
nepriimtinos žmogaus sąmonei klaidos. Šita klaida ir yra
teigimas, kad žmogaus sąmonė yra apsprendžiama su vi-
suotinuoju priežastingumu visuomeniniu būviu, pagrįstu
ekonominiais veiksniais. Kintant šitam būviui, kinta ir
žmogaus sąmonė su visa jo ideologija. Iš čion pripažįs-
tama bet kuriai ideologijai subjektyvi vertė, bet tuo pa-
čiu, kaip matėme, reik irgi pripažinti tokią pat vertę ir
ekonominiam materializmui, kuris negali išsilenkti iš vi-
suotinojo ekonominio priežastingumo. Jei vis dėlto eko-

267

nominiam materializmui pripažįstama objektyvi tikrumo
vertė, tai reiškia, kad esama tikrumo normų, neparei-
nančių nuo ekonominio priežastingumo. Bet jei taip, tai
ekonominis materializmas negali pretenduoti būti visuo-
tinojo ekonominio priežastingumo išraiška. Taip dalykams
stovint, prieš ekonominius materialistus stovi dilema: pa-
skęsti skepticizme arba atsisakyti nuo ekonominio mate-
rializmo teorijos.

Dėl visų nurodytų priežasčių ekonominis materiaHz-
mas pasirodo nepriimtinas ne tik kaipo kultūros filosofija,
bet ir kaipo ūkio filosofija. Apie vedamąsias ūkio proble-
mos išsprendimo idėjas man teks jau kalbėti kitą kartą.

Kalbant apie ūkio problemą, mano minties eiga buvo
šitokia: iš pradžios buvau iškėlęs fatalią materialinių rei-
kalų bei motyvų reikšmę kultūriniam istorijos vyksmui,
Paskui [nuo] ekonomiškojo materializmo, kaipo ūkio filo-
sofijos, kuri pakėlė materialinių reikalų bei motyvų reik-
šmę į būtiną ir visuotiną žmonijos gyvenimo dėsnį, man
teko ginti nepriklausomą dvasinių reikalų bei idealinių
motyvų reikšmę žmogaus gyvenimui ir net jų veikmę pa-
tiems materialiniams ekonomikos santykiams. Nežiūrint
nepriklausomos nuo materialinių veiksnių dvasinio gyve-
nimo reikšmės, vis dėlto turėjau konstatuoti, taip sakant,
grynai metodologiniu būdu, galimybę, leidžiančią materia-
liniams reikalams bei motyvams turėti sprendžiamosios
reikšmės galutinai istorijos išdavai prigimtojoje gyveni-
mo tvarkoje. Šitas metodologinis konstatavimas nėra dar
toli gražu tasai doktrinalinis nusistatymas, kuris charak-
terizuoja ekonomiškąjį materializmą, nes ekonomizmas,
tikras tam tikrose aplinkybėse kaipo metodas, yra griežtai
klaidingas kaipo universali doktrina. Štai kodėl ekonomiš-
kasis materializmas pasirodė tinkamas bolševikams meto-
das įsigalėti tam tikrose Rusijos gyvenimo aplinkybėse;
bet jis užtat pasirodė visai nepakankamas kaipo doktri-
na, į kurią galima būtų atremti kuriamąją visuomeninio
gyvenimo statybą. Dabar jau išėjo aikštėn, kad žmogus,
suprastas kaipo vien tik animal ecconomicum, yra fikci-
ja, kuri gali suklaidinti visus tariamai moksliškus mark-
sizmo išskaičiavimus.

Pati net revoliucijos eiga kaip tik parodė, kad žmogus
yra daug sudėtingesnis, nekaip buvo manę bolševikų va-
dai, ir kad norint realizuoti didelių socialinių reformų,
reik visų pirma atatinkamai pakelti dvasinė žmonių kul-
tūra. Vadinasi, pasirodė, kad aukštesnė ekonominė ir so-

268

cialinė kultūra pareina, taip ar šiaip, nuo dvasinės kultū-
ros pažangos. Be to, paaiškėjo dargi, kad ekonomizmo
sumetimo metodas tik tol teturi vertės, kol žmonių gyve-
nime teturi sprendžiamosios reikšmės materialiniai reika-
lai ir motyvai, t. y. žemame kultūros laipsnyje. Bet kaip
tik sulig kultūros pažanga įsigalėja idealinės kultūros
reikalai bei motyvai, ekonomizmas nustoja savo sumeti-
muose tikslumo ir suteikia savo šalininkams didelių apsi-
vylimų. Ir ypač didelis apsivylimas užtinka ekonominius
materialistus, kai jie tikisi padaryti šuolį iš būtinumo pa-
saulio į laisvės pasaulį. Pasitikėjimas šituo šuoliu yra rė-
kiąs nenuoseklumas ekonomiškojo determinizmo dugne ir
tėra vienas iš faktų, kurie prirodo pagrindinį ekonomiš-
kojo materializmo prieštaringumą.

Šitas prieštaringumas leido Bulgakovui visai teisingai
dešifruoti pagrindinę ekonomiškojo materializmo nuotaiką,
kuri faktinai yra kontrasio santykyje su tuo, kas yra ši-
tos doktrinos skelbiama. „Po šalto racionalizmo ir teo-
riško kietumo kauke,— sako jisai — ekonomiškajame ma-
terializme slepiasi žmogaus liūdesys dėl pačio savęs,
„gamtos karaliaus“ ilgėjimasis nelaisvėje pas gaivalus tos
pačios gamtos, abejingos ir net priešingos. Šitoje liūdnoje
doktrinoje rado savo išraišką ūkiškas žmogaus gyvenimo
tragizmas, taip kad jos pesimizme yra gilaus tiesumo bei
atvirumo. Ant žmogaus, — sako ekonomiškasis materializ-
mas, — kabo prakeikimas, nes kas, jei ne prakeikimas, yra
šita protingų būtybių nelaisvė negyvoje, nesąmoningoje,
svetimoje mums gamtoje, šita amžina bado, skurdo ir
mirties grėsmė? Ir šitas prakeikimas, besireiškiąs priklau-
somybe nuo gamtos, gimdo naują, dar piktesnį prakeiki-
mą, ekonomiškąją žmogaus verguvę žmogui, amžiną žmo-
nių susipyrimą dėl turtų. Toks yra liūdesys, girdimas eko-
nomiškajame materializme, ir tokia yra tiesa, paslėpta
moksliškajame jo hieroglife” (Filosofija choziajstva— P.
321).

Išgyvenęs ekonomiškojo materializmo turini ir pada-
ręs iš jo šitą pamokomąją išvadą, Bulgakov daro, galima
sakyti, pirmą originalų ir plačiai užbrėžtą bandymą iš-
spręsti pagrindinę ūkio filosofijos problemą. Tiesa, šitas
bandymas iki šiolei tebeliko galutinai nebaigtas, nors pa-
grindiniais bruožais jis yra išvestas dviejuose Bulgakovo
veikaluose, iš kurių vienas pavadintas „Ūkio filosofija“
ir antras „Sviet nevečernij" 2. Tenka gailėtis, kad šitas
bandymas taip ir Iks neišbaigtas, nes autorius perėjo į dva-

269

sinio veikimo sritį ir, matyti, nebegalės jau grįžti prie
pradėtojo tyrinėjimo. Jau antrojoje knygoje autorius bu-
vo gerokai pašlijęs į religinius mistinius tyrinėjimus ir
tik sąryšyje su jais atsižvelgė į ūkio problemą, norėda-
mas bent labai bendrais bruožais išvesti ūkio filosofijos
liniją visuotinojoje pasaulio eschatologijoje.— Kadangi
Bulgakovo ūkio filosofija yra vienintelis žymus bandy-
mas pozityviai išspręsti ūkio problemą filosofijos šviesoje,
tai negaliu praeiti pro šalį jo teorijos, nenusakęs jos bent
trumpais žodžiais. Tai darydamas turėsiu palikti nuošalyje
grynai filosofines jo prielaidas, padėtas į ūkio filosofijos
pagrindą. Pažymėsiu tik, kad filosofiniai jo išvadžiojimai
ne visuomet yra privalomi, norint priimti filosofinį jo
išsprendimą ūkio problemos. Autorius apskritai savo vei-
kaluose nebuvo dar atsiekęs aiškaus filosofinio apsispren-
dimo ir tebeliko vien filosofinių ieškojimų tarpsnyje. To-
dėl filosofinis jo veikalų bagažas ne visuomet yra orga-
ningai sutapdytas su filosofiniu ūkio problemos spren-
dimu ir dažnai yra daug mažesnės vertės negu autoriaus
sprendimai apie ekonominės srities dalykus. Šitoje srity-
je kaip tik yra jaučiamas didelio asmeninio patyrimo
specialistas.

Suprasti pasaulis, kaipo objektas ūkiškajam veikimui,
Rulgakovo supratimu, yra ūkio filosofijos uždavinys. Si-
taip suprantama ūkio filosofija turi reikalo su žmogumi
gamtoje ir su gamta žmoguje (p. 1). Mūsų laikas,— sako
Bulgakov,— norėdamas prirodyti ūkio problemos aktua-
lumą, supranta, jaučia, pergyvena pasaulį kaipo ūkį, o
žmogaus gilybę kaipo lobį, suprantamą visų pirma eko-
nomine šito žodžio prasme. Todėl ekonomizmui, įgavu-
siam reikšmingos išraiškos ekonomiškajame materializme,
gyvenimas yra visų pirma ir beveik išimtinai ūkiškas
vyksmas, o pasaulis — ūkis (p. 2 ir 307).

Iš tikrųjų žmogaus ūkis gali būti laikomas atskiru at-
sitikimu tos biologinės kovos už būvį, kuri vyksta pla-
čiajame gamtos pasaulyje (p. 42). Žmogaus kova už.gy-
vybę su priešingomis gamtos jėgomis tikslu šitą gyvybę
apginti, užtikrinti ir praplėsti, o iš kitos pusės, tikslu
gamtos jėgas apgalėti, prijaukinti ir pasidaryti jų šeimi-
ninku ir yra tai, kas plačiausia prasme gali būti pava-
dinta ūkiu... Ūkis yra žmonijos kova su gaivalingomis
gamtos jėgomis tikslu apginti ir praplėsti gyvybę, apval-
dyti ir sužmoginti gamtą, paversti ją potencialiniu žmo-

270

giškuoju organizmu. Ūkiškojo vyksmo turinys gali būti
dar išreikštas šitokiu būdu: jame pasireiškia pastangos
paversti negyvą medžiagą, veikiančia su mechaniškuoju
būtinumu, gyvuoju kūnų su organiniu jo tikslingumu;
todėl galutinoje sąskaitoje šitas tikslas galima aptarti kai-
po perkeitimas viso kosmiškojo mechanizmo į potencia-
linį arba aktualinį organizmą, kur būtinumas pergalimas
laisve, mechanizmas organizmu, kur įvyksta gamtos su-
žmoginimas (p. 43). Ūkis tad yra išraiška dviejų metafi-
zinių pradų kovos — gyvybės ir mirties, laisvės ir būtinu-
mo, mechanizmo ir organizmo. Ūkio plėtojimesi įvyksta
organizuojančių gyvybės jėgų pergalė ant dezorganizuo-
jančių mirties jėgų (p. 44).

Ta kova už būvį, kuri glūdi ūkio pagrinde, reiškiasi
pastangomis, esančiomis ne kas kita kaip darbas, arba
triūsas. Ūkis yra trūsėjimas, arba veikimas darbu (p. 45).
Ūkis savo esmėje turi žmogaus darbą visose jo apraiško-
se, pradedant nuo paprasto darbininko ir baigiant Kan-
tu, nuo ūkininko arėjo iki astronomo. Pagrindinė ūkio
žymė — gyvenimo gėrybių gaminimas ir užvaldymas dar-
bu, priešenybėje su jų gavimu iš gamtos už nieką.— Pa-
saulis kaipo ūkis yra pasaulis kaipo darbo objektas ir
sykiu tiek pat kaipo darbo išdava. Ūkio antspaudas yra
dedamas kaip tik darbu, ir šita prasme yra teisinga dar-
biškosios vertės teorija, t. y. turi teisybės politinė ekono-
mija, kuri gerai jaučia visuotinąją kosmiškąją darbo ver-
tę, nors ir nemoka jos kaip reikiant išreikšti ir iki galo
įsisąmoninti (p. 46).

Ūkis kaipo trūsėjimas, arba veikimas darbu, galima
priešpastatyti gamtai kaipo šaltiniui, iš kurio žmogus gau-
na už nieką gyvybės ir ūgėjimo jėgų. Ne ūkio galia įvyk-
sta gamtoje įvairiausi vyksmai, kaip kad ne ūkiu yra
sukurtas pats pasaulis. Atvirkščiai, gamtos buvimas daro
patį ūkį galimą ir galimybę dirbti, ir sugebėjimą dirbti.
Šita prasme ūkis tėra vien įglaustas į pasaulio gyvenimą,
yra jo ūgėjimo tarpsnis. Ir tuo pačiu laiku tai yra būti-
nas, numatytas pasaulio kūrime tarpsnis kaipo aktualinis
gyvybės pasireiškimas, gyvybės, atsiekusios susipratimo
ir aktyvumo (p. 47). Šitas naujas gyvybės pasireiškimas,
turįs savo vietą pasaulio tikslingume, pereina jau į kul-
tūros sritį, kuri tebelieka visuomet atremta į pirmykštį
gamtos stovį. Gamta be darbo, be darbu laimėtos kultūros
negali apreikšti visų savo jėgų, bent žmoguje, negali iš-
eiti iš snūduriuojančio gyvenimo, bet iš kitos pusės, ir

271

pati kultūra neturi kitokių kuriamųjų jėgų kaip tik tuos,
kurios glūdi gamtoje. Gamta todėl yra prigimtasis kultū-
ros pagrindas, medžiaga ūkiškai veikmei, ir be jos yra
taip pat negalimas ir neįmanomas ūkis, kaip kad be gy-
venimo negalimas konkretinis patyrimas (p. 48).

Klausimas, kaip yra galimas pasaulyje ūkis, yra lygus
klausimui, kaip yra galima gamyba. Gamyba, — sako Bul-
gakov,— yra aktyvi subjekto veikmė objektui, t. y. žmo-
gaus veikmė gamtai, kur ūkio subjektas realizuoja ūkiš-
kos veikmės daikte savo idėją ir tuo objektyvuoja savo
tikslus. Gamyba ir yra visų pirma tokių objektyvuotų vei-
ksmų sistema (p. 91). Jei pavadinsime visetą būdų, ku-
riais žmogus sugeba veikti į gamtą savo nustatytais tiks-
lais, technologijos terminu, tai technologijos galimybė,
savaime aišku, suponuoja principialų gamtos prieinamu-
mą žmogaus veikmei, jos prisiėmimą žmogiškųjų tikslų.
Dėl visuotinio gamtos susiraišymo, arba dėl kosmoso vie-
nybės, tenka kalbėti apie gamtos klusnumą žmogui, nors
žmogus yra labai tolimas nuo pilno gamtos užvaldymo:
jam vien teliek atdaras kelias prie šito užvaldymo. Gam-
ta yra pasyvus, receptyvus, moteriškas pradas; Žmogus —
aktyvus, vyriškas, sąmoningas. Tokiu būdu gamta su vieš-
pataujančiu joje aklu intelektu, arba instinktu, tik žmo-
guje susipranta, tampa reginčia. Gamta sųsižmogina, ji
sugeba pasidaryti periferiniu žmogaus kūnu, palinkdama
jo sąmonei ir joje susiprasdama (p. 134). Šita prasme žmo-
gus yra pasaulio centras (p. 106—107). Taigi ūkio dėlei
gamta susipranta žmoguje.

Ūkis yra kuriamoji žmogaus veikmė gamtai; naudoda-
masis gamtos jėgomis, jis kuria iš jų tai, ką nori. Jis su-
kuria tarsi naują savo pasaulį, naujas gėrybes, naujas pa-
žintis, naujus jausmus, naują grožį — jis kuria kultūrą,
kaip skelbia praplitusi mūsų laikų formulė. Šalia „pri-
gimtojo" pasaulio, kuriamas dirbtinis pasaulis, žmogaus
kūrinys, ir šitas naujų jėgų ir naujų vertybių pasaulis
didėja iš kartos į kartą, taip kad mūsų kartoje, ypatin-
gai stipriai pagautoje šituo kuriamuoju užsimojimu, din-
gsta jau bet kurios ribos sprendžiant apie tai, kas yra
galima. „Pasaulis yra plastiškas“, t. y. jis gali būti per-
kurtas ir dargi įvairiais būdais (p. 134—135).

Ūkis suponuoja gamybą, gamyba suponuoja kūrybą,
ką gi suponuoja ši pastaroji? Kūryba, — sako Bulgakov,—
reikalauja savo realizavimui dviejų sąlygų: esamybės,

272

pirma, sumanymo laisvės ir, antra, galybės, arba įvyk-
dymo laisvės. Kūryba be laisvės yra-contradiclio in ad-
jeclo ?!, nes nelaisva kūryba yra ne kūryba, bet mechaniz-
mas, arba mašinos darbas (p. 137). Tačiau kuriamoji žmo-
gaus laisvė turi apribotą savo sritį. Žmogus negali dau-
ginti kuriamąsias gamtos jėgas, t. y. negali savo valdžios
išplėsti ant gyvųjų jėgų šaltinio. Tai reiškia, kad žmogus
negali ūkiškuoju būdu, t. y. darbo pastangomis kurti nau-
ją gyvybę (p. 142—143). Žmogaus ūkiškojo veikimo turi-
nys yra ne gyvybės kūrimas, bet jos apsauga, atgaivi-
nimas to, kas yra gyva, ir kovojimas su tuo, kas yra
apmirę (p. 144—145). Tik taip tegalima suprasti kultūros
pergalė ant gamtos, arba gamtos sužmoginimas ūkiš-
kuoju žmogaus veikimu.

Taigi, iš vienos pusės, kūryba neįmanoma be laisvės,
ogi iš kitos pusės, kuriamajam žmogaus nusistatymui ūky-
je yra tam tikrų prigimtųjų ribų, kurių žmogus peržengti
negali kultūrinio veikimo priemonėmis. Ūkyje žmogaus
laisvė pareina nuo ūkio subjekto; ogi būtinumas — nuo
ūkio objekto, Tokiu būdu pasirodo, kad ūkio pagrinde
glūdi kompromisas arba net laisvės ir būtinumo sintezė
(p. 211). Laisvė yra bendras kuriamojo vyksmo pagrin-
das; ogi būtinumas nustato šitam vyksmui ribas, kiek
nustato iš anksto laisvės kelius (p. 236). Todėl jei būtinu-
mas ir išeina ryškiai aikštėn ūkyje, kaipo geležinis dės-
nis, sukaustęs gyvenimą, tai ir laisvė, kaipo kuriamasis
žmogaus nusistatymas darbe, sudarąs jame įvairių gali-
mybių, nepašalinama iš ūkio sąvokos, bent kalbamojo
geležinio rato viduje (p. 238). Ūkio supratimas kaipo kū-
rybos, užleidžiančios vietą laisvei, priveda pagaliau Bul-
gakovą prie ūkio etikos ir eschatologijos klausimų (p.
239). Tiesa, šitie klausimai Bulgakovo liečiami labai ben-
drai jau antrojoje jo knygoje, kuri sudaro savo rūšies
religinę filosofinę publicistiką. Čia jis riša ūkio problemą
su religiniu žmogaus gyvenimu, kaip jis nusakytas šv.
Rašte, ir sykiu stengiasi numatyti eschatologinę ūkio rei-
kšmę sąryšyje su žmonijos istorijos išsimezgimu. Specia-
liai šitiems klausimams pašvęstu du skirsniu knygoje
„Sviet nevečernij".

Bulgakov, reik pripažinti, pastebi labai reikšmingą
ūkio ir meno santykiavimą. Tarp ūkio ir meno — sako
jis— yra sykiu ir priešingo atsispyrimo, ir savitarpinės
prietraukos, lenktyniavimosi, net kažkokio pavydo. Jei

18. S. Šalkauskis 273

ūkiui visose jo apraiškose iš viršaus iki dugno prigimtas
yra tam tikras traukimasis prie meniškojo stiliaus, tai me-
nas lenktyniuojasi su ūkiu savo galybe. Jam būtent atei-
na pagunda tapti magišku, įsigalėti šiame pasaulyje, su
kuriuo jis yra surištas savo medžiaga, prisiimančia dailią-
ją lytį. Apgalėti šio pasaulio jėgas ir monus galima ne
tik mašinomis ir chemija, bet ir garsu bei spalva, pana-
šiai kaip sukrėsti fizinius jo pagrindus pajėgiama ne tik
dinamitu, bet ir muzika, kurios kai kurie ritmai sugeba
gal būti užmušinėti taip pat kaip ir elektros srovė. Ma-
gizmo pagunda visuomet stovėjo prieš meną, bet ypatin-
gos reikšmės ji įgauna mūsų laikams.

Iš kitos pusės, ir ūkis, plačiai suprastas, taip pat nusi-
jaučia esąs kūryba ir tam tikrame laimėjimų laipsnyje
ima drovėtis savo ūkiškumuų kaipo verguvės ženklu ir
todėl ieško galimo susiartinimo su menu, t. y. sąmonin-
gai bei tikslingai prisidengia estetizmu. Ir reik pripažinti,
kad ūkis, kiek jis yra kūrybos apraiška, kad ir žemiausio
laipsnio, iš tikro prisiartina prie meno. Kai ūkis nustoja
jam privalomo meniško stiliaus, jame patiriama savo rū-
šies dvasinė liga, dėl kurios gimsta sustiprintas stengi-
masis meniškai pataurinti ir intelektualiai pateisinti ūkiš-
kąjį triūsą. Tuo, kaip žinome, orientuojasi socialinė J. Rus-
kino ir jo pasekėjų misija (p. 357).

Šitame savitarpiniame meno ir ūkio traukimesi vieno
prie antro, t. y. meno stengimesi tapti veikliu ir ūkio
stengimesi tapti menišku, reiškiasi jųdviejų pirmykštis
vienumas, Jo šviesoje ūkis ir menas tėra vien įvairios
pusės vieno ir to pačio gyvenimo vyksme, kuriame pats
gyvenimas tampa vis tobulesne grožio kūryba, arba meno
kūriniu. Tačiau jei meno ir ūkio vienybė principialiai yra
reikalaujama normalioje gyvenimo tvarkoje, tai tuo dar
nesakoma, kad prigimtoje mūsų gyvenime tvarkoje šita
vienybė yra įvykęs faktas. Šita linkme pasireiškia tik
normalus ūkio išsivystymas. Bet šitas normalus ūkio iš-
sivystymas randa sau galingą priešą žmogaus egoizme,
kuris yra tik atskiras bendro, metafizinio prigimtųjų bū-
tybių egoizmo apsireiškimas. Tuo tarpu ūkis, pagrįstas
egoizmu, neišvengiamai kenčia nuo disharmonijos ir ko-
vos, asmeninės ir sutelktinės (klasinės), ir negalima iš-
rauti šito ūkiškojo egoizmo su šaknimis, apribojus jį ,„s0-
lidarumu", apie ką svajoja socialistų mąstytojai. Ūkiškas
egoizmas yra gaivalinga jėga, kuri privalu reguliuoti ne
tik išviršiniu, bet ir išvidiniu būdu, t. y. dvasiniu asketi-

274

niu. Paliktas pats sau ir atpalaiduotas nuo bet kurių są-
varžų, jis tampa ardančiuoju gaivalu... Ūkis neprivalo
pasidaryti nepriklausomu sau tikslu, kaip to nori ekono-
mizmas, t, y. turtėjimų dėl turtėjimo. Ūkis turi pasilaikyti
reikšmę, kurio kad gali turėti priemonė lemtam gyveni-
PER tikru kriterijum tegali būti religinis jo idealas
p. i

Kiek ūkyje ir per ūkį, suprastą plačiąja prasme, kuria-
si istorija, tiek jame ir per jį susidaro istorinis žmonijos
kūnas, kuriam lemta „persikeisti“ prisikėlime, ir dargi
taip, kad šituo potencialiniu žmogaus kūnu yra visas pa-
saulis. Ūkišku darbu žmogus taiso sau šitą pasaulį, tvarko
kosmiškąjį jo kūną, realiai jį apčiumpa, laikydamas savo
rankose valdžią, jam priklausančią iš pat pradžios. Net
šeimininko rolėje žmogus palaiko karališkojo Adomo gar-
bės atspindžius. Tačiau dėl savo puolimo ne tiek jis val-
do pasaulį, kiek pasaulis jįjį, nes materialumo uždanga
sunkiai pridengė pasaulį ir „šikšnos skraiste“ aptempė jo
kūną. Ekonomizmas, suprasdamas pasaulį kaipo ūkį, ma-
to jame šio pasaulio karalystę kaipo pažadėtąją žemę.
Tokiu būdu suklaidintas ūkiškąja laisve, įgijama per tur-
tus, jis nori fiksuoti ant visados ūkiškąją žmogaus ver-
govę šiam pasauliui, siūlydamas realizuoti ūkiškosios lais-
vės idealą (p. 368—369).

Taip ar šiaip, ūkiškasis veikimas yra vyksmas, kuriuo
žmogaus atsipalaiduojama nuo gamtos prievartos, nuo ver-
govės jajai. Bet atsipalaidavus nuo gamtos prievartos ga-
lima pasiduoti savo materialinės prigimties užgaidoms.
Ūkiškas egoizmas, praktiškojo ekonomizmo paskatina-
mas, ir yra ne kas kita, kaip materialinių reikalų ir mo-
tyvų laimėjimas žmogaus nusistatyme gyvenimo atžvil-
giu. Anksčiau buvo jau mano išaiškinta, kodėl materia-
liniai reikalai bei motyvai pergali dvasinius reikalus bei
motyvus ilgesnėje distancijoje, arba galutinoje žmogiš-
kosios istorijos sąskaitoje prigimtojo gyvenimo tvarkoje.
Ten, kur yra susikaupę materialinės kultūros turtai ir
kur žmonės paskęsta miesčioniškojo pasitenkinimo pel-
kėse, galima jau dabar patirti fatalius praktiškojo ekono-
mizmo laimėjimas. Šitas praktiškasis ekonomizmas, tarp
kitko, buvo didžiausias kaltininkas to pasaulinio karo, ku-
ris savo beprasmėmis išdavomis galėjo kuo geriausiai iš-
rodyti klaidingą šito ekonomizmo poziciją.

- Nurodydamas į šitą faktą, Bulgakov suteikia jam visai
teisingai platesnio aiškinimo, kadangi kalbamas praktiš-

275

kasis ekonomizmas turi žmogaus gyvenime platesnį pa-
grindą, negu galima manyti pirmu pažvelgimu. „Žmoni-
jos istorija — sako jisai, — iš esmės yra tragedija, nes toks
yra jos pagrindas. Matyti istorijoje besiruošianti harmo-
nijos pergalė ir triumfuojanti „pažanga“ reiškia parodyti
dvasinį aklumą bei kurtumą. Galima pakilti aukščiau tra-
gedijos, religiniu būdu ją pergalint su malonės pagalba,
apie ką mums liudija šventųjų patyrimas, bet šitas tra-
gedijos pergalėjimas tegali įvykti vien kryžiaus žygiu, lai-
svu jos išgyvenimu aštriausioje jos lytyje. Galima laiki-
nai pasilikti žemiau tragedijos, skęstant miesčioniškaja-
me pasitenkinime ir klaidinant save gėlėmis, augančiomis
ant bedugnės kranto. Tačiau niekam neleista visai atsi-
gręžti nuo tragingos gyvenimo pusės: su. ja neišvengia-
mai susitinka kiekvienas, kad ir tik savo mirties akivaiz-
doje. Ir tas pat pasikartoja istoriniame visos Žmonijos
likime: po patirtų laimėjimų ir džiaugsmingų vilčių atei-
na sunki išsiblaivinimo valanda ir skaudus apsivylimas.
Štai kodėl, K. Leontjevo žodžiais tariant, „viską sopa ap-
link gyvybės medį". Nuo to laiko, kai žmogus buvo įsi-
geidęs savo gyvenimu patirti kūrimo autonomijos ir pa-
mėgino pažinti gera ir bloga iš jųdviejų vaisiaus, blogis
tapo jam, kad ir laikinai, tarsi kosmiškuoju pradu, savo
rūšies moira, prislėgusia bei pažeidusia gyvenimą. Jis ty-
koja žmogų dar jam negimus, nes naujai gimstąs žmogus
jau patenka į užkrėstą pakalnę, žengia į-pasaulį, palenk-
tą liguistam veldiniui. Pasaulio moiros (lietuviškai ta-
riant — laumės) lytys apsireiškia kaipo kosmiško ir isto-
riško išsivystymo dėsniai. „Istorijos filosofija todėl iš es-
mės gali ir net privalo būti tragedijos filosofija“ (p. 352).
Iš plačios Bulgakovo koncepcijos nusakiau vien tai ir
taip, kas ir kaip man yra priimtina sąryšyje su idėjomis,
kurios buvo mano išvystytos apie gamtą ir prigimtį. Iš ši-
tos koncepcijos dar geriau paaiškėjo, kad ūkyje įvyksta
labai reikšmingas gamtos santykiavimas su materialine
žmogaus prigimtimi, Vienintelė normali linkmė čia yra ta,
kurioje žmogus palenkia gamtą savo prigimčiai, o pas-
kui pačią prigimtį palenkia aukštesnei savo esmei. Kai
gamta yra palenkiama materialinės žmogaus prigimties už-
gaidoms, gaunamas yra tasai praktiškas ekonomizmas, ant
kurios pagrindo užsimezga istorinė žmonijos tragedija.
Visai todėl yra priimtinas kultūros filosofijos supratimas
kaipo tam tikros tragedijos filosofijos. Kalbamoji trage-

276

dija užsimezga ant materialinio gyvenimo pagrindo, išsi-
vysto ir įgauna ypatingos įtampos aukštesnės kultūros
srityje kaipo prometėjizmo problema ir teranda vieninte-
lio galimo išsimezgimo religijos srityje.

C. KULTŪROS LYTYS

1. Fizinė kultūra

Esame jau patyrę, kad gamta, iš vienos pusės, ir ma-
terialinė žmogaus prigimtis, iš antros pusės, sudaro ma-
terialini kultūros pagrindą. Iš to fakto, kad materialinė
žmogaus prigimtis priversta yra įeiti į santykius su gam-
ta ir, taip ar šiaip, ją valdyti bei tvarkyti, kyla ekono-
minis techninis gyvenimas, arba ūkis plačiąja šito žodžio
prasme. Kiek ūkis iš instinktyvaus virsta sąmoningu, jis
yta pirmykštė kultūros lytis, su kuria net surištas yra
pats kultūros žodis, kilęs iš žemės dirbimo sąvokos. Buvo
dargi pažymėta, kad ūkis įgauna tikrai kultūriško pobū-
džio, kai jis yra padaras fizinės žmogaus prigimties, pa-
lenktos aukštesniems motyvams. Žmogus privalo valdyti
bei tvarkyti gamtą, ir tai jis pasiekia, tarpininkaujant fi-
zinei savo prjgimčiai. Tik veikdamas į šitą pastarąją, jis
tegali veikti į gamtos pasaulį. Todėl žmogaus veikimo
būdas, kuriuo jie veikia į savo prigimtį, taip ar šiaip,
atsiliepia į veikimo būdą, kuriuo jis veikia į gamtą. Iš
čion aišku, kad žmogaus rolė gamtos pasaulyje yra ana-
loginė rolei, kurios turi protinga žmogaus siela žmogaus
fizinės prigimties atžvilgiu. Todėl pagrindinių kultūros
lyčių reik ieškoti ne žmogaus veikime į gamtos pasaulį,
bet žmogaus sielos veikime į fizinę žmogaus prigimtį ir
šitos sielos galių išsivystyme sąryšyje su prigimtuoju
žmogaus gyvenimu.

Sakysime, turime ekonominės technikos atsitikimą, Tai,
kas šitą techniką, kaipo kultūros išdavą, skiria nuo ins-
tinktyvios gyvulių, pavyzdžiui, bičių, technikos, yra, pir-
ma, tai, kad techninis žmogaus miklumas yra įsigytas, bet
ne instinktyviai įgimtas; antra, tai, kad žmogaus techni-
koje yra dėsnių pažinimo; trečia, tai, kad joje yra sąmo-
ningos valios pasiryžimas, ir, ketvirta, tai, kad joje žmo-
gus realizuoja savo tikslus meno, kad ir ne visuomet
dailiojo, priemonėmis. Ogi visi šitie keturi momentai, pa-
stebimi materialinėje žmogaus kultūroje, faktinai apreiš-

277

kia jau tos kultūros lytis, kuri reiškiasi žmogaus sielos
veikime į fizinę jo prigimtį. Fizinis miklumas charakteri-
zuoja fizinę kultūrą; dėsnių pažinimas — intelektualinę
kultūrą; sąmoningas valios nusistatymas — dorinę kultū-
rą ir pagaliau meniškumas — meno kultūrą, kuri aukštes-
niame laipsnyje virsta daile.

Tai, kas skiria visas šitas kultūros lytis nuo materia-
linės kultūros, yra nuošalinis materialinis objektas, tar-
naująs materialine atrama aukštesnei jau ne tiek realinei,
kiek humanitarinei kultūrai. Kaip žinome, materialinėje,
arba realinėje, kultūroje, kurią sudaro ekonomika ir tech-
nika, veikiamuoju objektu yra visų pirma nuošalinis gam-
tos pasaulis. Užtat humanitarinėje kultūroje veikiamuoju
objektu yra fizinė žmogaus prigimtis, palenkta žmogaus
sielos galių veikmei.— Jei fizinė žmogaus prigimtis ima-
ma objektu tikslu ją sustiprinti, išmiklinti ir suteikti nu-
siteikimą aukštesniems gyvenimo tikslams, turime fizinę
kultūrą. Kitaip tariant, fizinėje kultūroje veikiamuojų ob-
jektu yra žmogaus kūnas. Jei fizinė žmogaus prigimtis yra
imama objektų tikslu palenkti ją proto galiai, kad šita
galia realizuotų savo galimybes pažinime, turime intelek-
tualinę kultūrą. Išlavinti proto galią yra ne kas kita, kaip
realizuoti proto galimybės toje pajustinėje medžiagoje,
kurios patiekia fizinė žmogaus prigimtis.— Jei toliau fi-
zinė žmogaus prigimtis imama veikiamuoju objektu tiks-
lu palenkti ją valios galiai, kad valia realizuotų savo ga-
limybes doroje, turime dorinę, arba etinę kultūrą. Išau-
klėti valios galia yra ne kas kita, kaip realizuoti valios
galimybės prigimtajame žmogaus gyvenime.— Jei paga-
liau veikiamuoju objektu yra imama fizinė žmogaus pri-
gimtis tikslu palenkti ją estetiniam jausmui, kad žmogus
galėtų realizuoti kuriamąsias savo galimybes dailiajame
mene, turime estetinę kultūrą.

Fizinėje kultūroje siekiamas yra fizinis galingumas,
kaipo prigimtoji, atrama aukštesnėms žmogaus galioms iš-
sivystyti. Tos aukštesnės idėjos, pagal kurias yra čia kul-
tivuojamas veikiamasis objektas, t. y. žmogaus kūnas, yra
ne kas kita kaip trejopas kūno atatikimas arba nusitei-
kimas intelektualiniam pažinimui, doriniam veikimui ir
estetinei kūrybai. Tik sąryšyje su šitomis idėjomis fizinė
kultūra tegali būti visai teisėtai vadinama kultūros vardu.
Kitaip kūno miklinimas virsta paprasta dresūra, kuri gali
būti taikoma ne tik gyvuliams, bet ir žmonėms. Idealinė
fizinė kultūra bus ta, kurioje yra realizuojamas žmogiš-

278

kojo kūno idealas, t. y. kūno, tobulai palenkto aukštes-
nėms žmogaus galioms ir tarnaujančių joms drausmingu
įrankiu. Šita prasme fizinė kultūra yra ruošiamasis hu-
manitarinės kultūros tarpsnis. Fizinė kultūra kaip tik už-
tinkama einant iš materialinės kultūros į humanitarinę
kultūrą. Žinoma, galima būtų su lygia teise pasakyti, kad
humanitarinė kultūra užima tarputinę vietą tarp mate-
rialinės ir humanitarinės kultūros.

Taigi nagrinėjant fizinę kultūrą kultūrinio veiksmo at-
žvilgiu, gauname šitokius jos momentus: veikiamuoju ob-
jektu čia yra žmogaus kūnas; lytys, kuriomis kūnas yra
apipavidalinamas, yra kūno nusiteikimai, arba dispozici-
jos; tos idėjos, kurioms kūno nusiteikimai turi atatikti,
yra pažinimas, dorinis veikimas ir dailioji kūryba; vei-
kiančiuoju subjektu, žinoma, yra pats žmogus. Nusiteiki-
mai, kuriais apipavidalinamas žmogaus kūnas, yra tiks-
lus juslių veiklumas, fizinis galingumas ir. savaiminga
kūryba. Tikslus juslių veiklumas atatinka pažinimo idė-
jai; fizinis galingumas — doros idėjai ir pagaliau savai-
minga kūryba — dailiojo meno idėjai. Kūno sveikata, pa-
tvarumas darbe, stiprumas, produktingumas ir grožis bus
racionaliai matuojamas vien sąryšyje ir priklausomybėje
su trimis pagrindiniais nusiteikimais. Todėl, pavyzdžiui,
neribojamas fizinės jėgos išvystymas be sąryšio su aukš-
tesnėmis žmogaus galiomis, t. y. imamas kaipo sau tiks-
las, kas atsitinka vienašališkame atletizme, yra faktinai
fizinės kultūros parodija, keršijanti kretinizmu savo ne-
išmintingiems adeptams,

Vadinasi, su fizine kultūra yra panašiai kaip ir su ma-
terialine kultūra; nei viena, nei antra negali normaliai
išsivystyti ir pasiekti racionalių savo tikslų, jei viena ar
antra atsipalaiduoja nuo priklausomybės nuo aukštesnės
humanitarinės kultūros. Fizinė kultūra, kaipo paruošia-
masis humanitarinės kultūros tarpsnis, kaip tik turi ata-
tikti šitai pastarajai, kaip kad pamatas turi atatikti tro-
besiui, kuris ant jo statomas. Bet tai, iš kitos pusės, duo-
da jau spėti, kad fizinė kultūra nėra dar pirmykštė ir pa-
grindinė kultūros lytis. Pirmykštės ir pagrindinės kultūros
lytys yra žinija, dora ir menas. Todėl ten, kur yra kul-
tūros apraiškų, visuomet rasime vienu ar kitu būdu su-
derintų šitų lyčių. Todėl irgi materialinėje kultūroje kaipo
kultūros pradus randame pažinimą, dorinį nusistatymą ir
menišką sugebėjimą.

279

Iš viso, kas. pasakyta, peršasi savaime išvada, kad
materialinė ir dvasinė kultūra visuomet yra, taip ar šiaip,
su savimi surištos, nors ir turi įvairius objektus ir kad
jokia dvasinės kultūros lytis negali likti be reikšmės ma-
terialinei kultūrai ir tuo pačiu — visam gamtos pasauliui.
Šitas bendras konstatavimas paaiškės geriau, kai priei-
sime prie kultūros tikslingumo. Tuo tarpu išpuola pada-
ryti trumpa apžvalga trijų pagrindinių kultūros lyčių, ku-
riomis yra žinija, dora ir menas.

2. Žinija

Visų pirma tad, kokia prasme žinija yra kultūros ly-
timi, kas sudaro giliausią jos esmę, ir kokios pagrindinės
reikšmės ji turi kultūriniam žmogaus gyvenimui? Statant
šituos klausimus, dera prisiminti skirtumas, kurio yra tarp
juslinio ir protinio pažinimo. Nuošalinis daiktas veikia į
mūsų jusles ir sužadina jose įspūdžių. Juslės atsako į įs-
pūdžius pojūčiais. Pojūčiai, apdirbti jauslių veikimu, su-
daro pagaliau vieną vaidinį, kuris, taip ar šiaip, atvaiz-
duoja nuošalinį daiktą, t. y. juslinio pažinimo objektą,
Tadusį materialinį atvaizdą Žmogaus psichikoje. Ar šita-
me jusliniame pažinime galima matyti kultūros apraiš-
ką?— Dar ne, ir štai kodėl. Juslinis pažinimas įvyksta
savaimingu prigimties vyksmu ir yra žmogui bendras su
gyvuliais. Pasirodo net, kad gyvuliai dažnai pasižymi ge-
resniu jusliniu pažinimu negu žmonės: erelis toliau ir
aiškiau numato negu žmogus; šuo turi uoslę, kokia žmo-
gus negali pasigirti; musė savo akimis mato tai, ką žmo-
gūs gal išvysti su mikroskopo pagalba. Simptominga yra
dar tai, kad laukiniai žmonės pasižymi geresniu jusliniu
pažinimu negu kultūringi žmonės; ogi tarp kultūringų
žmonių menkiausiu jusliniu pažinimu pasireiškia moksli-
ninkai, filosofai ir mistikai, kurių distrakcija yra net įėju-
si į patarles. Iš to jau galima spėti, kad juslinis pažini-
mas nesudaro dar kultūrinio veiksmo ir net faktinai daž-
nai silpnėja kultūriniame žmogaus stovyje. Žinoma, tai
nėra normali apraiška ir tik liudija apie mūsų kultūros
vienašališkumą, būtent per didelį atitrūkimą nuo gamtos
gyvenimo. Vis dėlto lieka faktas, kad juslinis pažinimas
įvyksta pagal būtinus prigimties dėsnius ir todėl dar nėra
kultūrinis veiksmas. Tiesa, jei fizinėje kultūroje imsime
lavinti jusles, norėdami atsiekti tikslaus jų veiklumo, tai
jau gausime vieną fizinės kultūros apraišką. Čia jau yra

280

sąmoningos žmogaus veikmės į jusles, kaipo į kultivuoja-
mąjį objektą, tikslu suteikti joms lyties, atatinkančios
protinio pažinimo reikalui.

Bet užtat pats pažinimas tegali būti laikomas kultūros
apraiška vien aukštesniame. savo tarpsnyje, būtent tame,
kur juslinis pažinimas yra perdirbamas arba kultivuoja-
mas proto galia. Protiniame darbe jau išeina aikštėn vi-
sos kultūrinės veikimo savybės. Veikiamuoju objektu čia
yra ta juslinio pažinimo medžiaga, kuri yra susikrovusi
mūsų psichikoje veikiant nuošaliniam pasauliui į mūsų
prigimtį. Mūsų juslių aparatas yra savo rūšies camera
obscura??, kuri atvaizduoja visa tai, kas pereina per jos
objektyvą. Pats aparatas, kad jis atmuša daiktų atvaiz-
dus, tačiau nepajėgia dar sudaryti fotografijos. Tam rei-
kalingas dar sumanus žmogaus darbas, kuris panaudoja
prigimties dėsnius ir daiktus, kad gautų pagaliau objekty-
vuotų bei pastovių atvaizdų, arba fotografijų. Panašiai yra
ir su Mūsų juslių aparatu. Žmogus sumaniu proto darbu
privalo panaudoti visas šito aparato išgales, kad įsigytų
pagaliau objektyvių bei pastovių atvaizdų, atatinkančių
pasauliui ir jo daiktams. Iš -kur kitur mes jau žinome,
kad tam, kas čia vadinama objektyvuotais ir pastoviais
atvaizdais, protiniame pažinime atatinka pastovios bei ob-
jektyvios sąvokos, arba idėjos. Vadinasi, žmogaus protas
apdirba juslių patiekiamą medžiagą ir apipavidalina ją
lytimis, t. y. sąvokomis, kurios turi atatikti aukščiausioms
tiesos idėjoms. `

Taigi turime, iš vienos pusės, materialinį daiktų pa-
saulį, o iš antros pusės — idealinį sąvokų pasaulį ir kaipo
aukščiausią jų normą — tiesos idėją. Kyla klausimas, kaip
visi šitie dalykai, t. y. realinis daiktų pasaulis, idealinis
sąvokų pasaulis ir tiesos norma, jungiasi tarp savęs vi-
suotinojoje žinijos sistemoje, atsižvelgiant į kultūrinio
veiksmo esmę ir tikslus?— Norėdami rasti jam atsakymą,
turime visų pirma trumpai išsiaiškinti tris klausimus, bū-
tent, kas yra tiesa, koks yra jos santykis su realiniu daik-
tų pasauliu ir, trečia, koks yra jos santykis su idealiniu
sąvokų pasaulių. .

Paprastame gyvenime tiesa reiškia žodžio atatikimą
minčiai. Yra sakoma tiesa, kai žodinė išraiška to, kas kal-
ba, atatinka tikrai jo minčiai. Kai žmogaus žodžiai neata-
tinka jo minčiai, turime netiesą arba net melą, jei ne-
tiesa yra sąmoningai teigiama.— Gilesne prasme tiesa yra
minties atatikimas tikrenybei. Mes turime tiesos, kai tai,

281

ką mes mąstome, atatinka tam, ko yra tikrovėje. Pažinti
tad tiesą reiškia pažinti atatikimo santykis tarp minties ir
tikrenybės. Nesant šito santykio pažinimo, nėra ir tie-
sos.— Bet ir čia dar ne galas tiesos supratimo gilinimui.
Giliausia prasme tiesa yra daikto atatikimas idealiniam
jo tipui, arba pirmavaizdžiui. Daiktas yra tikras, kai jis
yra tuo, kuo jis privalo būti. Pavyzdžiui, sakome, štai
tikras žmogus, ecce homo. Kiekvienas žmogus yra žmo-
gumi, bet ne kiekvienas yra tikru žmogumi, nes ne kiek-
vienas žmogus atatinka idealiniam savo pirmavaizdžiui, ti-
kriau būtų pasakius, ne visi žmonės vienodai nutolsta
nuo savo idealinių tipų. Tuo tarpu daikto neatatikimas
idealiniam jo tipui sudaro jo netikrumą, arba jo buities
melą.

Pirmuoju atveju, kai žodžio tikrumas remiasi atatiki-
mu minčiai, turime moralinę tiesą. Antruoju atveju, kai
minties tikrumas remiasi atatikimu daiktui, turime loginę
tiesą. Trečiuoju atveju, kai daikto tikrumas remiasi ata-
tikimu jo pirmavaizdžiui, turime ontologinę tiesą. Bet
kiekvienu atveju tiesa yra atatikimo santykis tarp dvie-
jų dalykų, ir todėl pažinti tiesą visuomet reiškia pažinti
vieną kurį tokį santykį.

Bendrai sakant, šitas santykis yra dalyko atatikimas
protui: conformitas seu adaeguatio rei et intellectus. No-
rint tiksliai suprasti tiesos esmę, privalu gerai nusima-
nyti, kokio gali būti bendro mato tarp pažinimo objekto
ir pažinimo galios, arba proto, Būtų, pavyzdžiui, klaidinga
drauge su kritiškąja filosofija reikalauti, kad daiktas toks,
kaip jis yra pats savyje, t. y. nepriklausomai nuo mūsų
pažinimo, atatiktų mūsų protui, kurio pagalba mes jį pa-
žįstame. Pažinimas yra savo rūšies santykis, kurio yra tarp
daikto ir pažinimo galios, ir negali būti pažinimo, jei
daiktas nesudaro vienos šito santykio pusės. Bet tuomet
kyla klausimas, kokiu būdu daiktas gali santykiuoti su
mūsų protu, kuris yra nematerialinės prigimties. Į tai ran-
damas tas atsakymas, kad kiekvienas pažinimas, kaipo
pažinimo subjekto ir objekto santykiavimas, tegalimas
vien su sąlyga, kad daiktas turėtų suvokiamąją lytį, kuri
tam tikru būdu galėtų būti šalia jojo, pavyzdžiui, žmo-
gaus prote. Šita suvokiamoji lytis, kuri gali būti šalia
pačio daikto, ir vadinama daikto idėja. Jos santykis su
kitomis mūsų proto sąvokomis ir sudaro loginės tiesos
pagrindą. O kadangi sąvokų jungimas ir skirstymas įvyk-
sta sprendimo veiksmu, tai tiesa tegali būti pažinta tik

282

per spręsmą. Griežtai tad reik pripažinti, kad ten, kur
nėra spręsmo, nėra ir tiesos konstatavimo, Iš to, tarp kit-
ko, plaukia, kad atskirų loginių tiesų gali būti tiek pat,
kiek galima sudaryti atskirų tikrų spręsmų, t. y. nesu-
skaitoma daugybė. Tai, ko yra bendro bei pastovaus vi-
soms loginėms tiesoms, yra žmogaus protas, kuris, pažin-
damas atskiras tiesas, pasilieka visuomet tolygus pats sau.
Jis ir yra subjektyvus vienybės pradas visoms loginėms
tiesoms.

Iš kitos pusės, ontologinių tiesų, žmogaus supratimu,
gali būti tiek pat, kiek ir loginių tiesų, nes žmogui onto-
loginė tiesa remiasi logine tiesa. Jei sakoma apie kokį
nors asmenį, kad tai yra tikras žmogus, tai tuo tik išreiš-
kiama, kad jo būdas atatinka idealiniam žmogaus vaiz-
dui, kuris yra susidaręs mūsų prote kaipo idealinis tipas ir
kuris tegali pretenduoti ant loginės tiesos teisių. Bet kad
įvairūs daiktai galėtų atatikti vienam ir tam pačiam pro-
tui, reik, kad jie turėtų savo prigimtyje kažkokio vieno
jungiamojo prado. Kitaip tariant, kad ontologinės daiktų
tiesos būtų atremtos į objektyvi:s vienybės pradą.

Šitą objektyvios vienybės pradą tegali sudaryti viena
universali esybė, kurioje yra realiai suvienyti visi idealūs
daiktų pirmavaizdžiai. Ogi tobulo realumo, vienumo ir
universalumo atributai kaip tik atatinka pirmutinei visų
daiktų priežasčiai, kuri filosofijoje vadinama absoliutų, o
religijoje — Dievu. Absoliutas yra iš tikro realus, viena-
tinis, visuotinas, t. y. viską apimąs kuriamąja savo galia.
Tiktai ta prasme, kad pasaulis tam tikrame laipsnyje ata-
tinka vieningam savo pirmavaizdžiui, glūdinčiam absoliu-
to esmėje, galima kalbėti apie vienatinę, visuotiną, ne-
kintamą, amžiną tiesą. Ir tokios tiesos tegali būti vien to-
dėl, kad iš tikro yra atatinkanti jos supratimui reali esybė.
Jei atmestume absoliuto buvimą, turėtume paneigti vie-
nos, visuotinos, nekintamos, amžinos tiesos buvimą, o sy-
kiu riedėdami nuosekliai vis žemyn, turėtume iš eilės nuo-
sekliai neigti ontologinių, loginių ir moralinių tiesų pras-
mę. Jei to nedaro tie, kurie neigia absoliuto buvimą, tai
tik todėl, kad sveikas protas neleidžia jiems padaryti nuo-
seklių išvadų iš nesveikų prielaidų.

Mercier, kurio gnoseologija ypatingai remiuosi, šito-
kiu būdu suglaudžia sintetinę tiesos koncepciją, kuri glū-
di šv. Tomo Akviniečio filosofijoje. „Dievas, — sako ji-
sai.— būdamas iš savęs būtina bei amžina esybė, turinti
tobulą intelektą, tobulai pažįsta pats save. Sykiu jis pa-

283

žįsta save ne tik tokiu, koks jis yra savyje, bet ir tokiu,
kiek jis gali būti atvaizduojamas, kad ir netobulai, apri-
botose esybėse, kurių jis gali kurti. Visi daiktai, kuriuos
Dievas laisvai leidžia į pasaulį, yra sudaromi pagal dieviš-
kųjų idėjų pirmavaizdžius, panašiai kaip kad meno kūri-
nys yra realizuojamas pagal idealą, kurį dailininkas susi-
daro apie būsimąjį savo veikalą. — Todėl visi sukurti
daiktai atatinka amžinajai idėjai, kurią Dievas susidaro
apie jų prigimtį: šitas jų atatikimas yra jų tiesa; jinai yra
daiktams esminė ir todėl nekintama. Tiesa, kylanti iš žmo-
giškojo pažinimo, tėra vien atspindys tiesos, kurią Die-
vas yra įdiegęs savo padarams.— Taigi iš aukšto apžvel-
giant visuotinąją pasaulio tvarką bus vietoje pasakyta,
kad tiesa visų pirma glūdi dieviškajame intelekte, kuris
nuo amžių yra suvokęs savo kūrinių idėjas.— Paskui tie-
sa priklauso daiktams, kiek jie yra realizuoti atatinka-
mybėje su amžinuoju jų pirmavaizdžiu — Nuo daiktų tie-
sa pagaliau pereina į žmogaus pažintis, kai šitos pasta-
rosios atvaizdina daiktus tokius, kokiais jie yra“ (Traitė
élémentaire de philosophie .— T, 1.— P. 414—415).

Iš šitos sintetinės koncepcijos apie tiesą pasirodo, kad
pažinimo tvarkoje žmogus, išeidamas iš patirties, eina nuo
loginės prie ontologinės tiesos ir pagaliau prieina prie
idealinių pirmavaizdžių pasaulio, kuris glūdi kuriamaja-
me absoliuto intelekte, ir kad šita tvarka iš tikrųjų yra
grįžtamasis vyksmas atžvilgiu į ontologinę tvarką, kuria
ėjo pasaulio atsiradimas. Jei pasaulio kilmėje nebūtų bu-
vę tam tikro loginio nuoseklumo, tai ir pažinime negalėtų
būti atatinkamo nuoseklumo, ir tuomet apie protinį paži-
nimą negalėtų būti jokios kalbos. Tuo tarpu dalykas sa-
vaime aiškėja sustačius greta loginę pažinimo ir onto-
loginę buvimo tvarkas. Pasaulio daiktai substancialinėmis
savo lytimis yra realizuotos kuriamojo intelekto idėjos,
Ogi mūsų pažinimo idėjos, arba sąvokos, yra derealizuo-
tos mūsų proto galia lytys. Mūsų protas, taip sakant, de-
šifruoja substancialines pasaulio lytis ir paskaito jose ku-
riamojo dieviškojo intelekto idėjas, kurios suteikia mūsų
pažinimui giliausios prasmės ir stato jam galutinąjį tikslą.

Ir iš tikro, kas gali būti galutinuoju žinijos tikslu, jei
ne pilnutinis tiesos pažinimas? Bet dabar jau mes žinome,
kas yra pažinti tiesą ištisai. Nepakanka, kad žodinė iš-
raiška atatiktų mūsų minčiai, —tai tik moralinė tiesa. Ne-
pakanka, kad mūsų mintis atatiktų tikrenybei,— tai tik 10-
ginė tiesa. Reik eiti dar toliau ir pažinti daiktų atatikimą

284

idealiniams jų pirmavaizdžiams, vadinasi, pažinti daiktai
ne tik tokiais, kokiais jie yra, bet ir tokiais, kokiais jie
privalo būti. Šitame giliausiame tiesos supratime glūdi
giliausioji kultūringos žinijos prasmė, nes šitame punkte
įvyksta organingas sąryšis tarp žinijos, iš vienos pusės,
ir doros ir meno, iš antros pusės. Tik pažinęs tikrąjį pa-
saulio pirmavaizdį, žmogus gali vykdyti tiek pasaulio, kiek
ir savo atžvilgiu dorinius savo uždavinius. Giliausiąja
prasme tiesą sudaro atatikimo laipsnis tarp realinio pa-
saulio ir idealinių pirmavaizdžių, glūdinčių dieviškojoje
išmintyje. Kaip pamatysime toliau, dorai ir menui tenka
tobulinti šitas atatikimo laipsnis doriniu veikimu ir dailią-
ja kūryba. .

Taigi žinija pasako mums ne tik tai, kas yra, bet ir tai,
kas privalo būti. Kai mes einame nuo juslinės patirties
prie sąvokos, mes patiriame, kas yra; ogi kai mes einame
nuo idėjos prie pirmavaizdžio, arba idealo, mes suvo-
kiame tai, kas privalo būti. Pirmoji kelio dalis sudaro ab-
strakcijos, arba atotraukos, tarpsnį; antroji kelio dalis su-
daro integracijos, arba atstatymo pilnatvėje, tarpsnį. Jei
pagal žmogaus idėją sprendžiame apie tai, koks privalo
būti žmogus pagal idealią savo prigimtį, tai susidarome
žmogaus idealą, arba integruojame žmogaus idėją, atsta-
tome maždaug tobuloje pilnatvėje. Tokiu būdu abstrakci-
jos ir integracijos keliu dešifruojame pasaulyje glūdintį
dieviškąjį planą. Tai galima todėl, kad, tariant Trande-
lenburgo žodžiais, „panašiai kaip iš poezijos kalba poeto
dvasia, taip per pasaulį byloja Dievas“ (Logische Untersu-
chungen *. — T. 2. — S. 456). -

Imant dabar žmogiškąjį pažinimą kultūrinio veiksmo
atžvilgiu, reik konstatuoti, kad pažinimas tampa kultūri-
niu veiksmu sulig tuo momentu, kai juslinėje patirtyje
žmogaus protas. paskaito įvystytą joje idėją. Žmogaus pro-
tas, taip sakant, skelia iš patiriamosios medžiagos tiesos,
kaip kad skiltuvų galima skelti ugnies iš titnago. Sykių
protas peršviečia tamsią patiriamąją medžiagą, ją, taip sa-
kant, apipavidalina sąvokomis, kurios galutinoje sąskai-
toje kaipo integruotos, arba atstatytos tobuloje pilnatvė-
je, idėjos mažiau ar daugiau atatinka dieviškiesiems pir-
mMavaizdžiams. Šitame patirtinės medžiagos apdirbime
glūdi jau aiškus kultūrinis veikimas, turįs savyje visus
kultūrinio veiksmo pradus. Apdirbdamas patiriamąją jusli-
nę medžiagą, protas lavinasi, t. y. susidaro intelektualinė
kultūra, kurios-išdavoje išsivysto objektyvuota žinija. Bus

285

irgi ne pro šalį pažymėjus, kad vienintelis tikras pažini-
mo metodas, t. y. protu apdirbamo patyrimo metodas, turi
savyje visas kultūrinio veiksmo savybes.

Anąkart buvau pradėjęs tyrinėti žinijos klausimą, kiek
ji yra kultūros apraiška, Tarp kitko, buvo trumpai aiš-
kinta, kas yra tiesa, koks yra jos santykis su realiniu ir
idealiniu pasauliu. Tiesa, kaip sakyta, yra atatikimo san-
tykis tarp proto ir daikto: adaeguatio rei et intellectus.
Nekalbant apie tai, kad tiesa gali būti imama moraliniu
atžvilgiu kaipo žodžio atatikimas minčiai, tiesa esti loginė
ir ontologinė. Loginė tiesa yra minties atatikimas tikreny-
bei. Ontologinė tiesa yra daikto atatikimas idealiniam jo
tipui. Loginės tiesos pažinimas pasako mums tai, kas yra.
Ontologinės tiesos pažinimas pasako mums tai, kas priva-
lo būti. Mes patiriame tai, kas yra, kai einame nuo jus-
linės patirties prie sąvokos. Ogi kai mes einame nuo są-
vokos, arba idėjos, prie daikto pirmavaizdžio, arba idealo,
mes patiriame tai, kas privalo būti. Pirmasis kelio tarpsnis
yra ne kas kita kaip abstrakcija, arba atotrauka. Antra-
sis kelio tarpsnis yra ne kas kita kaip integracija, arba
atstatymas daikto tobuloje pilnatvėje. Taip abstrakcijos
keliu susidarome žmogaus sąvoką; vadinasi, patirtyje apie
žmogų įžvelgiame žmogaus idėją. Jei paskiau pagal žmo-
gaus idėją sprendžiame apie tai, koks privalo būti žmo-
gus idealia savo prigimtimi, tai susidarome žmogaus ide-
alą, integruojame jo idėją, arba atstatome pilnatvėje to-
bulą žmogaus esmę.

Ėjimas nuo idėjos prie idealo yra galimas todėl, kad
daiktų lytys yra realizuotos kuriamojo intelekto idėjos,
ir kad, iš kitos pusės, žmogaus proto idėjos yra dereali-
zuotos daiktų lytys. Derealizuodami, arba nugamtindami,
daiktų lytis, mes paskaitome realizuotas juose idėjas, ku-
rios leidžia irgi mums spręsti šį tą apie kuriamuosius pir-
mavaizdžius. Kaip mūsų idėjos yra, kad ir silpnas, vis dėl-
to kuriamųjų idėjų atspindys, tai mūsų idealai yra, kad ir
"RES M dėlto kuriamųjų pirmavaizdžių atspindžiai

2

Šitame patirtinės medžiagos apdirbime glūdi jau aiš-
kus kultūrinis veikimas, turįs savyje visus kultūrinio vei-
ksmo pradus. Veikiąs subjektas yra žmogus, besinaudojąs
proto galia. Patiriamoji medžiaga yra veikiamasis intelek-
tualinio kultūrinio veiksmo objektas. Suėmimas šitos me-
džiagos pro protines suvokiamąsias lytis yra šitos medžia-
gos apipavidalinimas, arba apdirbimas. Pagaliau šitas api-

286

pavidalinimas įvyksta su pagalba protinių lyčių, kurios
vadinamos sąvokomis ir kurios galutinoje sąskaitoje ata-
tinka aukštesnėms dieviškosioms idėjoms, arba pirmavaiz-
džiams,

Savaime aišku, kad pažinimas ir jo organizuotas reiš-
kimasis žinijoje priklauso prie intelektualinės kultūros,
Pažymėsiu dar čia, kad šita kultūra gali būti imama sub-
jektyviniu ir objektyviniu atžvilgiu. Jei yra lavinamas
žmogaus protas kaipo pažinimo galia, turime intelektua-
linę kultūrą subjektyvine prasme. Čia jau kultūrinio vei-
ksmo objektu yra žmogaus protas kaipo pažinimo galia.
Lavinimo vyksme ji apipavidalinama nusiteikimais, kurie
atatinka tiesos reikalui, Jei yra įgijamos naujos pažintys
ir organizuojamos mokslo priemonėmis kaipo objektyvuo-
ta žinija, turime intelektualinę kultūrą objektyvine pras-
me. Be to, kas buvo pasakyta apie protu apdirbamą paty-
rimą, čia dar prisideda atskirų pažinčių organizavimas į
platesnes sistemas. Čia jau įvyksta atskirų pažinčių api-
pavidalinimas vienybės lytimis, kurios, sueidamos į su-
derintą visuotinąją žinijos sistemą, turi atatikti galutinai
vienų vienai — amžinai ir nekintamai dieviškojo intelekto
tiesai. Tuo ir baigiu savo trumpas pastabas apie žmogaus
žiniją kaipo intelektualinės kultūros išdavą.

3. Dora

Toliau man išpuola kalbėti apie dorą kultūrinio veik-
smo atžvilgiu — Šituo atžvilgiu yra natūralus perėjimas
nuo žinijos prie doros. Ta aplinkybė, kad žinija galutino-
je sąskaitoje sako mums ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas
privalo būti, ankštai riša ją su dora, kurios uždaviniu yra
vykdyti valios pastangomis tai, ką protas pripažįsta pri-
valomu dalyku. Iš faktinos žmogaus prigimties galima pa-
daryti išvadą apie idealinį žmogaus paskyrimą, nes paži-
nus prigimtąjį doros dėsnį (lex naturalis), galima mažiau
ar daugiau pažinti amžinasis dėsnis (lex aeterna), kuris
yra aukščiausia doros norma.

Apie dorą gali kilti maždaug tie patys klausimai, kokie
buvo statyti apie žiniją, būtent kas sudaro giliausią do-
ros esmę, kokia prasme dora yra kultūrinio veikimo lytis
ir kokios pagrindinės reikšmės dora turi kultūrinei žmo-
gaus pažangai.

Jei žinija yra proto galia realizuojama sistema, tai do-
ra atatinkamai yra valios galia realizuojama gėrio siste-
ma. Yra taip pat analogijos tarp tiesos ir gėrio sąvokų.

287

Tiesa, kaip žinome, yra atitikimo santykis tarp daikto ir
proto, arba proto atatikimas tikrenybei, t. y. tam, kas yra.
Dorinis gėris yra valios atatikimas tam, kas privalo būti,
arba prigimtajam dėsniui. Kai kalbama apie valios nusi-
statymą prigimtuoju dėsniu, aiškus dalykas, šitas dėsnis
čia nereiškia būtino gamtos dėsnio, kuriam yra palenktas
visas materialinis pasaulis. Materialinis gamtos dėsnis ap-
reiškia būtiną ir todėl faktiną substancialinių jos lyčių
santykiavimą; tuo tarpu doros tvarkoje prigimtasis dėsnis
reiškia privalomą prigimtųjų būtybių atatikimą jų idealiai
prigimčiai, arba pirmavaizdžiams. Pereitą kartą buvo net
sakyta, kad giliausia prasme tiesa yra daikto atatikimas
idealinei savo prigimčiai, arba pirmavaizdžiui, ir kad šitaip
suprantama tiesa vadinama ontologine. Dabar pasirodo,
kad ontologinė tiesa ir yra mūsų veikimui norma, kadan--
gi ji apreiškia prigimtąjį doros dėsnį, arba integracijos
keliu eina nuo to, kas yra, prie to, kas Le būti. Jei
žmogus negalėtų suvokti ontologinės tiesos, t. y. daikto
atatikimo santykio su idealine jo prigimtimi, arba pirma-
vaizdžiu, jis negalėtų taip pat turėti moralinės prievolės
viena vykdyti, kita vengti. Tuo tarpu ontologinės tiesos
pažinimas nurodo žmogui jo normą ir sykiu prievolę ata-
tinkamai elgtis savo „gyvenime bei veikime. Šituo atžvil-
giu, bendrai tariant, žmogaus normaliu, arba idealiniu, už-
daviniu yra realizavimas idealinės savo prigimties, arba
pirmavaizdžio, faktiname savo gyvenime bei veikime.

Dorinio veikimo norma, aiškus dalykas, yra surišta su
idealiniu žmogaus gyvenimo tikslu. Tikslas apskritai yra
tai, ko dėlei kas nors įvyksta: id cuius gratia aliquid fit.
Nenuostabu todėl, kad pagal savo tikslą būtybė įgauna ir
savaimingos linkmės į jįjį. Tuo ir reiškiasi prigimtoji jos
linkmė ir sykių laiduoja jai laimę, kai tikslas bus atsiek-
tas. Jei galutinas būtybės tikslas neatatiktų prigimtajai
jos linkmei, jis negalėtų padaryti jos laimingos. Todėl ir
galutinas žmogaus tikslas yra tai, kas gali pilnai patenkin-
ti prigimtąją jos linkmę. Jis yra žmogui gėrybė, kuri turi
išskirti iš jo gyvenimo visa, kas yra netobula, ir patiekti
visa, kas atatinka idealios jo prigimties reikalavimams.
Kitaip tariant, pilnutinė žmogaus laimė glūdi viEBiajasae
galutinojo jo tikslo įvykdyme.

Turint tačiau supratimą apie faktinos padėties ir nor-
mos skirtumą, reik visuomet skirti faktinoji žmogaus pri-
gimtis ir faktinieji jos tikslai nuo idealinės jo prigimties
ir idealinių jo tikslų. Faktinai vieno kurio žmogaus pri-

288

gimčiai gali būti įgimtas paveldėjimo keliu, pavyzdžiui,
polinkis į girtybę; ogi šito polinkio išvystymas ir paten-
kinimas tam tikra gėrybe (o gėrybė ji jam yra, kadangi
jis jos pageidauja) gali sudaryti jam tam tikro malonu-
mo. Bet šitas faktinas atskiro žmogaus prigimties polinkis
negali atatikti idealinei žmogaus prigimčiai ir net yra jai
priešingas. Todėl dora uždeda jam prievolės kovoti su
panašiais polinkiais, užstelbti juos ir galutinai išrauti su
šaknimis iš faktinos savo prigimties.

Bet nekalbant jau apie polinkius, griežtai priešingus
idealinei žmogaus prigimčiai, nesunku pastebėti, kad žmo-
gaus gyvenimas prigimtojo materialinio pasaulio aplin-
kybėse turi savyje visą eilę netobulybių, kurios negali
atatikti idealiniam žmogaus pirmavaizdžiui. Protinga, lais-
va ir nemirtinga žmogaus siela substancialiniu būdu yra
sujungta su kūnu, kuris negyvuoja vienais tik proto nu-
rodymais, nėra laisvas nuo materialinių pasaulio dėsnių
ir todėl nėra nemirtingas. Gyvuodamas erdvėje ir laike
pagal priežastingumo dėsnius, jis gimsta, auga, minta,
vysta ir pagaliau ra kaip ir kitos materialinio pasaulio
būtybės, pavyzdžiui, augmens arba gyvuliai. Žodžiu ta-
riant, tarp žmogaus sielos ir kūno savybių yra tam tikro
priešingumo, kuris sudaro žmogaus gyvenime pagrindinę
tragediją.

Taigi nesunku įsitikrinti, kad žmogaus kūno savybės,
kad ir normaliame kūno stovyje, negali sudaryti idealinės
žmogaus prigimties savybių, nes jos yra jau tam tikro
priešingumo stovyje atžvilgiu į dvasinę, protingą ir lais-
vą, žmogaus esmę. Šita žmogaus esmė, apsireikšdama žmo-
gaus būtybėje kaipo substancialinė lytis, yra, kaip žino-
me, vienybės, buvimo, veikimo ir tikslingumo pradas. To-
dėl žmogui yra visai prigimta ne tik palenkti kūno gyve-
nimas sielos valdžiai, bet dargi keisti jis pagal dvasinę
savo esmę. Todėl žmogus negali laikyti idealiu stoviu ma-
terialines savo buvimo sąlygas šiame pasaulyje. Bet sykiu
būtų netikslinga, jei žmogus matytų savo galutinąjį tikslą
ir visiškąją laimę persiskyrime su kūnu, kuris sudaro vieną
substancialinės jo vienybės dalį. Dera todėl padaryti iš-
vadą, kad idealinė žmozaus prigimtis, arba jo pirmavaiz-
dis, numato tokį žmogaus kūno ir sielos stovį, kur juodu
nustoja tragingo savo priešingumo ir patenkina visiškai
žmogaus laimės troškimą.

Tokiu būdu idealinis žmogaus pirmavaizdis apima tiek
žmogaus sielą, kiek ir kūną, nors, aiškus dalykas, kaipo

19. S. Šalkauskis 289

idealus, arba tobulas, šitas pirmavaizdis skiriasi visu dan-
gumi nuo to, koks yra žmogus tikrovėje. Atsiminkime tik,
kad šitas idealinis pirmavaizdis galutinoje sąskaitoje yra
ne kas kita, kaip dieviškoji idėja, pagal kurią žmogus yra
sukurtas. Tarp žmogaus idealinio pirmavaizdžio ir faktinos
žmogaus prigimties būtų pilno atatikimo, jei pasaulyje, kur
žmogui tenka gyventi, ir pačiame žmoguje nebūtų blo-
gio, kuris yra įsiskverbęs ir į pasaulį, ir į žmogų, kadangi
ir pasaulis, ir žmogus yra nukrypusiu nuo pirmykščio sa-
vo tobulumo, t. y. atskilusiu nuo pirmavaizdžio, glūdin-
čio dieviškojoje esmėje. Nustatyti atatikimą tarp savo
būtybės ir dieviškojo savo pirmavaizdžio ir atsiekti tame
savo tobulumą ir tuo pačiu rasti šitame tobulume pilną
savo laimę — štai pagrindinis bendras dorinis žmogaus
gyvenimo uždavinys.

Sulig tuo mūsų veiksmai yra geri ar blogi pagal tai,
ar jie atatinka, ar priešinasi šitam bendram žmogaus už-
daviniui sutapti su dieviškuoju mūsų pirmavaizdžiu. To-
dėl tai, kas apsprendžia dorinio mūsų elgimosi gerumą,
yra atatikimas galutinajam protingos mūsų prigimties tik-
slui. Ogi dorinė mūsų prievolė skatina mus laisvai nusta-
tyti daryti gera šita prasme ir vengti bloga, kaipo gėrio
priešginybę.

Dorinė prievolė remiasi doriniu dėsniu, kuris pasižy-
mi privalomumu. Žmogui dorinių dėsniu, pavyzdžiui, yra
eiti prie savo galutinojo tikslo, kad ten rastų tobulą savo
laimę. Tačiau šis dėsnis neturi, kaip sakyta, tokio būtinu-
mo, kokiu, pavyzdžiui, pasižymi fiziniai gamtos dėsniai.
Įvyksta tai todėl, kad gamtos tikslingumas reiškiasi būti-
nai pagal iš anksto nustatytą planą, tuo tarpu kad žmo-
gaus tikslingumas jo paties vykdomas laisvu nusistaty-
mu. Vis dėlto dorinis dėsnis yra vadinamas prigimtuoju
dėsniu, kaipo prigimtasis amžinojo dėsnio atspindys. Tarp
prigimtojo ir amžinojo dėsnio yra panašaus skirtumo, ko-
kio kad yra tarp prigimtosios žmogaus idėjos ir dieviško-
jo pirmavaizdžio. Kaip žmogaus idėja yra dalinis dieviš-
kosios idėjos atvaizdas, taip lygiai prigimtasis doros dės-
nis, taip ar šiaip, atvaizdina ir vykdo amžinąji dėsnį.

Kadangi scientia Dei est causa rerum, vadinasi, Dievo
žinojimas yra daiktų priežastis, tai amžinuoju dėsniu yra
būdas, kuriuo Dievas suvokia savo kūrinių esmę, tikslą ir
jų veikimo priemones. „Lex aeterna,— sako Tomas Ak-
vinietis, — nihil aliud est quam ratio divinae sapientiae
secundum quod est directiva omnium actum et motio-

290

num", vadinasi, amžinasis dėsnis yra ne kas kita, kaip
dieviškosios išminties motyvas, dėl kurio ji yra visų vei-
ksmų bei vyksmų norma, Ogi šito amžinojo dėsnio išraiš-
ka protingose bei laisvose būtybėse sudaro prigimtąjį
dėsnį. „Lex naturalis— sako šv. Tomas,— nihil aliud est
guam participatio legis aeternae in rationali creatura“,
vadinasi, prigimtasis dėsnis yra ne kas kita, kaip amžinojo
dėsnio pasireiškimas protingoje būtybėje. Faktinai žodis
participatio čia išreiškia atatikimo dalį tarp prigimtosios ir
antgamtinės tvarkos.

Iš to, kas pasakyta, pakankamai yra jau paaiškėję, kad
dora iš esmės stengiasi veikti į faktinąją žmogaus pri-
gimti tikslu apipavidalinti ją lytimi, atatinkančia aukštęs-
nei jos idėjai, arba idealiniam jos pirmavaizdžiui. Čia jau
turime visus kultūrinio veiksmo pradus. Veikiančiuoju
subjektu čia, kaip ir kituose kultūriniuose veiksmuose,
yra pats žmogus, kuris kalbamuoju atsitikimu ypatingai
naudojasi savo valios galia. Veikiamuoju objektu čia yra
faktinoji žmogaus prigimtis, kuri turi būti suvaldyta ir
vadovaujama protingai nusistačiusios valios veiksmais.
Faktinoji žmogaus prigimtis yra čia apipavidalinama lyti-
mis, kuriomis čia yra pastovūs nusiteikimai, vadinami
dorybėmis. Pagaliau šitos dorinės lytys turi atatikti euk-
štesnėms idėjoms, kokiomis yra amžinieji dorinės prigim-
ties pirmavaizdžiai. Šitaip suprantama dora sudaro vie-
ną iš pagrindinių kultūrinio veikimo lyčių.

Pažymėsiu dar čia, kad šitaip suprantama dora gali
būti imama nepriklausomai nuo antgamtinio apreiškimo,
kuris tam tikrais atvejais atremia dorą į pozityviosios
religijos reikalavimus. Ten, kur dora nesurišta su pozi-
tyviosios religijos reikalavimais, gali būti kalbos apie pri-
gimtąją dorą, kuri yra todėl ne religijos, bet kultūros ap-
raiška. Doroje, kaip matėme, veikiamuoju objektu yra
faktinoji žmogaus prigimtis. Valios galia šita faktinoji žmo-
gaus prigimtis privalo būti valdoma ir vadovaujama pagal
reikalavimus, kurių stato idealinis jos tipas, arba pirma-,
vaizdis. Idealinį kurio dalyko tipą, arba pirmavaizdį, žmo-
gus susidaro prigimtojo pažinimo tvarkoje pagal idėjas,
kurias jis suvokia besidomėdamas konkretiniais tam ti-
kros rūšies individais.

Minties atatikimas tikrenybei, kaip žinome, sudaro 10-
ginę tiesą. Remdamiesi logine tiesa, mes susidarome ide-
alinio tipo supratimą ir sprendžiame apie daikto jam ata-
tikimo laipsnį, arba apie ontologinę jo tiesą. Išeina tad,

291

prie oniologinės tiesos mes prieiname per loginės tiesos
pažinimą, nors buvimo tvarkoje ontologinė tiesa yra ank-
stybesnė už loginę tiesą ir net yra priežastimi, kodėl
gali būti kalbos apie loginę tiesą. Jei koks nors daiktas
nustotų visiškai atatikimo savo pirmavaizdžiui, jis tuo
pačių nustotų ir viso pozityvaus savo turinio ir todėl ne-
galėtų būti jokio atatikimo tarp jo ir mūsų proto minties,
Jis faktinai pasidarytų visai neprieinamas mūsų pažini-
mui ir būtent todėl, kad virstų gryna niekybe, kuri neturi
jokio pozityvaus turinio.

Užtat eidamas idealine protinio pažinimo tvarka, žmo-
gus pereina nuo loginės prie ontologinės tiesos. Pavyz-
džiui, laukinis žmogus susidaro sąvoką apie idealinį žmo-
gaus tipą. Šitas žmogaus idealo supratimas gali būti labai
netobulas ir žymiai skirtis pas jį nuo žmogaus amžinojo
pirmavaizdžio, glūdinčio Dievo esmėje. Vis dėlto jis bus
kriterijumi, pagal kurį laukinis žmogus spręs apie ontolo-
gine savo tiesą, t. y. apie atatikimo laipsnį tarp faktinos
savo vertės ir idealinio savo pirmavaizdžio,

Ontologinės tiesos pažinimas, kai klausimas liečia patį
žmogų, glūdi jau sąžinės pagrinde, nes sąžinė ir sprendžia
apie žmogaus veiksmo atatikimą ar neatatikimą idealinei
žmogaus prigimčiai. Sąžinė gali suklysti apie šitą idealinę
žmogaus prigimtį, bet vis dėlto jos įsakymas pasilieka
privalomas subjektyvine prasme kaipo formalinė išraiš-
ka prigimtojo doros dėsnio, kuris savo ruožtu turėtų rem-
tis amžinuoju dėsniu.— Išeina tad, kad dorinis veiksmas
net tuomet, kai jis remiasi klaidingai suprasta ontologine
tiesa, visuomet lieka kultūros apraiška, kadangi jis sten-
giasi apipavidalinti žmogaus prigimtį lytimi, atatinkan-
čia aukštesnei idėjai. Jei dėl šitos aukštesnės idėjos klys-
tama, tai dora teturi vien subjektyvinės vertės, nors ob-
jektyviu atžvilgiu gali būti net kenksminga.

Taigi dora yra toji kultūros lytis, kuri reiškiasi la-
biausiai valios galia ir stengiasi nustatyti atatikimo san-
tykį tarp Žmogaus gyvenimo bei veikimo ir idealinės jo
prigimties. Kiek dora sudaro žmoguje pastovių dorinių
nusiteikimų, arba dorybių, turime dorinę, arba etinę kul-
tūrą subjektyvine prasme. Kiek dora pasireiškia išvirši-
niu būdu organizuojant žmogaus gyvenimą bei veikimą,
jo santykiuose su gamta, žmogumi ir Dievu, turime dori-
nę, arba etinę, kultūrą objektyvine prasme. Dora, objek-
tyvuota ūkyje santykiuose su gamta, visuomenėje santy-
kiuose su žmonėmis ir religijoje santykiuose su Dievu, yra

292

jau civilizacijos sudedamoji dalis ir šita prasme gali būtž
pavadinta dorovės vardu. Tokiu būdu dora reiškia la-
biau subjektyvinę etinės kultūros pusę, tuo tarpu kad do-
rovė reiškia labiau objektyvinę šitos kultūros pusę.
Pagaliau tenka pastebėti, kad prie kultūrinių žmogaus
uždavinių priklauso ne tik tobulinimas atatikimo santykio
tarp faktinos žmogaus prigimties ir idealinio jo tipo, bet ir
atatikimo santykio tarp materialinių pasaulio daiktų ir
jų idealinių tipų, arba pirmavaizdžių. Juk žmogaus pa-
šaukimu yra vykdyti laisvai ir sąmoningai tą gamtos pa-
saulio tikslingumą, kuris nesąmoningai ir būtinai jame
reiškiasi. Kiekvienas pasaulio daiktas, palenktas būtiniems
pasaulio dėsniams, realizuoja prigimtą sau tipą tik tiek,
kiek tai leidžia netobulas pasaulio tikslingumas. Žmogus
papildo išvidinį gamtos tikslingumą išviršiniu kultūros tik-
slingumu, Kiek jis šitą aukštesnį tikslingumą vykdo savo
būtybėje, turime dorą, privalomą jam pačiam, nes doroje
sueina galutinai krūvon ir žmogaus buvimo tikslingumas.
ir tobulumas, ir laimingumas, Bet žmogus gali realizuoti
aukštesnį tikslingumą ir nuošaliniuose gamtos pasaulio
daiktuose. Tai jau įvyksta meno, ir ypač dailiojo meno,
priemonėmis. Tokiu būdu pasirodo, kad menas yra pa-
šauktas papildyti dvi nusakytas jau kultūros lytis: žini-
ją ir dorą. Bet apie tai teks man jau kalbėti kitą kartą.

4. Menas

Iš visų pagrindinių kultūros lyčių menas skaidriau-
siai apreiškia kultūros esmę: jis ne tik kultivuoja, arba
estetina, žmogaus prigimtį, bet dargi išeina aikštėn išvir-
šiniu būdu savo kūriniuose. Nei žinijos tiesa, nei doros
gėris neapsireiškia mums tokiu regimu būdu, kokiu kad
apsireiškia meno grožis: ir tiesa, ir gėris lieka, taip sa-
kant, dvasinės mūsų esybės gelmėse. Net tiesos ir gėrio
objektyvacija civilizacijos lytyse, pavyzdžiui, surašytuose
veikaluose ir visuomenės dorovėje, yra regima netiesio-
giniu būdu, bet tik tuo, kas yra pripuolamai surišta su
žinijos ir doros esme. Surašytas mokslo veikalas gali būti
iš tikro tiesos įrankiu, kai žmogaus dvasia paskaito sim-
bolinius jo ženklus ir nusistato atatikimo santykiu su ti-
krove. Bet negalima pasakyti, kad išviršinė pačio veikalo
išvaizda reikštų šitą atatikimo santykį tiesioginiu būdu.
Mokslo veikalas, objektyvuotas civilizacijos priemonė-
mis, yra sutartasis instrumentalinis ženklas ir nėra todėl

293

tiesai prigimtoji ir formalinė išraiška. Tikra intelektuali-
nės kultūros lytis yra paslėpta nuo žmonių akių žmogaus
dvasios gelmėse. Tai yra visų pirma intelektualiniai žmo-
gaus nusiteikimai, atatinką tiesos reikalui ir laimimi lavi-
nimosi darbu. Paskui kultūrinis veiksmas reiškiasi pačia-
me pažinime, kai žmogaus protas, naudodamasis savo
intelektualinėmis išgalėmis, paskaito tamsioje juslinio pa-
tyrimo medžiagoje glūdinčias potencialiai idėjas. Čia įvyk-
sta tipingas intelektualinės kultūros veiksmas, kai protas
tarsi apipavidalina juslinį patyrimą lytimis, atatinkančio-
mis aukštesnėms tiesos idėjoms, kuriomis yra kuriamieji
dieviškojo intelekto pirmavaizdžiai. Intelektualinės gi kul-
tūros objektyvacijoje, kuria, pavyzdžiui, yra mokslo raši-
nys, yra apdirbamas nuošalinis daiktas sutartuoju simbo-
liniu būdu, kuris tik pripuolamai dėl sutarimo atatinka
tam tikroms mokslo pažintims. Negali būti abejojimo, kad
mokslo veikalo rašymas yra kultūrinis veiksmas, bet pats
veikalas yra intelektualinės kultūros apraiška ne tuo, kaip
jis išrodo, bet tuo, ką jis simbolizuoja. Ogi tai, ką jis
simbolizuoja, pasilieka visuomet žmogaus dvasios gelmėse.

Panašiai yra ir su dorine kultūra. Dorine kultūra žmo-

gus stengiasi apipavidalinti savo faktinąją prigimtį lyti-
mis, arba nusiteikimais, atatinkančiais galutinoje sąskaito-
je amžinajam dieviškosios valios dėsniui. Kitaip tariant,
doros veiksmais yra kultūriniu būdu realizuojama ontolo-
ginė žmogaus asmens tiesa, t. y. jo atatikimas idealiniam
savo tipui, glūdinčiam galutinoje sąskaitoje dieviškojoje
esmėje. Nei dorinis žmogaus asmens nusiteikimas, nei do-
Tinis etinės kultūros veiksmas nėra regimas tiesioginiu
būdu. Žmogaus išvaizdoje arba jo elgsenoje galime pa-
skaityti tam tikrą dorinių nusiteikimų ir veiksmų išraiš-
ką, bet šita išraiška nėra dar iš savo esmės pačio gėrio
apsireiškimas, kaip kad mokslo veikalas nėra dar pats
per save tiesos išraiška. Net objektyvuota civilizacijos Įy-
tyse visuomenės dorovė, besireiškiant jos įpročiuose,
juridinėje santvarkoje, socialiniame gyvenime ir kitose vi-
suomeninio gyvenimo apraiškose, nėra dar tiesioginė iš-
raiška doriniam gerumui, kuris žmogui yra valios atatiki-
mas idealiniam jo tipui.

Nei tiesa, nei gėris negali apsireikšti visai regimu bū-
du žinijoje ir doroje todėl, kad vienintelis regimas idea-
linio prado apsireiškimas tegalimas grožio lytyje. Žinija
konstatuoja idealinį pradą kaipo idėją abstrakcijos, arba
atotraukos, keliu ir dargi pakelia šitą pradą į idealo laip-

294

snį integracijos būdu, t. y. idėjos atstatymu pirmavaizdžio
pilnatvėje, Dora realizuoja idealinį žmogaus tipą, arba
pirmavaizdį, faktinoje žmogaus prigimtyje. Ir vienas tik
menas pajėgia realizuoti idealinį pradą materialiniuose
daiktuose kaipo jų idealinius tipus, galinčius bent tam
tikrame laipsnyje regimai apsireikšti žmogaus patiriama-
jam sugebėjimui. Tokiu būdu, šalia žinijos ir doros, me-
nas yra trečioji kultūrinės kūrybos lytis, kuri yra pašauk-
ta tarnauti tam, ko pirmi dvi lytys atlikti negali. Sąryšy-
je su šituo bendru konstatavimu ir tenka bent trumpai
panagrinėti trys klausimai: 1. kas yra grožis, 2. kas yra
dailusis menas ir 3. kokia prasme dailusis menas yra kul-
tūros lytis?

Atsakyti trumpai į klausimą, kas yra grožis, nėra leng-
va, nes apskritai grožio problema priklauso filosofijoje
prie sunkiausių problemų. Kalbant tad labai trumpai apie
grožio esmę kultūros filosofijoje, reik suponuoti, kad ši-
ta problema kur kitur yra plačiau ir kritingiau tyrinėja-
ma. Man tenka tai daryti, iš vienos pusės, per enciklope-
dinę estetinių problemų ir pakraipų apžvalgą filosofijos
įvadoje ir, iš antros pusės, toje pedagogikos dalyje, kuri
yra vadinama estetinimo mokslu, arba teorija.

Iš filosofijos įvados galima jau buvo patirti, kad tiek
grožio, kiek ir dailiojo meno problemos teisingai tegali
būti išsprendžiamos vien tada, kai yra suvedamos į sin-
tezę subjektyvinė ir objektyvinė klausimo pusės. Taip,
kai grožis yra aptariamas pagal veikmę, kurią jis daro
į mus, yra imama į atžvilgį subjektyvinė grožio pusė.
Kai, atvirkščiai, grožis yra aptariamas pagal ypatybes
daiktų, kurie veikia į mus, imama į atžvilgi objektyvinė
grožio pusė. Senovės laikai buvo linkę spręsti apie grožį
vien iš objektyvinės pusės; mūsų laikai, paskendę psi-
chologizme ir reliatyvizme, yra linkę dažnai žiūrėti į gro-
žį iš subjektyvinės pusės, Integralinis aristoteliškosios to-
miškosios filosofijos sintetizmas stengiasi pastatyti sub-
jektyvinę ir objektyvinę grožio problemos puses į prie-
žastingo atatikimo sąryšį.

Einant šita pakraipa, visų pirma negalima nepripažinti
grožiui objektyvaus pagrindo pačiuose daiktuose. Pasau-
lio daiktai, kaip jau ne kartą minėta, susidaro iš medžia-
gos ir lyties. Kyla klausimas, katras iš šitų pradų yra
grožiui priežastingumo veiksnys. Klausimas lengva iš-
spręsti lyties, arba formos, naudai. Lytis yra buvimo, vie-
nybės, veikimo ir tikslingumo pradas. Sykiu daikto lytis

295

vra dargi išvidinė priežastis tvarkos, kurios yra gamtos
pasaulyje. Žodžiu tariant, lytis yra daikte prigimtojo jo
tobulumo išraiška. Tad irgi neabejotina, kad lytis yra
taip pat priežastingumo veiksnys ir grožiui. Todėl Tomo
Akviniečio buvo pasakyta, kad grožis pareina nuo for-
malinės priežasties: pulchrum proprie pertinet ad ratio-
nem causae formalis, kas paskui buvo Kanto patvirtinta
pasakymu, kad grožis patinka savo forma, arba lytimi, bet
ne savo medžiaga. Štai kodėl Tomas Akvinietis ir matė
grožyje skaidrų substancialinės arba net pripuolamosios
lyties apsireiškimą pro proporcionaliai sutvarkytas ir at-
baigtas medžiagos dalis: splendor formae substancialis vel
accidentalis supra partes materiae proportionalas et ter-
minalas (S. Thomas. Sum. Theol.” 1 a, q. V, art. 4).

„Esybės gražumas,— sako de Wulf, — yra pilnutinis jos
tobulumo apsireiškimas (Plotinas, Pseudo-Dionizas); todėl
gražumas yra žydėjimas to, kas suteikia esybei tobulu-
mo ir vienybės, t. y. lyties. Gamtoje ir mene negali būti
grožio, jei vienybė skaidriai neapsireiškia organingai su-
derintose dalyse, Ogi šitas dermės pradas bus substancia-
linė lytis, kai grožis įsigali esybės esmėje, ir bus pripuo-
lamoji lytis, kai grožis glūdi antraeiliame buvimo būde
arba net veiksme (M. de Wulf. L'Oeuvre d'art et la be-
auté .— Louvain; Paris, 1920.— P. 202).

Taigi grožio yra vien ten, kur lytis yra tobulai įsiga-
lėjusi medžiagoje, pro kurią ji apsireiškia. Kokios yra ši-
tokio įsigalėjimo savybės?— Į tai jau Aristotelis buvo at-
sakęs, kad grožis glūdi didybėje ir tvarkoje. Kalbėdamas
apie didybę, Aristotelis suprato ją labai plačiai, nes kitaip
išeitų, kad gražus tegali būti daiktas didelis materialine
prasme. Didybė yra faktinai vidaus galybė, su kuria lytis
apsireiškia jos valdomojoje medžiagoje. Todėl ji yra visų
pirma tai, kas buvo paskui viduramžiais vadinta integri-
tas, t. y. pilnutinis esybės išsivystymas, žodžiu tariant, pil-
natvė. Silpnas, nepilnas, apribotas lyties apsireiškimas me-
džiagoje negali būti grožio apraiška. Todėl, pavyzdžiui,
negalime laikyti kernos gražiu žmogumi jau vien tik to-
dėl, kad jis yra neužaugęs, nors savo kūnu ir veido bruo-
žais jis ir būtų proporcionaliai ir taisyklingai sudėtas. Pil-
nutiniame išsivystyme kaip tik apsireiškia substancialinės
lyties galybė, kuri gali būti pavadinta platesniu didybės
vardu.

Betgi vienos didybės grožiui dar nepakanka: jam reik
dar tvarkos, arba proporcionalumo. Kitaip tariant, reik

296

dar, kad daikto dalys sutartų tarp savęs harmoningoje
tvarkoje. Daikto dalių sutarimas tarp savęs ir įvyksta ta-
da, kai jis išsyk pasižymi trimis ypatybėmis: įvairumu,
vienumu ir proporcija. Be įvairumo nėra sudedamųjų da-
lių daugybės. Be vienumo daugybė yra nesuderinta dalių
krūva. Be proporcijos dalys nesueina į suderintą tvarką.
Vienodumas, vienybės stoka ir disproporcija yra koky-
bės, kurios nesutaria su harmoningu proporcionalumu ir
todėl negali būti gražaus daikto savybėmis.

Taigi daiktas yra gražus, kai jo veikimo pradas, t. y.
lytis, apsireiškia galingai bei tvarkingai. Tai ir įvyksta
tada, kai lytis tobulai įsigali toje medžiagoje, kurią ji
valdo. Jei dabar prisiminsime, kad lytis yra ne kas kita,
kaip realizuota idėja, tai turėsime padaryti išvadą, kad
grožis, kurio yra gamtos pasaulyje, yra pajustinis kuria-
mosios idėjos apsireiškimas daikte. Ar imsime brangaus
akmens, ar gėlės, ar gyvio, ar net pačio žmogaus gražu-
mą, kiekviena iš šitų grožybių pareina nuo to, kiek tobu-
lai substancialinė lytis tvarko palenktą sau medžiagą, kiek
galingai bei tvarkingai iškelia aikštėn jos atstovaujamą
idėją, kitaip tariant, kokiame laipsnyje realizuoja idealinį
savo tipą arba savo pirmavaizdį.— Kitokios grožio rūšies
bus gamtos reginyje. Čia jau galima kalbėti ne apie sub-
stancialinę, bet apie pripuolamąją lytį. Leiskime, mums
tenka domėtis saulėleidžiu. Tai, kas čia gali turėti pripuo-
lamos lyties reikšmę, bus šviesa, kuri jungia atskirus daik-
tus į vieną reginį. Jei reginys sudaro vieną visumą, jei
jo dalys harmoningai susiderina tam tikroje tvarkoje ir
jei šviesos gaivalas tiek ryškiai įsigali tamsioje ' medžia-
goje, kad perveria savo esme, turėsime visas sąlygas, kad
reginys būtų gražus. Šviesos lytis tarsi perkeičia čia be-
lytį medžiagos gaivalą ir patiekia jam savo ypatybių. Sy-
kiu šita šviesa yra čia aukštesnės idėjos nešėju, nes ji
pakelia tamsų medžiagos gaivalą į aukštesnį buvimo laip-
snį ir priartina jį prie to idealaus stovio, kuris jam gali
būti numatytas ir kuriame skaidra, veiklumas ir subtilu-
mas, charakterizuoją šviesą, turi pereiti medžiagai.

Iki šiolei buvo kalbėta apie objektyvinę grožio pusę.
Šituo atžvilgiu yra reikalingas grožiui galingas pilnatvės
pasireiškimas, kaipo tam tikra didybė, ir deramoji propor-
cija, kaipo tvarkos išraiška, lotyniškai tariant: inlegritas
seu perfectio ir debita proportio sive consonantia. Suimant
trumpai objektyvinę grožio pusę, galima pasakyti, kad
grožis yra išvidinis daikto tobulumas, skaidriai apsireiš-

297

kiąs išviršiniu būdu. Kai grožis yra charakterizuojamas tais
įspūdžiais, kuriuos jis padaro į suvokiamąsias žmogaus
galias, jis yra imamas iš subjektyvinės savo pusės. Šituo
atžvilgiu kalbama apie estetinį jausmą, arba emociją, ir apie
estetinį spręsmą. Kartais yra ginčo, katras iš šitų dviejų
psichinio gyvenimo pradų yra pirmesnis: estetinis jaus-
mas ar estetinis spręsmas, t. y. ar pirmasis remiasi antruo-
ju, ar antrasis — pirmuoju. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad
grožio pažinimas tėra vienas tik pažinimo atsitikimas,
galima drąsiai teigti, kad grožio pažinime, kaip ir paži-
nime apskritai, einama nuo juslinio patyrimo prie protinio
pažinimo, t. y. nuosekliai einama nuo estetinio jausmo prie
estetinio sprendimo, Spręsti apie daiktą, — sako Sortais,—
kad jis yra gražus, yra ne kas kita, kaip pripažinti jam
sugebėjimą sudaryti mumyse estetinę emociją (Traité de
philosophie *.— T. II.— P. 379). Iš pradžios toks sprendimas
yra instinktyvus, arba savaimingas, kaipo atremtas į este-
tinį jausmą. Ilgainiui, kai patyrimas padeda susidaryti gro-
žio idėjai arba net idealui, sprendimas esti jau sąmonin-
gas, kaipo atremtas į protu apdirbtą patyrimą.

Pasismaginimus grožiu, arba grožėjimasis, ir yra ne
kas kita, kaip daikto tobulumo pažinimas ir susižavėji-
mas išviršine šito tobulumo išraiška. Tobulumo išraiška
prataria į mūsų jusles ir sužadina estetinį jausmą, arba
emociją. Ogi pažinimas išvidinio tobulumo, atatinkančio
išviršinei išraiškai, įvyksta su pagalba sprendimo, kuriuo
tik vienu tegali būti nustatyta ontologinė daikto tiesa, t.
y. jo atatikimas idealiniam jo tipui. Tokiu būdu estetinė
emocija ir estetinis sprendimas randasi priežastingai su-
rištu su objektyvine grožio puse, glūdinčia pačiame daik-
te. Todėl prof. Willems, jungdamas objektyvinę ir sub-
jektyvinę grožio puses, suteikia jam šitokią aptartį: „gro-
žis yra išvidinis daikto tobulumas (idealas), kiek jis yra
aiškaus pažinimo ir nenaudiško pasismaginimo dalykas“.
Estetinis pasismaginimas, arba grožėjimasis, yra nenau-
diškas, prancūziškai tariant — désintéressé, kadangi grožis
nesukelia godumo jausmo, bet tik susižavėjimą. Grožėji-
mosi jausmas yra surištas su mūsų veizdimuoju nusista-
tymu, t. y. kontempliacija, kuri yra tolima nuo utilitari-
nio geidimo įsigalėti susižavėjimo dalyku. Tai yra toji
grožio ypatybė, kuri leido Kantui pasakyti, kad grožis
pasižymi tikslingumu be tikslo.— Šalia nenaudiškumo, es-
tetinis jausmas pasižymi dargi visuotinumu ir būtinumu.
Visuotinu jis yra ta prasme, kad, patirdami estetinį jaus-

298

mą, mes geidžiame, kad jis būtų lygiai patiriamas visų
kitų žmonių. Ogi būtinu jis yra ta prasme, kad mes laiko-
me estetinį jausmą visiems privalomą, kadangi grožis, mū-
sų supratimu, privalo būti susižavėjimo dalykas. Tuo pa-
čiu mes sprendžiame, kad estetinė emocija turi savo ob-
jektyvinį pagrindą daiktuose, nes kitaip nebūtų racijos
laikyti jo visuotinu ir būtinu.

Tai, kas pasakyta apie grožį apskritai ir apie gamtos
grožį atskirai, dera taip pat pasakyti apie meno kūrinius,
sų tuo pastebėjimu, kad meno kūrinių lytys visuomet yra
pripuolamos, bet ne substancialinės, nes šitų pastarųjų
žmogus nepajėgia sukurti savo galiomis— Meno kūrinio
gražumas glūdi jo atatikime tam idealiniam tipui, kuris
tarnauja jam egzempliarine priežastimi, arba pirmavaiz-
džiu. Daikto atatikimas idealiniam jo tipui, kaip žinome,
yra ontologinė jo tiesa. Kai šita tiesa apsireiškia pajusti-
niu būdu, gauname grožio apraišką. Ogi kuriamasis gro-
žio išreiškimas yra dailusis menas. Pavyzdžiui, dailinin-
kas yra sumanęs išreikšti žmogiškąjį grožį. Jis domisi
įvairiais žmonių tipais. Iš to, kokiais žmonės esti tikrovė-
je, jis suvokia integracijos būdu, koks privalo būti idea-
lus žmogaus tipas apskritai. Nuo ontologinės žmogaus tie-
sos, arba nuo žmogaus idėjos, jis eina sukuriamosios vaiz-
duotės pagalba prie konkretinio žmogaus idealo. Jis, taip
sakant, savo vaizduotėje realizuoja žmogaus idėją kon-
kretiniame vaidinyje. Pagaliau nuo savo vaizduotės su-
kurto vaidinio jis eina prie jo išreiškimo regimu būdu su
techninių priemonių pagalba. Kiek realizuotas techninėmis
priemonėmis žmogaus atvaizdas atatinka idealiniam žmo-
gaus tipui, arba idealui, jis yra gražus. Iš čion Mercier
daro išvadą, kad „grožis yra kokybė kūrinio, kuris lemta
atskirų savo dalių santvarka ryškiai atvaizduoja ir pri-
verčia grožėtis idealiniu tipu, kuriam jis yra taikomas“
(Traitė élémentaire de philosophie— T. 1.— P. 661).

Sąryšyje su šita grožio sąvoka savaime aiškėja dailio-
jo meno esmė. Jei žinija sudaro proto galia iš patiriamo-
sios medžiagos tiesos sistemą, jei dora vykdo valios galia
gėrio viešpatavimą, tai dailusis menas, arba dailė, apreiš-
kia pajustiniu būdu grožio santvarką. „Dailė, — sako Hel-
10,— yra pajustinis grožio išreiškimas. Jinai yra idealo
apsireiškimas aikštėn prigimtoje tvarkoje“ (L'Homme.—
P. 281), Ernesto Hello idėjos apie dailę yra tiek ypatin-
gos ir taip tiksliai ir galingai išreiškia dailės esmę, kad,
rodos, bus ne pro šalį padarius dar keletą trumpų ištrau-

299

kų iš jo veikalų. — Kodėl, rodos, yra reikalingas kuriama-
sis dailės grožis šalia tų grožybių, kurių patiekia gamtos
pasaulis? Hello duoda į tai šitokį atsakymą: „Dailė, — sa-
ko jisai, — nelaiko tikrovės pakankamai skaisčia ir todėl
teikia jai pagal savo išgales to, ko jai trūksta, kad ji būtų
idealiai graži“ (Le Siėcle.— P. 221). „Dailė, — sako jis ki-
tur, — grąžina tikrovę į idealų jos stovį... Ji įdvasina ma-
teriją, nors ir nepanaikina materialinio jos gaivalo. .. Dai-
lės prievolė yra keisti (ibid.— P. 222). „Realizuoti idealas
ir idealizuoti realybę; štai dailės uždavinys“. (ibid.— P.
263). Po to suprantama, kad „dailė yra kilimas, nes jos
dėsniu yra kopti aukštyn. Likdama iš prigimties prie am-
žinojo daiktų tipo, ji krypsta idealo linkon. Jos žvilgis
perveria daiktus, kad įžvelgtų tai, kas esmingo juose yra.
Jis tiria, kuo jie atatinka tiesai, ir tik šituo atžvilgiu jis
domisi jaisiais.— Dailė, — sprendžia pagaliau Hello — yra
atsiminimas apie visuotinąjį Dievo visur buvimą“ (L'/Hom-
me.— P. 367),

Įdomu yra sugretinti šitos Hello mintys su rusų filoso-
fo poeto Solovjovo koncepcija apie grožį ir dailųjį meną.
Solovjov matė grožį, sykiu su Hegeliu, pajustiniame idė-
jos įkūnijime, suprasdamas idėją kaipo idealią buvimo
lytį, kur laisvas dalių klestėjimas sutaria su tobula visu-
mos vienybe, Grožis, jo supratimu, iš vienos pusės, mate-
rializuoja kokią nors dvasinę esmę, o iš antros pusės,
įdvasina materialinį daiktą, kuris tarnauja lytimi dvasi-
niam turiniui. Pagal tai Solovjov numato dailei šitokių
uždavinių: ji privalo 1. objektyvuoti gyvosios idėjos ypa-
tybes, kiek tai yra galima padaryta gamtos priemonėmis,
2. įdvasinti gamtos gražumą ir 3. per tai palaikyti amži-
nai individualinius šitos gamtos tipus. Tai faktinai reiškia
perkeisti fizinis gyvenimas į dvasinį gyvenimą. Todėl ga-
lutinuoju dailės tikslu yra, Solovjovo supratimu, perkeisti
tikrovė pagal dvasinio tobulumo savybes ir realizuoti joje
tobulo grožio idealas. „Tiesa — sako Solovjov,— yra gė-
ris, mąstomas žmogaus protu; grožis yra ta pati tiesa ir
tas pats gėris, kuriuodu regimai įsikūnija gyvoje lytyje.
Ogi pilnutinis grožio įkūnijimas visur ir visame kame yra
visa ko galas, tikslas ir tobulumas. Štai kodėl Dostojevs-
kij sakydavo, kad grožis išganys pasaulį. Tuo tarpu žmo-
gaus gyvenime dailės grožis tėra vien geresnės vilties
simbolis, laikinoji dermės juosta chaotingo mūsų gyveni-
mo padangėje, ir tai todėl, kad kultūros istorijoje yra vien
dalinių bei laikinų grožio apraiškų. Įvairios meno rūšys

300

tepagauna kintamoje tikrovėje vien silpnus amžinojo gro-
žio atspindžius ir, apreikšdamas juos savo kūriniuose,
duoda vien mums nujausti esmę tokios tikrovės, kurios
dar nėra čia, šitame vargų pasaulyje, bet kuri vis dėlto
prie jo artėja.“ Dailė yra Solovjovui jugiamoji grandis
tarp gamtos ir idealinio pasaulio, arba būsimojo gyveni-
mo grožio, ir todėl jis aptaria meno kūrinio esmę šitokiu
būdu: „Kiekvienas pajustinis daikto ar kokios nors ap-
raiškos atvaizdavimas galutinojo stovio arba būsimojo
pasaulio šviesoje sudaro dailės kūrinį".

Kaip matome, tarp Hello ir Solovjovo pažiūrų į grožį
ir meną yra daug panašumo. Šitas panašumas, tarp kitko,
gali būti paaiškintas tuo, kad ir Hello, ir Solovjov, taip
ar šiaip, pasidavė Hegelio įtakai: Hello — kovodamas prieš
Hegelį, Solovjov — įtraukdamas Hegelio pažiūras į savo
pilnutinės žinijos sistemą.

Iš to, kas pasakyta, galima jau padaryti bendrų išva-
dų. apie grožį ir dailę, kiek tai mums yra reikalinga, no-
rint spręsti apie grožį ir dailę kultūrinio veiksmo atžvil-
giu. Grožis yra, taip ar šiaip, pajustinis idėjos apsireiški-
mas regimuoju ženklu, suprantant idėją kaipo idealinį
daikto tipą, arba jo pirmavaizdį. Dailė yra aukštesnės gro-
žio lyties realizavimas tikrovėje žmogiškosios kūrybos
priemonėmis. Kadangi gamtos pasaulyje lytis yra reali-
zuota idėja, tai regimas lyties atatikimas idėjai, kurią ji
realizuoja, ir gimdo mumyse tai, ką mes vadiname esteti-
ne emocija. Dailės kūrinio gražumas pareina nuo jo ata-
tikimo idealui, kuris tarnavo jam egzempliarine priežas-
timi, arba pirmavaizdžiu. Dailininkas, domėdamasis rea-
Tizuotomis tikrovėje idėjomis, arba jos lytimis, susidaro
supratimą apie aukščiausią jų normą, arba idealą, vadi-
nasi, — nuo to, kas yra, prieina prie to, kas privalo būti,
ir paskui realizuoja šitą idealą konkretiniu, arba pajusti-
niu, būdu. Dailininkas gali suklysti apie idealia daiktų
norma, lygiai taip pat kaip ir kritikas gali suklysti spres-
damas anie dailės kūrinio atatikimą idealui, pagal kurį jis
vra sudarytas, bet vis dėlto dailioji kūryba bus visuomet
tam tikro veikiamojo objekto apipavidalinimas lytimi, ata-
tinkančia aukštesnei idėjai. Šita savo esme dailė arba net,
plačiai tariant, menas yra visuomet viena iš pagrindinių
kultūrinio veikimo lyčių. Menas dargi skaidriausiai ap-
reiškia kultūrinės kūrybos esmę, kadangi pajėgia savo
giliausia esme, t. y. grožiu, reikštis visai regimu būdu.
„Atsižvelgiant i šitą išviršinį dailiojo meno pasireiškimą,

301

šitas menas yra laikomas kūryba par excellence, nors ir
žinija, ir dora visai teisinga laikyti kultūrinės kūrybos
apraiškomis. Dailioji meno kūryba todėl yra laikoma spe-
cialiai suprantama kūryba, kad ji ne tik kultivuoja este-
tiniu atžvilgiu žmogaus prigimtį, bet dar objektyvuoja
estetinės kūrybos apraiškas nuošaliniuose daiktuose taip,
kad pagrindinis kūrybos pradas, t. y. grožis, išeina aikš-
tėn regimuoju būdu kaipo sukurtoji dailenybė. Tuo tarpu
nei tiesa, nei gėris negali būti tokia prasme objektyvuoti
nuošaliniuose daiktuose.

Analizuojant dailiąją kūrybą kaipo kultūrinį veiksmą,
reik pasakyti, kad veikiamuoju objektu yra žmogaus pri-
gimtis, kai turima galvoje estetinę kultūrą subjektyvine
prasme, ir tokiu objektu yra nuošalinis žmogui dalykas,
kai estetinė kultūra yra imama objektyvine prasme. Sub-
jektyvinė estetinė kultūra suteikia žmogaus prigimčiai
estetinių nusiteikimų arba, kitaip tariant, apipavidalina
šitą prigimtį estetiniais nusiteikimais, kuriais yra esteti-
nis skonis, estetinis sprendimas, kuriamoji vaizduotė ir
sugebėjimas realizuoti meno kūrinį techninėmis priemo-
nėmis. Objektyvinė estetinė kultūra apsireiškia išviršinė-
mis meno dailenybėmis, kuriais, pavyzdžiui, yra skulptū-
ros statula, tapybos paveikslas, muzikos dalykas, dramos
vaidinys ir t. t. Dabar jau veikiamuoju objektu yra koks
nors materialinio pasaulio daiktas arba dalykas, pavyz-
džiui, marmuro gabalas, drobės paviršis, padengtas spal-
votais dažais, garsų tvarka, gaunama iš kokio nors ins-
trumento, vaidyklos paveikslas, sujungtas su dialogo išsi-
vystymu ir t. t. Dailiojo meno veikiamasis objektas, arba
materialinis substratas, visuomet, taip ar šiaip, glūdi erd-
vėje ir laike ir todėl visų pirma reiškiasi spalvomis ir
garsais.

Toliau nėra abejotina, kad esminė estetinės kūrybos
dalis apsireiškia veikiamojo objekto apipavidalinime tam
tikromis dailiosiomis lytimis, kurių dėlei meno kūriniai
ir pasidaro gražiais. Kaip jau buvo sakyta, lytis tiek subs-
tancialinė, kiek ir pripuolamoji yra priežastingas grožio
veiksnys. Todėl mene, taip ar šiaip, yra kuriama dailioji
lytis, susidaranti ar iš linijų, ar iš spalvų, ar iš garsų de-
rinimo ir jungimo į tam tikras vienybės, be kurių lyčių
apskritai negali būti.

Pagaliau dailiosios meno lytys visuomet atatinka auk-
štesnėms idėjoms jau todėl, kad kiekviena lytis yra, taip
ar šiaip, realizuota idėja. Idėja, pagal kurią lytis yra re-

302

alizuota, yra faktinai lyties egzempliarinė priežastis, arba
pirmavaizdis. Ogi galutinoje sąskaitoje visi pirmavaizdžiai
turi savo pirmutinį šaltinį dieviškojoje esmėje.— Apie tai,
kad žmogus yra meno kūrėjas, nėra reikalo kalbėti, ka-
dangi tai savaime aišku.

Tokiu būdu dailiojo meno analizė parodo, kad jame
yra visi sudedamieji kultūrinio veiksmo pradai.

Įdomu yra dabar panagrinėti dargi šito kultūrinio vei-
ksmo uždavinys, palyginant jį su žinijos ir doros uždavi-
niais.— Žinija turi savo uždaviniu pažinti tiesą apie tai,
kas yra ir kas privalo būti. Galutinoje sąskaitoje žinijos
sistema randa savo atbaigimą pažinime dieviškųjų visų
daiktų pirmavaizdžių. Dora turi savo uždaviniu realizuo-
ti gėrį žmogiškajame asmenyje, arba individualinėje jo
prigimtyje. Tokiu būdu dora realizuoja žmogiškojo as-
mens pirmavaizdį faktinoje jo prigimtyje. Pagaliau dailu-
sis menas realizuoja grožį materialiniuose prigimtojo pa-
saulio daiktuose. kaipo šitų daiktų pirmavaizdžius. Gro-
žyje apsireiškia pajustiniu būdu tas pats idealinis pradas,
kuris žinijoje yra pažįstamas kaipo pirmavaizdis ir kuris
doroje yra siekiamas kaipo žmogaus idealas. Iš čion ma-
tyti, kad žinijos, doros ir meno uždaviniai papildo vieni
kitus ir tuo pačiu išsemia specifiškai kultūrinį žmogiškojo
veikimo plotą. Iš čion irgi galima numatyti, kad žinija,
dora ir menas yra iš vidaus solidarūs tarp savęs ir kad
todėl irgi ir jų grendžiamieji pradai, t. y. tiesa, gėris ir
grožis, negali sau prieštarauti ir yra taip pat solidarūs
tarp savęs. Organingas žinijos, doros ir meno sąryšis ben-
drame kultūrinio veikimo plote kaip tik yra argumentas
už tai, kad tiesa, gėris ir grožis yra iš vidaus organingai
surišti tarp savęs ir kad tai, kas prieštarauja ontologinei
tiesai ir doriniam gėriui, negali būti gražu. Ontologinė
tiesa yra daikto atatikimas idealiniam jo tipui. Tuo tarpu
grožis realizuoja idealinį daikto tipą faktinoje jo prigim-
tyje. Jei menas šitam idealiniam daikto tipui prieštarau-
ja, jis faktinai jo nerealizuoja ir tuo pačiu neišreiškia gro-
žio regimu būdu. Taip pat dorinis gėris yra žmogaus va-
lios atatikimas prigimtajam doros dėsniui, kuris galutino-
je sąskaitoje atatinka amžinajam dieviškosios valios dės-
niui. Dora, realizuodama šitą gėrį žmogaus asmenyje, tuo
pačiu realizuoja jame idealinį asmens tipą. Grožis yra
žmogaus asmenyje to pačio idealinio tipo regimas apsi-
reiškimas. Jei menas šitam tipui prieštarauja, t. y. jei jis

303

prieštarauja doriniam gėriui, jis negali būti dailus tikra

to žodžio prasme.

Jei vis dėlto dažnai galima rasti meno kūriniuose da-
lykų, kurie prieštarauja ontologinei tiesai arba morali-
niam gėriui ir kurie yra laikomi žmonių gražiais, tai šito-
kis prieštaravimas tegalima aiškinti arba tuo, kad šitokie
žmonės neturi pilnai išvystyto estetinio skonio ir sveiko
estetinio sprendimo, arba tuo, kad pačiuose meno daly-
kuose, šalia kalbamųjų trūkumų, yra dar tiek grožio, kad
gražiosios jų savybės pajėgia užstelbti neigiamus įspū-
džius.

Pagaliau dera pastebėti, kad dailusis menas stovi vi-
dury tarp dviejų dalykų, iš kurių vienas yra žemesnis už
jį, o antras yra aukštesnis už jį, nors abu tuodu dalykų
yra jam, taip ar šiaip, giminingi. Tai yra, iš vienos pusės,
paprastas nedailusis menas ir, iš antros pusės, religinio
kulto, arba liturgijos, misterija, pereinanti į tai, kas yra
kartais vadinama teurgijos vardu.

Plačiai suprastas menas yra deramas priemonių tai-

kymas kokiam nors tikslui, Bet. kaip ne visuomet tikslu
yra grožio atvaizdavimas regimąja lytimi, taip ir menas
ne visuomet yra dailusis menas. Tik tais atvejais, kai
menas iš tikro turi savo tikslų grožį, kurį jis realizuoja
regimu būdu savo kūrinyje, galima kalbėti apie dailųjį
meną. Visais kitais atvejais, kai priemonės yra lemtai
arba deramai taikomos įvairiems tikslams, — o tokių atsi-
tikimų esti labai daug, — turime paprastą meną, kuris ne-
užsitarnauja dailiojo meno. arba, trumpiau tariant, dailės
vardo. Todėl kai technika prieina tam tikrą tobulumo
laipsnį ir todėl sugeba lengvai įprastinai ekonomiškai ir
tikslingai taikyti materialines priemones savo industria-
liniams tikslams, galima irgi kalbėti apie meną, nors čia
menas ir nėra dailusis, Tiesa, kaip jau buvo savo laikų
pažymėta sykiu su Bulgakovu, ūkio technika turi tenden-
cijos įsigyti meniško dailumo ir tokiu būdu pereiti į dai-
lę. Tam reikalui yra net susidaręs tarputinis meno tipas,
kuris vadinamas pritaikomuoju menu. Pritaikomasis me-
nas yra pereinamasis tarpsnis tarp grynos technikos ir
grynos dailės. Pritaikomojo meno objektai tarnauja tech-
nikos naudingumui, bet iš antros pusės, semiasi iš dailės
dailiųjų lyčių ir tuo pagražina materialinį ekonomikos ir
technikos gaivalą.

Reik prie šios progos pasakyti, kad nuoseklus prave-
dimas skiriamosios linijos tarp paprasto bet kurios tech-

304

nikos meno ir dailiojo meno turi fatalios reikšmės dau-
gumai vadinamųjų menininkų. Jei tikras dailusis menas,
arba dailė, turi realizuoti grožį regimuoju būdu, tai visi
tie kūriniai, kurie nerealizuoja idealinio prado regimomis
lytimis, gali būti geriausiu atveju vien laikomi paprasto,
bet ne dailiojo meno kūriniais. Faktinai net pasirodo, kad
net ne viename dailiajame kūrinyje yra nemaža dalykų,
kurie nėra dailės, bet paprasto meno padarai. Statant tad
reikalavimą, kad dailusis menas iš tikro realizuotų idea-
linį pradą regimomis lytimis, dauguma vadinamųjų me-
nininkų pasirodo negalį šitam reikalavimui ištesėti, nors
neretai tie patys menininkai pajėgia meniškai atvaizduoti
dalykus, kurie nėra dailūs tikra to žodžio prasme. Tokiu
būdu tikslus dailiojo meno supratimas turėtų žymiai su-
siaurinti tikrų dailininkų skaičių ir sykiu pakelti dailųjį
meną į aukštybes, nuo kurių jis yra puolęs moderniosios
dekadencijos laikais.

Šalia šito fakto, ypač simptominga yra tai, kad eko-
nomikos ir technikos darbai, kaip sakyta, stengiasi apsi-
vilkti dailiosiomis lytimis ir tuo prisiartinti prie dailiojo
meno. Tai parodo, kad normalus materialinio gyvenimo
stovis yra tas, kuris atatinka grožio reikalavimus. Kitaip
ir negali būti prisiminus, kad kiekviena materialinė lytis
yra realizuota idėja. Ogi tobulas, arba normalus, idėjos
realizavimas, kaipo galingas ir tvarkingas, visuomet ryš-
kiai apreiškia ją regimuoju būdu ir tuo pačiu daro este-
tinio įspūdžio. Todėl ir išeina, kad normalus materialinių
daiktų stovis yra tas, kuris atatinka estetiniams reika-
lavimams.

Bet iš kitos pusės, tai, kas yra normalu prigimtoje
gyvenimo tvarkoje, gali turėti dar aukštesnę idealinę nor-
mą, kuri nurodo normaliai gyvenimo tvarkai išviršinį jos
tikslą. Ir iš tikro, jei ekonomika ir technika išsiduoda savo
polinkiais į dailųjį meną, tai iš kitos pusės, pats dailusis
menas, kaip galėjome anksčiau pastebėti, realizuodamas
idealą prigimtojoje tvarkoje, tuo pačiu idealizuoja, arba,
tikriau sakant, idealina, mūsų tikrovę ir atvaizduoja ki-
to — tobulesnio — gyvenimo tvarkoje, Štai kodėl, Solov-
jovo žodžiais tariant, „dailės grožis nėra vien geresnės
vilties simbolis, laikinoji dermės juosta chaotingo mūsų
gyvenimo padangėje“; štai kodėl „įvairios meno rūšys
tepagauna kintamoje tikrovėje vien silpnus amžinojo gro-
žio atspindžius ir, apreikšdamos juos savo kūriniuose,
duoda vien mums nujausti esmę tokios tikrovės, kurios

20. S. Šalkauskis 305

dar nėra čia, šitame vargų pasaulyje, bet kuri vis dėlto
prie jo artėja".

Natūralus meno pasistiebimas į amžinąjį idealą, t. y.
į tobulesnį pasaulį, kokiu kad yra mūsų prigimtasis pa-
saulis, ypatingai ryškiai išeina aikštėn religiniame mene,
kuris yra neabejojant gryniausia ir aukščiausia dailės rū-
šis. Religiniame mene jau visai aiškiai jaučiama tos reli-
ginės misterijos nuotaika, kur prigimtieji meno objektai
turi realiai persikeisti pagal idealinę dvasinės buities es-
mę. Apie šitą dalyką su ypatingu įsijautimu kalba Bulga-
kov savo veikale „Sviet nevečernij“. „Dailė — sako jisai —
neturi reikalo su utilitariniais šio pasaulio vertinimais, nes
ji yra užkerėta kito, aukštesnio pasaulio grožiu ir sten-
giasi šitą grožį padaryti pajuntamą. Apreikšdama prigim-
tį Perkeitimo šviesoje, dailė parodo tai, ko geidžia ir ko
pasiilgsta žmogaus siela, Jos balsas tarsi yra šauksmas iš
kitokio pasaulio, naujiena iš tolo. Šitai paslaptingai jėgai,
šitai dailės palaimai nelyginant antrasilės reikšmės turi
tai, koks yra jos objektas, į kurį atsimušė dangaus žydru-
mas. Tėra vienas tik baltas grožio spindulys — Taboro
šviesa, kuris susiskaido į septynias meno vaivorykštės
spalvas... Dailė yra simptomas, ir dargi neišmatuojamo
reikšmingumo" (p. 355), ir būtent todėl, kad „kiekvienas
kuriamasis aktas stengiasi tapti absoliutiniu ne tik savo
šaltiniu, nes jame ieško išraiškos neišreiškiamas asmens
branduolys, bet ir savo pasistengimu, nes jis bando sukur-
ti pasaulį grožyje norėdamas šiuo pastaruoju galutinai
įveikti chaosą“ (p. 371).

Bulgakov gerai supranta, kad faktinai šitas dailės pa-
sistengimas nėra įvykdomas žmogaus galiomis. Kad tai,
kas dailėje apsireiškia kaipo jos apvainikavimas, galėtų
įvykti tikrovėje, reik dieviškosios galios, reik būtent, kad
kuriamąjį žmogaus veiksmą papildytų kuriamasis Dievo
veiksmas, kitaip tariant, kad dailioji kūryba rastų savo
atbaigimą teurgijoje, t. y. dieviškajame veiksme žmogu-
je ir per žmogų. Žodžiu tariant, dailiojo meno linkmė ve-
da nuosekliai į religijos sriti, kur gali būti realizuojami
uždaviniai, kurie nėra prieinami grynai žmogiškosios kul-
tūros priemonėms. Šitas nuoseklus perėjimas iš kultūros
srities į religijos sritį turės dar labiau paaiškėti, kai teks
mums susidomėti išviršiniu kultūros tikslingumu.

O dabar išpuola dar man padaryti keletą pastabų apie
individualinį ir visuomeninį kultūros atžvilgius.— Taigi

306

žinija, dora ir menas yra trys pagrindinės kultūrinio vei-
kimo lytys, atatinkančios žmogaus proto, valios ir aukštų-
jų jausmų reikalams. Žinijoje, doroje ir mene sąmoningu
veiksniu, arba veikėju, yra žmogiškasis asmuo, kuris pir-
muojuų atveju pažįsta, antruoju atveju — moraliai tobu-
lėja ir trečiuoju atveju — kuria dailenybes. Bet sykiu pa-
sirodo, kad atskiras asmuo, izoliuotas nuo istorijos laimė-
jimų ir visuomenės, nepajėgia sukurti nieko ypatingo jo-
kioje kultūrinio veikimo srityje. Jo pažinimas, dorinis iš-
sitobulinimas ir dailioji kūryba pasiliktų visuomet primi-
tyviame stovyje, kokiame kad yra laukiniai žmonės, Žmo-
gus, būdamas iš prigimties socialinė būtybė, turi reikalo
gyventi ir veikti visuomenėje, ir nuo šito reikalo paten-
kinimo pareina, tarp kitko, jo kultūros laipsnis. Vadinasi,
tariant Sawickio žodžiais, „kultūrinis žmonijos veikimas
išsivysto sąryšyje su sutelktine jos atskirų narių akcija“.
Tokiu būdu kultūriniame žmonijos gyvenime tenka skirti
individualinis atžvilgis nuo visuomeninio atžvilgio. Ga-
lutinoje sąskaitoje kultūros kūrėju yra individualinis as-
muo, bet pastovia jos atrama ir jos gėrybių viseto nešė-
ju yra visuomenė. Todėl tik ten, kur tarp asmens ir vi-
suomenės yra nustatyta deramoji pusiausvyra ir savi-
tarpinė parama, tegali tikrai klestėti kultūrinis gyvenimas.

Visos visuomeninio gyvenimo lytys, kaip šeimyna,
ekonominė sąjunga, tauta, valstybė ir t. t., taip ar šiaip,
nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp individo ir visumos
reikalų. Tačiau dažmai pasirodo, kad faktinas asmens ir
visuomenės santykiavimas toli gražu neatatinka idealiniam
jųdviejų solidarumui, kuris galima būtų aptarti, So-
lovjovo žodžiais, kaipo „laisvas atskirų dalių klestėjimas
tobuloje visumos vienybėje“.

Nesunku pastebėti, kad visos žinogaus kultūrinio vei-
kimo lytys, taip ar šiaip, apreiškia savo pagrinde vieny-
bės pradą. Žinijoje žmogus stengiasi suvesti atskiras ži-
nias į vieną visuotinąją sintezę. Doros srityje žmogus
stengiasi apimti meile ir teisybe visas pasaulio būtybes
ir sutaikinti jas tarp savęs. Meno kūriniuose žmogus
vėl stengiasi suvesti į vieną harmoningą visuma kuo dau-
giausia šio pasaulio dalykų. Negana to: žmogus stengiasi
pagaliau suderinti savo gyvenime įvairias kultūrinio vei-
kimo sritis ir apimti jas visas vienu savo asmeniškojo
buvimo pradu. Apskritai vienybės pageidavimas yra žmo-
gui įgimta linkmė, ir tai dera pasakyti ne tik apie žmogų,
bet ir apie kiekvieną gyvą būtybę, nes jau pati gyvybė

307

yra vienybės prado reiškimasis įvairiausiose būtybės gy-
venimo apraiškose.

Juo labiau tai tinka pasakyti apie žmogų, kuris protin-
ga savo prigimtimi yra potencialinė lytis nelygstamajam
turiniui, arba pilnutinei sintezei. Žmogus suvokia visų dai-
ktų vienybės idėją ir mažiau ar daugiau yra linkęs šitą
idėją realizuoti tikrovėje. Visuomenėje ir per visuomenę
prasideda ir vyksta šitos suvokiamos visuotinosios vie-
nybės realizavimas, Tiesa, šitas visuotinosios vienybės rea-
lizavimas, kaip ir kiti kultūros uždaviniai, vyksta palen-
gvėl, kildamas sulig bendra kultūros pažanga iš laipsnio
į laipsnį per sunkią visuomenės gaivalų kovą. Kitaip ta-
riant, visuomeninis žmonijos gyvenimas stengiasi reali-
zuoti visuomenės gyvenime vienybės lytį, atatinkančią
aukštesnei visų žmonių solidarumo idėjai. Šita savo esme
visuomenė yra kultūros apraiška,

Jei dabar pasistatytume klausimą, prie kokios pagrin-
dinės lyties turėtume priskirti visuomeninio gyvenimo ly-
tis, tai nebūtų sunku įspėti, kad sutelktinio gyvenimo ly-
tys yra išvestinės apraiškos tos kultūrinės lyties, kuria
yra dora. Kai žmogus realizuoja faktinoje savo prigimtyje
idealinį savo prigimties tipą, jis, tarp kitko, realizuoja ir
normalias visuomenines žmogiškojo asmens savybes. Vi-
suomeninės žmogiškojo asmens savybės faktinai yra vi-
suomeninio gyvenimo pagrindas, nes visuomenė, kaip jau
buvo anksčiau kalbėta, nėra substancialinė būtybė, kuri
turėtų savo buitį, nepriklausomą nuo atskirų asmenų. O
jei taip, tai visos visuomeninės apraiškos — ir, tarp kitko,
ekonominiai, socialiniai ir juridiniai santykiai — galutinoje
sąskaitoje yra pagrįsti visuomenine atskirų asmenų dora.
Tokiu būdu pasirodo, kad visuomeninė žmonių kultūra
tėra viena išvestinė iš dorinės kultūros apraiška.

Tiesa, visuomeninės kultūros kūryboje negali tiek ku-
riamosios reikšmės turėti atskiras asmuo, kaip kad jis
turi individualinėje kūryboje žinijos, doros ar dailės sri-
tyse, nes visuomeninis gyvenimas pagrįstas yra visuome-
nine psichologija, kuri susidaro iš savitarpinio atskirų as-

menų veikimosi. Todėl visuomeninė kūryba nėra tam pa-
čiame laipsnyje kultūrinis veiksmas kaip, pavyzdžiui,
mokslo veikalo rašymas arba dailenybės kūrimas. Vis dėl-
to visuomeniniame veikime aiškiai numatomas kultūrinis
veiksmas su visais jo pradais. Kultūriniu veikėju, kad ir
su mažesniu sąmoningumu ir galingumu, vis dėlto ir čia
yra žmogiškasis asmuo. Veikiamuoju objektu yra Čia VI-

308

suomeninio gyvenimo apraiškos, kurias žmogus stengiasi
apipavidalinti tam tikromis šeimyninio, ekonominio, so-
cialinio, tautinio, valstybinio gyvenimo lytimis. Pagaliau
šitos lytys turi atatikti aukštesnėms visuomeninėms idė-
joms, kuriomis yra, pavyzdžiui, šeimoje — meilė, ekono-
mikoje — produktingumas, socialiniuose santykiuose —
išlyginamoji ir skirstomoji teisybė, juridiniuose santykiuo-
se — teisės sąmonė, tautiniame gyvenime — gerai supras-
tas patriotizmas, valstybiniame gyvenime — išvidinis visų
piliečių solidarumas ir išviršinis valstybės interesų soli-
darumas su visos žmonijos interesais ir t. t.

Visuomeninių nusiteikimų visetas, realizuotas atskirų
žmonių samonėje, sudaro visuomeninę kultūrą subjekty-
vine prasme. Ogi šitų nusiteikimų apraiškos išviršinėje
visuomenės santvarkoje sudaro visuomeninę kultūrą ob-
jektyvine prasme, Šita objektyvine savo puse visuomeni-
nė kultūra įeina į civilizacijos sritį; bet tai nėra visa, kas
sudaro civilizacijos apraiškas, kaip norėtų tie, kurie mato
visą civilizacijos turinį visuomeninės kultūros išviršinėse
apraiškose.

Apie visuomeninę kultūrą dera irgi pasakyti, kad jos
vyriausias pirmavaizdis glūdi dieviškojoje esmėje, kur vi-
sų būtybių vienybė įgauna tobuliausio stovio, kadangi
visų kūrinių pirmavaizdžiai čia sueina į organingą sąry-
šį per susijungimą su dieviškąja esme. Tai tik reiškia,
kad netobula visuomenės vienybė turi savo idealu tobulą
visų pirmavaizdžių vienybę dieviškojoje esmėje. Aišku,
kad kultūriniu visuomeniniu veikimu žmonija eina šita
linkme. Kaip ji gali toli nueiti vien kultūros priemonė-
mis, paaiškės jau sąryšyje su tuo, kas bus kalbama apie
kultūros tikslingumą.

D. KULTŪROS TIKSLAI

1. Išvidinis kultūros tikslingumas

Priėjome paskutinę kultūros filosofijos dalį, kur tyri-
nėjama siekiamoji kultūros priežastis arba, kitaip tariant,
kultūros tikslingumas. Kokiam tikslui privalo tarnauti
kultūra, — štai pagrindinis šios dalies klausimas. Tikslas,
kaip žinome, yra tai, ko dėlei kas nors daroma arba įvyk-
sta. Taigi ko dėlei kultūra yra žmogaus kuriama?

309

Visų pirma reik įsidėmėti, kad tikslingumas gali būti
dvejopas: išvidinis, arba imanentinis, ir išviršinis, arba
transcendentinis. Taip, man buvo jau progos minėti apie
išvidinį ir išviršinį gamtos tikslingumą. Išvidinis yra gam-
tos tikslingumas, kuris glūdi prigimtajame pasaulyje kai-
po jo esybių prigimties palinkimas, atremtas į priežastin-
gą dėsningumą. Kiekviena gamtos esybė reiškiasi iš pri-
gimties tam tikrais veiksmais ir yra stumiama prigimtąja
linkme prie savo gėrio. Išvidinis gamtos tikslingumas ir
yra uždėtas būtinuose prigimties dėsniuose. Gyvosiose
gamtos esybėse, neprotingose ir nelaisvose, tikslingumas
yra instinktyvus ir todėl reiškiasi su nustatytu vieną kar-
tą ant visados vienodu būtinumu. Toks, pavyzdžiui, yra
bičių gyvenimas. Kiek kiekviena bitė skyrium, taip ir vi-
sas spiečius yra palenktu būtiniems prigimties dėsniams,
kurių pagrinde yra įdiegtas instinktyvus tikslingumas. Ši-
tas instinktyvus tikslingumas, pavyzdžiui, padaro tai, kad
bičių koriai savo architektoniškąja lytimi geriausiai ata-
tinka tam tikslui, kuriam jie skirti tarnauti. Pasirodo bū-
tent, kad šitie koriai puikiai atatinka ekonomiškumo rei-
kalavimui, kadangi jungia savo sąrangoje minimum sta-
tomos medžiagos su maximum talpos medui. Kitaip ta-
riant, instinktyvi bičių prigimtis, pagrįsta būtinu prie-
žastingumu, sugeba visai gerai taikyti priemones savo
tikslams, Šitas įdiegtas gamtos pasaulio esybėms tikslin-
gumas, atremtas į priežastingą prigimties dėsningumą, ir
yra gamtai išvidinis, arba imanentinis.

Bet sulig tuo momentu, kai gamtos pasaulyje atsiran-
da būtybė, kuri sugeba suprasti tikslo prasmę, laisvai
rinktis tikslus ir sąmoningai rinktis priemonių, šalia išvi-
dinio gamtos tikslingumo, atsiranda nauja tikslingumo
rūšis. Jei, pavyzdžiui, žmogus ima nusimanyti apie bičių
gyvenima ir jų trūsėjimo vaisingumą, pasistato tikslu bi-
čių kultūrą ir tam tikslui sumaniai pritaiko tam tikras
priemones, bičių gyvenimas ir veikimas, šalia savo išvi-
dinio tikslingumo, įgauna dar išviršinio tikslingumo, kurį
joms nustato žmogus savo kultūrinių veikimu. Žmogus,
tiesa, neatmaino išvidinio bičių gyvenimo bei veikimo
tikslingumo: jam kaip tik rūpi tai, ko siekia išvidinis pri-
gimties tikslingumas, būtent bičių gyvybės palaikymas ir
jų produktingumas, besireiškiąs vaško ir medaus gamy-
boje. Bet užtat jis sugeba sąmoningai padidinti bičių gy-
venimo gerovę ir jų produktingumą, kad paskui sunau-
dotų bičių kultūros vaisius tolimesniems savo tikslams.

310

Iš šito jau pavyzdžio matyti, kad išvidinis gamtos tik-
slingumas yra papildomas išviršiniu žmogaus kultūros tik-
slingumu, Prigimties tikslingumas, esąs gamtos pasaulyje
būtinas ir instinktyvus, tampa žmogaus kultūroje laisvu
ir sąmoningu, kadangi čia jau tikslą stato žmogaus pro-
tas, o jį siekia laisva valia. Sąmoningas bei laisvas žmo-
gaus nusistatymas nepanaikina gamtos tikslingumo, bet
įveda jį į naują aukštesnio tikslingumo tvarką, kadangi
savo pastangomis žmogus palenkia gamtos dėsningumą
savo valios valdžiai ir savo proto idėjoms. „Žmonija,—
teisingai sako Eisler,— savo sugebėjimais ir pasiryžimais
yra skiriama apvaldyti faktinąją gamtą ir ją kultivuoti
vis intensyvesnio racionalizavimo ir etinimo prasme“
(Einführung in die Philosophie.— P. 385).

Kyla dabar savo ruožtu klausimas, ar ir kokia prasme
pati kultūra, panašiai È ir prigimtis, gali turėti išvidinį
ir išviršinį tikslingumą? Cia dera pastebėti, kad išvidinis
kultūros tikslingumas turėtų būti vienintelis kultūros tik-
slingumas, jei kultūra galėtų privesti žmogų prie galuti-
nio tikslo ir patiekti jam pilnutinio tobulumo ir visiškos
laimės. Atsiekimas pilnutinio tobulumo ir visiškos laimės
baigtų faktinai žmonijos išsivystymą ir tuo pačiu pada-
rytų nebereikalingą kultūrinį jos vyksmą. Tuo tarpu, kaip
patirsime vėliau, kultūros priemonėmis nei pilno tobulu-
mo, nei visiškos laimės žmogus atsiekti negali; o jei taip,
tai lieka viena iš dviejų: arba atsisakyti nuo šitų sieki-
mų, kurie neišraunamai glūdi žmogaus sieloje, arba pripa-
žinti, kad šalia išvidinio kultūros tikslingumo, yra dar
išviršinio tikslingumo, kuris papildo pirmąjį ir pavartoja
kultūrą kaipo žemesnės tvarkos priemonių sistemą. Mums
teks prieiti prie išvados, kad išvidinis religijos tikslingu-
mas yra išviršiniu tikslingumu kultūrai, panašiai kaip iš-
vidinis kultūros tikslingumas yra išviršiniu tikslingumu
prigimčiai bei gamtai. Bet tuo tarpu turime susidomėti
atidžiau, koks yra išvidinis kultūros tikslingumas, kuris
turi mums tarnauti išeinamuoju punktu paskutinės dalies
tyrinėjime.

Išvidinis kurios esybės tikslingumas reiškiasi tuo, kad
ji stengiasi atsiekti pilnutinį savo prigimties uždavinių
įvykdymą. Pavyzdžiui, neprotingo gyvio prigimties užda-
viniais yra misti, augti ir visti. Jo gyvenimo tikslingu-
mas ir reiškiasi tuo, kad jis leidžia kalbamajam individui
kuo tinkamiausiu būdu misti, augti ir palaikyti savo veis-
lę. Panašiai ir išvidinis kultūros tikslingumas reiškiasi tuo,

311

kad jos veiksniai stengiasi kuo pilniausiai objektyvuoti
jos uždavinius realiose išdavose. Atlikti savo uždavinių
visetą ir sykiu apsireikšti objektyviomis lytimis — štai
kokia linkme eina išvidinis kultūros tikslingumas,

Tai gali būti patirta jau iš kultūrinio veiksmo anali-
zės. Kultūros veiksmas, kaip žinome, yra sąmoninga žmo-
gaus veikmė kokiam nors objektui tikslu apipavidalinti
jį lytimi, atatinkančia aukštesnei idėjai. Tikslingumo mo-
mentas čia surištas su apipavidalinimu lytimi, ir visai ne
be reikalo, nes daikto lytis visuomet yra tikslingumo pra-
das. Gamtoje lyties prigimtis nustato esybės išvidinį tiks-
14. Kuliūroje išvidinis tikslas yra visų pirma kuriamoji
lytis. Ta aplinkybė, kad kuriamoji lytis turi atatikti auk-
štesnei idėjai, duoda mums nujausti, kad šalia šito išvi-
dinio tikslingumo, galima tikėtis dar kito išviršinio tiks-
lingumo, kuris turi iš tikro eiti iš viršaus. Taip ar šiaip,
kuriamoji kultūros lytis yra artimiausioji siekiamoji prie-
žastis, kitaip vadinama tikslu. Tokiu tikslu ji yra jau to-
dėl, kad sumanymo tvarkoje ji yra kuriamuoju pirma-
vaizdžiu, kuris vykdymo tvarkoje yra paskutinėje vieto-
je, kaipo veiksmo išdava. Juk pats kuriamasis kultūros
aktas išsivystė šitokiu būdu: išeinamuoju punktu yra
žmogaus kuriamasis sugebėjimas, su kurio pagalba suda-
romas sumanymas, arba idealiai įsivaizduojamas tikslas;
antroje, vidurinėje vietoje eina pats kultūrinis veiksmas;
pagaliau trečioje vietoje gaunama išdava, realizuojanti
tikslą tam tikroje lytyje. Kultūrinis žmogaus sugebėji-
mas yra veiksnys; pats kultūrinis veiksmas yra tarsi prie-
monė; pagaliau siekiamoji išdava, taip ar šiaip, yra tiks-
las kultūriniam veiksmui.

Šita kultūrinio veiksmo analizė, padaryta sąryšyje su
veiksniu ir tikslu, gali būti susekta ir konkretiniame pa-
vyzdyje. Leiskime, turime dailininką, kuris yra atsiekęs
aukštos estetinės kultūros. Jis turi sugebėjimą kurti meno
dailenybes. Kol jis nekuria dailenybių, negalima pasa-
kyti, kad jis tikslingai panaudoja savo estetinius meniš-
kus sugebėjimus arba kad jo estetinė kultūra neturi žy-
maus trūkumo. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas daiktas
iš prigimties turi linkmės reikštis, taip ar šiaip, veiksmu,
buvo sakyta, kad actio est perfectio rei, t. y. veiksmas
yra daikto tobulybė. Todėl irgi estetinės kultūros tobulu- .
mas reikalauja, kad dailininkas reikštųsi kuriamuoju vei-
ksmu arba kurtų dailenybių, tuo pačiu objektyvuodamas
savo kuriamąjį estetinį sugebėjimą. Šitas kuriamasis su-

312

gebėjimas yra kultūrinis kūrybos veiksnys. Pati dailioji
kūryba yra kultūrinis veiksmas. Sukurtos dailenybės yra
kultūros objektyvuotos išdavos. Dailiosios kūrybos tiks-
lingumas ir turi linkmės pasireikšti aikštėn sukurtomis
dailenybėmis. Tuo tarpu sukurtoji dailenybė, būdama dai-
liosios kūrybos išdava, yra tam tikra objektyvuota kul-
tūrinė gėrybė, kuri yra žmogui visuomet pageidaujama
kaipo tam tikras tikslas.

Tai, kas čia pasakyta apie vieną tik kultūros apraišką,
turi reikšmės ir visai kultūrinei kūrybai, Kultūrinė kūry-
ba, taip ar šiaip, visuomet stengiasi sukurti tokių ar ki-
tokių kultūrinių gėrybių, kurios kultūros kūrėjui yra sie-
kiamais tikslais. Šitos kultūrinės gėrybės, atsiekiamos kul-
tūrine kūryba, ir yra tiesiogiai išvidiniai kultūros tikslai.
Tokiu būdu išvidinis kultūros tikslingumas glūdi kultūri-
nės kūrybos objektyvacijoje išviršinėse išdavose. Tuo tar-
pu, kaip mums jau žinoma, kultūros objektyvacija išvir-
šinėmis išdavomis ir sudaro tai, kas dera pavadinti civi-
lizacijos vardu. Todėl civilizacija yra ne kas kita, kaip
išvidinio kultūros tikslingumo apsireiškimas aikštėn. Kul-
tūros pagamintų objektyvinių išdavų visetas, išreikštas,
taip ar šiaip, išviršiniu būdu, ir yra civilizacija. Todėl
imant kultūrą ir civilizaciją jųdviejų santykiavime, gali-
ma pasakyti, kad jiedvi taip santykiuoja tarp savęs, kaip
subjektyvinė ir objektyvinė vieno dalyko pusės.

Kultūros ir civilizacijos santykiavimas šiais laikais, są-
ryšyje su O. Spenglerio pagarsėjusiu veikalu „Der Un-
tergang des Abendlandes“, igavo ypatingo aktualumo. Iš
tikrųjų ne be reikalo kultūrinės problemos aktualumas pa-
sireiškė, tarp kitko, šitame punkte. Juk nuo kultūros tik-
slingumo supratimo iš tikro pareina toks ar kitoks žmo-
gaus nusistatymas kultūros gyvenime, Pavyzdžiui, kas
nors atmeta išviršinį kultūros tikslingumą, kuriuo yra kul-
tūrai religijos tikslingumas. Tuomet išvidinis kultūros tik-
slingumas yra vienintelis kultūros tikslingumas. Tuo tar-
pu kultūros tikslingumas veda prie kultūros objektyva-
cijos civilizacijoje. Tokiu būdu civilizacija pasirodo vie-
nintelis tikslas, lotyniškai finis, arba galas, kultūrai. Ži-
noma, tam tikra prasme galima sutikti su Spengleriu, kad
civilizacija yra kultūros galas, kaip kad tikslų ir priemo-
nių grandinėje kiekviena priemonė randa savo galą ar-
timiausiame tiksle. Bet kaip tik priemonių ir tikslų gran-
dinėje nėra reikalo vienas dvejetas grandžių iš visos gran-
dinės ir atpalaiduoti nuo kitų grandžių, su kuriomis šitas

313

dvejetas yra, taip ar šiaip, surištas. Todė! civilizacija, ku-
ri kultūrai yra tam tikras tikslas ir tuo pačiu tam tikras
galas, pati gali tapti priemonė kitiems tikslams, ir todėl
irgi su jos sąvoka nėra dar jokio reikalo jungti žlugimo
sąvokos. Tai paaiškės geriau kiek vėliau. O tuo tarpu
tenka dar giliau įsigilinti į kultūros ir civilizacijos san-
tykiavimą.

Buvo savo laiku sakyta, kad kultūrinis veiksmas jun-
gia faktinai subjektyvinę ir objektyvinę kultūros apraiš-
kas, t. y. kultūrinį nusiteikimą ir kultūrinę išdavą. Pla-
čiai tariant, galima būtų pasakyti, kad kultūrinis veiks-
mas jungia kultūrą ir civilizaciją. Tai įvyksta todėl, kad
kultūrinis veiksmas stovi pusiaukelyje tarp kultūrinio nu-
siteikimo ir kultūrinės išdavos. Ir štai tenka konstatuoti,
kad kultūrinis veiksmas turi reikšmės ne tik kultūrinei
išdavai, bet ir kultūriniam nusiteikimui. Kitaip tariant,
kultūrinis veiksmas turi įtakos sykiu ir kultūriniam nu-
siteikimui, ir kultūrinei išdavai. Kultūrinei išdavai jis su-
teikia lyties ir tuo pačiu ją objektyvuoja. Kultūriniam
nusiteikimui jis suteikia praktiškos reiškimosi galios, nes
kiekvienas sugebėjimas išsivysto sulig tuo, kaip yra vei-
kiama. Juk tik veikdama kiekviena galia įgauna vis di-
desnio sugebėjimo veikti. Galima irgi pasakyti, kad ga-
lios sugebėjimas veikti yra tam tikra jos lytis. Veiksmas
aktualizuoja galią; jis ją papildo, kaip kad aktas papil-
do potenciją. Tuo tarpu aktas, arba veiksmas, taip lai-
kosi potencijos, arba galios, kaip kad forma, arba lytis,
laikosi materijos, arba medžiagos. Lytis ir yra medžiagai
ne kas kita, kaip veiksmas, aktualizuojąs medžiagos po-
tencijas. Tokiu būdu pasirodo, kad kultūrinis veiksmas
suteikia lyties tiek kultūriniam nusiteikimui, kiek ir kul-
tūrinei išdavai. Skirtumas tėra vien tas, kad pirmuoju
atveju lytis yra subjektyvinė, tuo tarpu kad antruoju
atveju lytis yra objektyvinė; pirmuoju atveju lytis yra
idealinė, antruoju — realinė. Maža to, kaip tik todėl, kad
pirmuoju atveju lytis gali būti idealiniu būdu, antruoju
atveju yra galimas realinės lyties įvykdymas tikrovėje.
Kultūrinės kūrybos veiksmu kaip tik yra realizuojama ta
idealinė lytis, kuri yra kuriama su kultūrinio sugebėji-
mo pagalba kaipo realizuotinas idealas ir iš tikro reali-
zuojama tikrovėje kaipo reali, kad ir pripuolama daiktų
lytis,

Taigi kultūrinis veiksmas, stovėdamas pusiaukelyje
tarp kultūrinio nusiteikimo ir kultūrinės išdavos, turi įta-

314

kos, einančios sykiu į dvi priešingas pakraipas. Kai kul-
tūrinis veiksmas yra išdavus kultūriniam Nnusiteikimui,
galima pasakyti, kad jis eina kultūros pakraipa. Kai jis yra
išdavus objektyvinės tikrovės atžvilgiu, galima pasakyti,
kad jis eina civilizacijos pakraipa. David Koigen pirmąją
pakraipą vadina instensyvine, antrąją — ekstensyvine.
Įdomu, ką šituo atžvilgiu sako jisai savo veikale „Ideen
zur Philosophie der Kultur“ 2: „Ne tik kultūros subjektas,
arba atskiras žmogus, — yra jo žodžiai,— žino į vidų pa-
kreiptą sau pakankamą intensyvų pastangumą, šalia ki-
to, į nuošali pakreipto ekstensyvaus pastangumo, bet ir
kiekvienas atskiras valios krypsnis yra valdomas šitų
dviejų buvimo būdų. Čia juodu vadinasi civilizacija ir
kultūra, arba kultūrinis techninis ir kultūrinis estetinis
tarpsnis kultūriniame veiksme. Civilizacija reiškia užka-
riaujamąjį valios nusistatymo tarpsnį, jos „objektyviai
meniškąjį" periodą ir veikia ekstensyviai, tuo tarpu kad
kultūra siaura šito žodžio prasme veda prie asmeniško,
sau pakankamo veiklumo, reikalauja individualizuotos
pilnatvės, atstovauja „subjektyviai meniškąjį" valios nu-
sistatymo periodą ir veikia intensyviai. Ekstensyvinis ir
intensyvinis, objektyviai meniškas ir subjektyviai meniš-
kas arba civilizacijos ir kultūros tarpsniai negali ilgesnį
laiką apsieiti vienas be antro. Civilizacija ir kultūra, ma-
no supraiimu,— pabrėžia Koigen,— sudaro kūną ir sielą
valios nusistalyme ir tuo pačiu kultūriniame veiksme. Il-
gesnis vieno iš šitų dviejų nusiteikimų apleidimas arba
vienašališkas per didelis kultivavimas vieno iš jųdviejų
veda prie dekadencijos stovio. Civilizacijos tarpsnis pa-
tenka į chaotinį gamtos stovį, tuo tarpu kad subjektyviai
meniškas kultūros tarpsnis išsigimsta į tuščią kultą“ (p.
573).

Kad normaliai kultūra ir civilizacija privalo būti pu-
siausvyroje, kaip to reikalauja Koigen, gali paaiškėti jau
iš to, kad kultūrinis tikslingumas organingai riša kultūri-
nį nusiteikimą, kultūrinį veiksmą ir kultūrinę išdavą. Kul-
tūrinės išdavos negali būti be kultūrinio nusiteikimo. Bet
ir be kultūrinių išdavų, gaminamų kultūrinio veiksmo
priemonėmis, kultūrinis nusiteikimas negali tinkamai iš-
sivystyti ir atsiekti intensyvaus veiklumo. Deramas su-
pratimas civilizacijos ir kultūros santykiavimo, iš vienos
pusės, ir kultūrinės išdavos ir kultūrinio nusiteikimo, iš
antros pusės, turi ne tik teorinės reikšmės kultūros pro-
blemai, bet ir praktinės reikšmės — pedagogikos sistemai.

315

Pasirodo, kad ruošiant naujas kartas gyvenimo tikslams,
objektyvuotos kultūros išdavos, arba civilizacijos gėry-
bės, yra auklėtiniams perteikiamos, tuo tarpu kad kultū-
riniai nusiteikimai yra auklėtiniuose išvystomi. Pirmuoju
atveju norma yra geriausio pasisavinimo principas, tuo
tarpu kad antruoju atveju norma yra savarankiškojo vei-
klumo arba, kaip dabar sakoma, darbo principas. Todėl
panašiai kaip žmogaus gyvenime turi rasti vietos ir kul-
tūra, ir civilizacija, taip lygiai ir ugdymo sistemoje turi
rasti vietos ir perteikiamoji pareiga, kuria perteikiama
civilizacijos gėrybės pagal geriausio pasisavinimo princi-
pą, ir išvystomoji pareiga, kuria išvystomos yra kultūri-
nės dispozicijos, arba nusiteikimai pagal savarankiškojo
veiklumo principą. Kai yra apleidžiama išvystomoji pa-
reiga ir tekreipiama dėmesio į perteikiamąją pareigą, gau-
namas yra didaktinis materializmas. Užtat kai apleidžia-
ma yra perteikiamoji pareiga ir tekreipiama dėmesio į iš-
vystomąją pareigą, gaunamas didaktinis formalizmas. Pir-
muojų atveju, pavyzdžiui, gaunama erudicija be pakan-
kamai savarankiško išsilavinimo; antruoju atveju gauna-
ma atatinkamai veikli intelektualinė iniciatyva be pakan-
kamos erudicijos. Žinoma, negalima pasakyti, kad yra ga-
lima erudicija be jokio intelektualinio išsilavinimo arba
kad yra galimas savarankiškas intelektualinis išsilavini-
mas be jokios erudicijos. Tačiau tarp erudicijos ir inte-
lektualinio išsilavinimo gali būti disproporcijos pagal tai,
katra iš dviejų minėtų pareigų buvo apleista arba nepa-
kankamai uoliai vykdyta ugdymo sistemoje.

Tai, kas čia pasakyta apie protinimą, arba intelektu-
alinį lavinimą, randa atatinkamą stovį ir visoje intelek-
tualinės visuomenės kultūroje. Kai visuomenėje vyrauja
erudicijos momentas, galima pasakyti, kad joje civiliza-
cijos momentas persveria tikrai suprastos kultūros mo-
mentą. Ir atvirkščiai, kai visuomenėje vyrauja intelek-
tualinio išsilavinimo momentas, galima pasakyti, kad kultū-
ros momentas persveria joje civilizacijos momentą. Jei
paimtume palyginimui IV šimtm. prieš Kristų, XIII šimtm.
po Kristaus ir dar XIX šimtm. po Kristaus, t. y. iš vienos
pusės, Platono ir Aristotelio, Alberto Didžiojo ir Tomo
Akviniečio laikus, o iš antros pusės, tą laikotarpį, kuris
prasidėjo po apšvietos gadynės ir kuris pasižymėjo di-
džiausiais specialių mokslų laimėjimais, tai ilgai nesvy-
ruodamas pasakyčiau, kad erudicijos atžvilgiu XIX šimtm.
prašoko ne tik IV šimtm. prieš Kristų ir XIII šimtm. po

316.

Kristaus, bet ir visus kitus amžius. Tačiau nedrįsčiau
pasakyti, kad XIX šimtm. pasižymėjo didesniu intelektua-
liniu išsilavinimu, kaip kad du senesniu paimtu palygini-
mui šimtmečių. Kadangi anais laikais moksliškas išsila-
vinimas buvo neatskiriamai surištas su filosofijos studi-
jomis, mokslininkams buvo neišvengiamo reikalo įsigyti
aukštesnio intelektualinio išsiiavinimo jau todėl, kad be
tokio išsilavinimo negali faktinai pasisavinti aukščiausių
filosofijos mokslo laimėjimų. Kas kita atsitiko specialių
mokslų laimėjimo ir klestėjimo laikotarpyje. Mokslininkų
specialistu gali būti dabar žmogus su palyginti nedideliu
intelektualinių išsilavinimu. O jei dar prisideda prie to
priešingas filosofijai, kaipo pasaulėžiūros mokslui, nusis-
tatymas, kaip tai dažnai pasitaikydavo XIX šimtm. tarp
mokslininkų -eruditų, tai erudicija specialiųjų dalykų sri-
tyje dar nėra tikro intelektualinio išsilavinimo prirody-
mas. Faktinai ir pasirodė, kad XIX šimtm. žydėjo daugiau
savo pozityvine arba net pozityvistine erudicija, negu ti-
krai suprastu intelektualiniu išsilavinimu. Šita prasme,
kaip ir kitais atžvilgiais, jis gali būti laikomas labiau ci-
vilizacijos negu kultūros šimtmečiu. Tai žinoma nereiš-
kia, kad jame kultūra yra perėjusi į civilizaciją.

Jei norėsime išanalizuoti nusakytą civilizacijos per-
svarą XIX šimim., paimtą vienu tik intelektualinės kuliū-
ros atžvilgiu, turėsime grįžti vėl prie kultūrinio veiksmo
analizės. Kai civilizacijos momentas ima vyrauti, tai fak-
tinai reiškia, kad kultūrinis veiksmas reiškiasi didesne
įtaka kultūrinės išdavos negu kultūrinio nusiteikimo at-
žvilgiu. Kitaip tariant, kultūrinis veiksmas daugiau pro-
dukuoja kultūrinių gėrybių, negu lavina kultūrinius nu-
siteikimus. Šituo atžvilgiu labai reikšmingas yra tasai ka-
pitalistinis ūkis, kuris išsivystė lygiagrečiais su specialiais
mokslais ir rado Amerikos materialinės kultūros centruo-
se itin skaidrios išraiškos. Kapitalistinė tvarka su savo
gyvenimo industrializacija ir veikimo specializacija yra
pakėlusi produktingumą realinės kultūros srityje prie ne-
žinomo dar istorijos laipsnio. Bet .sykiu su produkcijos
ir suvartojimo didėjimu nėjo lygiu žingsniu kultūrinių
nusiteikimų išsivystymas. Atvirkščiai, kapitalistinėje ga-
mybos tvarkoje žmogus tampa vieno specialaus nusitei-
kimo nešėjas. Kitaip tariant, žmogiškasis asmuo tampa
vienu tik rateliu dideliame kapitalistiniame mechanizme.
Tokiu būdu, iš vienos pusės, labai intensyvus produktin-
gumas realinės kultūros srityje čia yra lydimas didelio

317

susiaurėjimo kultūrinių nusiteikimų aukštesnės idealinės,
arba tikrai humanitarinės, kultūros srityje. Susidaro ti-
pinga padėtis, kur civilizacijos momentas persveria kul-
tūros momentą, Tai yra įvykę visur ten, kur materialinės
kultūros išsivystymas sąryšyje su kapitalistine tvarka ėjo
sparčiau negu kultūrinių nusiteikimų išsivystymas huma-
nitarinės kultūros srityje, ir visų pirma Naujajame pasau-
lyje, anapus Atlantikos vandenyno. Tai reiškia civiliza-
cijos persvarą žmonijos gyvenime. Kokios iš to išeina
konsekvencijos, pamatysime jau vėliau.

Anąkart matėme, kad kultūrinis veiksmas turi dvejo-
pos reikšmės pagal savo pakraipą: jis, iš vienos pusės,
gamina kultūrinę išdavą, o iš antros pusės, stiprina kul-
tūrinį nusiteikimą. Pastaruoju atveju kultūrinis veiksmas
eina kultūros pakraipa, tuo tarpu kad pirmuoju atveju
jis eina civilizacijos pakraipa, Normalus yra stovis, kai
kultūrinis veiksmas turi lygios reikšmės tiek kultūriniam
nusiteikimui, tiek ir kultūrinei išdavai. Tuomet galima
pasakyti, kad kultūra, pagrįsta kultūriniais nusiteikimais,
ir civilizacija, pagrįsta objektyvuotomis kultūrinėmis iš-
davomis, arba gėrybėmis, yra deramoje pusiausvyroje,
Tačiau gali ir būti atsitikimų, kai turtingi savo turiniu
kultūriniai nusiteikimai nepasireiškia aikštėn reikiamų
produktingumu civilizacijos atžvilgiu; arba atvirkščiai, kai
didelis produktingumas civilizacijos atžvilgiu nėra pagrįs-
tas kultūrinių nusiteikimų turtingumu. Kai kultūrinis vei-
ksmas reiškiasi didesne įtaka kultūrinės išdavos negu kul-
tūrinio nusiteikimo atžvilgiu, tai reiškia, kad civilizacijos
momentas ima vyrauti visuomenės gyvenime. Ir atvirkš-
čiai, kai kultūrinis veiksmas turi didesnės įtakos kultūri-
nių nusiteikimų negu kultūrinių išdavų atžvilgiu, tai reiš-
kia, kad visuomenės gyvenime vyrauja kultūros mo-
mentas.

Civilizacijos momentui vyraujant visuomenės gyveni-
me, kultūriniai veiksmai daugiau produkuoja kultūrinių
gėrybių, negu lavina kultūrinių nusiteikimų. Šituo atžvil-
giu labai reikšmingas yra tasai kapitalistinis ūkis, kuris
išsivystė lygiagrečiais su specialių mokslų išsiplėtojimu ir
pats buvo pagrįstas darbo specializacija. Kapitalistinė
santvarka, radusi itin skaidrios išraiškos materialinės kul-
tūros centruose, pakėlė produktingumą realmės kultūros
srityje prie nežinomo dar istorijoje laipsnio. Bet sykiu su

gamybos didėjimu nėjo lygiu žingsniu kultūrinių nusitei-
kimų išsivystymas. Atvirkščiai, kapitalistinės gamybos

318

santvarkoje su jos gyvenimo industrializacija ir speciali-
zacija žmogus tampa vienu tik neturiningu rateliu dide-
liame kapitalistinės gamybos mechanizme. Tokiu būdu, iš
vienos pusės, labai intensyvus produktingumas realinės
kultūros srityje čia yra lydimas didelio kultūrinių nusi-
teikimų susiaurėjimu ankštesnės idealinės, arba tikrai hu-
manitarinės, kultūros srityje. Toks stovis yra tipingas pa-
dėčiai, kur civilizacijos momentas persveria kultūros mo-
mentą. Tai yra įvykę visur ten, kur materialinės kultūros
išsivystymas sąryšyje su kapitalistinė santvarka ėjo spar-
čiau negu kultūrinių nusiteikimų išsivystymas humanita-
rinės kultūros srityje.

Iš vienos pusės tai, kas yra vadinama prusicizmu, o
iš antros pusės tai, kas yra vadinama amerikonizmu, kaip
tik pasižymi tuo, kad turimose galvoje apraiškose civili-
zacijos momentas persveria kultūros momentą. Senaja-
me Europos pasaulyje šita kultūrinio gyvenimo ypatybė
buvo bendra pasaulinio karo priežastimi. Šita prasme pru-
sicizmu nusidėjo ir nusideda ne vieni tik vokiečiai, nors
prusicizmas ryškiausiai pasireiškė Vokietijoje ir daugiau-
sia turėjo įtakos vokiečių politikai. Tokiu būdu, kad ir
iš kitos pusės, teko dar kartą konstatuoti, kad kultūrinio
gyvenimo vienašališkumas turi nelemtos reikšmės tautų
gyvenimui,

Čia turiu sykiu konstatuoti, kad darbo mokykla yra
reakcija prieš tą kultūrinių nusiteikimų vienašališkumą,
kuris pasireiškė kapitalistinėje gamybos santvarkoje. Dar-
bo principas kaip tik pastato reikalavimą išvystyti nau-
joje kartoje kultūrinių sugebėjimų bei nusiteikimų visetą
pilnatvės harmonijoje. Darbo principas negali sutikti, kad
žmogus tebūtų vienu tik negyvu rateliu kapitalistinės ga-
mybos mechanizme su labai aprėžtu savarankiškumu ir su
labai susiaurintu asmenybės turiniu. Savarankiškas vei-
klumas su plačia asmens iniciatyva, su pilnutiniu asmens
sugebėjimų išvystymu,— štai asmens idealas, įsivaizduo-
jamas pagal darbo principą. Galima pasakyti, kad darbo
principas eina kultūros pakraipa, t. y. nuo kultūrinio vei-
ksmo prie kultūrinių nusiteikimų. Bet čia kaip tik glūdi
darbo principui kito vienašališkumo pavojus. Eidamas
kultūros pakraipa, darbo principas gali per daug atkreip-
ti dėmesio nuo civilizacijos pakraipos, kuri eina nuo kul-
tūrinio veiksmo prie kultūrinių išdavų ir kuri yra ruo-
šiama naujose kartose perteikiamąja ugdymo pareiga.
Darbo principas yra obalsis protestui arba reakcijai prieš

319

tam tikrą vienašališkumą. Bet kiekvienas protestas, kiek-
viena reakcija prieš vienašališkumą yra pavojuje patekti
į priešingą vienašališkumą, kai protestas arba reakcija
nepasižymi pilnu sąmoningumuų savo teisių atžvilgiu, Pa-
vyzdžių šitai apraiškai visur pasitaiko apsčiai.

Jei kultūrinis veiksmas pasireiškia didesniu išviršiniu
produktingumu negu kultūrinių nusiteikimų kėlimu bei
stiprinimu, tai didelis produktingumas įvyksta šitokiu at-
vejų aukštesnių kultūrinių nusiteikimų sąskaita, Tai turi
vietos materialinės kultūros hipertrofijoje. Užtat jei kul-
tūrinis veiksmas labiau lavina aukštesnius kultūrinius nu-
siteikimus, negu pasireiškia išviršiniu produktingumų, tai
intensyvus kultūrinis vidaus gyvenimas šitokiu atveju už-
stelbia išviršinį produktingumą. Tai atsitinka rafinuotoje
intelektualinėje kultūroje, kuri pasirodo dažnai pasyvi ar-
ba net bejėgė ir bergždžiai neproduktinga kultūrinėje gy-
venimo kovoje su nekultūringais gaivalais. Iš čion dar
kartą galima patirti, kad kultūros ir civilizacijos apraiškos
turi būti tam tikroje pusiausvyroje, ir būtent todėl, kad
normalus kultūrinis veikimas turi tikslingai sujungti har-
moningą žmogaus kultūrinių nusiteikimų pilnatvę, kaipo
šaltinį, su jų objektyvacija turtingoje kultūrinėje kūry-
boje, kaipo su išdava, Toks ir yra išvidinis kultūros tiks-
lingumas, t. y. jis reiškiasi tuo, kad kultūros veiksniai
stengiasi visuomet kuo pilniausiai objektyvuoti kultūri-
nius nusiteikimus realiose išviršinės civilizacijos išda-
vose.

Šitame išvidiniame kultūros tikslingume glūdi įvysty-
tas žmogaus gyvenimo tikslingumas. Būtent tikslingame
kultūriniame veikime tikslingai susijungia trys žmogaus
gyvenimo momentai, nuo kurių pareina Žmogaus gyveni-
mo prasmė. Kultūrinis veiksmas reiškia žmogaus gyveni-
me darbo momentą, kultūrinis nusiteikimas — tobulumo
momentą ir kultūrinė išdava — laimingumo momentą.
Plačiai suprastu darbu žmogus sykiu ir tobulinasi, ir ga-
mina išdavą, kuri tarnauja jo laimei. Ir iš tikro aktyvu-
mas, tobulumas ir laimingumas organingai yra surišti tarp
savęs. Be aktyvumo arba plačiai suprasto darbo negalima
atsiekti jokio tobulumo laipsnio: be aktyvumo ir tobulu-
mo negalima atsiekti jokio gerai suprastos laimės laips-
nio, Žmogaus aktyvumas reiškiasi kultūriniais veiksmais,
Žmogaus tobulumas yra pagrįstas kultūriniais nusiteiki-
mais. Žmogaus laimingumas yra atremtas į kultūrinių žmo-
gaus nusiteikimų išdavas, — Jei dabar įsivaizduosime, kad

320

koks nors žmogus yra išvystęs maximum kultūrinio vei-
klumo, per tai yra išdirbęs savyje maximum kultūrinių
nusiteikimų ir pagaliau yra realizavęs su šitų nusiteikimų
pagalba maximum kultūrinių išdavų, arba civilizacijos gė-
rybių, kurios tarnauja jo pasitenkinimui, tai turėsime pa-
sakyti, kad jis yra atsiekęs maximum laimingumo, kuris
tik yra galimas kultūrinio gyvenimo srityje, atremtoje į
piigimtąją pasaulio tvarką. Taigi matome, kad išvidinis
kultūros tikslingumas yra organingai surištas su išvidiniu
žmogaus gyvenimo tikslingumu. Tai įvyksta faktinai to-
dėl, kad civilizacijos gėrybės, kurios yra tikslu kultūri-
niam veiksmui, turi savo ruožtu tikslą tarnauti Žmogaus
gerovei, jo tobulumui bei laimingumui.

Iš čion jau matyti, kad išvidinis kultūros tikslingumas,
vedąs prie jos objektyvacijos civilizacijoje, paskui atsi-
gręžia vėl į žmogų, kadangi civilizacijos gėrybės privalo
tarnauti žmogaus gyvenimo reikalams ir galutinoje sąs-
kaitoje šito gyvenimo tikslams. Sąryšyje su šituo konsta-
tavimu kyla du klausimu, turinčiu reikšmės kultūros tiks-
lingumo problemai, būtent 1. kaip toli gali eiti kultūros
bei civilizacijos pažanga ir 2. kokiame laipsnyje kultūros
bei civilizacijos laimėjimai gali patarnauti žmogaus ge-
rovei, jo tobulumui bei laimingumui2 Pirmasis klausimas
taktinai iškelia aikštėn problemą apie kultūrinio istorijos
vyksmo ribas; antrasis klausimas faktinai yra sprendžia-
mas kaipo prometėjizmo problema.— Šitiedvi problemos,
žinoma, čia tegali būti paliestos vien labai bendrais bruo-
žais, nes gilesnis ir platesnis jų tyrinėjimas pareikalautų
daug laiko, kurio mums trūksta,

Kultūrinis istorijos vyksmas, imamas kaipo vieningas
ir tikslingas išsivystymas, visai teisingai yra vadinamas
istorine kultūros pažanga. Šita istorinė pažanga, kaipo
vyksmas, turi neišvengiamai tris tarpsnius, kuriais yra
išeinamasis momentas, iš vienos pusės, aibaigiamasis mo-
mentas, iš kitos priešingos pusės, ir pagaliau tasai trunkąs
tapimo tarpas, kuris veda nuo išeinamojo Momento prie
siekiamojo galo. Istorinė pažanga, imama kultūros atžvil-
giu, išeinamuoju punktu turi prigimties stovį. Čia ima-
ma, kaip matome, ne faktinoji istorijos pradžia, bet tai,
kas sudaro kiekvienos kultūros pradžią, arba išeinamąjį
momentą. Išeinamuoju punktu kultūrai yra prigimtis bei
gamta, kaipo pirmutinė medžiaga ir būtina atrama kultū-
rai. Kai gamta arba prigimtis yra žmogaus, taip ar šiaip,
dirbamos arba veikiamos, turime jau kultūros apraiškas,

21. S. Salkauskis 321

arba kultūrinį vyksmą. Todėl galima sakyti, kad prigim-
tis yra išeinamasis punktas kultūrai, gamta — civilizaci-
jai. Be šitokio išeinamojo momento kultūrinė pažanga ne-
galėtų turėti materialinio savo substrato ir todėl negalė-
tų būti realiu vyksmu.

Iš kitos pusės, negalima būtų kalbėti apie kultūrinę
pažangą be atbaigiamojo jos momento. Atbaigiamasis bet
kurio pažangaus vyksmo momentas yra ne kas kita, kaip
tikslo atsiekimas. Nesant tikslui, negalima apskritai kal-
bėti apie pažangą, nes pažangos tegali būti vien ten, kur
vyksmas eina nuo mažiau vertingo išeinamojo momento
prie daugiau vertingo atbaigiamojo momento. Atmeskim
kultūriniame istorijos vyksme atbaigiamąjį momentą, ku-
riuo yra galutinio jos tikslo atsiekimas, kaip istorinis vyk-
smas taps netikslingų ir dėl tos pačios priežasties neturin-
čiu pažangos prasmės. Todėl begalinė pažanga, nevedanti
prie jokio galutinio tikslo, yra prieštaringa sąvoka; pažan-
ga juk yra ne kas kita, kaip tolimas nuo išeinamojo punk-
to ir artėjimas prie tikslo, kuris yra vyksmo galas. Be
tikslo nėra pažangos, ir kuo daugiausia tegali būti be-
prasmio vyksmo, kuris nežinia kur prasideda ir kur veda.

Nesant pažangos be tikslo, negalima irgi matyti kultū-
rinio istorijos vyksmo tikslas pačioje pažangoje, kaip kar-
tais nori kai kurie istorijos filosofijos reiškėjai. Jei pati
pažanga yra imama tikslu, tai tuo pačiu yra suprantama,
kad pažangai nėra statomas aiškus galutinis tikslas. Tuo
tarpu nuosekliai einant savo protavime, reiktų rinktis vie-
na iš dviejų: arba pažanga turi galutinį savo tikslą, ir
tuomet ji yra šitam tikslui priemonė; arba pažanga netu-
ri savo galutinio tikslo, bet tuomet jis yra netikslingas be-
prasmis vyksmas, kurio negalima vadinti pažangos vardu.
Taip ar šiaip, pažanga tegali būti priemonė, bet ne tiks-
las kultūriniam istorijos vyksmui.

Jei, pavyzdžiui, yra sakoma, kad tiesos ieškojimas pa-
tiekia daugiau laimės negu pats tiesos laimėjimas arba net
pasiturėjimas tiesa, tai faktinai tokiu atveju ne tiesa, bet
pažanga tiesos pažinime imama tikslu. Bet čia kaip tik ir
yra paslėpto nesusipratimo. Pažinimas turi savo tikslu tie-
są. Todėl pažinimo prasmė glūdi tiesoje, bet ne pačiame
pažinimo vyksme. Pažinimo vyksmas, kaip ir kiekvienas
vyksmas, kuris aktualizuoja žmogaus galias, yra žmogui
pasitenkinimo šaltinis. Bet jis tik tiek yra pasitenkinimo
šaltinis, kiek jis turi prasmės eidamas prie savo tikslo.
Pasakyti tad, kad pažinimo vyksmas gali būti intelektua-

322

linio pasitenkinimo šaltiniu be sąryšio su tiesa, yra fak-
tinai netiksliai analizuoti savo pergyvenimus. Tiesa, ėji-
mas prie tikslo kartais yra pergyvenamas su didesniu pa-
sitenkinimu, kaip kad tikslo laimėjimas ir pasiturėjimas
juoju. Bet čia reik įsidėmėti du dalyku: pirma, kad be
tikslo vis dėlto nebūtų buvę ir pasitenkinimo, kuris gau-
namas iš stengimosi prie jo, ir antra, kad apribotų ir lyg-
stamųjų tikslų atsiekimas negali patenkinti žmogaus dva-
sios reikalavimų, kurie galutinoje sąskaitoje yra neribo-
ti ir nelygstami. Nestebėtina todėl, kad kiekvieno apriboto
lygstamojo tikslo atsiekimas nepatenkina visiškai žmo-
gaus dvasios reikalavimų ir net palieka dažnai šitoje dva-
sioje apsivylimo apraiškų, kadangi kiekviename intensy-
vesniame pastangume prisimaišo neribojamųjų vilčių nuo-
taika.

Kad tiesos ieškojimas nėra tikslas, ir kad jis tegali bū-
ti vien priemone tiesai atsiekti, ir dargi kad galutinoje
sąskaitoje laimingumo veiksnys yra pati tiesa, bet ne jos
ieškojimas, darosi aišku, kai vietoje atskiros apribotos
tiesos pastatome tobulą nelygstamąją tiesą. Tobula pilnu-
tinė tiesa pažįstama žmogaus tada, kai nusistato atatiki-
mo santykis tarp žmogaus dvasios neribotos nelygstamos
Esybės, vadinamos filosofijoje absoliutu, religijoje — Die-
vu. Absoliutinės tiesos pažinimas įvyksta tiesioginiu bū-
du tame palaimintajame regėjime, kuris yra lotyniškai
vadinamas visio beatifica. Šventieji mistikai, kurie yra ra-
gavę šito palaimintojo regėjimo, mums labai iškalbingai
liudija, kad tikra laimė kaip tik glūdi pasiturėjime ab-
soliutine tiesa ir kad jos ieškojime mūsų pasaulio keliuo-
se yra, palyginant su ana laime, sunkus kentėjimas tiems
žmonėms, kurie yra regėję gyvosios Tiesos veidą.

Tai, kas čia pasakyta apie vieną tik tiesą, turi atatinr
kamos reikšmės visoms kitoms kultūrinio gyvenimo bei
veikimo sritims. Ne kultūrinė pažanga, bet kultūros ide-
alas yra tikslas kultūriniam istorijos vyksmui. Pažanga tė-
Ta vien priemonė artintis prie idealo. Todėl visai teisin-
gai Sawicki nusako istorijos uždavinį sakydamas. kad „is-
torijos uždavinys yra pilnai realizuoti visose gyvenimo
srityse kultūros idealas pažangiu išvystymu“ (Geschichts-
philosophie.— P. 213). Tuo pačiu yra nustatomas pažangos
idealas, būtent pilnutinis kultūros idealo realizavimas vi-
sose gyvenimo srityse. Formulė, rodos, pakankamai aiški;
bet kai tenka jinai kiek konkrečiau įsivaizduoti, pasirodo
nemaža sunkenybių, kartais visai nenugalimų. Pats Sawic-

323

ki kultūrinį istorijos idealą paaiškina šitokiu būdu: „Isto-
rijos uždavinio dera ieškoti visų pirma tikrame dvasios
gyvenimo išsivystyme. Pakraipa, kurioje dvasios pasireiš-
kimas privalo vykti, yra nustatyta tiesos, gėrio ir gro-
žio idėjomis“ (p. 212). „Šituo atžvilgiu galima todėl dargi
pasakyti, kad istorijos tema glūdi idėjų pasaulyje. Istori-
nis žmogaus uždavinys ir yra eiti šito pasaulio linkon, juo-
ju perverti, pagal jįjį apipavidalinti save patį, savo gy-
venimą, savo aplinkumą. ir tuo pačiu realizuoti kultūros,
proto dvasios karaliją, kuri sykiu būtų tikros Jaisvės ir
taurdus žmogiškumo karalija“ (ibid.— P. 213).

Negalima pasakyti, kad Sawickio patiekiamas istorijos
uždavinio nusakymas būtų lengvai įsivaizduojamas kon-
kretesniu kiek būdu. Tuo aš nedarau dar priekaišto Sa-
wickiui, tik konstatuoju, kad kultūrinis idealas, suimtas
į vieną kurią formulę, stoksta konkretinio turinio. Ir tai
kaip tik yra simptominga pačiai dalyko esmei. Tas pat
atsitinka todėl ir tada, kai Eisler stengiasi aptarti kultū-
rinio istorijos vyksmo tikslą, kuriuo jam yra „gamtos ir
Žmogaus persisunkimas proto dvasia, aukščiausioji tur-
tingiausio bei turiningiausio įvairumo sintezė, tampanti
harmoninga, organinga ir tikslinga vienybė“ (Einfūhrung
in die Philosophie.— P. 386). Suprantama net, kodėl kiek-
vienas kultūros idealo nusakymas trūksta tikro konkretu-
mo: šitas idealas negali būti numatytas ir todėl visai kon-
krečiai įsivaizduotas jau todėl, kad tai yra tolimos ir to-
dėl neaiškios ateities dalykas, jei net prileisime, kad kul-.
tūros idealas bus kada nors pilnai realizuotas mūsų pa-
saulyje, kas yra daugiau negu abejotina. Antra vertus,
kultūros idealas, nusakomas principialiai, imamas yra be
sąryšio su kai kuriais žmogaus gyvenimo veiksniais, kaip,
pavyzdžiui, žmogaus prigimties pagedimas arba religijos
palaiminga veikmė.

Kadangi vis dėlto kultūriniu pažangos idealų operuo-
jama kultūros tikslingumo klausime, tenka nustatyti bent
svarbiausios šito idealo žymės, kurios leidžia manyti, koks
gali būti kultūrinės pažangos idealas. Karsavinas savo
„Istorijos filosofijoje“ visai teisingai numato tris pagrin-
dines pažangos idealo žymes, būtent 1. etinis vertingu-
mas, 2. privalomumas ir 3. apribojimas empirine, arba
prigimtąja, tikrove. Vertinimo momentas turi būti pažan-
gos ideale todėl, kad kaip tik atbaigiamasis pažangos mo-
mentas turi būti vertinamas aukščiau kaip išeinamasis
jos momentas. Idealas, kaipo normalus stovis, yra laiko-

324

mas privalomu ir net tokiu, kuris neišvengiamai turi įvyk-
ti. Pagaliau kultūrinis pažangos idealas yra apribotas mū-
sų empirinės tikrovės savybėmis, nuo kurių jis negali at-
sipalaiduoti, neišeidamas iš kultūros srities.

Iš trijų pagrindinių pažangos idealo žymių ypatingai
svarbi yrą trečioji, būtent empirinis idealo apribojimas
prigimtojo buvimo aplinkybėmis. Pavyzdžiui, kultūrinės
pažangos idealas negali įtraukti į savo turinį Žmogaus
nemirtingumo nei šiame, nei kokiame kitame pasaulyje.
Kultūros priemonėmis galima pagerinti gyvenimo aplin-
kybės ir tuo pačiu pailginti žmogaus gyvenimas mažiau ar
daugiau neapribotam laikui, Bet vis dėlto negalima kul-
tūros priemonėmis pakeisti prigimtojo gyvenimo dėsniai.
Ogi vienu tokiu dėsniu yra tai, kad materialinė, organin-
ga bei juslinga substancija susivartoja gyvenimo vyksme
ir neišvengiamai turi suirti toje prigimtoje buvimo tvar-
koje, kur generatio unius est corruptio alterius, t. y. vie-
nos esybės gimimas yra kitos žlugimas. Jei net kultūros
priemonėmis galima būtų atpildyti žmogaus organizmo
susivartojimo nuostolius, tai vis dėlto negalima būtų pa-
šalinti žmogaus žlugimo pavojaus dėl pripuolamųjų prie-
žasčių, pavyzdžiui, dėl gaivalingų katastrofų. Žodžiu ta-
riant, kultūros idealas, realizuotas pilnai mūsų prigimta-
jame pasaulyje, negalėtų žmogui laiduoti nemirtingumo.
Jau vieno šito pakanka, kad galėtume pripažinti, kad kul-
tūrinės pažangos idealas, kaipo apribotas prigimtosios ti-
krovės aplinkybėmis, negali žmogui patiekti pilnutinės
gerovės, t. y. pilnutinio tobulumo bei laimingumo. Šitame
fakte iš tikrųjų glūdi paslėpta kultūrinio gyvenimo tra-
gedija. Kultūra stengiasi apvaldyti gamtą ir pavartoti ją
priemone savo tikslams, tuo tarpu niekados negali įvykti
pilnas kultūros atsipalaidavimas nuo materialinės priklau-
somybės šitai gamtai, kurią kultūra turi palenkti savo
valdžiai,

Akivaizdoje šito fakto kultūrinės pažangos idealas pa-
sirodo nepajėgiąs patenkinti giliausių žmogaus sielos troš-
kimų, kuriais yra pilno tobulumo ir pilno laimingumo pa-
siilgimas. Statytis kultūros idealas, kuris principialiai ne-
gali būti atsiektas dėl prigimtojo gyvenimo ypatybių, rei-
škia save sąmoningai apgaudinėti. Tuo tarpu statyti apri-
botas kultūrinis idealas, kuris galėtų būti įvykdytas pri-
gimtojo gyvenimo ribose, reiškia atsisakyti nuo idealo
ir pasitenkinti labai abejotinos vertės tikrove. Pastaruo-
ju atžvilgiu visai teisingai sakoma, kad įvykdytas idealas

325

yra faktinai prarastas idealas. Pasirodo, kad su idealu yra
panašiai kaip ir su tiesos pažinimu. Panašiai kaip atskiros
apribotos tiesos pažinimas negali patenkinti žmogaus tie-
sos troškimo, taip ir apribotas idealas negali patenkinti
giliausių žmogaus dvasios pasiilgimų. Kaip atskiros tiesos
pažinimas gamina apsivylimo trokštančioje pilnutinės tie-
sos sieloje, taip ir apriboto idealo įvykdymas gamina pa-
našaus apsivylimo dvasiniame žmogaus gyvenime. Todėl
žmonės, nepripažindami kartais absoliutinio idealo, sten-
giasi save nuraminti neaiškiai suprantamoje pažangoje,
kuri leidžia be reikiamo nuoseklumo viltis kažkuo, kas
peržengia kultūrinio gyvenimo ribas. Taip yra faktinai su
tais, kurie atmeta religijos sritį ir stengiasi pasitenkinti
kultūros galimybėmis. Tuo tarpu šitų žmonių nėra aiškiai
suprantama, kad kultūros idealas, kaipo apribotas prigim-
tojo pasaulio ribomis, negalį būti tobulas ir kad netobulas
idealas negali pilnai patenkinti giliausių žmogaus dvasios
troškimų.

Visa, kas pasakyta, parodo, kad kultūros tikslas nėra
galutinis žmogaus gyvenimo tikslas ir kad, šalia kultūros
tikslo, žmogus privalo turėti kito aukštesnio tikslo, kuris,
būdamas atsiektas, galėtų pilnai patenkinti giliausius
žmogaus dvasios troškimus, Šitas aukštesnis tikslas, aiš-

niu tikslingumu. Jei žmogaus dvasia principialiai atmeta
šitą aukštesnį išviršinį tikslingumą, turime kultūros sri-
tyje apraišką, kuri yra vadinama prometėjizmo vardu. Kaip
buvo mano vieną kartą jau pastebėta, prometėjizme kul-
tūrinė žmonijos drama prieina savo kulminacinį punktą.
Ką tai reiškia ir kokios prasmės turi prometėjizmo pro-
blema, pamatysime jau kitą kartą,

2, Išviršinis kultūros tikslingumas

Anąkart buvo sakyta, kad kultūros tikslingumas ne-
gali patenkinti giliausių žmogaus sielos troškimų. Iš vie-
nos pusės, tiesa, kultūros tikslingumas atatinka žmogaus
gyvenimo tikslingumui ir būtent todėl, kad kultūrinis vei-
ksmas yra jo veiklumo pradas, kultūrinis nusiteikimas —
tobulumo ir kultūrinė išdava — laimingumo pradas. Bet
iš kitos pusės, kultūros idealas, siekiamas pažangos vyks-
me, yra apribotas empirinės tikrovės netobulumu. Sakysi-
me, visomis kultūros priemonėmis, kokiomis jam leista

326

naudotis prigimtojo gyvenimo aplinkybėse, yra suvaldęs
tiek materialinę savo prigimtį, kiek ir gamtą ir sykiu yra
praplėtęs ūkio bei technikos galybę prie paskutinių ga-
limybės ribų. Leiskime, kad jis lygiagrečiais yra alsiekęs
aukščiausio humanitarinės kultūros laipsnio: jis yra su-
daręs visuotinąją žinijos sistemą, kuri adekvačiai išaiš-
kina mūsų tikrovę; yra moraliai tiek išsitobulinęs, kad
atatinka tam idealiniam tipui, kurį jis gali susidaryti pri-
taikyme prie prigimtojo pasaulio tvarkos; yra realizavęs
savo gyvenime estetinę tvarką ir pajėgia meniškai kurti
įsivaizduojamas dailenybes. Leiskime dargi, kad šitokis
žmogus sugeba pilnai sutarti su kitais žmonėmis ir gy-
vena todėl visuomenėje, kuri yra pagrįsta tvarkos, lais-
vės ir solidarumo principais. Ar visa tai reikštų, kad žmo-
gus yra atsiekęs pilnutinės gerovės stovio, tai yra pilnuti-
nio tobulumo ir laimingumo?

Norint atsakyti į šitą klausimą, reik visų pirma prisi-
minti, kad vykdydamas kultūros idealą, žmogus negali
išeiti iš prigimtojo gyvenimo ribų. Kultūra ne tik nepajė-
gia panaikinti, bet ir pakeisti kokį nors gamtos dėsnį. Taip
pat kultūra nekuria jokių substancialinių lyčių, nors ji
gali sudaryti geriausių aplinkybių šitoms lytims gimti ir
tobulėti. Net pats kultūros kūrėjas žmogus kultūros pa-
galba negali nė kiek atsipalaiduoti savo kūnų nuo būtinų
gamtos dėsnių, — tos gamtos, kuri yra nuolatinio tapimo
stovyje, kur generatio unius est corruptio alterius, t. y.
vienos esybės gimimas yra kitos žlugimas, kur todėl kiek-
vienas aukštesnis gyvis minta žemesnio gyvio gyvybe
ir kur nuolatinė pažanga pagrįsta nuolatiniu mirimų.

Žmogus, atsiekęs idealinės kultūros stovio, būtų susi-
daręs per atotrauką ir apibendrinimą visuotinąją žinijos
sistemą, prirodytą visose savo dalyse, bet šitos sistemos
idėjos tebūtų vien neaiškūs atspindžiai kuriamojo intelek-
to idėjų, kurios glūdi dieviškojoje išmintyje, nes prigim-
toje pažinimo tvarkoje tegalima turėti apie šitą dieviš-
kąją išmintį vien negatyvinių bei analoginių pažinčių.
Tasai žmogus būtų ištobulinęs savo asmenį pagal idealinį
savo prigimties tipą, kurį jis tik pajėgia susidaryti su
proto pagalba, bet jis nebūtų galėjęs realiai sutapti su
savo pirmavaizdžiu, glūdinčiu dieviškoje išmintyje, ir pa-
pildyti prigimtąjį doros dėsnį amžinuoju dieviškuoju dės-
niu. Tasai žmogus būtų realizavęs pripuolamose gamtos
lytyse aukščiausius estetinius savo idealus, bet jis nebū-
tų galėjęs šitų idealų atvaizdinti tokiais, kokiais jie yra

327

dieviškojoje išmintyje, ir dargi realizuodamas juos pri-
gimtojo gyvenimo aplinkybėse, nebūtų galėjęs savo ide-
alų įkūnijimų realiai perkeisti materialinio gamtos gaiva-
lo pagal aukštesnę dvasinę esmę, nes medžiagos perkei-
timas dailėje būtų visuomet likęs tariamu, bet ne tikrai
substancialiniu.

Pagaliau žmonijos vienybė ir solidarumas visados bū-
tų likę abstrakcija, kuriai nebūtų atatikęs joks realus vie-
ningas organizmas su substancialiu vienybės pagrindu.
Žodžiu tariant, žmonijos gyvenimas kad ir idealinės kul-
tūros stovyje visuomet tebeliktų erdvės, laiko ir priežas-
tingumo aplinkybėse. Tuo tarpu erdvė, laikas ir priežas-
tingumas yra tokios mūsų prigimtojo gyvenimo aplinky-
bės, kurios liudija apie jo netobulumą. Erdvė ir laikas
yra pasaulyje, taip ar šiaip, vienybės ir stokos apraiškos,
priežastingumas prigimtojo gyvenimo plote, kad ir aprėž-
tas žmogaus valios laisve, vis dėlto yra nelaisvės apraiš-
ka prigimties srityje.— Taigi išeina, kad kultūros idealas
tegali būti įsivaizduojamas vien tik prigimtojo gyvenimo
aplinkybėse; bet šitos prigimtojo gyvenimo aplinkybės,
kurių kultūra negali peržengti savo jėgomis, kaip tik iš-
kalbingai liudija, kad kultūros idealas, net įvykdytas žmo-
nijos gyvenime, dar nereikštų nei pilnutinės gerovės, nei
pilnutinio tobulumo, nei pilnutinio laimingumo. Tuo tar-
pu žmogaus sielos gelmėse visuomet yra gyvi šitų neap-
ribotų vertybių troškimai.— Kitaip tariant, kultūros ide-
alas, net tobulai realizuotas prigimtajame pasaulyje, ne-
gali patenkinti aukščiausių žmogaus dvasios idealų.

Šito, kas pasakyta, jau pakanka, kad galima būtų pa-
daryti išvada, kad kultūra nėra aukščiausia žmogaus gy-
venimo sritis ir kad kultūros tikslingumas nėra aukščiau-
sias tikslingumas žmogaus gyvenime. Tuo tarpu čia bus
pravartu pasistatyti klausimas, kas turės įvykti žmogaus
gyvenime, jei žmogus panorės pasitenkinti savo gyve-
nime tikslais, kurie neišeina iš kultūros srities? Ir šitą
klausimą suteikia iškalbingą atsakymą Prometėjaus liki-
mas. Dėl šitos priežasties teks čia kiek įsigilinti į labai
įdomią prometėjizmo problemą.

Prometėjus, žinomas iš graikų mitologijos, buvo laiko-
mas sykiu dangaus ir žemės sūnus, nes graikiškoji tradi-
cija, tarp kitko, išvesdavo jo kilmę iš deivės Temidės ir
titano Japeto. Prometėjus tarp graikiškųjų dievaičių už-
ėmė visai ypatingą vietą ir savo santykiais su žmonėmis,
ir savo tragiškuoju likimu. Jo santykiai su žmonėmis pasi-

328

žymėjo jau todėl, kad jis, kaipo ugnies dievaitis, buvo
kultūros nešėjas. Jo likimas buvo tragiškas todėl, kad
jis už savo meilę žmonėms ir ugnies pagrobimą iš dan-
gaus ir jos perteikimą žmonėms buvo prikaltas prie uolos
Dzeuso įsakymu ir pasmerktas žiaurioms kančioms.— Įdo-
mu yra čia pabrėžti, kad Prometėjaus mitas yra bendros
indoeuropietiškos kilmės, nes indiškojoje mitologijoje jam
atatinka ugnies dievaitis Agni, nužengęs iš dangaus pas
žmones puikaus galingo jaunuolio pavidale, nuveikęs tam-
sybių dvasias ir patiekęs žmonėms maistą ir turtus. Ypač
reikšminga yra tai, kad indiškasis ugnies dievaitis Agni
buvo dažniausiai pažymimas epitetu Pramalhi, kas reiškia
pramatas. Taigi Agni Pramathi yra etimologiškai ne kas
kita, kaip Ugnis Pramatanti.

Matyti, ir graikiškojoje mitologijoje Prometėjus buvo
vadinamas „pramatančiu“, nes Aischylo „Prikaltajame
Prometėjuje“, apie kurį teks ilgiau pakalbėti, randame
vietą, kur Valdžia ironiškai sako prikaltajam titanui: „Ne-
vykusiai dievai vadina tave Prometėjumi, t. y. pramatan-
čiu; tau pačiam reikalingas dar pramatėlis, kuris pamo-
kytų tave išsinarplioti iš bėdos“,

Paminėtasis ką tik „Prikaltasis Prometėjus“ yra tra-
gedija, parašyta maždaug 24 šimtmečiai atgal graikų tra-
giko Aischylo, gyvenusio nuo 525 m. iki 456 m. prieš
Kristų.— Šita senovinė tragedija meniškai apdirba reikš-
mingą graikų mitą ir yra vienas iš didžiausių paminklų
kūrybinei žmogaus dvasios minčiai. Tiesa, pilna Aischylo
koncepcija apie prometėjizmo problemą nėra mums ži-
noma, nes „Prikaltasis Prometėjus“, kuris pasiekė mūsų
laikus, galima spėti, tėra viena tik trilogijos dalis. Apie
kitas dvi dalis maža teliko žinių. Literatūros istorikams
tepasisekė surankioti kiek nuotrupų iš „Atvaduotojo Pro-
metėjaus", kuris turėjo atvaizduoti laimingą Prometėjaus
tragedijos išsimezgimą. Kadangi, iš vienos pusės, grai-
kiškasis mitas apie Prometėjų turėjo keletą variantų, ne
visuomet sutariančių tarp savęs, o iš kitos pusės, Aischy-
lo pilna koncepcija nėra mums žinoma savo visumoje, tai
pati prometėjizmo problema yra gana tamsi ir gali būti
įvairiai aiškinama.— Norint ją tinkamai pastatyti ir iš-
spręsti, bus, žinoma, geriausia paimti išeinamuoju punktu
žinoma mums Aischylo tragedija, kurioje graikiškasis mi-
tas apie Prometėjų rado individualinę genialaus tragiko
interpretaciją, — tragiko, kuris buvo teigiamai nusistatęs

329

atžvilgiu į dieviškąjį Olimpą ir nebuvo linkęs kelti maištą
prieš dievų valią.

„Prikaltasis Prometėjus", kaip iš visa ko matyti, yra
vidurinė trilogijos dalis. Jei ankstyvesnėje dalyje turėtų
būti aprašytas atsitikimas, už kurį Prometėjus yra bau-
džiamas antrojoje dalyje, Tuomet trečiojoje dalyje turėjo
būti atvaizduotas Prometėjaus atvadavimas.

„Prikaltasis Prometėjus“ prasideda scena, kurioje Pro-
metėjus yra prikalamas prie uolos, kaip sako graikų pa-
davimas, Kaukazo krašte. Giminingas Prometėjui ugnies
ir metalo dievaitis Hefaistas su pagalba Valdžios ir Galy-
bės atlieka čia vyriausiojo dievų valdovo Dzeuso įsaky-
mą. Drama išsyk atsiekia didelės įtampos dėl klausimo,
kuri negali nestatyti dramos žiūrėtojas, būtent, už ką yra
baudžiamas titanas? Juk jo nusikaltimas nėra išsyk aiš-
kus. Daugelyje vietų net tarsi išeina, kad Prometėjus yra
baudžiamas už savo gailestingumą ir meilę žmonėms žiau-
raus Dzeuso, kuris vaduojasi vien nieko nepagrįsta nuo-
žiūra, visai nepalankia netobuliems žmonėms. Kadangi
protingasis Dzeusas, graikų ir pačio Aischylo supratimu,
atstovavo amžinuosius pasaulio dėsnius, tai toks konflik-
tas tarp titano, globojančio žmones, ir išmintingo pasau-
lio valdovo negalėjo nebūti laikomas fataliai reikšmingu.
Paviršutiniam sprendėjui čia galėtų rodytis teisinga pa-
daryti visai paprasta išvada: jei Dzeuso nuožiūra priešta-
rauja visai teisėtai žmonių gerovei, tai telieka paneigti
Dzeuso valdžią ir net užginčyti jo buvimą.

Klausimas iš tikro būtų lengvai išsprendžiamas, jei
Dzeuso pusėje nestovėtų paslaptinga Moira, likimo dei-
vė, lietuviškai vadinama Laumė. Nuo Moiros nėra lais-
vas ir pats Dzeusas, bet jo ginče su titanu Prometėjumi
Moira aiškiai yra Dzeuso pusėje, kas, graikų supratimu,
turėjo būti labai reikšmingas dalykas. Moira, kaipo ne-
išvengiamas likimas, dažnai neišaiškinamas pirmu pa-
žvelgimu, taip ar šiaip, buvo pagrįsta kasdieniniu paty-
rimu, kuris graikams buvo žymiai sunkiau paneigti negu
net Dzeuso buvimas,— Dzeuso, apie kurį turėta įvairių
įvairiausių įsivaizdavimų, kartais priešingų tarp savęs.

Taigi išeina, kad ginčas tarp pasaulio išmintingojo val-
dovo ir kultūros dievaičio nėra sėkmingas šiam pastara-
jam, ir kad toks yra likimo sprendimas. Tai yra viena iš
minčių, padėtų į „Prikaltojo Prometėjaus“ pagrindą. Ta-
čiau atsakyti į klausimą, kad toks yra likimas, arba lai-
mės lėmimas, dar nereiškia surasti protingas likimo pa-

330

grindas, kuris leistų pateisinti Prometėjaus kančias, įti-
kėti į amžinųjų dėsnių išmintingumą ir pagaliau rasti
priemonių likviduoti ginčą tarp prometėjiškojo žmonijos
užsimojimo kultūros srityje ir amžinosios dieviškosios iš-
minties, kurios šviesoje paslaptinga ir negailestinga Moi-
ra virstų žmonėms maloninga Apvaizda.— Apskritai reik
įsidėmėti ir suprasti, kad Prometėjus savo asmenyje per-
sonifikuoja visą žmoniją su visais jos kultūriniais užsimo-
jimais, laimėjimais, bet ir nepasisekimais, ir kančiomis.
Todėl Aischylo tragedijoje Prometėjus ne tik išeina žmo-
nijos globotojo ir atstovo rolėje, bet ir personifikuoja
žmonijos likimą savo asmenyje. Dėl šitos priežasties Pro-
metėjaus likimas ginče su Dzeusu atvaizduoja žmonijos
likimą, kai ji sumano gelbėtis kultūros priemonėmis prieš
Apvaizdos sprendimus. Čia nesvarbu, kad kultūros prie-
monės gali būti geros žmonijos tikslams ir kad jos gali
neturėti nieko blogo aukštesnės tvarkos atžvilgiu, nes es-
miniu dalyku čia yra formalinis nusistatymas pasitenkinti
kultūros priemonėmis ir nesiskaityti su aukštesnių die-
viškųjų dėsnių tvarka,

Tiesa, graikiškojoję mitologijoje ir taip pat Aischylo
tragedijoje šitokis klausimo išsprendimas teranda vien
paruoštą pagrindą, bet nėra dar aiškiai formuluojamas.
Prometėjizmo problema, taip sakant, kybo tarp dangaus
ir žemės, juo labiau kad klausimas komplikuojasi neaiš-
kiais Moiros ir Dzeuso santykiais. Dzeuso nuožiūra ir Moi-
ros neišvengiamas būtinumas neduoda dar galimybės sta-
tyti prometėjizmo problema su tokiu aiškumu kaip kad
krikščioniškojoje pasaulėžiūroje, kuri prieš užsigeidusią
pasitenkinti savimi kultūrą stato amžinai tobulą, išmin-
tingą bei gailestingą dieviškąją Apvaizdą, vedančią žmo-
niją prie aukščiausios jos gerovės, t. y. prie pačio Dievo.

Prometėjizmo esmę ir sudaro puikus užsigeidimas iš-
sigelbėti kultūros priemonėmis prigimiojoje gyvenimo
tvarkoje. Šitas užsigeidimas yra, iš vienos pusės, galin-
gas kūrybinis nusistatymas, savo turiniu visai teisėtas
ir teigiamas. Atsižvelgiant į šitą prometėjizmo turinį, sim-
patijos nejučiomis linksta į Prometėjaus naudą, ypač kai
jis, prikaltas žiauriai prie uolos, gailiai skundžiasi taria-
mai neteisingu savo likimu: „Žiūrėkit,— sako jisai, — ko-
kias kančias teks man kentėti daug tūkstančių metų...
Aš puikiai žinau visa, kas laukia mane ateityje; joks var-
gas nebus man netikėtas, Bet savo likimą aš turiu kentėti
kiek galint ramiau: juk su likimu negalima kovoti. Man

331

sunku tylėti, bet ir sunku taip pat kalbėti apie savo liki-
mą... Nelaimingas, aš kenčiu šitas kančias už tai, kad esu
padaręs žmonėms dovaną, pagriebiau ugnį, Visų menų
pradžią pas žmones, — didelę jėgą, paslėpęs ją nendrės
stiebe. Ir už savo nusižengimą aš kyboju sukaustytas
ore... Pažvelkit į mane, nelaimingą sukaustytą dievaitį,
Dzeuso priešininką dėl mano per daug karštos meilės
žmonėms".— Kaip iš šitų žodžių, taip ir iš daugelio kitų
matyti, kad pats Prometėjus ir prijaučia jam būtybės tėra
linkę atsižvelgti į materialinį jo žygių turinį, būtent į
visa gera, ką jis yra padaręs žmonėms. Tuo pačiu, žino-
ma, jis patraukia savęsp ir žmonių simpatijas.
Prometėjus, pavyzdžiui, nurodo šitokias savo nuopel-
nas atžvilgiu į žmones: „Užvaldęs tėvo sostą, — sako ji-
sai, —... [Dzeusas] visai pamiršo apie nelaiminguosius
žmones. Maža to: jis buvo norėjęs panaikinti visą žmonių
giminę ir sudaryti naują. Aš vienas pasipriešinau jo suma-
nymui, aš vienas tesiryžau tai padaryti ir išgelbėjau žmo-
nes nuo panaikinimo ir mirties, už ką ir pasmerktas esu
tokioms kančioms. ,. Aš išmokinau žmones drąsiai žiūrėti į
akis mirčiai... Aš įdiegiau jiems neaiškią viltį... Aš supa-
žindinau juos su ugnies vartojimu. . . Su kurios pagalba jie
bent pažins daugelį amatų. .. Dėl noro pagelbėti žmonėms,
aš atidaviau save kančioms... Iš neišmintingų aš pada-
riau žmones išmintingus, sugebančius sveikai protauti...
Visa, ką aš esu jiems padaręs, aš padariau iš meilės
jiems... Jie nebuvo žinoję nei šviesių mūrinių namų, nei
statybos meno ir gyveno tarsi judrios skruzdės po žeme,
giliuose urvuose, kur nepatekdavo saulės spinduliai... Jie
viską darė nesąmoningai, kol jiems neišaiškinau, kada
užteka žvaigždės ir kada nusileidžia ta ar kita iš jų. Pas-
kui aš jiems pramaniau skaičių mokslą, puikų atidengi-
mą, ir abėcėlę. Iš manęs jie įgavo atmintį, mūzų motiną
ir viso ko kaltininkę. Aš pirmas užmoviau gyvuliams ant
sprando jungą, kad pajungti jie tarnautų žmonėms... Aš
pirmas paleidau vandeniu plaukiantį su burėmis laivą...
Štai ką aš pramaniau ir atidengiau, aš, nelaimingasai, žmo-
nėms, o pats negaliu sugalvoti priemonės atsivaduoti nuo
dabartinių savo nelaimių..." Prometėjus išskaičiuoja dar
nemažą savo nuopelnų žmonėms ir baigia bendru pasaky-
mu: „Trumpai tariant, žinokite: visus menus suteikė žmo-
nėms Prometėjus". Ir toks titanas turi nusilenkti prieš
likimo sprendimą: „Aš negalėsiu atsipalaiduoti nuo savo

332

geležinių grandinių, kai būsiu iškentėjęs tūkstančius kan-
čių, tūkstančius vargų“.

Tokios Prometėjaus padėties tragiškumas didėja dar
todėl, kad pats Prometėjus savo kančioms neranda pro-
tingo išaiškinimo ir tik su fatalia rezignacija čia pat pri-
deda, kad „likimas yra stipresnis už protą“. Pripažinus
likimą iracionaliu, kančios tuo pačiu tampa dar sunkes-
nėmis, kadangi jos yra pergyvenamos kaipo beprasmės.—
Tačiau taip atrodė tik pačiam Prometėjui. Nei graikų tau-
ta, sudėjusi mitą apie Prometėjų, nei pats Aischylas ne-
buvo visiškai Prometėjaus pusėje. Nors Moiros dėsniai
buvo jiems nesuprantami, nors kartais rodėsi, kad Dzeu-
sas vaduojasi vien niekuo nepamatuota savo nuožiūra,
vis dėlto graikiškojoje sieloje ruseno neaiški intuicija,
kuri liudijo, kad pasaulio tvarkos pagrinde glūdi išmintin-
gas dieviškosios Apvaizdos planas, prieš kurį negali nusi-
žengti kultūrinio veikimo pakraipa. Šito Apvaizdos plano
nujautimas aiškiai kartais prasimuša Aischylo kūryboje.
Kai Prometėjus buvo prikalamas prie uolos, Valdžia su
pasitenkinimu pastebėjo: „Tegul mūsų gudruolis žino, kad
jis vis dėlto yra kvailas, palygintas su Dzeusu“. Šitokis
pasitikėjimas Dzeuso išmintimi gyveno visgi tiek graikų,
kiek ir pačio Aischylo sąmonėje, ir tai kaip tik neleido
jiems pereiti visiškai į Prometėjaus pusę.

Aischylas net tai aiškiai pasako viename iš savo vei-
kalų, pavadintame: „„Apgynimo maldaujantieji". „Tam-
sūs, — sako čia jisai, — yra Dzeuso norai, ir vis dėlto vi-
sur, net nepramatomoje tamsybėje, skaidriai jis šviečia
žmonėms. Visai laimingai baigiasi sumanymai, sunokę
Dzeuso prote, bet nepraregimai tamsios ir paslaptingos
yra jo mintys. Jis suardo šaunius nedorų žmonių suma-
nymus, nesiginkluodamas net kovai.” Panašiai neaiškūs
buvo naujai įsigalėjusio pasaulyje Dzeuso sumanymai at-
žvilgiu į žmones. Galima buvo pasitikėti, kad šitie suma-
nymai galutinoje sąskaitoje turėjo privesti prie sėkmingų
išdavų. Žmonių prigimtis buvo netobula tai idealinei tvar-
kai, kurią norėjo Dzeusas realizuoti pasaulyje. Todėl jis
norėjo panaikinti žmonių giminę ir sukurti naują tobu-
lesnę jų giminę. Tuo tarpu Prometėjus, kuris irgi buvo
supratęs, kad žmonių padėtis neatsako naujai pasaulio
tvarkai, sumanė vien dalinai pakeisti žmonių prigimtį, ne-
naikinant žmonių giminės tokios, kokia ji buvo iš pra-
džios. Tokiu būdu pasirodo, kad Prometėjus, norėdamas
žmonėms gera, sukliudė Dzeusui įvykdyti - platesnį suma-

333

nymą, kuris būtų padaręs žmonių gyvenime didesnių ir
radikalesnių atmainų, kurių kad nebuvo pajėgęs padaryti
pats Prometėjus. Todėl galima pasakyti, kad Prometėjus,
norėjęs gelbėti žmones, padarė jiems ne per daug, bet per
maža, apribavęs jų gyvenimą kultūros sritimi ir pasta-
tęs juos tuo pačiu į priešginybę su amžinąja dieviškąja
tvarka, kuriai atstovavo vyriausias dievų valdovas.

Ir iš tikro pasitenkinančios savimi kultūros nusistaty-
mas prieš dieviškąją amžinybės tvarką, kuri realizuoja-
ma faktinai religijos priemonėmis, negali nesutikti sau
teisėtos bausmės, nes nusidėjimas čia glūdi formaliniame
kultūros nusistatyme, kuris pasireiškia kaipo puikybė at-
žvilgiu į aukščiausią dieviškąją išmintį. Kai kultūra pla-
čiai išsivysto ir ima klestėti visose gyvenimo srityse, žmo-
gus dažnai apsvaigsta nuo kultūros laimėjimų ir ima
manyti, kad kultūra yra aukščiausias gyvenimo laipsnis, ku-
riamė žmonija titaniškais užsimojimais gali atsiekti ły-
gybės su dieviškąja buitimi. Tokiame prometėjiškame kul-
tūros supratime yra, iš vienos pusės, dievybės mažinimo,
o iš kitos pusės — per didelis žmogiškojo gaivalo iškėli-
mas. Bet tuojau pasirodo, kad nusidėjimas prometėjiškąja
puikybe neša savyje savo bausmės pradžią. Su puikybė
apsiribojęs kultūros srityje žmogus tuo pačiu, taip sa-
kant, prikala save prie savo apribotos prigimties uolų,
kadangi jis pats yra priešingai nusistatęs atžvilgiu į die-
viškąjį gyvenimo šaltinį. Nuo šito šaltinio žmogų sulaiko
geležinės prigimties grandinės, kurias žmogus prisiima
laisvu apsisprendimu, matydamas kultūroje aukščiausią
gyvenimo tikslą.

Prikaltas prie uolos Prometėjus kenčia dar kruviną
bausmę nuo ėdraus vanago, kuris kas trečia diena atlekia
plėšti jo jaknas. Šita kančia irgi glūdi žmogaus apsiribo-
jime kultūros srityje, Atsisakęs nuo sutarimo su savo
dieviškuoju šaltiniu ir tuo pačiu prikalęs save prie pri-
gimtojo gyvenimo uolos, žmogus vis dėlto negali numal-
šinti savo nepasotinamos dvasios balsą kuris šaukiasi dan-
gaus aukštybių, nes tik jose tegali rasti tobulumą ir visai
laimingą rimtį. Šituo atžvilgiu reikšmingas yra pačio Pro-
metėjaus posakis: „Aš savo mintimis ėdu savo širdį“. Ir
iš tikro prometėjizmo esmėje yra kažkas, kas padaro iš jo
save naikinančios dvasios didybę. Prometėjizmo dvasia
nenurimsta miesčioniškajame pasitenkinime tarp materia-
linių kultūros gėrybių. Ji pasižymi galingu kuriamuoju
užsimojimu, kuris liudija, taip ar šiaip, apie aukštą žmo-
334

gaus kilmę ir taurią dvasios esmę. Bet pasidavusi puiky-
bės pagundai, ta pati dvasia sukausto save apribotame
gyvenimo plote ir čia pat randa ir savo Kaukazo uolas,
ir ėdrų vanagą, kuris drasko jos vidurius.

Prometėjizmo dvasia raudonu siūlu praeina visur ten,
kur žmogaus kultūros laimėjimai siekia viršūnių; ji ap-
šviečia šitas viršūnės didžiausiais laimėjimais, bet jinai ir-
gi neša su savimi nesuskaitomų dvasinių skausmų priežas-
tį, — skausmų, nuo kurių tepajėgia atsivaduoti vien tasai,
kas randa tvirtą kelią iš kultūros į religijos sritį. — Kaip
matome, pilnas giliausio simbolingumo Prometėjaus mi-
tas, padėtas į Aischylo tragedijos pagrindą, yra labai reik- ,
šmingas kultūros filosofijos šviesoje, kuri tik viena te-
gali nušviesti tikrą jo turinį.

Sprendžiant prometėjizmo problemą, paaiškėjo, kad
prometėjiškasis užsimojimas išvaduoti žmoniją iš netobu-
lybių ir padaryti ją visiškai laimingą vienomis tik kul-
tūros priemonėmis yra tragingas iš savo esmės. Tasai,
kas imasi šito tikslo, turi neišvengiamai rasti savo Kau-
kazo uolas, kur jam bus lemta bergždžiame daužymesi
pajusti tragingą prigimties verguvę, į kurią turi sudužti
puikūs jo sumanymai. Savo dvasioje jis ras irgi plėšrų
vanagą, kuris draskys jos rimtį. Tarp kitko, pravers čia
pastebėti, kad Lietuvoje buvo prometėjizmo idėjos reiš-
kėju Adomas Mickevičius kurio „Improvizacija“ „Vėli-
nėse" yra kulminacinis prometėjiškojo tragizmo punktas.
Konrado asmenyje, kuris išeina „Improvizacijos“ sceno-
je, faktinai autobiografiškai atsispindi pačio Mickevičiaus
prometėjiškas užsimojimas. Todėl „Improvizacijos“ sce-
na buvo Mickevičiaus parašyta su ypatinga kūrybine
įtampa, kurioje pasireiškė žmogaus kova už kultūros ne-
priklausomumą nuo religijos. Toks prometėjiškas žygis
yra visuomet tam tikra kova su Dievų, kuri galutinoje
sąskaitoje turi žmogui tragiškų išdavų. Konradas baigia
pamišimu puikybės nuodėmėje, o pats Mickevičius, pa-
rašęs Konrado „Improvizaciją“, buvo rastas ant rytojaus
susilpęs apalpime. Tuomet irgi jis pareiškė, kad „Impro-
vizacijos“ parašymas tiek išsėmė jo jėgas, kad jis turėjo
jausmą turįs mirti. Visa tai yra labai reikšminga ir užsi-
tarnauja platesnių studijų, bet mes tuo tarpu neturime
galimybės gilintis į šituos dalykus.

Buvo paminėta, kad kultūrinės istorijos drama, užsi-
mezganti ant materialinio gyvenimo pagrindo, pasiekia
prometėjizme Kkulminacinį punktą. Prometėjizmo tragedi-

335

ja yra daug reikšmingesnė žmogaus dvasios gyvenimo
atžvilgiu, kaip kad ta žmogaus gyvenimo drama, kuri ky-
la iš miesčioniškojo pasitenkinimo pilkomis materialinė-
mis gėrybėmis. Nėra abejonės, kad ta aplinkybė, kad di-
džiausioji žmonių dauguma pasitenkina gyvenime mate-
rialinių reikalų patenkinimu, turi žmonijos gyvenimui
dramatinės reikšmės. Bet šita miesčioniškumo drama yra
mažų ir smulkmeningų sielų drama, kuri net nėra nujau-
čiamą kaipo kažkas nenormalaus tų žmonių, kurie stovi ant
miesčioniškumo pagrindo. Miesčioniškojo pasitenkinimo
materialiniu gyvenimu drama faktinai yra atjaučiama ir
suprantama žmonių, kurie stato gyvenimui aukštesnių
idealų ir jaučia, kaip šitų idealų realizavimas žmonijos
gyvenime yra sunkus ir lėtas. Šiaip jau paskendusios mies-
čioniškume plačiosios masės nejaučia viso padėties dra-
matiškumo. Užtat prometėjizmo tragedija yra giliai ir stip-
riai pergyvenama tų žmonių, kurie sugeba pakilti iš pilkos
miesčioniškumo lygumos ir ieško kultūrinės kūrybos žy-
giuose žmogiškojo gyvenimo idealų. Prometėjizmo trage-
dija glūdi tame, kad jo reiškėjai per daug pasitiki kultū-
ros galybe, tuo pačiu laiku kai jų dideli dvasios reikala-
vimai negali būti patenkinti kultūros idealais, apribotais
empirinėmis tikrovės aplinkybėmis.

Pagrindinė paskendusių miesčioniškume žmonių nuo-
dėmė yra aukso veršio garbinimas ir lenkimasis prieš
materialinę galybę. Pagrindinė prometėjizmo reiškėjų nuo-
dėmė yra individualistinė puikybė, plaukianti iš per di-
delio pasitikėjimo kultūrinė kūryba. Miesčioniškumo laip-
snis yra prieinamas plačioms masėms, tuo tarpu kad
prometėjizmo laipsnis tėra prieinamas vien tvirtoms asme-
nybėms, Bet šitos tvirtos asmenybės, sudužusios ant Kauka-
zo uolų ir tapusios plėšrių vanagų auka, nepajėgia taip
pat atvaduoti žmonijos iš netobulybių ir padaryti ją vi-
siškai laimingą, kaip ir paskendusios miesčioniškume in-
dividualybės. Miesčioniškumo laipsnyje įsigali žmogaus
godumas. Prometėjizmo laipsnyje įsigali žmogaus puiku-
mas. Išeina tad, kad materialinėje ir grynai žmogiškojoje
gyvenimo tvarkoje nėra veiksnių, kurie galėtų patenkin-
ti giliausius ir aukščiausius Žmogaus dvasios troškimus ir
peržengti būtinas prigimties ir kultūros netobulumo ri-
bas. Iš vienos pusės, žmogaus godumas verčia žmogų ten-
kinti juslingas jo užgaidas; iš kitos pusės, žmogaus dva-
sios puikumas verčia jį tenkintis savimi ir savo išgalėse
ieškoti savo išganymo. Turint galvoje šituos faktus, rei-

336

kėtų paskęsti pesimizme atsisakius ieškoti išganymo auk-
ščiausioje gyvenimo srityje, ir sykiu būtų nedovanotinu
lengvabūdžiu optimizmu pasitikėti, kad be religijos kultū-
rinės istorijos vyksmas gali privesti prie laimingo galo.

Ieškant išmintingos išeities iš šitokios padėties, telieka
nuosekliai žengti iš kultūros srities į religijos sritį. Ka-
dangi netobulas kultūros idealas negali patenkinti giliau-
sių Žmogaus dvasių troškimų, tenka jis papildyti tobulu
religijos idealu, Tai iš tikrųjų reiškia, kad lygstamasis
kultūros tikslas dera palenkti nelygstamajam religijos tik-
slui arba, kitaip tariant, išvidinį kultūros tikslingumą pa-
lenkti išviršiniam religijos tikslingumui. Tuomet išeina,
kad kultūros tikslai religijos atžvilgiu tegali būti vien
priemonėmis, kurios įgauna tikros prasmės ir tikslingu-
mo vien sąryšyje su religijos tikslais, kurie jomis sie-
kiami.

Norint iš tikro išrodyti, kad išviršinis kultūros tikslin-
gumas veda prie religijos, reikėtų iškelti aikštėn, kad
einant nuo prigimties prie kultūros ir paskui nuo kultūros
prie religijos nuosekliai išsivysto priemonių ir tikslų gra-
dacija; kad aukščiausias religijos tikslas yra nelygstamas
žmogaus gyvenimo tikslas; kad šito tikslo atsiekimas pa-
naikina prigimties ir kultūros netobulumą ir kad religijos
idealas patenkina visiškai giliausius žmogaus dvasios troš-
kimus tobulumo bei laimingumo. Visai tai tegalėtų išro-
dyti vien plačiai išvystyta religijos filosofija, kuri turėtų
atbaigti gyvenimo filosofiją ir tuo pačiu uždėti viršūnę
kultūros filosofijai. Šiandien tegaliu vien nurodyti, koks
būtų pastatytųjų klausimų išsprendimas.

Statant ir sprendžiant religijos filosofijos problemą,
reikėtų jinai tvarkyti analoginiu būdu, kaip kad yra sta-
toma ir sprendžiama kultūros filosofijos problema, t. y.
pagal keturias pagrindines priežastis, pirm išaiškinus re-
ligijos esmę. Religijos esmę, kaip žinoma, sudaro žmo-
gaus ir per jį viso pasaulio susijungimas su Dievu. Ben-
dras nusiteikimas šitam susijungimui yra vadinamas reli-
gingumu. Tikras religingumas, tarp kitko, pasižymi tuo,
kad dėl jo visas žmogaus gyvenimas yra jungiamas vienu
dieviškuoju pradu, kas irgi yra vadinama religijos vardu.
Taip ar šiaip, religija yra žmogaus jungimasis su Dievu
ir tuo pačiu jungimas viso jo gyvenimo ir net pasaulio,
kuriame jam tenka gyventi, vienu dieviškuoju pradu.

Turint galvoje šitą religijos esmę, tenka toliau ieškoti
religijos priežasčių. Visų pirma, kas yra vykdomoji reli-

2 S. Salkauskis 337

gijos priežastis?— Kadangi religija yra žmogaus jungi-
masis su Dievu, tai ji, taip ar šiaip, yra santykis. Tuo
tarpu santykis pareina savo kilme ir išsivystymu nuo sub-
jektų, kurie sueina į santykiavimą. Taigi religijos santy-
kiavimas, taip ar šiaip, pareina nuo žmogaus ir nuo Die-
vo. Jei viena ar antra pusė pasipriešina, laisvo santykio
įvykti negali. Todėl yra jau aišku, kad religijos veikėjai
yra ir Dievas, ir žmogus, tuo tarpu, kaip anksčiau matė-
me, kultūros veikėjas yra vienas tik žmogus.

Eidami toliau, nuosekliai turėtume įsitikrinti, kad ma-
terialinė religijos priežastimi yra žmogaus kultūra, atrem-
ta į žmogaus prigimtį, arba apdirbta kultūros priemonė-
mis žmogaus prigimtis. Šitaip suprantama prigimtis yra
tasai materialinis objektas, kuris yra palenklas religijos
veiksmei ir kuris todėl yra medžiaga religijos rūmams.

Formaline religijos priežastimi bus tos religinio gyve-
nimo lytys, kurios atatinka kultūros lytims ir suteikia
šioms pastarosioms aukštesnės prasmės. Kultūros lytys,
kaip žinome, yra žinija, dora ir dailė, kurios atatinka
žmogaus proto, valios ir aukštųjų jausmų reikalams. Kyla
klausimas, kokios religinio gyvenimo lytys gali atatikti

žinijai, dorai ir dailei, arba teorinei, praktinei ir estetinei
gyvenimo sričiai? Subjektyviniu atžvilgiu, atsakymas ran-
damas trijose teologinėse dorybėse: tikėjime, meilėje ir
viltyje. Objektyviniu atžvilgiu atsakymas randamas šitų
dorybių objektyvacijoje bažnytiniame gyvenime, būtent
tikėjimo išpažinime, šventųjų bendravime ir sakramenta-
linėje praktikoje. Šitos trys religinio gyvenimo lytys,
skaidriausiai pasireiškusios Kristaus Bažnyčioje, atatinka
trims kultūros lytims ir sykiu galutinoje sąskaitoje žmo-
gaus sielos reikalams.

Siekiamoji religijos priežastis gali būti dvejopa pa-
gal tai, kad religijos tikslingumas, kaip ir kultūros tiks-
lingumas, gali būti išvidinis ir išviršinis. Išvidinis reli-
gijos tikslingumas veda prie jos objektyvacijos Bažny-
čioje. Išviršinis religijos tikslingumas veda žmogų prie ga-
lutinio susijungimo su Dievu; vadinasi, galutinis religijos

tikslas yra pats Dievas, kaipo siekiamoji religijos prie-
žastis, Kitaip tariant, religijos priemonėmis Dievas yra
siekiamas kaipo absoliutinis tikslas.

Iš šitos trumpos religijos priežasčių apžvalgos galima
jau pastebėti, kad einant nuo kultūros prie religijos, nuo-
sekliai išsivysto priemonių ir tikslų gradacija, Kultūroje
aktyviu veikėju tėra vien žmogus. Religijoje veikėjais

338

yra jau žmogus ir Dievas. Todėl tai, kas kultūroje žmo-
gaus negali būti atsiekta, gali būti atsiekta religijoje
žmogaus pastangomis ir Dievo veikme. Tuo tarpu ten,
kur pradeda veikti Dievas, principialiai negalima statyti
veikimui jokių ribų. Tai ir išeina aikštėn palyginant reli-
gijos gyvenimo lytis su kultūros lytimis. Religinis gyve-
nimas eina tomis trimis sritimis, kuriomis eina ir kultū-
tūrinis veikimas, t. y. teorine, praktine ir estetine“ sritimi,
Bet religinis gyvenimas duoda šitose srityse daugiau, ne-
gu gali duoti kultūrinė kūryba, nors religinis gyvenimas
visuomet remiasi kultūrinės kūrybos išdavomis. Reik juk
gerai nusimanyti, kad nekultūringame gyvenimo stovyje
ir religija yra nekultūringai suprantama. Todėl jei žmo-
gaus žinija remiasi vien jo protu, tai tikėjimo išpažini-
mas Bažnyčioje remiasi ne tik žmogaus protu, bet ir die-
viškuoju Apreiškimu. Taip pat jei žmogaus dora kultūros
gyvenime remiasi prigimtąja proto šviesa ir prigimtomis
valios pastangomis, tai dorinis gyvenimas įgauna Bažny-
čioje antgamtinio pagrindo, iš kurio išdygsta mistiškas
organizmas, vadinamas šventųjų bendravimas, kur indi-
vidualinės ir visuomeninės žmonių pastangos randa tobulą
suderinimą. Pagaliau jei žmogiškoji dailė nepajėgia subs-
tancialiai keisti prigimtojo mūsų pasaulio pagal dvasinę
dalykų esmę, tai sakramentalinė Bažnyčios praktika eina
toliau ir kaip tik keičia substancialiai materialinį pasau-
lio gaivalą pagal dieviškuosius daiktų pirmavaizdžius. To-
kiu būdu pasirodo, kad tarp kultūros ir religijos gyveni-
mo yra nuoseklaus nenutrūkstamo sąryšio, taip kad tiks-
lingame žmogaus gyvenimo plane kultūra turi vesti prie
religijos, o religija turi atbaigti tai, ko nepajėgia atsiekti
kultūra savo priemonėmis.

Kultūra nepajėgia pakeisti pačios prigimties, nes žmo-
gus, kaipo kultūros veikėjas, neįstengia pakeisti ar tik su-
stabdyti prigimtųjų dėsnių. Bet kai religijos gyvenime
pasireiškia Dievo veikmė,— to Dievo, kuris yra prigimtų-
jų pasaulio dėsnių nustatytojas,— materialinio pasaulio to-
bulinimui jau nebegalima statyti ribų. Dėl šitos priežas-
ties religijos idealas gali ir net privalo būti įsivaizduoja-
mas visai tobulas. Šito idealo atsiekimas gali negreit įvyk-
ti, kadangi religinė pažanga pareina ne tik nuo Dievo,
bet ir nuo geros žmogaus valios. Bet vis dėlto religijos
idealas turi būti tobulas, nes galutiniu religijos tikslu
yra pats Dievas, su kuriuo žmogus per religiją stengiasi
tobulai susijungti. Tuo tarpu tobulas susijungimas su Die-

339

vu turi atvaduoti žmogų nuo netobulybių, patenkinti visus
giliausius jo dvasios troškimus ir tuo pačiu padaryti jį
visiškai laimingu.

Jr iš tikro religija, nebūdama principialiai apribota sa-
vo siekimuose, veda prie tobulo patenkinimo visų giliau-
sių žmogaus dvasios reikalų. Pavyzdžiui, kultūrinė žmo-
gaus žinija patiekia žmogui netobulo žinojimo per tarpi-
ninkavimą atvaizdų ir atitrauktų idėjų; religija galutinėje
sąskaitoje pažada žmogui betarpiškąjį Dievo regėjimą, t.
y. intuityvinį pasitenkinimą tobula tiesa. Kultūra gali pa-
daryti žmogų dorą prigimtąja šito žodžio prasme; religija
žada padaryti žmogų šventą, t. y. persisunkusį dievišku-
mu, arba dieviškuoju pirmavaizdžiu. Kultūrinė dailė kei-
čia materialines prigimtojo pasaulio lytis pripuolamuoju
būdu, nepajėgdama padaryti gamtoje substancialinių at-
mainų. Religija sakramentaliniais veiksmais pažada per-
keisti materialinį gamtos gaivalą pagal dvasinę pirma-
vaizdžių esmę. Kultūrinė visuomenė gali nustatyti žmoni-
jos gyvenime išviršinę vienybę ir solidarumą. Religija
pažada sukurti organingą žmonijos ir pasaulio vienybę, pa-
grįstą šventųjų bendravimu. Pagaliau religija pažada įvei-
kti pačias prigimtojo buvimo lytis: erdvę, laiką ir prie-
žastingą būtinumą ir sykiu su jomis pergalėti mirtį visuo-
tinuoju iš numirusių prikėlimu. Žodžiu tariant, religija
pažada patenkinti giliausius visus kultūrinio gyvenimo
polinkius, vesdama žmogų iš prigimtosios srities į ant-
gamtinę sritį. Tuo pačiu ji suteikia kultūros tikslingumui
aukštesnės prasmės. Kiek: religija šitą savo uždavinį atlie-
ka jau čia, mūsų gyvenimo aplinkybėse, objektyvinėmis
lytimis, ji apsireiškia Bažnyčios organizacijoje.

Tikslingas kultūros ir religijos sąryšis ypač aiškėja
ideologijos šviesoje. Būtent sprendžiant plačiai suprastos
ideologijos problemą tenka, taip ar šiaip, eiti nuo atitrauk-
tų idėjų prie jų pirmavaizdžių, glūdinčių Dievo esmėje.
Ar imsime žmogaus proto idėją, ar idealinės žmogaus pri-
gimties supratimą, ar estetinio idealo įsivaizdavimą, visur
prigimtasis proto veiksmas eina nuo realios tikrovės per
atotrauką ir apibendrinimą. Todėl idealinis tipas, kurį
žmogus pajėgia susidaryti apie kokį nors daiktą, yra vi-
suomet dar netobulas, nes jis yra sudarytas pagal neto-
bulą tikrovę. Tikrai sakant, jis yra netobulas atvaizdas
to pirmavaizdžio, pagal kurį daiktas buvo sukurtas. Jei
panorėsime pasiekti tobulą žiniją, įvykdyti savo gyveni-
me amžinuosius dėsnius ir realizuoti daiktuose tobulus

340

grožio idealus, turėsime nustatyti pilnutinį atatikimą tarp
savo idėjų, savo elgimosi ir kūrybos, iš vienos pusės, ir
dieviškųjų pirmavaizdžių, iš kitos pusės.— Tuo tarpu nu-
statyti šitas atatikimas Ieiškia iš tikrųjų nustatyti dera-
mųjų santykių tarp žmogaus ir Dievo, kas išeina jau iš
kultūros ribų ir sudaro religijos esmę. Kultūros srityje
viso prigimtojo žmonijos veikimo pagrindą sudaro įdėjos,
įgytos per atotrauką ir apibendrinimą. Užtat nustatant
deramus santykius tarp žmogaus ir Dievo privalu jau eiti
ne atotraukos, bet integracijos, arba net dar tikriau, rein-
tegracijos keliu, t. y. privalu stengtis atstatyti pilnatvėje
normalius santykius tarp kūrinių ir jų dieviškųjų pirma-
vaizdžių, kaip tai yra numatyta nuo amžių dieviškuosiuo-
se dėsniuose. Todėl aukščiausiu religijos uždaviniu yra
reintegracija žmogaus santykių su Dievu, arba visiškas
žmogaus sutapimas su dieviškuoju pirmavaizdžiu, pagal
kurį jis yra sukurtas. Panašiai dailininko kūriniui aukš-
čiausia norma yra tasai idealas, pagal kurį jis tapo su-
kurtas ir kuris yra jam egzempliarinė, arba idealinė, prie-
žastis.

Atžvilgiu į nurodytąjį nelygstamąjį religijos uždavinį,
kultūros uždavinys tėra vien lygstamas ir paruošiamas.
Kultūra pakelia žmogų į tokį sąmoningumo, laisvės ir
galybės laipsnį, kur jo apsisprendimas yra žmogiškąja
prasme tobuliausias. Bet kultūros priemonėmis žmogus dar
negali atsiekti aukščiausių savo apsisprendimo tikslų, nes
jiems pilnai įvykdyti reikalingos dar yra religijos prie-
monės. Taigi kultūros tikslingumas turi galutinėje sąskai-
toje vien paruošiamosios reikšmės atžvilgiu į religijos tik-
slingumą. Todėl irgi giliausios kultūros problemos randa
savo išsprendimą religijos srityje. Tarp kitko, religijos
srityje randa išsprendimą ir žmogaus gyvenimo trage-
dija. Bet pirm negu eschatologinis šitos tragedijos išsi-
mezgimas gali būti numatytas gyvenimo filosofijoje, tektų
pastatyti visoje platumoje blogio problema ir išspręsti
jinai religijos filosofijos srityje. Blogio problema turėtų
privesti prie teofanijos reikalo, arba prie Dievo pasireiš-
kimo prigimtoje gyvenimo tvarkoje. Sąryšyje su teofani-
jos reikalu tektų statyti eschatologijos problema, t. y.
problema apie visuotinosios istorijos ir net viso pasaulio
galą. Eschatologinę problemą sprendžiant, turėtų labiau
paaiškėti tai, kas jau buvo užbrėžiama praeinamai įvai-
riose kultūros filosofijos vietose: būtent tai, kad einant
prie pasaulio dramos išsimezgimo, doros atžvilgiu pasaulis

341

vyksta sykiu dviem priešingomis pakraipomis: materia-
linėje prigimtojo pasaulio tvarkoje ima viršų blogis, tuo
tarpu kad antgamtinėje tvarkoje ima viršų gėris. Iš šito-
kios dviejų tvarkų kolizijos tegali įvykti galutinis gėrio
laimėjimas vien per katastrofiškąjį materialinės tvarkos
sudužimą. Šitokia eschatologinė koncepcija gali rasti pa-
tikrinimą Dievažmogio Kristaus asmenyje ir Apokalipsės
pranašavimą apie pasaulio galą. Tik sąryšyje su šita es-
Chatologine koncepcija kultūros problema gali būti tin-
kamai suprasta ir kultūra pastatyta deramoje vietoje pa-
saulio išsivystymo plane.

SPECIALIOSIOS KULTŪROS
„FILOSOFIJOS PROBLEMOS

ĮŽANGA

Kultūros filosofija, kaipo palyginti naujas ir todėl ne-
pakankamai pastoviai susiformavęs dalykas, dėstomas mū-
sų filosofijos skyriuje! gana trumpai ir yra labiausiai su-
Tištas su pedagogikos sistema, kaipo šios pastarosios fi-
losofinė įvada. Tiesa, kultūros filosofija turi taip pat
nemažos reikšmės ir istorinėms studijoms suteikdama ben-
dro nusistatymo kultūros problemoje, Bet jei jos reikšmė
pedagogikos sistemai yra praktinio pobūdžio, tai istorijos
studijoms ji turi grynai teorinės reikšmės. Kaip pama-
tysime, kultūros filosofija nurodo pedagogikai ugdomuo-
sius tikslus, tuo tarpu kad istorikui ji vien padeda su-
prasti istorijos objektą. Pasirodo būtent, kad istorijos ob-
jektas, ar jis bus vienaip, ar kitaip suprantamas, nega-
li būti imamas be sąryšio su kultūra, nes nekultūringos
tautos arba laukinės žmonių masės neturi savo istorijos,
panašiai kaip neturi istorijos ir izoliuotų individų žygiai
be sąryšio su visuomenės gyvenimu.

Vadovaujantis šitokia, iš vienos pusės, praktine, o iš
kitos pusės — teorine kultūros filosofijos reikšme, kultū-
ros filosofija ir buvo įvesta privalomu dalyku į pedago-
gikos-psichologijos ir istorijos šakas ?. Ir vienoje, ir antro-
je šakoje kultūros filosofija vaidina padedamąją rolę. Vi-
sai nepriklausomos reikšmės kultūros filosofija teturi fi-
losofijos sistemos šakoje, kur ji eina lygiateise disciplina
su kitomis, kad ir turinčiomis tvirtesnių tradicijų, filoso-
. Ainėmis disciplinomis. Čia jinai yra pašaukta spręsti ben-
drais žvilgiais, t. y. iš tolimiausių priežasčių, tą plačią
kultūros problemą, kuri mūsų laikais yra vis aštriau sta-
toma dėl nepaprasto jos aktualumo. Šita prasme kultūros
filosofija negali praeiti pro šalį dabartinio vadinamojo
kultūringo pasaulio sukūrio, nesisemdama iš jo tiek ar-
gumentų savo išvadžiojimams, tiek ir pavyzdžių savo iš-

343

vadoms iliustruoti, Štai, trumpai tariant, kokios reikšmės
turi kultūros filosofijos dalykas, dėstomas mūsų filosofi-
jos skyriuje.

Sykiu turiu iš pat pradžios paaiškinti, kokio dėstymo
būdo manau prisilaikyti ir kokius reikalavimus manau
statyti savo klausytojams. Dėstant kultūros filosofiją, man
tenka skaitytis su tuo, kad sutrauktasis mano paskaitų
kursas yra jau išleistas ir tuo pačiu prieinamas mano klau-
sytojams šalia mano paskaitų?. Kartoti tai, kas yra jau
išspausdinta, būtų netikslinga atsižiūrint į akademinių stu-
dijų pobūdį. Akademinės studijos būtų labai siaurai su-
prantamos, jei kas manytų, kad jos yra ne kas kita, kaip
ruošimasis prie egzaminų iš tam tikrų griežtai nustatytų
vadovėlių. Jei egzaminas ir patarnauja ir vadovėliai, ir
programos, tai toks reikalavimų suvedimas prie tam tikrų
ribų toli gražu nereiškia, kad klausytojai paliuosuojami
nuo savarankiškai atliekamų studijų, kurios turėtų pra-
plėsti jų akiratį ir suteikti jiems geresnio intelektualinio
išsilavinimo. Formalinis apribojimas reikalavimų tik tuo,
kas yra skaitoma arba kas yra išspausdinta vadovėlyje,
faktinai reikštų studijų pavertimą tuo pačiu mokymusi,
kuris yra privalomas vidurinei ir aukštesniajai mokyklai.
Aukštojoje mokykloje galima reikalauti išsilavinimo, at-
remto į apsiskaitymą, nes šitokis išsilavinimas kaip tik
sudaro tiesioginį akademinių studijų tikslą,

Tai, kas pasakyta apie akademinių studijų prigimtį,
mane paliuosuoja nuo reikalo kartoti visa tai, kas yra
išspausdinta sutrauktajame kurse, kai šis yra lengvai pri-
einamas mano klausytojams; bet tai anaiptol nereiškia,
kad mano klausytojai tuo pačiu yra paliuosuojami nuo
reikalo susipažinti su sutrauktuoju kursu ir per egzaminus
parodyti savo žinias ir jų supratimą. Sykiu mano paskai-
tos tokiose aplinkybėse gali būti skiriamos specialesniems
tikslams. Būtent tuo tarpu kai spausdintasis kursas priva-
lo tarnauti bendram orientaciniam tikslui, atsiranda gali-
mybė skirti paskaitos specialesnių klausimų tyrinėjimui
arba, mažiausia, smulkesniam išvystymui tų klausimų,
kurie labai bendrai yra paliesti sutrauktajame kurse. Ži-
noma, neapsieis irgi be tam tikrų orientacinių atkartoji-
mų bendrų dalykų, kurie reikalingi yra bendrai orienta-
cijai ir specialių dalykų supratimui. Tokiu būdu pasiro-
dys, kad spausdintasis kursas [eis] bendra orientacine
kurso dalimi, tuo tarpu kai paskaitos turės sudaryti spe-
cialiąją jo dalį.

344

Taip tvarkomas kursas reikalauja atatinkamo nusista-
tymo iš klausytojų pusės. Jei bendras orientacinis kursas
gali būti klausomas kartais be lygiagrečių studijų, nors
principialiai ir nepatariama, tai specialinis, arba papildo-
masis, kursas jau tikrai negali būti klausomas be lygia-
grečio studijavimo arba, mažiausia, susipažinimo su ben-
drais kurso daykais. Iš čion aišku, kad norint tinkamai
sekti mano paskaitas iš kultūros filosofijos, reik atatin-
kamai sekti išspausdintąjį kursą, kuris turėtų patiekti rei-
kiamo pasiruošimo paskaitoms suprasti ir jomis deramai
pasinaudoti. Savaime suprantama, kad egzaminams bus pri-
valomas susipažinimas ir su bendru išspausdintų kursu,
ir su specialesnio turinio paskaitomis,

Po šitų paaiškinimų, liečiančių akademinės tvarkos da-
lykus, norėčiau dar šiandien pasakyti šį tą apie kultūros
problemos sprendimo svarbą mūsų laikams. Kultūros pro-
blema igauna kaskart daugiau aštrumo bei aktualumo dėl
kelių ypatingai priežasčių. Mūsų laikais vis dažniau ir
vis su didesniu susirūpinimu kalbama apie kultūros krizį.
Šitas krizis parodo, kad per didelis pasitikėjimas kultūra
faktinai nepasiteisino kultūringų tautų gyvenime, ir kad
ne viskas yra gera moderninės kultūros tendencijose. Ma-
ža to, gilinantis į dabartinio kultūros krizio pagrindus vis
labiau aiškėja, kad kultūros esmėje glūdi kažkokia trage-
dija, kuri negali būti išspręsta visai teigiamai pačios kul-
tūros plotmėje. Šituo atžvilgiu labai reikšminga pagar-
sėjusio yra Osvaldo Spenglerio pažiūra, kad kiekviena
kultūra randa savo atbaigimą civilizacijoje, tuo tarpu kad
civilizacija yra kultūros žlugimas. Kultūra ir civilizacija
reiškia, Spenglerio supratimu, du dalyku, kuriuodu būti-
nai eina vienas po antro; kiekviena kultūra turinti savą
civilizaciją, nes civilizacija esanti neišvengiamas kultūros
likimas. Civilizacija yra ne kas kita, kaip tos aukštesnės
sutvarkyto gyvenimo formos, arba lytys, kurias tegali pri-
eiti aukščiausias žmonių tipas. Šitokios lytys atbaigia sa-
vimi plėtojimosi grandinę; jos seka vienos po kitų, kaip
tapęs daiktas po savo tapimo, kaip mirtis — po gyvenimo,
kaip užbaiga po išsivystymo, kaip dvasios senatvė — po
žemiško viešpatavimo ir sielos jaunumo. .. Jos reiškia ne-
išvengiamą galą, kurį viskas turi prieiti (Filosofija bu-
duščego // Sovremennaja nemeckaja mysl.— P. 140—141).
Ir štai, Spenglerio teigimu, Vakarų Europa yra jau įėjusi
į savo civilizacijos laikotarpį, kas duoda jam teisės kal-
bėti apie Vakarų žlugimą,

345

Spenglerio nerimastis dėl Vakarų civilizacijos nėra
viena izoliuota apraiška, kuria galima būtų remtis kal-
bant apie moderniosios kultūros krizį. Šitas krizis įvairių
žmonių yra įvairiai pergyvenamas, įvairiai aiškinamas ir
įvairiai išsprendžiamas. Bet, taip ar šiaip, apie kultūros
krizi plačiai yra kalbama ir rodoma daug kur tikro susi-
rūpinimo. Klaidinga būtų manyti, kad šitas krizis yra iš-
šauktas karo ir revoliucijos katastrofomis, kurios iki šio-
lei kankina mūsų pasaulį materialinėmis bei moralinėmis
išdavomis. Iš tikrųjų pats karas ir pati revoliucija buvo
mūsų pasaulio kultūrinio išsivystymo padarai, kaipo tai,
kas buvo pasidarę neišvengiamu šito išsivystymo atbaigi-
mu. Matyti tad kare ir revoliucijoje kultūros krizio prie-
žastį reiškia imti išdava priežasties vietoje, tuo tarpu kad
tikra priežastis yra daug gilesnė ir daug reikšmingesnė.

Pakanka prisiminti, kad senovinė tradicija laiko Kai-
ną, savo brolio žudytoją, pirmutiniu miestų steigėju —
miestų, kurie ne tik sutelkė žmonių mases, bet ir sutelkė
sykiu teigiamąsias bei neigiamąsias kultūrines pajėgas.
Šitokiame sugretinime broliažudystės su miestų kultūra
glūdi labai reikšmingas žmonijos patyrimas, kuris tam
tikra prasme pasiteisino ir mūsų laikais pasauliniame ka-
re. Lygiai reikšmingas yra ir klasiškas graikų mitas apie
Prometėjų, kuris, vogdamas ugnį iš dangaus, tikėjosi pa-
daryti žmones laimingus. Ugnis šiuo atveju simbolizuoja
kuriamąją kultūros esmę. Kaip parodo ką tik minėtasis
skaudus žmonijos patyrimas, Prometėjus veltui tikėjosi
padaryti žmones laimingus ir tobulus kultūros priemo-
nėmis. Tuo tikslu pagautos iš dangaus ugnies taip pat
nepakanka, kaip kad pačiam Prometėjui nepakanka savo
jėgų išsigelbėti nuo baisių kančių, kurioms jį pasmerkė
Dzeusas už neišmintingą jo meilę žmonėms, Pasirodo, kad
tarp Kaino — broliažudžio —ir Prometėjaus — dangiškos
ugnies nešėjo žmonėms, — yra kažkokio paslaptingo gi-
miningumo, ir būtent todėl, kad kultūros esmėje glūdi
kažkokia, kaip sakyta, paslaptinga tragedija, negalinti iš-
simegzti teigiamai pačios kultūros plotmėje.

Nagrinėjant prometėjizmo problemą, man bus progos
plačiau nušviesti kultūros tragediją ir nurodyti vieninte-
lį jos išsprendimo būdą. Čia tepasitenkinsiu trumpai nu-
rodęs į pagrindinę kultūrinės tragedijos priežastį. Būtent
pasirodo, kad pagrindine kultūrinės tragedijos priežasti-
mi yra tai, jog įsigijęs kultūrinės iniciatyvos ir kultūrinio
savarankiškumo žmogus mažai yra linkęs išlaikyti savo

346

gyvenime prideramą santykiavimą su prigimtimi, iš vie-
nos pusės, ir su religija, iš antros. Prigimtis, kultūra ir
religija yra trys gyvenimo sritys, kurios tik tada pilnai
pasireiškia tikra savo esme, kai visos jos yra suderintos
prideramoje perspektyvoje. Vidurinė kultūros sritis yra
tikrai žmogiškojo veikimo plotmė, kur žmogus apsireiškia
su visa savo galia. Kultūros priemonėmis žmogus palen-
kia sau materialinę prigimtį ir gali priversti ją tarnauti
aukštesniems gyvenimo tikslams. Tokiu būdu kultūros
srityje žmogus apsireiškia kaipo kūrėjas valdytojas, pil-
nas iniciatyvos ir noro įsigalėti prigimtajme pasaulyje.
Jei vis dėlto žmogaus kultūrinis savarankiškumas atžvil-
giu į gamtą bei prigimtį nėra visiškas, tai šitokia jo pri-
klausomybė nuo materialinio pasaulio, jo pergyvenama
kaipo būtinybė, ne visai maloni jo žmogiškajai vertei.
Žmogaus padėtis religijos srityje yra jau visai kitokia:
čia jis yra ne kūrėjas, bet kūrinys, kuris stengiasi susi-
derinti su kūrėju: ne valdytojas, bet valdinys, kuris ran-
da laimę palinkti amžinajam dėsniui; ne tas, kas duoda,
bet tas, kas gauna. Žodžiu tariant, lyginant kultūros ir
religijos sritis reik pasakyti, kad žmogaus rolė pereinant
iš pirmos į antrą griežtai keičiasi. Tuo tarpu žmogus, pa-
pratęs eiti pirmojoje kūrėjo valdytojo linkme, dažnai ma-
žai yra linkęs eiti antrojoje nusižeminimo, išsižadėjimo,
pasiaukojimo linkme. Tokių būdu vadinamasis kultūrin-
gas žmogus turi labai realios pagundos nueiti išdidumo
bei puikybės keliais. Tais keliais ir eina žymi dalis žmo-
nių, įgavusių tam tikros kultūros, bet nesugebančių tin-
kamai įvertinti tikrą kultūros vertę žmonijos gyvenime.
Jie, pavyzdžiui, nenusimano, kad atsipalaidavimas nuo
religijos ne tik nepadidina žmogaus nepriklausomybės ir
galingumo, bet kaip tik atvirkščiai — didina žmogaus pri-
klausomumą nuo gamtos, kurios kultūros priemonėmis
radikaliai apvaldyti ir palenkti žmogaus valiai nėra gali-
ma jau todėl, kad žmogus yra viena gamtos dalelė, pa-
lenkta būtinam gamtos dėsningumui. Atsipalaidavimas
nuo religijos ir pasitikėjimas kultūros išganomąja galia
faktinai padaro principialiai neįveikiamą ne žmogaus, bet
gamtos dėsningumą ir tuo pačiu atima nuo žmogaus "tas
plačiąsias perspektyvas, kurias atskleidžia giliausieji žmo-
gaus dvasios troškimai visiškos laimės ir pilno tobulumo.
Žmogaus atsigręžimas nuo religijos vardan kultūros reiš-
kia tokiu būdu kultūros pasmerkimą amžinam vergavi-
mui gamtos pasauliui, ir visam tam, kas iš šito vergavi-

347

mo plaukia kaipo neišvengiamos jo išdavos. Po to neste-
bėtina, kad vadinamasis kultūringas pasaulis, savo gi-
liausioje linkmėje atsipalaidavęs nuo religijos ir sykiu
taip galingas savo technika, yra bejėgis, kai tenka su-
stabdyti karą, numalšinti revoliuciją ar sustabdyti fata-
lišką minių ištvirkimą, nes taip byloja prigimtis, nepalen-
kta kultūrai, susiderinusiai su religija.

Pasirodo, kad kultūra tik tada gali pretenduoti sėk-
mingai palenkti sau prigimties bei gamtos pasaulį, kai ji
pati sąmoningai bei laisvai palinksta religijos idealui. Ši-
tokis kultūros palinkimas nėra kultūrai kažkoks išvirši-
nis, grynai mechaninis vergavimas, kaip pamatysime vė-
liau, jau todėl, kad giliausios kultūros tendencijos randa
savo galutinį patenkinimą bei atbaigimą religijos srityje.
Religija, kaipo aukščiausia gyvenimo sritis, yra pašaukta
ne prieštarauti ar naikinti prigimties ir kultūros tenden-
cijas, bet jas patobulinti, joms suteikti aukštesnės pras-
mės ir pagaliau patenkinti kilniausia šitų tendencijų pras-
me,
Taip ar šiaip, kultūros srityje, kuri yra tikrai žmogiš-
kojo veikimo sritis, įvyksta žmogaus apsisprendimas tiek
prigimties, tiek ir religijos atžvilgiu, ir todėl kultūros pro-
blema yra nepaprastai reikšminga žmogaus gyvenimui ne
tik teoriniu, bet ir praktiniu atžvilgiu. Iš čion aiškėja ši-
tos problemos aktualumas tada, kai kultūros krizis duoda
save jausti su ypatingų aštrumu ir kai šitas krizis reiš-
kiasi tokiomis grandiozinėmis katastrofomis, kokiomis kad
buvo mūsų laikais pasaulinis karas ir išsisiūbavusios po jo
revoliucijos.

Jei apskritai filosofija, kaipo pasaulėžiūros mokslas,
turi didelės praktinės reikšmės žmonių elgimuisi, nes, šiaip
ar taip, ji nurodo kelią, kuriuo tenka žmonijai eiti, tai
nurodytose aplinkybėse kultūros filosofija ypač yra svar-
bi tolimesnei mūsų kultūringo pasaulio pakraipai. Tiesa,
kiekviena filosofijos disciplina, kaipo mokslas, turi tiesio-
giniu savo tikslu tiesos pažinimą; bet tai, kaip jau buvo
aiškinta per filosofijos įvados paskaitas, nekliudo jai tu-
rėti praktinės reikšmės žmonių nusistatymui gyvenimo
klausimuose. Šitokis filosofijos patarnavimas, kad ir yra
pripuolama jos išdava, vis dėlto gali būti išnaudojama
visai sąmoningai ta prasme, kokios kad turi kiekviena
teorija atatinkamai praktikai. Tuo tarpu dažnai yra paste-
bima dideliausia filosofinės teorijos reikšmė praktiniams
gyvenimo reikalams. Filosofinė teorija, pasiliekanti ben-

348

drų principų plotmėje, turi kaip tik todėl plačios ir tie-
siog neapskaitomos reikšmės žmogaus elgimuisi gyveni-
mui. Hello teigimu, išeina net, kad juo tiesa yra labiau
atitraukta ir bendra, juo didesnė yra jos reikšmė prakti-
niam gyvenimui, Kitaip tariant, bendrieji pasaulėžiūros
principai turi sprendžiamosios reikšmės žmogaus nusista-
tymui gyvenime. Ne veltui todėl moderniosios kultūros
nevykusi pakraipa yra statoma į kaltę kaip tik filosofijai
arba, tikriau pasakius, filosofams, kurie klaidingomis sa-
vo teorijomis pasuko kultūrą į netinkamas vėžes. Jei tad
už nevykusią kultūros pakraipą yra atsakinga, šiaip ar
taip, filosofija, tai tuo pačiu filosofijai susidaro prievolė
atitaisyti savo paklaidas ir tuo būdu įstatyti kultūros vyk-
smą į prideramas vėžes. Žinoma, būtų per daug viena-
šališka uždėti filosofijai visą atsakomybę už kultūros pa-
kraipą. Šalia grynai teorinių paklydimų, yra čia ir kitokių
priežasčių, kurios glūdi nusakytuose kultūringo žmogaus
palinkimuose; vis dėlto kultūros filosofija yra vienas iš
svarbiausių veiksnių, kuris turi sprendžiamosios reikšmės
kultūros pakraipai, ir to pakanka, kad šiais kultūros krizio
laikais kultūros filosofijos reiškėjai dirbtų savo darbą su
ypatingu atsakomybės jausmu.

Šitas atsakomybės jausmas didėja dargi todėl, kad kul-
tūros filosofija, spręsdama kultūrinės problemos dalykus,
tuo pačių stato kultūrinius tikslus naujųjų kartų ugdy-
mui. Pedagoginis ugdymo darbas iš savo esmės yra kul-
tūrinimo darbas, nes ugdymas yra kultūrinis veikimas ir
tuo, kad jis turi savyje visus kultūrinio veiksmo pradus,
ir tuo, kad juo ruošiamos yra naujos kartos kultūros tik-
slams. Pedagogika, kaipo ugdymo teorija, netyrinėja ir
nenustatinėja kultūros tikslų. Jinai juos skolinasi iš kul-
tūros filosofijos, būdama pritaikomuojųu mokslu. Tokiu
būdu ugdomasis veikimas ir savo esme, ir savo tikslais
yra kultūrinis veikimas, kuris gauna bendrų vedamųjų
principų iš kultūros filosofijos, žinoma, nekalbant apie ki-
tus šaltinius. Todėl jei kultūros filosofija nustato tikros
kultūros idealą, tai pedagogika, o paskui ir pedagogija,
realizuoja šitą idealą naujųjų kartų ugdyme. Šitą pras-
me kultūros filosofija tik padedama ugdomojo veikimo
gali sėkmingai ir visai realiai pasireikšti kultūrinio gy-
venimo reiormavime. Akivaizdoje šitos aplinkybės visai
pakankamai gali būti pateisinta kultūros filosofija, ima-
ma filosofine įvada pedagogikos sistemai,

Priminsiu pagaliau kultūros filosofijos reikšmę Lietu-

349

vai. Kaip jau buvo mano įvairiais atvejais pabrėžiama,
lietuvių tautos istorija ėjo įvairių kultūrinių įtakų sūku-
ryje. Tai, iš vienos pusės, padarė, kad tautinė lietuvių
individualybė nėra iki šiolei pasireiškusi viena kuria pa-
kraipa su visu galimu ryškumu. Bet iš kitos pusės, ivairios
kultūrinės įtakos yra padariusios tai, kad tautinė lie-
tuvių individualybė sugeba dabar pasidaryti plataus kul-
tūrinio turinio reiškėja. Pasirodė tokiu būdu, kad pralai-
mėjimas vienu atžvilgiu pasidarė aplinkybė, kuri siūlo
mums laimėjimą kitu atžvilgiu. Svarbu tik tai tinkamai
suprasti ir praktiškai realizuoti kultūriniame savo išsi-
vystyme. Uždavinys, kuris čia susidaro, kaip tik reika-
lauja realizuoti universalinį kultūros turinį individuali-
nėse lietuvių tautybės lytyse, Šitas garbingas. uždavinys,
kuris labiau atatinka lietuvių pašaukimą kaip daugelio ki-
tų tautų, tegali būti sėkmingai vykdomas lietuvių tautos
gyvenime tik tada, kai jos inteligentija, kaipo vadovau-
jančioji jos dalis, aiškiai nusimanys apie kultūrinio gy-
venimo ir kultūrinio darbo principus. Jei dar atsižvelgsi-
me į tai, kad kultūrinis susipratimas ir greitas kultūrinis
išsivystymas yra mums gyvybės klausimas, kadangi mums
reik atsilaikyti prieš stipresnių kaimynų nuolatinį spau-
dimą,— tai pamatysime, kad kultūros filosofija turi mums
ypatingos svarbos. Negalėdami kovoti su savo kaimynais,
kurie nenustoja būti atžvilgiu į mus agresyviai nusiteikę,
materialinėmis priemonėmis, mes turime apsiginkluoti
kultūrinio atsparumo priemonėmis, kurios tik vienos te-
gali mums paliuosuoti nuo nelygios materialinės kovos ir
sykių laiduoti mums laimėjimą ne tik kultūrinėje dvasi-
nėje, bet ir materialinėje srityje. Štai kaip man vaizduo-
jasi kultūros filosofijos reikšmė mūsų laikams ir, tarp
kitko, mūsų kraštui. Kultūrinis susipratimas turi būti vie-
nas mūsų siekimų, kuris gali tiek mums, kiek ir visam
pasauliui laiduoti geresnę ateitį.

Pagal tai, kas buvo anąkart pasakyta apie kultūros
filosofijos dėstymo būdą, esą pasiryžęs parinkti keletą
pagrindinių ir labiausiai reikšmingų problemų iš kultūros
filosofijos srities ir jas pagilinti kiek specialesniu tyrinė-
jimu. Iš bendro orientacinio kurso, kurio santrauka rado
vietos išspausdintame vadovėlyje, tepakarlosiu vien tuos
svarbiausius dalykus, kurie pasirodys neišvengiami nagri-
nėjant specialius dalykus ir kurie todėl ne kartą pareika-
laus pilnesnio išvystymo ir tikslesnio nusakymo. _

Kultūrinės problemos, kurias jau dabar numatau bū-

350

simam darbui, yra šitokios: 1. kultūros ir civilizacijos su-
pratimas, 2. prigimtis ir kultūra, 3. ekonominis materia-
lizmas kultūros filosofijos šviesoje, 4. kultūrinės pažan-
gos problema, 5. prometėjizmo problema, ir 6. kultūra ir
religija. Ateityje, jei laikas leis, galės būti pajudintos
ir kitos dar problemos, bet, taip ar šiaip, ką tik paminė-
tosios problemos turi kardinalinės reikšmės kultūros fi-
losofijos dalykui. Ir iš tikrųjų jos sudaro tarsi atskiras
viršūnes toje filosofinės minties grandinėje, kuri jungia
kultūros gyvenimą į vieną aukštų siekimų kalnyną. Sa-
vaime aišku, kad kultūrinės problemos negali būti sąmo-
ningai bei tiksliai tyrinėjamos, nenustačius kultūros bei
civilizacijos sąvokų ir jas nepateisinus kritiškąja minti-
mi. Iš to aiškėja reikalas pastatyti pirmoje vietoje klau-
simas apie tinkamą kultūros bei civilizacijos supratimą.
Kai kultūros bei civilizacijos sąvokos yra paaiškėjusios,
vienas iš svarbiausių dalykų yra išaiškinti kultūros san-
tykiavimas, iš vienos pusės, su prigimtimi bei gamia, o iš
antros pusės — su religija. Kultūra užima žmonijos gyve-
nime centrinę vietą kaipo tikrai žmogiškojo veikimo reiš-
kimasis; bet ji negali nebūti ankštai surišta, iš vienos pu-
- sės, su tuo, kas yra materialinis jos pagrindas, o iš antros
pusės, su tuo, kas atbaigia jos siekimus išeinant iš pri-
gimtosios srities į antgamtinę sritį. Prigimtis, kaip pama-
tysime vėliau, yra kultūrai materialinis pagrindas, o reli-
gija — atbaigiamasis tikslas. Štai kodėl nusakytųjų pro-
blemų eilėje antroje vietoje numatyta problema apie kul-
tūros ir prigimties, o paskutinėje vietoje — problema apie
kultūros ir religijos santykiavimą. Tarp kitų reikšmingų
problemų numatytos dar trys problemos, iš kurių viena
liečia ekonominį materializmą, kuris pretenduoja būti sa-
vo rūšies kultūros filosofija, aiškinanti visą kultūrinio gy-
venimo plotą ekonomikos motyvais. Ekonominis materia-
lizmas tegali būti tinkamai sprendžiamas bei vertinamas
vien tada, kai yra nustatytas kultūros santykiavimas su
materialinių gyvenimo pagrindu. Todėl šita ekonominio
materializmo problema turi būti, taip ar šiaip, sugretinta
su problema apie kultūros santykiavimą su prigimtimi bei
gamta. Iš kitos pusės, einant spręsti problemą apie kultū-
ros ir religijos santykiavimą, yra labai naudinga apsi-
stoti kiek ilgiau prie tos nepaprastai reikšmingos proble-
mos, kuri yra mano pavadinta prometėjizmo problema.
Prometėjizmas yra ta pakraipa kultūriniame gyvenime,
kuri tikisi padaryti žmoniją ir tobulą, ir laimingą vienomis

351

kultūros priemonėmis. Jei šitokia prometėjiškai nusitei-
kusių žmonių pretenzija galėtų būti pateisinla gyvenime,
netektų kalbėti apie teigiamuosius kultūros ir religijos
santykius ir matyti religijoje atbaigiamąjį kultūros tiks-
ią. Taip ar šiaip, prometėjizmo problema ir problema apie
kultūros ir religijos santykiavimą turi būti sugretintos
ir sprendžiamos tam tikrame nuoseklume.— Pagaliau pro-
blemų centre reik numatyti dar viena labai reikšminga
problema apie kultūros pažangą. Kultūros pažanga, jos
kylamoji ir smunkamoji linkmė, yra labai subtili proble-
ma, kuri dabar yra gana karštai debatuojama sąryšyje su
klausimu apie kultūros ir civilizacijos santykiavimą. Ši-
tai problemai negalima neskirti reikiamo dėmesio ir lai-
ko. Ją sprendžiant teks tinkamai atsižvelgti į Osvaldo
Spenglerio skelbiamą „Vakarų žlugimą“.— Štai problemos,
kurios turės būti nagrinėjamos šitą pusmetį per mano
paskaitas iš kultūros filosofijos.

Šiandien turiu jau pradėti nagrinėti klausimą apie kul-
tūros ir civilizacijos supratimą. Šituo klausimu teks man
padaryti kiek bendrų pakartojimų, kurie, kaip jau saky-
ta, yra neišvengiami bendros orientacijos sumetimais.

1. KULTŪROS IR CIVILIZACIJOS SUPRATIMAS

Kultūros filosofijos terminas pirmu pažvelgimų atrodo
žymiai aiškesnis negu, pavyzdžiui, tokie pavadinimai, kaip
kosmologija, teodicėja ar antologija. Iš kultūros filosofi-
jos pavadinimo aiškiai jau matyti, kad šita filosofinė dis-
ciplina turi savo objektu kultūrą. Jei dar yra nustatyta,
kad filosofija tyrinėja savo objektus iš tolimiausių, t. y.
pirmutinių bei visuotinų, priežasčių, yra aišku, kad kul-
tūros filosofija tyrinėja kultūrą iš tolimiausių priežasčių,
arba kitaip tariant, stengiasi susekti tolimiausius bei vi-
suotinus kultūros pagrindus. Tai reiškia, kad kultūros fi-
losofija tyrinėja ne tam tikros kultūros apraiškas, jos kil-
me, išsivystymą ir tikslingumą, bet kultūros kaipo tokios
esmę, giliausias priežastis, jos vietą žmonijos gyvenime
ir jos visuotinuosius tikslus. Filosofija, žodžiu tariant, ty-
rinėja visuotinuosius bet kurios kultūros pagrindus ir
stengiasi įžvelgti tolimiausias jos priežastis. Jei ji kar-
tais liečia istorinį kultūros vyksmą ar atskirus kultūrinius
tipus, tai vien tam, kad konkretiniuose pavyzdžiuose ras-
ti paramos savo išvadžiojimams arba iliustruoti savo iš-
vadas.

352

Kaip matome, nusimanant apie filosofijos esmę ir už-
davinius nėra sunku nustatyti filosofijos santykiavimą su
kultūra, kai kultūra yra imama vienoje filosofinėje dis-
ciplinoje tyrinėjimo objektu. Užtat stengiantis nustatyti
kultūros filosofijos aptartį ir sakant, pavyzdžiui, kad kul-
tūros filosofija yra mokslas apie visuotinuosius kultūros
pagrindus, susidaro kitokios rūšies sunkenybė, kuri kul-
tūros filosofijos aptartyje pasirodo, galima sakyti, nenu-
galima. Kai yra sakoma, kad kultūros filosofija yra mok-
slas apie visuotinuosius kultūros pagrindus, faktinai tėra:
vien paaiškinama, kas yra filosofijos mokslas, tuo at-
vejų, kai tyrinėjimo objektu eina kultūra; bet tiek apta-
riamajame, tiek ir aptariančiajame termine pasikartoja:
neaiški kultūros sąvoka, kas padaro, kad kalbamoji ap-
tartis tėra vien paprastas dalinis paaiškinimas, bet ne
griežta loginė aptartis. Kad aptartis būtų iš tikro moks-
liška, reiktų tiksliai aptarti kultūros sąvoką ir jos išvys-
tyta sąvoką įglausti į aptariantį kultūros filosofijos ter-
miną. Tuo tarpu pasirodo, kad kultūros terminas yra tiek
komplikuotas ir jis turi dar tiek įvairių prasmių, jog nė-
ra beveik jokios galimybės išvystyti kultūros sąvoką
kultūros filosofijos aptartyje. Štai kodėl suteikta kultūros
filosofijos aptartis, kuri sako, kad kultūros filosofija yra
mokslas apie visuotinuosius kultūros pagrindus, tėra vien
nominalinė aptartis su tuo dar trūkumu, kad jos aptaria-
majame ir aptariančiame termine pasikartoja neaiški ar
dar neišaiškinta kultūros sąvoka. Kai kultūros sąvoka bus
išaiškinta, tuomet kultūros filosofijos aptartyje galima
suponuoti tam tikrą kultūros sąvokos turinį ir tuo pačiu
mintinai papildyti provizorinės aptarties trūkumai. Kaip
matome, kultūros filosofijos dalykas jau iš pat pradžios
kelia reikalą aptarti kultūrą visai tiksliu būdu. Kitaip
kultūros filosofijos objektas lieka ne visai aiškiai aprėž-
tas ir gali duoti progos įvairiems nesusipratimams. Taigi,
kas yra kultūra arba kaip privalu suprasti kultūros są-
voka.

Norint tiksliai suprasti kultūros sąvoka arba ieškant
jai tikslios aptarties, galima žiūrėti į kultūrą įvairiais at-
žvilgiais. Tuo tarpu nuo to, kokiu atžvilgiu žiūrima į ap-
tariamąjį dalyką, pareina tokia ar kitokia jo aptartis. Pa-
prastai nesistengiama nustatyti, koks atžvilgis yra pagrin-
dinis kultūros esmei ir kokiu atžvilgiu todėl turi būti
sudaryta esminė kultūros aptartis. Ogi atžvilgių gali būti
labai įvairių ir todėl irgi labai įvairių kultūros aptarčių.

23 S. Salkauskis 353

Pavyzdžiui, vysk. A. Fischer-Colbrie, rašydamas apie To-
mo Akviniečio pažiūras į kultūros klausimą, kalba apie
tris pagrindines kultūros prasmes: „Kultūra, suprasta kai-
po žmogiškosios prigimties tobulumas, gali turėti — sako
tisai,— trejopą prasmę, sujungtą pritaikymo analogija, ir
todėl atatinkamai susiskirsto į aktyvią, subjektyvią ir ob-
jektyvią. Aktyvioji kultūra yra tasai daugeriopas proti-
nis, dorinis ir materialinis darbas, kuriuo įgyjamas žmo-
giškosios prigimties tobulumas.— Objektyvioji kultūra yra
visetas tų gėrybių, kurios tobulina žmogaus prigimtį ir
kurios kuriamos aktyviosios kultūros priemonėmis, kaip
antai mokslai, menai, įstatymai, visuomenės santvarka,
geležinkeliai, fabrikai ir t. t. — Pagaliau subjektyvioji kul-
tūra yra pasiturėjimas objektyviosios kultūros gėrybė-
mis; ir šita prasme kalbame apie mažiau ar daugiau kulti-
vuotus arba kultūringus žmones ar tautas“ (Xenia Tho-
mistica *.— T. 1.— P. 534).

Nusakytose ką tik vysk. A. Fischer-Colbrie aptartyse
kultūros supratimas yra imamas labai įvairiais atžvilgiais,
taip kad pasirodo, kad kultūra yra ir tam tikras žmogaus
veikimas, ir sukurtos šituo veikimo gėrybės, ir pasiturė-
jimas šitomis gėrybėmis. Šalia to, tas pats autorius yra
palinkęs priimti kaipo pagrindinę šitokią kultūros aptartį:
„Cultura est perfectio naturae humanae in ordine ad vi-
tam terrenam socialem”, vadinasi, kultūra yra žmogiško-
sios prigimties tobulumas žemiško bei visuomeninio gy-
venimo tvarkoje (ibid.— P. 535). Šita aptartis iš tikrųjų yra
kiek parairazuota I. Donato aptartis, kuri skelbia, kad
„Cultura est perfectio naturae humanae socialiter posse-
ssa” (ibid.—- P. 534), vadinasi, kultūra yra žmogiškosios
prigimties tobulumas visuomeniškai laimėtas, Šalia trijų
anksčiau cituotų kultūros aptarčių, tai yra jau ketvirta
aptartis, nes žmogiškosios prigimties tobulumas mūsų že-
miško gyvenimo tvarkoje yra platesnė sąvoka ir už vei-
kimą, kuriuo kuriamos kultūrinės gėrybės, ir už pasitu-
rėjimą šitomis gėrybėmis. Čia ir kyla klausimas, kuris
atžvilgis yra pagrindinis, norint sudaryti esminė kultūros
aptartis arba norint suprasti kultūros sąvoką jos pagrin-
dine arba tiesiogine prasme,

Ieškant šito atžvilgio, dera išeiti iš to pagrindo, kad
kultūra yra tam tikra žmogaus gyvenimo sritis, būtent ta
sritis, kur žmogus pasireiškia prigimtu sau arba grynai
žmogiškuoju būdu. Prigimtis pareina žmogui iš gamtos
ir todėl nėra žmogiškojo veikimo padaras; religija pareina

354

žmogui, taip sakant, iš viršaus ir taip pat nėra vieno tik
žmogiškojo veikimo išdava. Jei yra žmogaus gyvenime
bei veikime sitis, kuri pasilieka tiesioginėje Žmogaus ga-
lioje ir pareina nuo žmogaus, kaip kad išdava pareina nuo
savo priežasties, tai tokia sritimi yra kaip tik kultūra.
Kultūra būtent yra ta aktyvaus žmogiškojo gyvenimo
sritis, kur žmogus pasireiškia visomis savo žmogiškosios
prigimties ypatybėmis. Gamta ir prigimtis tarnauja šitai
aklyvaus gyvenimo sričiai būtinu materialinių pagrindu,
nuo kurio, kaipo nuo materialinės priežasties, daug kas
pareina žmogaus gyvenime bei veikime, o vis dėlto kul-
tūra lieka visados specifiškai žmogiško veikimo sritis,
kurioje žmogus jaučiasi valdovas kūrėjas. Šitoje srityje -
ypatingos reikšmės turi tam tikras kuriamasis žmogiško-
sios prigimties pasireiškimas, kuriuo žmogus realizuoja
prigimtąjį savo pašaukimą pasaulyje. Šitas žmogiškojo pa-
sireiškimo atžvilgis ir privalo būti imamas pagrindiniu,
kai yra aptariama kultūros esmė. Visi kiti atžvilgiai, ar
tai bus įgimti žmogaus prigimties padėliai, ar žmogaus
veikimo padarai, ar pasiturėjimas sukurtomis gėrybėmis,
yra mažiau ar daugiau pripuolami kultūros esmei ir todėl
negali būti derami į pagrindą, kai yra ieškoma esminė
kultūros aptartis arba kai yra nustatomas pagrindinis kul-
tūros supratimas,

Ir vis dėlto negalima net pasakyti, kad tam tikras žmo-
gaus prigimties pasireiškimas būtų jau pačia kultūra. Pa-
gal šitą pasireiškimą mes tik galime spręsti apie kultūros
esmę, kaip kad apie bet kurią potenciją mes galime spręs-
ti pagal tai, kaip ji realizuojasi veiksmu arba aktu. Pa-
našiai apie potencialinį galingumą mes sprendžiame pa-
gal tai, kaip šitas galingumas apsireiškia veiksmu. Žodžiu
tariant, jei kultūra sudaro vieną, būtent specifiškai žmo-
gišką žmogaus gyvenimo sritį, jei šitoje srityje žmogus
pasireiškia prigimtu sau kuriamuoju veiklumu, tai kul-
tūros supratimui turi vedamosios ir tuo pačiu sprendžia-
mosios reikšmės kultūrinio veikimo arba, net dar siau-
riau, kultūrinio akto, arba veiksmo, supratimas. Jei mes
nežinome, kuo pasižymi kultūrinis veikimas ir kuo jis
skiriasi nuo materialinių ir būtinų prigimties apraiškų,
mes negalime turėti tikro bei tikslaus supratimo, kas yra
kultūra ir kokia turi būti jos aptartis. Taigi kultūrinio
veiksmo atžvilgis turi kultūros supratimui sprendžiamo-
sios reikšmės, ir todėl nuo jo tenka pradėti norint rasti
išeitį iš to netikrumo stovio, kuris charakterizuoja kul-

tūros supratimo klausimą.
355

Pats kultūros žodis etimologine savo kilme yra suriš-
tas su tam tikro veikimo rūšimi. Kaip žinoma, lotyniškas
žodis colere, iš kurio yra sudarytas kultūros žodis, buvo
vartojamas beveik iki naujausių laikų labiausiai tada, kai
buvo kalbama apie žemės dirbimą. Tokiu būdu žemės
kultūra reiškė žemės darbą, kuris pakelia žemės stovį į
aukštesnį laipsnį, kaip to reikalauja žmogaus nauda. Tie-
sa, lotynų autoriai bandė jau vartoti kultūros žodį ir pri-
taikyta prasme, pavyzdžiui, kalbėdami apie dorinę kul-
tūrą, kaipo apie auklėjimo išdavą, bet vis dėlto tik XVIII
šimtmetyje kultūros žodis imta vartoti ta daugeriopa pras-
me, kurios jis turi mūsų laikais.

Taip ar šiaip, kaip tai dažnai atsitinka su terminais,
etimologinė kultūros žodžio prasmė yra labai reikšminga
kultūros sąvokai. Šita prasmė būtent nurodo, kad kultūra
iš pat pradžios buvo suprantama kaipo tam tikras žmo-
gaus veikimas, kuris suteikia veikiamajam objektui ata-
tinkamos lyties arba priveda jį į tam tikrą stovį, atatin-
kantį aukštesnį žmogaus tikslą. Išanalizavus šito veikimo
kokiame nors pavyzdyje gali mums būti labai naudingas
tikram kultūros termino supratimui,

Pavyzdžiui, turime linų kultūrą kaipo ištisą žmogiš-
kųjų veiksmų eilę, kuri gamina atatinkamai tam tikrą
išdavų eilę. Kai žemė yra dirbama tam, kad joje galėtų
būti mesta linų sėklos ir kad šitos sėklos galėtų pradygti
ir atnešti vaisių, jinai yra pakeliama iš laukinio į aukštes-
nį, būtent kultivuotą stovį. Kaip kiekviename veikime,
taip ir šitame žemės dirbimo veikime galima įžvelgti ke-
turios Aristotelio priežastys, kurios yra: vykdomoji, ma-
terialinė, formalinė ir siekiamoji. Vykdomąja „priežastimi
bus čia pats žemdirbys, nes jis atlieka tą veiksmą, kuris,
taip ar šiaip, įveikia žemę. Materialinė priežastimi bus čia
pati žemė, nes jinai, kaipo nuošalinis materialinis objek-
tas, yra veikiama. Formaline lytimi bus čia tasai aukš-
tesnis stovis, į kurį žemė yra pakeliama, nes tuo pačiu
jai yra suteikiama nauja forma, arba lytis, kurios jinai
anksčiau nėra turėjusi. Pagaliau siekiamąja priežastimi
bus linų gamyba, kurią žemės stovis turi atatikti savo
lytimi,

E Linų gamyba, kad ir yra vadinama linų kultūra, nėra
dar aukštas kultūrinio veikimo laipsnis. Tai, galima sa-
kyti, yra gana primityvus darbas, nereikalaująs ypatingo
rankų miklumo, nors ariant žemę ir ją akėjant reik ir
tam tikro nusimanymo, ir tam tikro sugebėjimo, kuris sy-

356

kiu reikalauja mažiau ar daugiau sudėtingų padargų arba
net mašinų. Techninės kultūros priemonės vis labiau kom-
plikuojasi, ir vis daugiau pasidaro reikalinga nusimany-
mo bei sugebėjimo, kai žmogus ima vartoti pagamintuo-
sius linus įvairiems savo reikalams, kai jis, taip sakant,
prasimano iš jų įvairių dalykų. Nuo žemės kultūros jis
eina tuomet prie pramonės, kuri priklauso jau prie tech-
ninės kultūros siauresne šito žodžio prasme. Pavyzdžiui,
iš linų sėmenų žmogus spaudžia aliejų, kurį paskui pa-
vartoja pokostui gaminti. Tokiu būdu linų sėmenys per-
dirbami nauja lytimi ir tampa vartojami vis įvairesniems
reikalams. Pokostas, pavyzdžiui, eina įvairiems dažams
daryti ir tokiu būdu ieina sudedamąja dalimi į vis aukš-
tesnės rūšies gaminius. Tas pats įvyksta su linų plūšais.
Linų žaliava įvairiomis priemonėmis perdirbama į tokį
stovį, kad linų plūšai iš pradžios yra verpiami ir pagaliau
yra panaudojami įvairiems audiniams. Ištisoje linų lyčių
keitimo eilėje atsiekiamas vis aukštesnis linų stovis, kol
pagaliau iš primityvios žaliavos yra padaromas vartoja-
mas tam tikram tikslui dalykas.

Šitoje žaliavos apdirbimo eilėje tiek joje visoje, tiek
ir kiekviename jos tarpsnyje, galima visados įžvelgti vi-
sos keturios priežastys. Žmogus visados lieka vyriausiąja
vykdomąja priežastimi; tam tikras materialinis objektas
yra, taip ar šiaip, dirbamas arba veikiamas; paskui jam
visados stengiamasi suteikti tam tikra lytis, kuri galėtų
atatikti tam tikrą siekiamąjį tikslą. Tiesa, visi šitie keturi
momentai yra randami bet kuriame sąmoningame žmo-
gaus veikime, Bet vis dėlto ne kiekvienas toks veiksmas,
kuriame yra įžvelgiamos keturios priežastys, bus kultū-
rinis veikimas. Jei, pavyzdžiui, pagamintas iš linų sė-
menų aliejus yra suvartojamas valgiui, mes galime rasti
visas keturias žmogiškojo veikimo priežastis. Taip pats
žmogus yra vykdomoji suvartojimo priežastis; valgoma-
sis aliejus yra materialinė suvartojimo priežastis: suvar-
tojamas virškinimu aliejus pakeičia savo lytį, pagaliau
suvartojimo tikslas yra mitimas. Vis dėlto aliejaus su-
vartojimas mitimo tikslu nebus kultūriniu veiksmu, nes
aliejus neįgauna čia aukštesnės lyties, bet yra faktinai
panaikinamas kaipo toks.

Dar ryškesniu atsitikimu, kai žmogiškas veiksmas ne-
bus kultūrinių veiksmų, bus tas, kai linai vartojami tai
sprogstamajai medžiagai gaminti, kuri paskui panaudoja-
ma žmonių naikinamuoju tikslu. Sprogstamosios medžia-

357

gos gamyba yra dar kultūrinis veiksmas, nes čia linai
yra perdirbami į naują lytį, kuri gali būti panaudota nie
tik naikinimo, bet ir gamtos amelioracijos tikslams, pa-
vyzdžiui, tuneliams išvesti kalnuotoje vietoje. Bet pats
sprogstamosios medžiagos sunaudojimas, ypač naikinimo
tikslams, nėra kultūrinis veiksmas, nes tokiu atveju sprog-
stamoji medžiaga nėra apipavidalinama aukštesne lytimi.
Kai sykiu sprogstamosios medžiagos priemonėmis yra
griaujamos kultūrinės gėrybės, šios pastarosios nustoja
savo vertingos lyties arba net yra paverčiamos į mažiau
vertingą stovį, ir todėl tokiu atveju negalima kalbėti apie
kultūrinį veiksmą. Kad veiksmas galėtų būti pavadintas
kultūriniu, reikalingas yra aukštesnis tikslas, pagal kurį
objektas būtų apipavidalinamas aukštesne lytimi, paly-
ginant su ta lytimi, kurią jis turi prieš prasidedant kul-
tūriniam žmogaus veikimui. Taip aliejus turi aukštesnę
lytį negu sėmenys; pokostas yra aukštesnės lyties paly-
ginant su aliejumi; dažai pasižymi aukštesne lytimi negu
pokostas. Žinoma, yra tai dalykai tam tikra prasme relia-
tyvūs, arba lygstami, nes jie žymia dalimi pareina nuo
vertinamojo žmogaus nusistatymo. Apskritai tai, kas yra
laikoma kultūrinio veiksmo tikslu, yra ne kas kita, kaip
žmogaus idėja, pagal kurią žmogus stengiasi suteikti kul-
tivuojamam objektui aukštesnės lyties. Kai, pavyzdžiui,
Tinų plūšai yra apdirbami taip, kad jie galima būtų verpti,
© paskui iš gautų siūlų austi, tai žmogaus veikimui vado-
vauja visados kokia nors idėja, kuri yra ne kas kitas,
kaip šito veikimo tikslas. Kultūriniame veiksme todėl vi-
sados privalo būti realizuojama kokia nors idėja, kuri
eina šito veiksmo tikslu. Be sąmoningai realizuojamos idė-
jos, žmogaus veiksmas gali būti instinkto ar įpročio išda-
va, bet jis negali būti kultūriniu veiksmu. Sąmoningas
tikslas, arba realizuojama veiksmu idėja, kaip tik padarė
tai, kad veiksmas yra iš tikro kultūrinis veiksmas.

Iš to, kas pasakyta, galima jau sudaryti kultūrinio
veiksmo aptartis: būtent kultūrinis yra sąmoningas žmo-
gaus veiksmas, kuriuo koks nors objektas yra apipavida-
linamas lytimi, atatinkančia aukštesnę idėją. Į šitą aptartį
yra suimtos visos keturios kultūrinio veikimo priežastys:
žmogus yra veikimo subjektas, arba vykdomoji priežas-
tis, veikiamas objektas yra materialinė priežastis, sutei-
kiama objektui lytis yra formalinė priežastis ir pagaliau
idėja, pagal kurią objektas yra formuojamas arba api-

358

pavidalinamas, yra siekiamoji priežastis, arba veiksmo
tikslas.

Kultūrinis veiksmas dar toli gražu nėra tas pat, ką
kultūra. Jis, tiesa, tarnauja vedamuojų siūlu, norint su-
rasti tikrą kultūros aptartį. Bet vis dėlto atskiras kultūros
veiksmas arba net ištisa veiksmų sistema nėra dar tai,
kas sudaro kultūros esmę. Kultūrinis veiksmas tėra viena
tik iš kultūrinių apraiškų. Šalia kultūrinio veiksmo, gali-
ma kalbėti apie kultūrinį nusiteikimą, iš kurio veiksmas
kyla, ir apie kultūrinę išdavą, kuri atbaigia veiksmą, kaip
kad sekmuo atbaigia savo priežastį. Ir iš tikro, kad kul-
tūrinis veiksmas galėtų įvykti, reikalingas yra visų pirma
tam tikras aktyvinis žmogaus nusiteikimas, arba tam tikra
kultūrinė dispozicija, nes kitaip žmogaus veiksmas bus
įpročio, instinkto ar sugestijos padaras. Kultūrinis nusi-
teikimas yra tasai subjektyvinis pagrindas, kuris glūdi
kultūros subjekte kaipo šio pastarojo nusistatymas veikti
kultūriniu būdu. Kai šitas sąmoningas nusistatymas yra
išdavus, jis pereina į kultūrinį veiksmą. Iš antros pusės,
kiekvienas kultūrinis veiksmas, taip ar šiaip, realizuojasi
tam tikroje išviršinėje išdavoje, kuri atžvilgiu į kultūrinį
veiksmą yra jau objektyvinis kultūrinio veiksmo atbai-
gimas.

Kai žemdirbys ruošiasi pradėti linų kultūrą, jis privalo
turėti tam tikrą nusimanymą bei sugebėjimą dirbti šitą
darbą, kitaip tariant, jie privalo turėti kultūrinį nusitei-
kimą. Iš šito kultūrinio nusiteikimo kyla visi tie jo veiks-
mai, kurie, taip ar šiaip, sudaro agrikultūros meną. Paga-
liau kai šito meno veiksmų sistema yra atlikta, yra at-
siekta tam tikra kultūrinė išdava, kuria šiuo atveju yra
ne kas kita, kaip tasai aukštesnis stovis, į kurį pakelta yra
pati žemė. Kultūrinis nusiteikimas, kultūrinis veiksmas ir
kultūrine išdava yra trys įvairios kultūros apraiškos, ku-
rios yra, taip ar šiaip, tarp savęs ankštai surištos. Aki-
vaizdoje šitų trijų kultūros apraiškų pasiteisina tam ti-
krame laipsnyje vysk. A. Fischer-Colbrie kultūros su-
skirstymas į aktyvią, objektyvią ir subjektyvią. Kultūrinių
nusiteikimų sistema yra ne kas kita, kaip kultūra sub-
įektyviąja prasme. Kultūrinių veiksmų sistema yra ne
kas kita, kaip kultūra aktyviąja prasme. Ir pagaliau kul-
tūrinių išdavų sistema yra ne kas kita, kaip kultūra ob-
jektyviąja prasme.

Kultūrinis veiksmas tolį gražu nėra dar pati kultūra.
Jis, kaip jau buvo sakyta, tarnauja vedamuojų siūlu, ku-

359

ris gali privesti mus prie kultūros sąvokos supratimo, bet
jis dar nesudaro pačios kultūros esmės. Kultūrinis veiks-
mas tėra viena tik iš kultūrinių apraiškų, surištų, taip ar
šiaip, su tuo, kas yra vadinama kultūros vardu. Norint
dabar eiti nuo kultūrinio veiksmo prie pačios kultūros
esmės, reik jis išnagrinėti pagrindo ir išdavos atžvilgiais.
Kitaip tariant, reik patirti, iš ko kyla kultūrinis veiks-
mas ir ką jis gamina; dar kitaip tariant, reik patirti, kas
eina prieš ir po kultūrinio veiksmo.

Kultūrinis, kaip sakyta, yra toks sąmoningas žmogaus
veiksmas, kuriuo koks nors objektas yra apipavidalina-
mas lytimi, atatinkančia aukštesnę idėją. Kad toks veiks-
mas galėtų įvykti, reikalingas yra tam tikras veikiančio
subjekto, būtent [žmogaus] kultūrinis nusiteikimas. Yra
juk žinoma taisyklė, skelbianti, jog operatio sequitur esse,
vadinasi, veiksena atatinka būseną, arba plačiau tariant,
veikimo būdas atatinka buvimo būdą. Tai reiškia, kad
kiekviena būtybė veikia prigimtu sau būdu, t. y. tokiu
būdu, kuris atsako jos prigimties savybėms. Atatinkamai,
kad kultūrinis veiksmas galėtų būti atliktas, kultūros vei-
kėjui yra reikalinga tam tikra prigimtis, kuri atsakytų
kultūrinio veiksmo ypatybėms. Kitaip tariant, kultūrinis
veiksmas reikalauja iš savo vykdytojo plačiai supranta-
mo kuliūrinio nusiteikimo. Giliausia prasme šitas kultū-
rinis nusiteikimas turi glūdėti pačioje žmogaus prigimtyje
kaipo šios prigimties tinkamumas kultūriniam veiksmui.
Jei, pavyzdžiui, kultūrinis veiksmas reikalauja nuo kul-
tūrinio veikėjo statomos tikslu idėjos supratimo, tai yra
aišku, kad šitas kultūrinis veikėjas privalo būti protingos
prigimties, nes neprotinga būtybė negali turėti idėjų su-
pratimo. Jei, šalia to, kultūrinis veiksmas reikalauja ko-
kio nors objekto sąmoningo apipavidalinimo lytimi, ata-
tinkančia aukštesnę idėją, tai irgi yra aišku, kad kultūri-
nis veikėjas privalo turėti valią, kuri leistų jam ryžtis
sąmoningai realizuoti protingą idėją veiksmu. Taigi gi-
liausia ir plačiausia prasme paimtas kultūrinis nusiteiki-
mas yra žmogiškosios prigimties tinkamumas kultūriniam
veiksmui atlikti. Tačiau šitas kultūrinis nusiteikimas yra
tik tolimesnis ir sykiu visiems žmonėms viencdai įgimtas
kultūrinis nusiteikimas, kuris, tarsi tolimesnė potencija,
ne visados turi tiesioginės tendencijos pasireikšti kultū-
tiniu veiksmu. Laukiniai žmonės, kaipo protingos būty-

bės, pasituri šituo kultūrinių nusiteikimu sykiu su kul-
tūringais žmonėmis, ir tuo tarpu jie yra mažai dar nusi-

: 360

teikę reikštis tikrovėje pastoviais sąmoningais ir gerai
suderintais kultūriniais veiksmais. Nuo kultūringų žmonių
jie skiriasi kaip tik tuo, kad jie neturi artimesnių tiesio-
ginių kuitūrinių nusiteikimų, kurie leistų jiems turėti pa-
pratimo veikti kultūriniu būdu. Šitos artimesnės bei tie-
sioginės, taip sakant, habitualinės dispozicijos į kultūri-
nį veiksmą įgaunamos atatinkamu žmonių išsiauklėjimu
bei išsilavinimu, žodžiu tariant, išsiugdymu, kuris suteikia
žmonėms tvirtų kultūrinių tradicijų remdamasis ugdomuo-
ju veikimu suaugusios kartos į nesuaugusią. Taigi įpras-
tas kultūrinis nusiteikimas, kaipo tam tikras kultūrinis
habitus, arba įgudimas, paslankus reikštis sąmoningu kul-
tūriniu veiksmu, yra ta charakteringa žymė, kuri labiau-
siai skiria laukinius žmones nuo kultūringų žmonių, nors
ir pirmieji, ir antrieji turi bendrą tolimesnį kultūrinį nusi-
teikimą, kuris glūdi žmogiškosios prigimties protingume,

Kultūrinis nusiteikimas, arba kultūrinė dispozicija, yra
tam tikra žmogaus tobulybė, kuri kaip ir apskritai žmo-
gaus prigimties tobulumas, kaip matėme, gali būti pirmi-
nė ir antrinė, Skirtumai tarp pirminės ir antrinės kultū-
rinės dispozicijos išaiškinti bus čia ne pro šalį pacita-
vus tai, ką Tomas Akvinietis sako apie pirminę ir antrinę
bet kurio daikto tobulybę: „Dvejopa gali būti daikto to-
bulybė, pirminė ir antrinė. Pirminė daikto tobulybė yra
ta, kuri pareina nuo pačios substancijos tobulumo; šita
tobulybė yra ne kas kita, kaip visumos lytis, kylanti iš
dalių viseto. Antrinė tobulybė yra tikslas; ogi tikslas yra
arba veiksmas, kaip kad kanklininko tikslas yra kankliuo-
ti, arba yra kas nors tokio, kas yra veiksmu atsiekiama,
kaip kad, pavyzdžiui, statytojo tikslas yra namai, kuriuos
jis siekia savo statyba. Pirmoji tobulybė yra antrosios
priežastis, nes lytis yra veikimo pradas“ (cituota pagal:
Xenia Thomistica.— T. 1.— P. 536).

Taikant nusakytąjį skirtumą tarp pirminės ir antrinės
tobulybės prie kultūrinio nusiteikimo, reik pasakyti, kad
bendras tolimesnis kultūrinis žmogaus nusiteikimas, arba
jo tinkamumas kultūriniam veiksmui, yra ne kas kita, kaip
jo prigimties protingumas. Tai būtent yra pirminė žmo-
gaus prigimties tobulybė, kuri glūdi pačioje substancio-
nalės žmogaus lyties esmėje. Specialesnis ir sykių arti-
mesnis kultūrinis žmogaus nusiteikimas bus jau įgudi-
mas ir todėl sykiu paslankumas veikti kultūriniu būdu,
kai žmogaus prigimtis yra jau įgijusi kartotiniais veiks-
mais kultūrinių įpročių. Šitokie įprastiniai kultūriniai nu-

361

siteikimai ir skiria visų pirma laukinius žmones nuo kul-
tūringų žmonių.

Kalbant apie kultūrinį nusiteikimą, paprastai tenka tu-
rėti galvoje specialesnį jo supratimą arba imti jis įpras-
tine prasme, nes taip tik šita prasme kultūrinis nusiteiki-
mas yra reikšmingas žmonijos gyvenime. Šia prasme
kultūrinis nusiteikimas yra ne kas kita, kaip tasai sub-
jektyvinis pagrindas, kuris glūdi kultūros veikėjuje kaipo
šio pastarojo paslankumas veikti kultūriniu būdu. Savai-
me suprantama, kad žmogus, pasiturįs tvirtais kultūriniais
nusiteikimais, bus linkęs reikštis kultūriniais veiksmais
ir šiaip jau elgtis visose gyvenimo bei veikimo aplinky-
bėse kultūrišku būdu. Kultūriškai elgtis iš tikrųjų reiškia
realizuoti kiekviename savo žingsnyje kultūrinį veiksmą.
Ar tai bus išviršinis mūsų užsilaikymas, ar santykiavimas
su žmonėmis, ar koks nors dirbamas darbas, — visais at-
vejais mūsų veiksmai gali ir privalo būti veiksmais, tu-
rinčiais savyje visus kultūrinio veiksmo pradus. Visur
atsiranda koks nors veikiamasis objektas, visur tenka ši-
tokiam objektui suteikti tokios ar kitokios lyties, visur
pageidaujama realizuoti lytis, atatinkanti aukštesnei idė-
jai. Sakysime, išviršinis elgimasis gali ir privalo būti kul-
tūrinio veikimo objektu. Kalbant tiksliau, tokiu objektu
yra čia mūsų judesiai, gestai, kalba, žvilgiai ir t. t. Visa
tai tenka, taip ar šiaip, apvaldyti ir suimti į tam tikras
formas arba lytis. Bet būtų klaidinga manyti, jog vieno
tokia apvaldymo bei apipavidalinimo pakanka, kad mūsų
išviršinis užsilaikymas bei elgimasis būtų tikrai kultūriš-
kas. Yra nemaža tradiciniu būdu gražiai išauklėtų žmonių,
pavyzdžiui, tarp tradicinės aristokratijos, kurie labai gra-
žiai apvaldo bei apipavidalina savo judesius, gestus, kal-
bą ir kitus išviršinio reiškimosi būdus, ir tuo tarpu tokia-
me jų užsilaikyme gali nebūti tikro kultūriškumo,— ir iš
tikro dažnokai jo nesti, kai elgimosi formos yra užlaiko-
mos vien iš įpratimo ir dėl jų pačių, kaipo tokių. Tokiais
atvejais užsilaikymo formoms nėra suteikiama aukštes-
nės prasmės, nes jose nėra realizuojamos jokios aukštes-
nės idėjos. Štai kodėl, skaitant mandagumo kodeksus, va-
dinamus prancūziškų posakiu savoir-vivre'us, parašytus
tradicinės aristokratijos pastangomis, taip dažnai yra jau-
čiama nieku neužpildoma išviršinių formų tuštybė, — for-
mų, kurios dažnai, kad ir kiek modifikuotos, galėtų ir tu-
rėtų būti aukštesnių idėjų nešėjomis. Žmogui yra neiš-
vengiama reikštis išviršinėmis lytimis, ir todėl šitų lyčių

362

kultūra yra vienas iš kultūrinių jo uždavinių. Bet kad
šitas uždavinys galėtų būti tinkamai atliktas, yra reika-
lingas tam tikras idėjingumas, kuris galėtų įprasminti iš-
viršines lytis aukštesnėmis, dažniausiai dorinėmis idė-
jomis.

Panašiai šokis, kaipo judesių sistema, suimamų į tam
tikras lytis, gali ir privalo būti kultūriniu žmogaus reiš-
kimusi. Bet tokiu kultūriniu žmogaus reiškimusi šokis tė-
ra vien tada, kai jame yra realizuojama kokia nors pado-
ri idėja dailiosiomis lytimis. Jei, pavyzdžiui, šokis gražiai
simbolizuoja padorios erotikos motyvus, nėra kliūčių jam
būti kultūriniu veiksmu; bet jei šokis atvaizduoja labai
realiomis lytimis nuogo seksualizmo motyvus, kaip kad
dažnai atsitinka moderniuosiuose šokiuose, negalima kal-
bėti apie kultūrinį veiksmą, nes čia trūksta aukštesnės
idėjos, apipavidalinamos dailiosiomis lytimis. Todėl irgi
žmonės, leidžią sau šokti tokius šokius, neturi aiškių kul-
tūrinių nusiteikimų, kurie juos apsaugotų nuo nekultūri-
nių žingsnių, kad ir padaromų visai be blogos valios, Ti-
kras kultūrinis nusiteikimas, kaip sakyta, ir yra tasai sub-
jektyvinis pagrindas, kuris glūdi žmoguje kaipo jo pas-
lankumas kultūriškai veikti,

Taigi matome, kad kultūrinis nusiteikimas turi visados
tendencijos reikštis kultūriniais veiksmais. Iš tikrųjų kul-
tūrinis veiksmas nėra kultūrinio nusiteikimo, kaipo tam
tikros potencijos, aktas. Todėl jei kultūrinis nusiteikimas
sudaro potencialinį kultūros pagrindą, tai kultūrinis vei-
ksmas yra aktuali kultūros apraiška. Kitaip galima būtų
pasakyti, kad kultūrinis nusiteikimas priklauso prie po-
tencialinės kultūros, tuo tarpų kai kultūrinis veiksmas
priklauso prie aktualinės kultūros.

Jei dabar eisime nuo kultūrinio veiksmo toliau, tai tu-
rėsime pastebėti, kad kiekvienas veiksmas privalo turėti
tokios ar kitokios išdavos. Todėl jei kultūrinis nusiteiki-
mas vra tai, kas yra anksčiau kultūrinio veiksmo, tai kul-
tūrinė išdava yra tai, kas eina vėliau kultūrinio veiksmo.
Kultūrinė išdava ir yra ne kas kita, kaip objektyvinis kul-
tūrinio veiksmo atbaigimas. Kultūrinė išdava yra vadina-
ma objektyviniu kultūrinio veiksmo atbaigimu todėl, kad
ji, taip ar šiaip, randasi realizuota veikiamajame kultūri-
nio veiksmo objekte, tuo tarpu kai kultūrinis nusiteiki-
mas glūdi kultūros subjekte kaipo subjektyvinis kultūri-
nio veiksmo pagrindas. Pats kultūrinis veiksmas tarsi jun-
gia subjektyvinį kultūros pagrindą su objektyvine

363

kultūros išdava. Jei, pavyzdžiui, paimsime menininką kū-
rėją, kuris kuria skulptūros dailenybę, tai pamatysime,
kad kultūriniu subjektyviniu jo nusiteikimu bus jo kūry-
binis sugebėjimas, iš dalies įgimtas artistinio gabumo ly-
tyje ir iš dalies išvystytas paruošiamuoju darbu ir kūry-
bine praktika. Pati kūryba, besireiškianti ištisa kuriamųjų
veiksmų eile, yra pats kultūrinis veikimas. Pagaliau kul-
tūrine išdava yra tasai objektyvinis nuošalinis kūrinys,
kuris yra menininko sukurtas kultūrinio veikimo išdavoje.
Tiesa, šalia šitos objektyvinės išdavos, kūrybos aktas su-
teikia dar kitos išdavos, kuri pasilieka menininko vidu-
je. Būtent kuriamasis veikimas turi tendencijos, bent iki
tam tikram laipsniui, didinti kūrybinį menininko nusitei-
kimą, nes veikimu yra aktualizuojami potencialiniai žmo-
gaus nusiteikimai. Tokiu būdų pasirodo, kad kultūrinis
veiksmas išsyk yra naudingas dvejopa pakraipa — ir ob-
jektyvine, ir subjektyvine: realizuodamasis pirma pakrai-
pa, jis kuria objektyvinę išdavą šalia kultūros veikėjo;
ogi realizuodamasis antrąja pakraipa, jis didina kultūri-
nius pačio veikėjo nusiteikimus. Tiesa, ne visose kultūri-
nio veikimo apraiškose šitiedvi pakraipos yra taip aiš-
kios, kaip tai galima matyti nusakytame meninės kūrybos
navyzdyje. Sakysime, fizinėje kultūroje objektyvinė išda-
va ir kultūrinio nusiteikimo prieauglis nėra taip aiškiai
atskiriami, kaip kad tai galima padaryti išviršinės kūry-
bos atveju. Vis dėlto ir fizinėje kultūroje galima skirti tie
atsiekimai, kurie gali būti matuojami visai objektyviu
būdu kaip, pavyzdžiui, bėgimo greitumas, šuolių aukštu-
mas, pastangų įtampa, ir tasai pagrindinis organizmo pa-
slankumas į miklumą, stiprumą, vikrumą, kuris yra pa-
didėjęs kaipo pastovus nusiteikimas sulig atsiektomis iš-
davomis.

Šiaip ar taip, kultūrinio gyvenimo srityje aiškiai gali-
ma skirti kultūrinis nusiteikimas, kultūrinis veiksmas ir
kultūrinė išdava. Visos šitos trys sąvokos yra jau, rodos,
pakankamai išnagrinėtos, o tuo tarpu nei viena iš jų. dar
nesutampa su kultūros sąvoka kaipo tokia, nors jos visos
tampriai yra surištos su kultūros esme, kuriai jos, taip ar
šiaip,. priklauso. Einant dabar prie pačios kultūros aptar-
ties, reik visų pirma pasakyti, kad kultūra gali būti įvai-
riai suprantama ir faktinai įvairiai yra suprantama pagal
tai, koks atžvilgis yra imamas pagrindiniu: kultūrinio nu-
siteikimo, kultūrinio veiksmo ar kultūrinės išdavos at-
žvilgis. Kultūra, šiaip ar taip, yra ištisa sistema -apraiškų,

364

bet kad jos sąvoka būtų tiksli, reik jungti į jos aptartį
vienos rūšies apraiškas. Tik tada tegalima gauti kultūros
sąvokai tiksli aptartis. Kitaip tariant, kultūra gali būti ar
kultūrinių nusiteikimų sistema, ar kultūrinių veiksmų sis-
tema, arba net kultūrinių išdavų sistema. Tiesa, visi šitie
trys dalykai yra labai ankštai, kaip esame matę, tarp sa-
vęs surišti. Vis dėlto vienai iš šitų sistemų kultūros var-
das gali labiau pritikti negu kitoms. Mano supratimu, kul-
tūros vardas labiausiai pritinka kultūrinių nusiteikimų sis-
temai, nes kultūringu žmogumi arba kultūringa tauta mes
vadiname tokį žmogų ir tokią tautą, kurie turi visus kul-
tūrinius nusiteikimus, reikalingus išvystyti plačiam kul-
tūriniam veikimui ir sukurti ištisam kultūrinių išdavų
lobynui. Kitaip tariant, jei kultūrinis veiksmas yra vedama-
sis siūlas, pagal kurį mes įvertiname kieno nors kultūrin-
gumą, tai kultūrinis nusiteikimas yra jau sudedamoji
pačios kultūros dalis. Tokiu būdu pagrindinis kultūros su-
pratimas yra tasai, kuris į kultūros pagrindą deda kultū-
rinj nusiteikimą ir todėl suteikia pirmutinei kultūros pras-
mei subjektyvinio pobūdžio. Žodžiu tariant, subjektyvinis
kultūros supratimas geriausiai atsako giliausiai kultūros
esmei. Todėl kai yra kalbama apie kultūrą be paaiškini-
mo specialesnio jos supratimo, reik turėti galvoje sub-
jektyvinė jos prasmė, būtent imti jinai kaipo kultūrinių
nusiteikimų visetas, charakterizuojąs atskirą žmogų arba
mažesnę ar didesnę žmonių grupę.

Užtat imdami į pagrindą kultūrinių veiksmų sistemą,
turėsime kalbėti apie aktyvinę kultūrą. Pagaliau imant į
pagrindą kultūrinių išdavų sistemą, bus reikalo kalbėti
apie objektyvinę kultūrą. Mano supratimu, aktyvinė ir
objektyvinė prasmės yra antrinės, palyginant su pirmuti-
ne prasme, kokios turi kultūra, suprantama kaipo subjek-
tyvinių kultūrinių nusiteikimų sistema. Šita prasmė yra
pagrindinė jau todėl, kad pačioje dalykų esmėje kultūri-
nis nusiteikimas užima pirmą iš eilės vietą. Suteikiant to-
kiu būdu pagrindinę reikšmę subjektyviniam kultūros su-
pratimui, vis dėlto galima ir net neišvengiama kalbėti apie
kultūrą aktyvine ir objektyvine prasme.

Po šitų paaiškinimų įdomu yra konstatuoti, kad nusa-
kytas paskutinį kartą vysk. Fischer-Colbrie kultūros skirs-
tymas, nors ir neparemtas kokia nors aiškia argumentaci-
ja, gali būti pateisintas bendrais bruožais padarius kiek
precizavimo pataisų. Taip, galima sutikti, kad aktyvinė
kultūra yra tasai daugeriopas protinis, dorinis ir materia-

365

linis darbas, kuriuo įgyjamas žmogiškosios prigimties to-
bulumas ir kuriuo kuriamos objektyvinės kultūros gėry-
bės. Galima irgi sutikti, kad objektyvinė kultūra yra vi-
setas gėrybių, kurios tobulina žmogaus prigimtį ir kurios
yra kuriamos aktyvinės kultūros priemonėmis,